Nevalia pradingti žodžiams. Kalevala
Bendros pastabos
1.Mūsų, Žmonijos – įveiktos Materijos – Dvasios, Būtį dieviškame Viskniekio taške, VIENINTELĖJE BŪTYJE, kurią iš savęs ir Ne-Būties sukūrė Viešpats, algebriškai tiksliai aprašo Naujasis Testamentas: „aš esu savo Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse“, „tegul visi bus viena! Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“. Daugiau nieko nežinome. Gal sužinosime kada nors.
2. Mūsų, žemiškų, gamtinių, gyvų būtybių reliatyvi būtis čia visai kitokia, mes esa-me atskiri asmenys ir vieninga Žmonija, pastovios psichinės Savastys ir kintantys materialūs kūnai, tikintys ir abejojantys, pažįstantys ir klystantys, gyvūnai ir Žmonės. Čia beveik veikia Hegelio dialektika.
3. Mūsų reliatyvaus gyvenimo didžiausia problema, kaip rasti Teisingą Gyvenimo tikslą ir kelią į jį („atrastas gyvenimo tikslas –brangesnis už aukso kasyklas“,- bičiulio užrašas padovanotoje knygoje).
4. Metodai tik du –materializmas, gamtos ir visuomenės dėsnių tyrinėjimas, evoliucinis PRISITAIKYMAS. Tai tiesa be teisingumo, tiesa ne visiems, bet stipriausiems.
Ir revoliucinis Tikėjimas, kad gali būti geriau, teisingiau, tikint Tiesos Dvasia, atsiųsta mums Žodžio.
Be teisingumo nėra tiesos, Tiesa tai ne vien tik Dėsnių pažinimas, bet ir laisvas socialinio Gėrio pasirinkimas. Tai Visų Tiesa, Tiesa Visiems ir kiekvienam. Lyg žibintas tamsiame kelyje, lyg gera ideologija ( ne vien mokslas, randantis tik „realybę“), Tiesos Karalystė Tamsos kunigaikščių valdose.
5. Šiuolaikinis tikintysis neturi neigti mokslo, jis turi suprasti, kad Dėsniai yra to-kie, kad leidžia , juos žinant, jų teikiamus apribojimus įveikti. Trečiasis Niutono dėsnis leidžia mums įveikti gravitacijos dėsnį ir nuskristi į žvaigždes.
„Tiesa padarys jus laisvus“.
6. Bet kodėl Kelias („Aš esu Kelias“) į Tiesą yra toks klaidinantis, lyg Gyvatė kandžiojanti savo uodegą, nejau į Tiesą veda tik klystkeliai ir juose gautas patyrimas?
7. Šioje mūsų Žodžio ir Gamtos būtyje negali būti jokio šališkumo, tai būtų neteisinga. Gamtos esatys ir mes visi turime VIENODAI LYGIAS GALIMYBES TAME GYVENIMO KELYJE. Mes turime vienodas galimybes rinktis. Yra daug Kelių, jų visų taškus jungia kiti takeliai.Todėl taip sunku teisingai pasirinkti, lygios galimybės kuria ne tik Gėrio, bet ir blogio galimybes.
Pasirinkę, Gamta ir mes (kartais klaidingai) jau nieko nebegalime pakeisti.
8. Mums duota galimybė ne tik laisvai pasirinkti Tiesą, bet ir ir laisvai jos atsisakyti. „Kas klausys mano žodžių, bet jų nesilaikys, to aš neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet gelbėti.“
9. Nesmerkime ir mes netikinčiųjų Žodžiu, eikime kartu. Tikintieji nuo netikinčių skiriasi tik tuo, kad jie tiki Prisikėlimu,visų klaidų ištaisymu, Teisingumu ir skriaudų atlyginimu, Gėrio dedamąja šiame pasaulyje, Viltimi, Tikėjimu, Meile.
Netikintiesiems viltis yra kvailių motina, meilę jie supranta kaip aistrą, kuri negali būti amžina, o Mirtį kaip tikrąją būties Valdovę (entropijos didėjimo dėsnis) – amžiną atnaujintoją (Materijos tvarumo dėsnis). Mes tikime Savastimi, o jiems savastis tik šis netvarus kūnas.
Ne „aukštesnė jėga“ (Ovidijus „Metamorfozės“) tiesiogiai kuria pasaulį ir valdo mus, bet mes patys – Žmonės ir Gamta. Kiek sugebame pasiimti gėrio, tiek ir turime jo. Kadangi einame visi kartu, tai ir klaidas ir gerus dalykus patiriame kartu.
Kadaise buvo tikima, kad sielos bekūnės, NT sako, kad jų kūnai „ypatingi“. O tai reiškia, kad tikėjimas „nesipyksta“ su mokslu, juk ir mokslininkams materialistams siela – tai „aukštai organizuota materija“.
10. Žmogaus prašo Viešpaties padėti, bet net Dievas negali jo padaryti visagaliu. Kitaip pats nebebūtų Visagalis. Sąlygos sudarytos visiems lygios, teisingos, mūsų reliatyvus žemiškas blogis ir atsiranda dėl tų lygių galimybių visiems.
Ne visada vien patys ar visi vienodai esame kalti, kad pavėlavome daryti Gėrį, susigundėme blogiu. Gerai dar jei spėjome perduoti kitiems Gėrio estafetę. Dėl vienodų galimybių laisvės atsiranda ir dėsniai, RYŠYS, Blogio ir Gėrio kovos Istorija, evoliucija ir socialinės revoliucijos, – praeitis ir Ateities sapnai.
11. Centrinis klausimas, koks bus mūsų raidos rezultatas? Ar įvyks viso pasaulio pabaiga? Nežinome, klausimas atviras, nors ir teologai, ir fizikai sako, kad ji bus.
12. Visatoje vyksta materijos (ne pirmykštės, bet gamtinės) susikoncentravimai, po to galingi sprogimai.Tai reiškia, kad Visatoje negalioja entropijos didėjimo dėsnis, kad galime pabėgti iš „pasenusios“ Visatos dalies į „jaunesnę“ pasisemti naujos energijos (tokį ciklinį pasaulį įsivaizdavo ir mūsų protėviai). Bet… ar visada pasiseks suspėti?
13. Todėl ne pro šalį elgtis dorai jau dabar. Rytoj gali būti vėlu. Tūkstančius metų žmonija „kalė“ (net akmenyse) savo pagrindinius moralinius principus „nežudyk, nemeluok, nevok, gerbk Tėvą ir Motiną, mylėk artimą, gyvenk saikingai, negeisk svetimos moters (vyro) ar svetimo turto, netingėk, skirk laiko poilsiui“. Bet kažkodėl tų idealų nesilaikome. Nuodėmė yra saldi?
14. Mūsų gyvenimas –šuolis tarp praeities ir dabarties. Kai nušokame į ateitį , paaiškėja, kad praeitis mus jau aplenkė, mes jau esame „istorija“. Gal todėl mes ja taip domimės.
Iš kur atėjome, kas esame, kur einame? (P.Gogenas).
15. Sunkus pažinimo kelias. Iš kur atsirado Negyvoji Gamta, fizinė Visata? Fizikai mano, kad yra daug (net be galo daug) Visatų, bet jie nemoka logiškai mąstyti, jiems reiktų pasimokyti iš filososofų (fizikų „visatos“ logiškai mąstant gali būti tik Vienos Visatos dalys ar aspektai).
