Lietuvos Konstitucija skelbia:
1str. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
2 str. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
3 str. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
4str. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.
Taip skelbia Konstitucija, tačiau nė vienas, iš šių pagrindinių – demokratinę santvarką laiduojančių straipsnių, tikrovėje neveikia: 4 str. neveikia – nėra būdo Tautai tiesiogiai reikšti savo suverenią galią, nes surengti referendumą – surinkti rengėjams 300 000 parašų, praktiškai neįmanoma. Antroji straipsnio dalis taip pat neveikia, nes išrinktųjų atstovavimas nėra privalomas – rinkėjai iš savo tariamų atstovų negali pareikalauti atstovavimo, negali blogai atstovaujantį atstovą atšaukti , todėl neturi galimybės per juos vykdyti savo Konstitucijoje skelbiamas galias. Neveikiant ketvirtam straipsniui, neveikia ir prieš jį esantys pirmieji – Tautai priklausantis suverenitetas, po rinkimų atitenka rinkimus laimėjusioms partijoms. Tauta paliekama beteisė, bevalė, nušalinta nuo savo valstybės kūrimo. Tautai skirtos demokratijos, veikiant dabartinei santvarkai, Lietuvoje nėra, ja Seime ir savivaldybėse naudojasi tik išrinktieji, priimdami rinkėjų atžvilgiu diktatorinius sprendimus.
Be pilietinės demokratijos, išrinktiesiems atsiveria plačios savivaliavimo galimybės. Tai liudija karštligiškas vežimasis į valdžią. Matome, kokios grumtynės vyksta tarp partinių grupuočių, kokios pastangos dedamos mandatų laimėjimui. Dėl jų negailima nei pinigų, nei laiko, nei sveikatos. Naudojamos visos įmanomos ir neįmanomos priemonės, iš anksto žinant, kad užėmus valdžią, pastangos ir išlaidos atsipirks – valdžią bus galima naudoti sau, savo draugams, savo ratui, savo valdančiajai klasei.
Ne demokratijai skirta rinkimų ir atstovavimo sistema, o išrinktiesiems, subūrusiems valdančiąsias daugumas, suteikia neribotas diktatorines galias. Išrinktieji labiausiai stengiasi ir skiria visas jėgas, valdžios savo rankose išlaikymui ar jos užėmimui. Tiek Seime, tiek savivaldybėse esanti sistema tarp išrinktųjų užprogramuoja žiaurią kovą, žiaurią konkurenciją, žiaurią įtampą, žiaurų susipriešinimą ir žiauriai destruktyvią išrinktųjų veiklą. Apie atstovavimą Tautai ar savivaldybės rinkėjams, mažai lieka laiko ir galvoti – reikia žiauriai kautis už išlikimą valdžioje, už postus ir reitingus ateinantiems rinkimam. ( Žodis „žiauriai“, apibudinant situaciją, tikrai ne perteklinis).
Nuolatiniame susipriešinime esanti valdžia negali normaliai veikti, nors ją aptarnaujanti žiniasklaida piliečiams pudrina smegenis – bruka mintį, kad blogas valdymas ir su juo susiję padariniai, priklauso nuo piliečių sąmoningumo – nuo sugebėjimo išsirinkti gerus tarybų ar Seimo narius. Deja, tai melas – dabartiniai rinkimai nieko nekeičia – be rinkėjų teisės savo išrinktąjį įtakoti, be išrinktojo prievolės, savo rinkėjus atstovauti, rinkimai praranda prasmę. Tai suprasdama, didelė dalis piliečių, juos ignoruoja. Kita dalis piliečių, tarp jų labai daug, vienaip ar kitaip, priklausomų nuo valdžios, rinkimuose dalyvauja, rinkimai įvyksta suteikdami išrinktiesiems galimybę kurti sau gerovę visos visuomenės sąskaita. Naudodamiesi„laisvo mandato“ suteikta privilegija – valdyti savo rinkėjus, išrinktieji esamos sistemos keisti nenori, nes bet kokie demokratiniai pakeitimai situaciją keistų – reikėtų atstovauti. Kita dalis išrinktųjų sistemos keisti nenori dėl paplitusios nuomonės, kad Tauta nepribrendusi demokratijai, nesugebės ja naudotis, trukdys jų protingiems sprendimams.
Gaunasi užburtas ratas – valdančioji klasė, valdžią turėdama savo rankose, sistema yra patenkinta. Pilietinė visuomenė, kad ir nepatenkinta, nusivylusi, jaučiasi ignoruojama ir išnaudojama, bet neturėdama organizacinės sistemos, būdama suskaldyta, supriešinta ir nuolat klaidinama, pasirūpinti savo Konstitucijoje skelbiamomis teisėmis negali.
Situacija labai komplikuota – vieni nenori, kiti negali, o Lietuva ritasi link išnykimo.
