Sigitas Martinavičius
Paskutiniame šimtmetyje matau tris labai rimtus įvykius Lietuvai, apie kuriuos kalbant sukyla pasididžiavimo jausmas Lietuva ir Lietuvos didvyriais. Nerašau, kad didžiuojuosi visuomene – ne, nes visi tie įvykiai buvo ne visos visuomenės rezultatas, o tik aktyviosios dalies, kuri, aukodama savo saugumą ir net gyvybes, gyveno dėl Lietuvos laisvės. Tai trys įvykiai, atvedę Lietuvą į šiandienos Lietuvą:
1. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimas.
2. Partizaninis priešinimasis okupacijai.
3. 1990 m. Kovo 11 d. Nepriklausomybės atkūrimas.
Visi tie procesai buvo įvykdyti Lietuvos didvyrių, kurių vardais turime vadinti mokyklas. Deja, ir po 27 metų Nepriklausomybės dar yra okupacinio režimo bendrininkų mokyklų, kaip Juliaus Janonio ar Salomėjos Nėries. Dar vis pagarboje laikomi pseudo rašytojai, kurie žemina Lietuvą, vykdydami iki šiol KGB užduotis. Dar nesame subrendę laisvei, kaip Tauta, todėl šlubuoja ekonomika ir valdžioje turime komunistuojančių politikų.
KGB dirba profesionaliai ir šiandien plaunant lietuvių smegenis. Tam naudojami įvairiausi metodai, papirkinėjami politikai, meno žmonės, kurie gudriai skleidžia melą, įvyniotą į tiesą. Nebrandi visuomenė nesugeba tam priešinti ir dalis tuo tiki.
Vieni ryškesnių šiandienos veikėjų – Rūta Vanagaitė su savo sugyventiniu Efraimu Zuroffu bando klastoti Lietuvos istoriją, šmeiždami mūsų didvyrius. Naudojama KGB medžiaga, kuri sukurta tam, kad nuodytų lietuvių smegenis.
Paskutinis išpuolis prieš A. Ramanauską Vanagą – tai išpuolis prieš vieną ryškiausių Lietuvos didvyrių, kuris 1947 m. rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o 1948 m. buvo išrinktas Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadu. 1949 m. vasario mėn. Prisikėlimo apygardos teritorijoje tarp Radviliškio ir Baisogalos A. Ramanauskas-Vanagas dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kuriame vasario 16 d. buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracija. Suvažiavime A. Ramanauskas paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju, o 1950 m. pradžioje – LLKS gynybos pajėgų vadu, jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.
A. Ramanausko-Vanago priešinimasis okupacijai tęsėsi net iki 1956 m., jo paieškai ir likvidavimui KGB skyrė ypač daug dėmesio. Iš kvalifikuočiausių KGB darbuotojų buvo sudaryta nuolatinė operatyvinė grupė. Vien 1956 m. užverbuota 30 agentų, vėl užmegztas ryšys su 20 agentų, jau išbrauktų iš agentūrinių sąrašų. A. Ramanausko paieškoms vadovavo Rainių budelis, KGB 4-osios valdybos viršininkas Petras Raslanas ir tos pačios valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Nachmanas Dušanskis. 1956 m. spalio 12 d. A. Ramanauskas ir jo žmona Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė buvo išduoti ir suimti Kaune ir iš karto išvežti į LSSR KGB.
Nuo pat pirmųjų tardymo valandų partizanų vadas buvo žiauriai kankinamas, jis buvo iškastruotas, išdurta akis. Po kelių kankinimo valandų itin sunkios būklės A. Ramanauskas buvo nugabentas į kalėjimo ligoninę – saugumiečiai bijojo, kad tardomasis neišgyvens.
Šiandien Rūta Vanagaitė teigia, kad Vanagas išsikastravo ir akį išsidūrė pats ir bendradarbiavo su KGB, taip tapo Lietuvos išdaviku. Atrodytų, nesveiko žmogaus kliedesiai, bet, pasirodo, daugeliui lietuvių toks žiaurus melas limpa. Net Andrius Tapinas, skudurais vadindamas savo nuomonę apie Rusijos menininkus pasisakiusius, nuleidęs akis tyli. Tyli ir daugelis Lietuvos politikų. Deja, tyli ir teisėtvarka…
Kol taip tylėsime, dar vis būsime okupuoti, pavergtos mūsų smegenys, o po to verkiame apie mažas algas ir pensijas. Verksite tol, kol mokyklos bus okupantų bendražygių vardais vadinamos ir garbinsite KGB melo skleidėjus ir bendradarbius.
Nesiplėsiu daugiau, nes liūdna dėl nebrandžios visuomenės abejingumo savo likimui…