16. Gyvybės atsiradimas ir raida šioje Visatoje ne mažiau mįslingi. Jai atsiradus vyksta evoliucija, kartais ir katastrofos. Kiekviena mirtis –katastrofa. Atradus genus – žmonių kilmės materialius, biologinius faktorius, – abejonių beveik nebekelia ir gyvų organizmų mutacijos veikiant aplinkai ar vidiniams kūno procesams, jos paaiškina evoliucijos „mechanizmą“.
Kreacionistai neigia, kad mes „iš beždžionės“. Nueikite į zoologijos sodą, įsitikinsite, kokie mes panašūs.
17. „Genų“ (nelabai dar aišku, kas yra visi kilmės faktoriai) atradimas ne tik įrodė evoliucijos galimybę, bet ir iškėlė milžiniškas etikos problemas. Genetikai atrado žmonių genus, kurie galimai lemia kūrybinius, protinius būtybių gebėjimus, įtakoja net žmonių socialinius polinkius (esą, kai kurie linkę iš prigimties daryti nusikaltimus, būti „gerais“, net būti vargšais, ir t.t. )
Ne viską nulemia „aplinka“, ugdymas, tą jums pasakys kiekvienas pedagogas.
18. Kada ir kur atsirado Protingas Žmogus, ginčytina. Žemėje daug kartų keitėsi klimatas, vandens lygis, Žemės poliai, „kosminė situacija“ ir t.t. Rasių atsiradimo priežastys irgi neaiškios, tam reikėjo ilgą laiką gyventi atskirai.
Nuostabu, kad esame kilę iš vieno centro, nes visi esame gana artimi giminaičiai. Kitaip skirtingų rasių žmonių šeimos negalėtų turėti vaisingų palikuonių.
Fantastai mano, kad esame kilę iš ryklių ar net drakonų. Kol kas oficialus mokslas to nepripažįsta.
Įdomu, ar mes, kromanjoniečiai, suvalgėme neandertaliečius ar „ šiuolaikiškai“ asimiliavome juos, nugalėję ekonomiškai? Keista, kartą sovietų karinėje bazėje buvau sutikęs gyvą neandertalietį, labai kūno sandara panašų į vidurinės mokyklos vadovėlio piešinio originalą.
19. Kas yra protingas, jaučiantis Žmogus plačiąja prasme? Gal ne mes vieni esame „žmonės“? Ar protingas delfinas, jei jis bus išmokytas žmonių protauti, dirbti, kalbėti, taps žmogumi? O gal jis jau yra Žmogus? Mano kaimynas savanoris –kūrėjas žmogumi vadindavo savo arklį. Ar “Ateiviai“ – žmonės, ar tik protingi vabzdžiai? Ar būsimos protingos mašinos taps pilnaverčiais žmonėmis, gebančiais ne tik protauti, kurti, bet ir jausti, mylėti, net moraliniais gebėjimais pralenks mus ir bus „geresnės“? Ar turės jos Savastį, savęs suvokimą? Ar galima „gerbti“ tokią žmonių sukurtą mašiną ir priimti ją į „visuomenę“?
20. Protas, tas paslaptingas visų būtybių ryšys su aukštesniu pasauliu, pasaulio vieningumo suvokimas, iš pradžių dar labai netobulas, leidžia atsirasti „refleksijai“, tikrai žmogiškoms savybėms, užuojautai „artimui“, o ne vien vertinimui, ar jis „skanus“, ar ne. Protu gyvas padaras tarsi susisiekia su Dievu (ateistai mano, kad žmogus išgalvoja dievus) ir pasiima iš jo Gerumo dovaną ir tampa Žmogumi. Kai kuriems netikintiems mokslininkams protas yra svarbesnė savybė už jausmus ir dorovinį gerumą. Kartais net nusikaltėliais žavimasi už jų „gudrumą“.
Visuomenė
21. Šeima yra pirmoji gyvų organizmų ir žmonių „visuomeninė organizacija“. Žmogus tame reikale labai panašus į kitus gyvus padarus, šoka, gieda, klykauja iš džiaugsmo, puošiasi, „darbais“ ir dovanomis įrodinėja savo pranašumą, mušasi ir kovoja dėl savo išrinktųjų. Ir šeimos pagrindinės formos (poliginija, poliandrija, poligamija, monogamija) pasitaiko tiek žmonių, tiek kitų gyvūnų tarpe. Stebėtina, kad tarp kai kurių gyvūnų (pav., paukščių) būna amžinos ištikimybės pavyzdžių.
Žmonių istorijoje buvo ir kai kur tebėra labai paplitusi poliginija (poliandrija –retai, Tibetas), tačiau, tai ypatingas reiškinys , indoeuropiečių tarpe nuo senovės buvo tvirta monogaminė šeima, vyravusi net tada, kai jie buvo dar klajokliai. Apie tai skaičiau Indijos vyriausybės saite. JĄ PASIĖMĖ IŠ EUROPIEČIŲ PAVYZDŽIO KAIP ŠVENTĄ SAKRAMENTĄ IR KRIKŠČIONYS KATALIKAI.
Rytams ir Pietums tokia pagarba moteriai mažiau būdinga. Nepateiksiu pavyzdžių, jie tikrai įspūdingi.
Šeimos formą istorijoje nulėmė, matyt, ne kokie nors temperamento genai ar instinktai, bet ekonominiai ir politiniai faktoriai. Kur buvo labai sunkios pragyvenimo ir darbo sąlygos (Šiaurė, džiunglės) įsigalėdavo monogamija, nes didelis gyventojų prieaugis buvo nepageidaujamas. Atvirose stepėse, kur išgyvenimą lemia karių skaičius, maksimalus gyventojų prieaugis teikia pranašumą; jis pasiekiamas žudant priešus ir pasiimant sau jų moteris.
Kur čia Dievas, jei lemia ekonomika? Paklauskite indoeuropiečių klajoklių…
Politika
22. Šeima dar nėra politika. Pirma politinė žmonių struktūra buvo „pirmykštė bendruomenė“. Aukšta neolito kultūra , gražūs dirbiniai, didžiuliai ir sudėtingi pastatai, skulptūros (net jūrinis laivas buvo išrastas neolito laikais), net astronomijos žinios leidžia manyti, kad jau tada buvo didelės visuomeninės struktūros. Deja, akmenys tyli apie politiką, nors daug pasako apie kultūrą. Apie Senąją Europą rašė M.Gimbutienė, V.Vyčintas. Spėjama, kad Senojoje Europoje ilgą laiką būta Taikos.
Senovės kultūra („kultūra“, žemės „kultivacija“ giminingi žodžiai) glaudžiai susijusi su žemės dirbimu. Arėjo darbas tūkstančius metų buvo prestižinis. Klajoklių tautos irgi turėjo savo kultūrą, bet jos buvo mobilesnės, jose dažniau vykdavo karai. Kultūrai augti reikalinga taika, pastovumas.
Kai kur Pietuose ar Rytuose net beveik iki modernių laikų įsigalėdavo baisi Vadų ir Žynių (kai kur tos specialybės būdavo sutapatinamos) valdžia gentyse ir bjaurūs papročiai (žmonių aukojimai, nepagarba moterims), kitų genčių žmonės būdavo žudomi (net vaikai). Taip vyko todėl, kad ten buvo menkas žemės ūkis, o medžioklei ir klajoklinei gyvulininkystei reikia daug plotų.
