Sigitas Martinavičius
Vakar buvo galutinai apginta Adolfo Ramanausko-Vanago garbė, kurią KGB agentai bandė suteršti. Tai simboliškai sutapo su data, kai prieš 60 metų Adolfo Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) gynybos pajėgų vadas, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas, Lietuvos valstybės signataras, dimisijos brigados generolas, buvo sušaudytas okupantų.
Deja, didvyrio garbę apgynė ne valdžia, prokuroras negina viešo intereso, o aktyvi, patriotiška visuomenės dalis. Jaučiu gėdos jausmą dėl impotentiškos valdžios neveiksnumo ir pasididžiavimą bręstančia visuomene.
KGB sadistai taip paslėpė Lietuvos didvyrio palaikus, kad iki šių dienų jo dukra negali jų surasti.
NEIEŠKOK MANO KAPO, DUKRELE…
(Adolfo Ramanausko – Vanago laiškas dukrai Auksutei, lig šiol tebeieškančiai Tėvo kapo)
Autorė: Elvyra Valaitienė
Neieškok mano kapo, dukrele,
Mano kapas – visa Lietuva:
Jis ir čia, kur prie vieškelio seno
Rymo kryžiaus auka atvira,
Jis ir čia, kur kepurėm jurginų
Moja dzūkų sodybų kiemai,
Kur sūduvių laukai smaragdiniais
Užsikloja rugių kilimais…
Mano kapas – prie žalio pušyno,
Kur gegutė skaičiuoja metus,
Mano kapas čia – pelkių maurynuos,
Ak(!) iškėlė žalius jie lapus ,
Ant jų spanguolių sirpsta raudonis –
Lyg pralieto mūs kraujo lašai.
Mano kapas – tas žydintis klonis,
Vainikus ten dar pina vaikai.
Mano kapas – Dzūkijos pušyne,
Mano kapas – ir Kryžių kalne,
Mano kapas – Kalne Gedimino,
Kampo gatvėj žaliajam Kaune.
Pasimelsk, kad daugiau negimdytų
Mūsų žemė jokų urbonų
Ar raslanų, dušanskių – sadistų,
Nepasprinkstančių jūroj kraujų.
Jie išžudė, bet nenugalėjo!
Mūs auka nebeprasmė , dukryt,-
Štai trispalvė vėl plaikstosi vėjyj,
Mūs lemtis tepadės ją laikyt
Virš šviesiausių gyvenimų jūsų,
Virš mūs upių, miškų, ežerų…,
Jeigu mes širdyse jūsų būsim –
Švyturių nereikės jums kitų.
Sužydės mūs švenčiausia žemelė
LLKS svajonių spalva –
Neieškok mano kapo, dukrele,
Mano kapas – visa Lietuva…