Vertėtų prisiminti, kad nepriklausomybės pradžioje viskas buvo kitaip – visuomenė buvo vieninga, laiminga, džiaugėsi atgauta nepriklausomybe ir naudojosi vos ne pilnutine demokratija. Pagal 1990 metais galiojusius įstatymus rinkome Respublikos aukščiausiąją ir kitas tarybas ( miestų, rajonų ir apylinkių) tikrai laisvuose ir demokratiškuose rinkimuose. Visi rinkimai vyko vienmandatiniu, teritoriniu principu – kvartalo ar kaimo gyventojai rinko savo atstovą į apylinkės tarybą, apylinkės rinkėjai rinko savo atstovą į rajono/miesto Tarybą, miesto/rajono rinkėjai rinko savo atstovą į Seimą. Nebuvo jokių partinių ar kitokių sąrašų. Tarp išrinktų atstovų ir juos rinkusiųjų buvo įmanomas grįžtamasis ryšys, nes kiekvienas atstovas turėjo konkrečius savo rinkėjus, atstovavo konkrečios teritorijos gyventojus. Atstovaujamoje valdžioje, veikiant seniūnijų (tada vadinosi apylinkėmis) savivaldai, dalyvavo keletą kartų daugiau piliečių, su pilnomis atstovavimo teisėmis, turintys įsipareigojimus tik rinkėjams. Seniūnijų (tada apylinkių) savivaldybių Tarybų nariai turėjo interesą rūpintis savo atstovaujamųjų teritorijų gyventojų bendruomeniniais reikalais, taip pat teikti savo siūlymus – savo rinkėjų valią, bendravalstybinių klausimų atžvilgiu. Tuo metu veikusi valstybės valdymo sistema buvo pritaikyta Tautos – visos pilietinės visuomenės, suverenių galių nuolatiniam veikimui. Gaila, ši sistema veikė labai trumpai – vienmandatinė rinkimų sistema tik dvejus, o seniūnijų savivalda – tik ketverius metus.
Kodėl Tautos išrinktieji, vos gavę Tautos atstovavimo mandatą, suskubo apriboti Tautos suverenias galias, dabar jau ne taip ir svarbu. Dabar svarbu šią Tautai pražūtingą klaidą kuo greičiau ištaisyti.
Ištaisymas būtų labai lengvas, jei politikai turėtų politinės, o piliečiai pilietinės valios, sistemą pakeisti taip, kad : 1) Seimo nariai ir savivaldybių Tarybų nariai būtų renkami vienmandatėse rinkimų apygardose; 2) būtų įteisinta rinkėjams galimybė savo rinktus atstovus atšaukti; 3) būtų įteisinta reali seniūnijų savivalda, su juose demokratiškai renkamomis seniūnijų ir seniūnaitijų Tarybomis.
Iš pirmo žvilgsnio šie išvardinti sistemos keitimo punktai gali atrodyti, ne ypatingai svarbūs, bet yra kitaip – jie yra demokratinio valdymo – demokratinės santvarkos , tuo pačiu, darnaus, solidaraus ir laimingo visuomenės bendrabūvio užtikrinimo niekuo nepakeičiama sąlyga. Jie visi yra labai tarpusavyje susiję – tik kartu veikiantys užtikrintų demokratinį šalies valdymą
Vienmandatiniai teritoriniai rinkimai į seniūnaitijų Tarybas, į seniūnijų Tarybas, į rajonų/miestų Tarybas ir į Seimą, reikalingi , nuosekliam, nuolatos veikiančiam, teritoriniam atstovavimui. Kad kiekvienas atstovas žinotų savo rinkėjus, o rinkėjai savo atstovą. Kad tarp rinkėjų ir bet kurios pakopos, jų rinkto atstovo nuolat veiktų grįžtamasis ryšys.
Rinkėjų teisė savo rinktą atstovą atšaukti būtina, kad pasiryžęs atstovauti atstovas nesielgtų kaip panorėjęs, bet atstovautų – nuolat palaikytų ryšį su savo rinkėjais, žinotų jų daugumos pilietinę valią ir tik ja vadovaudamasis priimtų sprendimus.
Seniūnijų savivalda reikalinga, nes teisingiausius sprendimus seniūnijų bendruomenių atžvilgiu gali priimti tik pačių bendruomenių narių rinktos ir jiems pavaldžios, juos atstovaujančios Tarybos.
Seniūnaitijų Tarybos būtinos kaip pirminė, pagrindinė grandis, apjungianti visus Lietuvos piliečius į vieningą visumą, bet kada pasiruošusią per demokratiškai rinktą atstovavimo sistemą reikšti suverenias pilietines galias, vietiniu ir bendravalstybiniu lygmeniu.
Čia pateikti valdymo sistemos tobulinimo punktai yra plačiai išdiskutuoti daugelio visuomenininkų, ne kartą teikti seimams ir prezidentams, taip pat ir dabartiniams, tačiau vietoje pilnutinės demokratijos įteisinimo valdantieji eilę metų imituodami valdymo demokratizavimą, numeta Tautai išrinktųjų diktatūrą nenaikinančius sprendimus – keistai renkamus, be atstovavimo pareigos ir teisės seniūnaičius; tiesiogiai renkamus merus, kurie nepasidalina valdžia su taip pat visų rinktomis Tarybomis. Šiuo metu veikia įstatymas, seniūnijų bendruomenes paverčiantis savivaldybių biudžetinėmis įstaigomis. Žodžiu, viskas daroma taip, kad išrinktųjų diktatūra nenukentėtų ar nukentėtų kuo mažiau.
Apibendrinant galima pasakyti: valdančioji klasė Tautai priklausančio suvereniteto gera valia niekados neatiduos. Ar Tauta susipras jį atsiimti, parodys laikas, deja, bėgantis ne Lietuvos naudai.
Jonas Kaminskas