Kai kurios šalys, perėmusios bendruomenės tradicijas, sukūrė dideles despotines imperijas. Apie jas nerašysiu, nors kultūra jose buvo labai aukšta. Bet žmonių laisvės ten buvo nedaug, nes viskas, žemė ir žmonės, priklausė Valdovui, valdžios valdžiai. Tai jau ne europinė politika. O gal ir visai ne politika, tik karas už valdžią.
23. Vien žemės dirbimas, bendruomenės nesudaro tikros politikos. Tam reikia tautų ir žmonių laisvės. Tą suvokti padeda tik mokymasis iš visų politinių idėjų ir gyvenimo praktikos.
24. Pagrindinė politikos sąvoka ir struktūra yra tauta. Tautos paprastai apibrėžiamos, kaip etninės arba politinės bendrijos, kurias sieja giminystė, bendra istorija, kultūra, kalba, pilietybė (valstybė) ir dar „kažkas nenusakomo“ (L.Hobhauzas). Toks tautos apibrėžimas per daug bendras, netikslus. Žodis „tauta “ giminingas žodžiams „tapatybė“, „tautologija“.
Tautiškumo aspektų ar požiūrių į jį yra keturi.
A.Tautinis patriotizmas. Tai įsitikinimas, kad „savieji“, tautiečiai yra tik to pačio genetinio porasio žmonės. Kitos, kultūrinės ar ugdymo būdu įgytos, savybės čia mažiau svarbios. Norint išsaugoti jau susidariusią genetiškai homogeninę tautą, su kitomis tautomis nereikia maišytis (endogenezė). Jei etninė grupė pakankamai didelė, tokia uždara tautiškumo samprata beveik nesukelia apsigimimų (žmonės anksti suprato, kad šeimų sudarymą tarp artimų giminaičių reikia drausti).
Vertinant „rasinę“ kilmę dažniausiai garbinama ir Tėvynė, todėl tokių įsitikinimų žmonės dažnai pagrįstai vadina save patriotais. Tame yra racijos. Stebėjau, kaip kregždės suko lizdą vietoje, kur žmonės to nenorėjo. Daug kartų žmonės griovė jų lizdą, bet kregždės buvo atkaklesnės. Žmonėms nusibodo griauti, kregždės laimėjo, nes, matyt, ten buvo jų Tėvynė. Savo arealus saugo, gina, ženklina, laikosi juo-se visos gyvūnų populiacijos (išskyrus masinių migracijų atvejus).
Ir žmonės,ypač žemdirbiai, irgi kartais būna labai prisirišę prie savo tėviškių, be to, keliauja mažai, gyvena gana uždarai. Tokiomis sąlygomis per ilgą laiką iš tikrų-jų gali susidaryti gana homogeniškas genetinis lydynys – tikra, biosocialinė tauta su homogeniniais („susilydžiusiais“) genetiniais požymiais. J.Baltušis rašė, kad jis Amerikoje tautietį pažino „iš nosies formos“.
Tik tų porasių nereiktų laikyti „grynais“. Gal mes, baltieji, esame genetiškai mišriausi, kaip ir balta spalva?
Toks tautiškumo, kaip homogeniško žmogaus porasio „lydinio“ supratimas pats savaime nėra blogis, jei jo nelydi kitų tautų, kitų porasių niekinimas. Jis yra net puiki pradinė medžiaga tolimesniam Žmonijos tobulinimui. Juk sakoma, kad tobuliausias Dievo kūrinys yra tautos.
B. Visai priešingas požiūris į tautiškumą yra ETNETIKA (etnika plius etika). Tai „savųjų“ pripažinimas pagal kultūrinius, papročių,tikėjimo, „įsivaizduotos“ kilmės ir panašumo (kilmė iš „žvaigždynų“, totemai, veido išsidažymo spalvos ir formos) ir begalybe kitų, „meninių“ ar „mados“ kriterijų. Kultūros sąvoka labai plati. Tai ne įgimtos, gentinės žmogaus savybės, bet visuomeninio Žmogaus darbai ir kūryba. Rasinis ar porasinis panašumas kuriant šeimą „kultūringam žmogui“ visai nesvarbūs (egzogenezė).
Ar ideologinės tautos („Dievo tauta“, „sovietų liaudis“) yra kultūringos, palieku spręsti skaitytojui.
C. Nacionalizmas arba grynai politinis, ekonominis, „praktinis“ požiūris. Tada tautiečiai kuriami dirbtinai, nežiūrint į kultūrą ar genetiką, ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis. Tai didžiosioms valstybėms naudinga politinei ir ekonominei galiai didinti. Didžiųjų tautų ir imperijų kūrėjai puikiai suprato, kad tam, jog jų valstybės būtų stabilios, būtina kuo sparčiau sukurti vieningą, homogenišką ir kultūriniu ir genetiniu požiūriu tautą. Tam tikslui pasiekti pasitelkiama arba dirbtiniu būdu sukurta „nacionalinė“ kultūra, ar valstybinė religija, ar politinė ideologija, teisinė praktika. Propagauojams „atvirumas“, mišrios santuokos, „savaiminis“ mažų, dažniausiai užkariautų ar kitaip pajungtų tautelių ar tautų nutautėjimas, įsi-liejimas į „didžiąją naciją“. Paradoksas, ypač sparčiai nutautinamos nacionalinės mažumos, jei didžiajai nacijai pavyksta jas įtikinti, kad šalyje nėra jokių apri-bojimų karjerai, visi lygūs, nėra jokios prievartos. Deja, dažnai pasirodo, kad tarp „lygių“ būna ir „lygesnių“, ir nutautėję dažnai būna tik „darbo jėga“.
Kartais nepagrįstai teigiama, kad tradicinė, sena, garbinga (Romos popiežius Vilniuje) homogeninė tauta pavojinga, nes esą dėl savo „grynos rasės“ (ar aukštos kultūros) garbinimo, tautinio patriotizmo gali atsirasti nacionalizmas ir net šovinizmas kitų tautų atžvilgiu, bet tai nėra tiesa („ kuo pats kvep, tuo kitą tep“).
Objektyviai imperinė Nacija yra jauna, neseniai susilydžiusi tauta. Ji irgi yra homogeninė arba siekia tokia būti. Neseniai nutautėję jos nariai, kaip taisyklė, ima perdėtai didžiuotis savo nauju didžiavalstybiniu, „superkultūringu“ nacionalumu, ima niekinti kitas tautas ar net savo buvusių protėvių tautą. Tai gerai žinomas psichologams neofitų ekstremizmo reiškinys.
Didžiausias nacionalizmas yra kitų vadinimas nacionalistu, kai esi juo pats ir sieki nutautinti ar net išnaikinti visas kitas mažesnes tautas.
Kartais didžiosios tautos apsimeta nacionalinėmis mažumomis, imigravę į mažos tautos teritoriją ima „ginti mažumas. G.Petružis teisingai apibūdino jas ne kaip tautines mažumas, o kaip didžiųjų nacijų „protuberancus“ mažųjų tautų žemėse. Migracija šiuo atveju yra imperinės agresijos atvejis, tobuliausias „hibridinis“ puolamasis ginklas. „Didumas“ yra reliatyvi sąvoka. Tai gali būti ne tik masė, bet ir politinė – organizacinė jėga, turtas, gebėjimas greitai daugintis, o taip pat kultūrinis – religinis agresyvumas (pavyzdžiui „atvirumo“ , multikultūralumo ideologija).
D. VITETIKA (vitologija plius etika) arba Pagarbos Gyvybei Etika. Tai pati sudėtingiausia tautinė ideologija. Ji neneigia nei genetikos, nei kultūros, nei mokslo, nei etikos. Genai turi reikšmę, bet kaip juos, geruosius ar blogesnius, pažinti, išskirti, išsaugoti ar eliminuoti? Egzaminų, turto, eksperimentų, kitų Vyriausybių ar turčių sugalvotų priemonių pagalba? Tai gali būti subjektyvu, klaidinga, rasistiška. Be to, vitetika supranta, kad neaišku, kokia kalba ištartas žodis, koks ir kokios gyvybės rūšies genas išgelbės Žmoniją. Todėl jai rūpi ne tik visi žmonės, bet ir visa Gyvy-bė. Skruzdėlė, nykstanti maža žmonių rasė vitetikui didelė vertybė, nors praktinės naudos iš to, atrodo, nėra. Bet juk ateityje gali būti.
Todėl vitetika nori ir siūlo išsaugoti VISAS TAUTAS IR VISAS GYVYBĖS RŪŠIS, PORŪŠIUS, PORASIUS, GENETINES TAUTAS, SUDARYTI VISIEMS LYGIAS GALIMYBES PARODYTI SAVO SUGEBĖJIMUS. Tik taip, laisvose tautose ir tik tada kai pasiekimus vertina kitos laisvos tautos, galima per ilgą laiką viską objektyviai įvertinti.
Pirma sąlyga aiški, genetiškai homogeninių tautų išsaugojimas reikalauja, kad jos pakankamai uždarai gyventų savo Tėvynėse (kitaip, visiems politikams verta atkreipti dėmesį į „geometrinę progresiją, jos per ilgą laiką ištirptų visos žmonijos masėje, susidarytų vienos rasės (porasio) Globalinė tauta).
Bet kaip išsaugotą tautiškumą panaudoti visos Žmonijos labui? Ogi kuriant ne tik tautines Tėvynes, bet ir Laisvą Atvirą Zoną – Globalinę norinčių laisvai maišytis žmonių Tėvynę (Globamiją, pasaulinę sielą).
Ar tai greitai sukurtų ir naują „vienų žmonių“, „globėnų“ naciją? Esant daugeliui suverenių tautų, procesas vyktų laisvai ir pamažu.
Laisvė tai pasirinkimas, kitokios laisvės nėra. Bet kad būtų tautinis pasirinkimas , turi išlikti tautos , tam reikia labai riboti imigraciją į jų Tėvynes iš kitų Tėvynių ir Globamijos. Be to, turi būti ir Atvira globalinė politinė (ne rasinė ar porasinė) nacija, kurios Tėvynė – didelė dalis Žemės – būtų visiškai atvira imigracijai iš visų kitų Tėvynių. Sukūrę mišrias šeimas turėtų gyventi Globamijoje; laisvė keliauti, susipažinti, susirasti sutuoktinį, išliktų, bet ji nevirstų teise svetimam apsigyventi tautinėje Tėvynėje. Juk svečiavimasis nereiškia teisės apsigyventi svetimuose namuose. Tik tai, esant informatikos laikų atvirumui, užtikrintų tėvams realias galimybes auklėti vaikus tautiškai ir per savo valstybę diegti savas tautines vertybes.
Taip derinant uždarumą ir atvirumą galima pasiekti puikios tautinės harmonijos, žmonių ir tautų laisvių, tikrai lygių galimybių visiems idealą.
Tik nereiktų užmiršti ir kitos Gyvosios Gamtos. Nebūkime šovininstai jiems, nežiūrėkime į gyvus padarus tik kaip į priemones NAUDAI gauti. VISI TURI TEISĘ GYVENTI; kas žudo silpnesnius, tas žudo žmogiškumą. Tad Gyvajai Gamtai būtina irgi suteikti Daug Žemės, kurios Žmogus negalėtų sutrypti, nuniokoti, panaudoti sau.
Siauras tautinis uždarumas yra mažas rasizmas, per didelis Globalinis atvirumas, siekis ištirpdyti visas tautas į vieną globalinę tautą, yra didelis rasimas. Tautų – porasių turi būti daug ir įvairių. Deja, rašoma, kad kas savaitę išnyksta kalba, kas dieną –rūšis. Tai nusikaltimas Žmonijai.
Siekis jas išgelbėti gali atrodyti iliuzija, bet žmonijos istorijoje yra buvę dalykų, kurių niekas nesitikėjo. Kitaip tikros pažangos ir taikos nebus.
Kadaise jaunystėje kasmet atvažiuodavau į vieną nuošalų kaimą.Mane pasitikdavo žalvarniai ant telefono laidų sutūpę, kasmet vis toje pačioje vietoje. Ten buvo šalia didelė giria…
Iškirstas jau galutinai tas miškas, ištuštėjo kaimas, nebėra žalvarnių ir lietuviškų dainų. Ir tai atsitiko ne okupacijos metu, bet „laisvėje“!..
25. Krikščionybė (NT) propagavo, kad nebeliks tautų (nei žydo, nei graiko,nei skito). Bet katalikybė turi „antrą Kristų“ – šv. Pranciškų, kuris su didžiausia pagarba žiūrėjo ne tik į dangišką, bet ir į žemišką gyvenimą bei Gyvybę. Jis taip pagarbiai žiūrėjo į Gamtą –Dievo kūrinį, kad ne tik paukštelius, vėją, Saulę, bet net mirtį vadino „sesute“ (A.Maceina). NT Apreiškime irgi rašoma, kad Tobulajame Mieste augs medis, kurio lapais bus gydomos (ne naikinamos!) tautos.
Patraukli tokia krikščionybė, kadangi ji su dar didesne pagarba žiūri į gamtą, negu „materialistai“. Katalikai neturėtų užmiršti šios pagarbos Gamtai, mažoms tau-toms, ne tik savo Gyvybei. Kam mirtis yra „sesutė“, tam ir tautos gali būti „broliais“. Ir mokslas gali puikiai sutikti su Tikėjimu.
Laisvoji Europa
26. Šalia tautinio politikoje labai svarbus yra ir ekonominis aspektas, ūkinio, technologinio, „civilizacinio“ gėrio kūrimas. Per mažai rašoma apie laikotarpį tarp Senosios Europos ir Antikos. O juk tame laikotarpyje įvyko PIRMOJI ŽMONIJOS ISTORIJOJE POLITINĖ REVOLIUCIJA –EUROPINĖS LAISVĖS atsiradimas.
Kodėl tai neįvyko, pavyzdžiui, senovės Egipte? Juk ten piramidžių statybai buvo samdomi ir laisvi žmonės. Laisvė parsisamdyti dar nėra laisvė? Tikroji laisvė yra laisvė turėti savo žemės ir neturėti „visagalio“ valdovo? O Rytuose Vadas buvo dievas, jam priklausė viskas , ir žemė ir žmonės.
Kodėl LAISVĖ įvyko Šiaurės ir Vidurio Europoje, kur gamtinės sąlygos buvo labai nelengvos, žiemos šaltos. Gal tik tie, kurie moka atkakliai dirbti, sugeba išrasti laisvę?
Pagrindinius žemdirbystės įgūdžius šiauriečiai be abejo buvo perėmę iš Pietų, Rytų, kaip ir vėliau artojus – jaučius. BET GYVENTI IR DIRBTI ŽEMĘ JIE ĖMĖ NEBE BENDRUOMENĖMIS, nebe samdomi ar verčiami dirbti valdovų, BET ATSKIRAI PRIVAČIOS ŠEIMYNINĖS NUOSAVYBĖS, laisvės ekonominiu pagrindu.
Šią pačią svarbiausią Žmonijos istorijoje epochą pavadinkime „Laisvąja Europa“, o jos žmones „laisviečiais“ („laisvė“ plius „kaimietis“ ar „valstietis“).
Istorikai nutyli šiuos žmones. Jie nebuvo sukūrę didelių valstybių, pastatę didelių pastatų ar įrenginių (gal todėl ši epocha liko beveik nepastebėta? Skaičiau vieną knygą, gaila, ji buvo nuplėštais viršeliais…). Net raštą laisviečiai galimai rado žymiai vėliau (rašė ant beržo tošies). Neišrado jie jokių ypatingų technologinių patobulinimų. BET JIE BUVO VISIŠKAI LAISVI, JIE IŠRADO ŽMONIŲ LAISVĘ.
Jie gyveno jau ne bendruomenėmis, net ne didelėmis šeimomis, bet mažomis šeimomis atskirose sodybose, erdviuose kaimuose (iš čia „kaimynas“, o gal iš „kaimyno“ kaimas?) ar net vienkiemiuose. Be abejo gimininiai genties ryšiai, kultūrinis ir religinis bendravimas, teritorinės bendruomenės buvo išlikę, bet ūkiškai tai buvo jau visiškai savistovios šeimos. Jokios kolektyvo, vadukų ar žynių prievartos nebebuvo. Produktų lygiavinio paskirstymo (daugiau duodant “dievams“ – žyniams) nebebuvo. Kas geriau dirbo, tas geriau ir valgė. Tai skatino mąstymą, inovacijas (žemę dirbti irgi reikia mokėti). Jas lengvai perimdavo kiti, juk „patentų“ nebuvo. Jų darbinės veiklos niekas nekontroliavo (įsivaizduojate gyvenimą be inspektorių, tikrintojų, veterinorių, architektų, matininkų?); jie laisvai kirto mišką, degino jį, dirbo kaip norėjo žemę, kasė, tvenkė, statė kaip nori ir kiek nori. Erdvės buvo daug, ganyklos, miškai, upės buvo bendros. Įdirbta žemė tapdavo sava.
Dirbant žemę , prižiūrint gyvulius laiko pramogoms lieka nedaug. Kultūrinis bendravimas buvo, jis būtinas vaikams. Kultūra galimai buvo aukšta (dainos, religija), kas moka dirbti, tas moka ir kurti. Archeologinių liekanų liko nedaug, tai buvo medžio, lino, odos ir kailių, molinių puodų kultūra. Senų laikų kapuose randama stiklo, gintaro, perlų, brangakmenių ir aukso bei sidabro dirbinių. Tai didelė retenybė.
Religija, matyt, buvo panaši į graikų ir romėnų. Tai Gamtos jėgų garbinimas, į ugnį spjauti ar teršti vandenį Lietuvoje dar neseniai buvo nuodėmė. Vaidilutės kūrendavo šventą ugnį, kriviai krivaičiai globojo Perkūno Namus – Ąžuolus, dainiai sudėdavo į giesmes senolių išmintį (eiliuotai, kad lengviau būtų prisiminti).
Akmenys daug pasako apie kultūrą, bet tyli apie politiką. Todėl ir apie Laisvosios Europos santvarką galime tik nutuokti (ypač iš Lietuvos ir Suomijos valstiečių gyvenimo, M.Katkus, „Kalevala“). Be to, Antikos pradžia daug ką pasako apie buvusią laisvę.
Tais laikais jau buvo atrasta geležis, ją galėjo išgauti iš balų rūdos visi („rūda“-baltų kilmės žodis). Vėlyvojo neolito ir bronzos eros pradžios laikais žalvaris, varis, alavas buvo reti, tai reikalavo tarptautinės, net jūrinės, prekybos. Dabar įsi-vyravo natūrinis ūkis, prekyba sunyko. Tai irgi svarbu laisvei, nes pinigai pavergia.
Natūrinio ūkio “pinigai“ buvo grūdai ir galvijai (gyvieji konservai).Visiems prieinami, gaunami darbu, o ne prekyba.
Iš pradžių jokios valstybės ir teisės nebuvo, gal tik nedideli neformalūs kaimų, gentiniai teritoriniai susivienijimai(„valsčiai“?), valdė papročiai. Taigi, ir tikros juridinės nuosavybės nebuvo. Bet tai gerai, nes , kas „duoda“, tas jaučiasi turįs teisę ir atimti.
Iš pradžių turto buvo nedaug, jei užpuldavo priešai, žmonės slėpdavosi pelkėse (kūlgrindos), miškuose. Gausėjant turto, atsiranda pagunda ne sunkiu darbu jo daugiau gauti, bet vogti, plėšikauti. Priešų gausėjant, karybai ir žvalgybai tobulėjant, reikėjo kurti valstybes (valsčių susivienijimus) –karines gynybos organizacijas.
Visi buvo laisvi, ginkluoti, tad valstybei vadovaujantis „rikis“(nuo žodžio „rikuotė“) nebuvo Valdovas, tik karo vadas. Ir prievolės valstybei, karinė prievolė buvo galimai savanoriškos, „mokesčiai“ buvo atiduodami darbu arba natūriniais produktais. Jie gal iš pradžių buvo nereguliarūs, tik priešui užpuolus ar ruošiantis į žygį renkami. Tai labai svarbu, nes kai tik atsiranda tikri piniginiai mokesčiai, laisvė ir net žemė greitai prarandamos.
Valstybė , gynybinė organizacija yra dviašmenis kalavijas. Kas gina, tas gali ir pavergti. Ilgainiui karo vadai, stipriausi, narsiausi kariai prisigrobdavo net belaisvių, ar net žemės.
Ekonominiai padėties skirtumai vis didėjo, rikiai pamažu virto kunigaikščiais („kunigs panašiai skamba , kaip germanų „karalius“), statė pilis, turėdavo savo sargybinių draugoves. Turtingesni turėjo kovos žirgus, gal net kovos vežimus. Jie buvo vadinami raiteliais (raitelis lygu riteris?). Arkliai dar buvo naudojami tik karui, žemė buvo ariama jaučiais. „Valstybės aparatas“ stiprėjo, bet teritorinė laisvų žmonių gimininė bendruomenė kontroliavo rikių valdžią.
Kai romėnai susipažino su germanais (ir vėliau), paaiškėjo, kad jie turėjo savo teisynus , savo demokratines valdžios institucijas. Gal tai buvo Romos įtaka, o gal buvo pereinamojo etapo tarp Laisvosios Europos ir Antikos likučiai.
Žemdirbių gyvenimas labai konservatyvus, mobilumas menkas. Taip ilgus tūkstantmečius gyvenant susiformavo gana homogeninės europiečių porasio tautos. Senovės graikai ir romėnai labai panašūs savo skulptūrose į mus, Šiaurės europiečius.
Žmones, kurie prisigrobdami daugiau žemės ir belaisvių, savo laisvę pasididino kitų žmonių laisvės sąskaita, pavadinkime laisvūnais (pan., kaip „ėdrūnas“,“godūnas“, „klajūnas“). Laisvūnas jau yra išnaudotojas , žemės ir laisvės pagrobėjas.
Apie pereinamąjį laikotarpį tarp Laisvosios Europos ir vergovinės antikos mažai žinome. Buvo Atlantida, Egėjo jūros civilizacijos, Mikėnai, Kreta. Kažkokios „jūrų tautos“ nusiaubė Artimųjų Rytų senąsias civilizacijas. Pietų Europoje iškilo Graikija ir vėliau Roma.
Laisvūnija
27. Klasinės ir turtinės nelygybės bei ekonominio išnaudojimo laikotarpį –Antiką, Viduramžius, Naujuosius laikus (moderną) pavadinkime Laisvūnija. Tai periodas nuo Laisvosios Europos iki komunistinės revoliucijos Rusijoje, kai buvo bandoma išnaudojimą ir nelygybę panaikinti. Didelė, daugiau, negu 2000 metų epocha.
Laisvūnijoje atsiranda didelė turtinė nelygybė, o taip pat asmeninė buvusių laisviečių priklausomybė nuo savo ponų. Senovės Graikijos civilizacija jau yra preky-binė, jūrinė. Jie kolonizavo beveik visus Viduržemio jūros ir Juodosios jūros pakraščius. Ankstyvojoje Graikijoje vyravo trys klasės –eupatridai (aristokratai, stambūs žemvaldžiai), geomorai (laisvi smulkūs ir vidutiniai valstiečiai) ir demiurgai (demos plius ergos), amatininkai. Graikai neskyrė amatininkų nuo menininkų, iš tikrųjų jų amforos buvo gražios. Tad graikų amatininkus galima laikyti laisvais kūrėjais – darbininkais, juk puodų lipdymas dar nebuvo grynai protinis darbas.
Tai, kad neišskiriami samdomi, laisvi beturčiai darbininkai rodo, kad tais laikais dar beveik visi turėjo šiokio tokio turto, truputį žemės ar namus. Miestai buvo nedideli, net miestiečiai iš dalies versdavosi žemės ūkiu.
Neišskiriama ir dar viena, nauja, gal pati svarbiausia klasė – laisvi protinio darbo kūrėjai, o juk tokių jau buvo. Tai mokytojai, savo „akademijas“ ir „licėjus“ turėję garsūs ir nelabai garsūs filosofai, sofistai, gydytojai, gramatikai ir lingvistai, menininkai, kunigai, kai kurie juristai ir kiti. Pavadinkime tą klasę, kuri iki šiol neturi tinkamo pavadinimo ( kartais vadinami „baltosiomis apykaklėmis“, tarnautojais, laisvųjų profesijų atstovais, bet tai netikslu) LAISVĖNAIS (pelė pelėnas, žmogus žmogėnas). Tai žmonės, turintys savo gamybos ir kūrybos priemones, bet nesamdantys samdinių, kuriantys ir parduodantys savo produkciją patys. Smulkius verslininkus ar namus ir žemę nuomojančius smulkius savininkus irgi reikia prie jų priskirti, juk verslas reikalauja didelio praktinio proto. Labai kvalifikuotus amatininkus taip pat, nes praktiniai įgūdžiai –irgi protas.
Tarnautojais visuotinai vadiname protinio darbo samdomus ar valstybines valdininkų ar kitas vadybines pareigas užimančius protinio darbo darbuotojus. Graikų valstybėse daug valstybinių pareigų buvo atliekama savanoriškai, kaip pasiturinčių ar net liaudies garbės reikalas. Net teisėjaudavo kartais pati liaudis („tiesiogine“ demokratija, „šaunus visapusiškumas“). Tai Laisvosios Europos reliktas. Net Viduramžiais parlamentai kartais teisėjaudavo… Sena tradicija?
Ypatingą vaidmenį kiekvienoje valstybėje vaidina kariai, policininkai, sargai, gelbėtojai (tai jėgos, „statutinės“tarnybos). Pavadinkime juos jėgovais (nuo „varovai, atstovai, gėrovai“).
Graikų valstybėlių buvo labai įvairių (Atėnų demokratija, Spartos karinė demokratija, tironijos). Bet kokia organizacija turi turėti tinkamą vadovavimą (tai valdymo teorijos aksioma). Aukščiausieji renkami ar skiriami pareigūnai vadinami vadovais ar, karalių ir tironų rago, valdovais. Esama tarp aukštų pareigūnų (ypač nerenkamų) ir valdonų (nuo nevidonas, šėtonas), kurie valdo ne visuomenės, o savo naudai… Ačiū Dievui, tokių būna nedaug.
Kiekviena valdžia remiasi karine jėga, bet kur valdo vien karinė gėga, ten politikos ir laisvės nėra, yra rytietiška despotija. Graikų demokratija nepasiteisino, juos užkariavo Makedonijos karaliaus auksu apkrauti asilai, bet azijinės despotijos taip pat vėliau visos iki vienos sužlugo.
Graikijoje jau nebe vien žemė ir (karinė) valdžia svarbu, bet ir pinigai, auksas. Dideli pinigai taip pat teikia didelę valdžią, galima net prisipirkti vergų ar pusvergių, pasisamdyti karių.
Taip Laisvūnijoje atsirado daug vergų ir pusvergių, tai yra priklausomų nuo ponų ar valstybės žmonių. Ne vien kariniais žygiais jie buvo įsigyti, į vergiją net už skolas galima buvo patekti.
Vergas, žmogus, kuris yra laikomas visiškai savo ponui priklausančiu darbiniu gyvuliu, „kalbančia mašina“. Sekanti pavergimo pakopa yra baudžiava, kai „pusvergis“ jau pripažįstamas žmogumi, su juo meldžiamasi vienose bažnyčiose, jis dirba net „savo“ žemės gabalėlį. Bet lažas (natūriniai mokesčiai darbu) ar mokesčiai pinigais (činšas) tokie dideli, „skatinimai“gerai dirbti rimbais ir botagais tokie žiaurūs, kad jam nebelieka jėgų ir sveikatos gerai įdirbti savo žemę, prasigyventi.
Gal tik sveikiausiems, stipriausiems, sumaniausiems tai pavykdavo? Pusvergis neturi jokių teisių,nes jo ponas dažnai ir jo teisėjas, jei jis pasiskundžia prieš poną, tai sutinka jį savo paties byloje… Dievas toli, karalius aukštai, kam pasiskųsti?
Bažnyčia ragino ponus būti humaniškais su savo vergais ir tarnais, bet ne visad jie klausė.
Sunku pasakyti, kas labiau išnaudojamas , vergas ar pusvergis, baudžiauninkas . Juk vergavaldis rūpinosi savo darbiniu gyvuliu („neužrišk kuliančiam jaučiui nasrų“, o baudžiavininkui nerūpi, kaip gyvena jo pusvergis, jis tik lupa jo kailį.
Ankstyvoji Graikija aiškiai įrodo, kad LAISVOJI EUROPA buvo, juk joje dar daug laisvų žmonių.
Graikų, visos antikos kultūra labai aukšta. Bet jau atsiranda ir tam tikras „perteklius“, nerandu jam pavadinimo (gal šoumenų šou(ar pop)menas?). Kalbu apie sportą ir begalinį čempionų garbinimą ir kitas „netikras“ veiklas. Kūno kultūra reikalinga, jei ji tarnauja sveikatai, profesiniam pasirengimui užtikrinti, bet kai tampa vien dykaduonių žaidimu, reginiais žiopliams, tai – jau antikultūra. Romoje tai buvo paversta gladiatorių vergų kovomis, panašiomis į šiuolaikinį sportą. Juk ir dabar sportininkais prekiaujama.
Kai kultūra tampa vien reginiu, ji jau nebe kultūra, nebe kūryba, gal net stabdo ir iškreipia tikrą kūrybą. Graikų kultūroje yra ir archainių bruožų. Jie labai garbino žmogaus kūno grožį. Pasakojama, kad viena gražuolė buvo teisiama už nepagarbą dievams. Tai buvo rimtas kaltinimas. Jos advokatas patarė jai pasirodyti teisėjams nuogai. Teisėjai nusprendė, kad toks grožis negali daryti blogio…
Roma sukūrė vieningą, karine disciplina ir teise pagrįstą valstybę. Romos teisės iki šiol mokosi juristai, tokie principai, kaip teisė į gynybą, objektyvų bylos svarstymą, įstatymo neveikimą atgal, sutarčių privalomą vykdymą , nekaltumo prezumpciją buvo ištobulinti ir įdiegti į teisminę praktiką. Roma nesukūrė vieningos imperinės nacijos, ją sužlugdė vergija ir barbarų antpuoliai. Stambus vergovinis ūkis nukonkuravo smulkius laisvus gamintojus, teko samdyti net karius, o samdiniai pabėga, nesaugo avių(NT). Kartais net virsta plėšriais vilkais.
Vakarų Europą nuo klajoklių dar ilgai gynė baltai, graikai (Bizantija), bet europiečiai iki šiol nėra to tinkamai įvertinę.
Kodėl romėnai persekiojo krikščionybę, juk jie buvo tolerantiški įvairioms religijoms? Kodėl žydų viršininkai apkaltino Kristų ir suėmę nuvedė jį teisti Pilotui? Kodėl Pilotas „nusiplovė rankas“ir neteisė teisingai? Gal buvo manoma, kad propaguojant principą „gavęs per žandą, atsuk kitą“, griaunami valstybės ir tautiškumo pamatai?
Bet juk yra Naujajame Testamente ir kitų principų („kas kalaviją pakelia, tas nuo kalavijo ir žūsta“, „kas dievo dievui, kas cezario – cezariui“, net teigiamas valstybės, kaip gynėjos nuo plėšikų ir tvarkos palaikytojos reikalingumas, moterys mokomos klausyti vyrų, o vyrai mylėti žmonas, vaikai būti klusniems tėvams , o tėvai rūpintis vaikais. Ilgus šimtmečius truko krikščionių persekiojimas, bet jie laimėjo taikią kovą ir tapo valstybine religija. Dar didesnis išbandymas.
Kaip jau minėjau, Senovės antikos, viduramžių, renesanso, liaudies, naujų laikų kultūra ir mokslas buvo aukšto lygio, bet politinių ir ekonominių problemų niekaip nesisekdavo tinkamai išspręsti.
Viduramžiais buvo privatizuota valdžia, feodalinė nuosavybė tapo politine valdžia, o karalius buvo tik savo domeno savininkas ir jo valdžia buvo tik toje teritorijoje. Vasalai kartais net kariaudavo prieš savo siuzerenus, smulkios feodalinės valdos ir miestai kartais net užmegzdavo diplomatinius santykius su užsienio valstybėmis. Pažymėtina, kad smulkūs riteriai, bajorai greit nusigyveno, tapo samdomais kariais ar magnatų tarnais. Keistas tas visuotinis valdžios ir nuosavybės koncentravimosi dėsnis. Valdžia, tapusi nuosavybe, leido ištisas šalis pirkti, parduoti, paveldėti, gauti kraičio, dovanoti…Taip Lenkijos karalium tapęs Lietuvos valdovas padovanojo lenkams Ukrainą.
Nors Romos ir Frankų imperijos įtakoje (imperija išsilaikė neilgai) buvo deklaruota, kad visa žemė priklauso valdovams, bet valdovai dalindavo vasalams beneficijas, o vasalai mažesniems vasalams lėnus (kartu su valstiečiais) ir taip jie užgrobė beveik visą laisvų žmonių žemę ir juos pavertė baudžiauninkais. Senųjų laisviečių liko nedaug ir tik kai kur. Nors baudžiava į Vakarus nuo Elbės laikėsi neilgai, bet į Rytus nuo Elbės iki pat Naujųjų laikų.
Bet buvo laisvi Europos miestai, kurių feodalai neįstengė pavergti. Jie ir buvo Naujųjų laikų buržuazinės civilizacijos pagrindas. Su jų, smulkių riterių ir su pasi-turinčių laisvų valstiečių pagalba karaliai sukūrė stiprias nacionalines valstybes. Ispanams net pavyko atgauti laisvę iš musulmonų (rekonkista).
Katalikų bažnyčia buvo įtakinga, bet ne visagalė. Jos galios nereikėtų perdėti, ją dažnai įtakodavo didžiosios valstybės, o kartais popiežiai net tapdavo jų belaisviais.
Katalikiškai Europai nepavyko atgauti senų krikščioniškų žemių Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, padėti Bizantijai, graikams ir vėl suvienyti Rytų ir Vakarų bažnyčias. Ten net dabar persekiojami krikščionys kalbėję Kristaus kalba. Ar įvyks kada nors tų žemių REKRISTA, naujas kryžiaus žygis?
Katalikų bažnyčia, nors ir padarė daug klaidų ir net nusikaltimų, daug nusipelnė mokslui ir kultūrai. Geografiniai atradimai, didelių kolonijinių imperijų sukūrimas, protestantų sąjūdis sukrėtė katalikų bažnyčios pozicijas. Visa Italija tapo antraeiliu regionu. Protestantizmas buvo kelias žemyn, į žemę, į bažnyčios paklusimą turtui ir pasaulietiniams „Tamsos kunigaikščiams“. Katalikų bažnyčia buvo pirmasis nepavykęs Europos projektas. Ji padarė daug blogo, laimino pagonių baltų bei indėnų naikinimą ir tikėjimo plėtimą prievarta. Bet ji niekad nepasidavė pasaulie-tinei valdžiai ir Mamonos kultui visiškai.
Valstiečių karas Vokietijoje, protestantiniai karai (juose dalyvavo ir nusigyvenę riteriai), naujų stiprių protestantinių nacionalinių vastybių (Anglijos, Olandijos, Švedijos, Prūsijos) iškilimas, kadangi net Prancūzija ir kai kurie Italų miestai rėmė protestantus, nusilpino senas lotynų kalbą naudojusias galybes. Bet ir potestantizmas nesukūrė naujos europiečių vienybės, imta tarnauti valdžiai, Kapitalui, o ne tikėjimui. Tai, kaip kadaise pravoslavija, skaldė krikšionis . Religiniai karai padarė daug žalos, ypač Vokietijai. Nusilpo ir katalikiška Lenkijos Lietuvos valstybė, kurią nusiaubė švedai, kazokai, pravoslaviška Rusija,vėliau protestantiška Prūsija.
Pažymėtina lenkų bajorų ir bažnyčios sėkmė vykdant kultūrinę agresiją prieš lietuvių tautą. Bet ką tai davė gero lenkams? Jie sužlugdė Lietuvos valstybę skatindami „bajoriškas laisves“, kurios galų gale pražudė ir pačią Lenkiją. O jų bandymas sulenkinti lietuvius, baltarusius, ukrainiečius iki šiol sukelia įtampas tarp šių tautų, kurios galėtų būti broliais ir vaidinti svarbų vaidmenį Vidurio Europoje, o per ją ir visoje Europoje.
Tada sulenkėje lietuvių ir lenkų bajorai pražiopsojo laisvos ukrainiečių (laisvų valstiečių karių, kazokų, panašių į buvusius lietuvių leičius, bajorų paverstus baudžiauninkais) nacijos gimimą, tai ir nulėmė Lenkijos žlugimą, tuo pasinaudojo pusiau totoriška Rusija. Susiskaldžiusi Europa nepasipriešino Maskvos agresijai prieš D.Novgorodą, atidavė jai pusę Ukrainos, tai buvo imperinės Rusijos „ėjimo į Europą“ pradžia, kas daug kuo nulėmė Europos ir net mūsų laikų istoriją.
Katalikų bažnyčia tik dėka geros organizacijos, diplomatijos stebuklingai išliko.
Naųjų laikų buržuazinės revoliucijos, karai atvedė prie buržuazijos ir aristokratijos kompromiso Anglijoje, Olandijoje, Švedijoje, net iš dalies Prancūzijoje, Prūsi-joje, Austrijoje. Valstiečiai buvo apgauti, turčiai ir“kilmingieji“,taip pat „mantijos“ bajorai, kai kurie nusipirkę riterystę, triumfavo. Riteriai žlugo, ir neturtingieji miestiečiai beveik nieko nelaimėjo.
Tik Amerikos revoliucija radikaliai atsisakė „kilmingumo“prietarų, nors ir išlaikė vergiją. Beje, aristokratai ir karaliai buvo labai kosmopolitinė „publika“, apie kokią tad kilmę galima kalbėti? Herbai juk dar ne kilmė, lordo titulas už sportinę pergalę irgi ne kilmė.
Atėjo Europos era, pasaulį valdė kelios stiprios valstybės –Anglija, Rusija, Prancūzija, Olandija, Ispanija (jos greit nusilpo), Austrija , stebuklingai greit kilo Prūsija, pamažu atsigavo Italija. Rytai miegojo keistu miegu.
Bet Europa neturėjo jokios rimtos politinės socialinės ideologijos. Abstrakti laisvė veikti, keliauti nėra ideologija. Revoliucijų ideologais buvo protestantai,vėliau švietėjai. Veikė slaptos organizacijos, jos Dievą vadino „Didžiuoju Geometru“. Apie darbo žmonių ir kūrėjų teises nebuvo kalbama, tai buvo Turto valdžia, net karaliai tapo verslininkais.
Įdomu, kad Europoje buvo labai stipri teisės tradicija. Kai Napoleonas uždėjo kontribuciją Karaliaučiui (už pažadą nebesiaubti miesto), rašoma, ta kontribucija buvo tvarkingai mokama Prancūzijai dar ilgai po Napoleono nuvertimo. Valdovai ir riteriai tvarkingai mokėdavo procentus žydų bankininkams, nors galėjo juk pini-gus tiesiog atimti…
Pinigų valdžia ir yra teisės ir nepaperkamų (ar paperkamų?) teisėjų valdžia?
Europoje tuo laiku įvyko nuostabios mokslo ir technikos revoliucijos, bet buržuazija nemokėjo nei apginti tikrųjų savo šalių nacionalinių interesų, nei pasinaudoti mokslo teikiamomis galimybėmis, nei tvarkyti socialinių reikalų. Jau kapitalizmo aušroje įsigalėjo baisus proletarų skurdas, net moterų ir vaikų išnaudojimas. Gali būti, kad alkanas pilvas, liberalus botagas buvo net baisesni proletarams (darbininkams, neturintiems jokio turto) , negu buvo baudžiava ir vergovė senovės pavergtiems žmonėms (juk vergai ir pusvergiai buvo ponų turtas, jai buvo rūpinamasi)… Nors gabiausiems ir stipriausiems darbininkams tai buvo paranki santvarka („talentai šimtais negimsta“) bet liaudies masėms, tautoms, ypač mažoms, tai buvo gresianti pražūtis.
Nekalbu jau apie naikinamas ir engiamas tautas (indėnus, baltus, pavergtus negrus ir kitus).
28. Revoliucijos ir karai bei epidemijos nusinešė daug gyvybių, bet tikros laisvės ir gero gyveno Naujaisiais laikais Žmonija negavo. Nei bažnyčia, nei buržua nesukūrė tinkamų politinių – ekonominių , moralės ir socialinių mokslų.
Aukso žvilgesys , o gal Geltonasis Velnias aptemdė protą?
Postmodernūs, mūsų laikai
29.Kokie svarbiausi įvykiai įvyko mūsų, Naujųjų Laikų pabaigoje ir postmoderniais laikais? Pamažu (Amerikoje greitai) įsigalėjo monopolijų, stambiojo Kapitalo valdžia. Vienas švedas mėgo klausti: kas yra capo di tutti capi? (Kapai – nusikaltėlių vadeivos). Todėl pavadinkime tą valdžią KAPOKRATIJA, KAPITALO DIKTATŪRA.
Stebuklų ekonomikoje nebūna, legaliais metodais neįmanoma „uždirbti“ milijoną kartų daugiau už kitus. Juk žmonių darbo našumas nėra taip nepalyginamai skirtingas. Tuo labiau, kad net pripažinti genijai dažnai likdavo skurdžiais.
Seniai visiems žinoma ir socialistų puikiai aprašyta, kaip Kapitalas formavosi arba nusikalstamais metodais arba kurdamas sau palankius įstatymus ir valdžią. O tai – politinis nusikaltimas, prielaidų visokeriopam išnaudojimui ir neteisingumui sudarymas. „Liberalai“ iš pradžių norėjo įvesti atvirą Kapitalo valdžią (turto cenzus), bet konservatoriai (buvusių aristokratų sluoksniai) įvedė laisvus rinkimus. Kova už liaudies žmonių sielas prasidėjo.
Revoliucijų metu išnaudotojai ir kiti blogi vadovai kartais nukentėdavo, taikant įstatymą atgal. „Kapai“, nemiegokite ramiai, galvokite apie savo ir savo vaikų ateitį!
Daugelis tautų pasidavė kapitalo valdžiai arba , kaip anglai, sudarydavo su ja kompromisą. Bet ne šovinistinė Prūsija, jos Valdovų ir aristokratų valdžia dar buvo stipri. Štai ką laimėjo pasaulis ir Vokietija, leidę sunaikinti „humaniškiausius žmones“ , senuosius baltus – prūsus. Vienas vokietis nacionalistas dėkojo baltams „už gerą kraują“.
Prūsiškieji, prūsų – šovinistų išauklėti vokiečiai jautė stiprų nacionalinį solidarumą. Jie vieni pirmųjų reformavo švietimo sistemą, padarė ją prieinamą visiems gabiems žmonėms. Net sukūrė socialinės politikos ir valstybinės paramos „senjorams“ ,vargšams ir neįgaliems pagrindus, sumaniai valdė ekonomiką, kūrė stiprią kariuomenę. Sako, fantastika, kad net buvo beveik įveikę kyšininkavimą.
Nedidelė Prūsija –Vokietija netikėtai ėmė lenkti visas pasaulio valstybes. Kitos didžiosios valstybės ir tarptautinis kapitalas (kuris juk nenori, kad jį valdytų, bet pats nori valdyti) tuo nebuvo patenkinti. Tai sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą.
O jis sudarė prielaidas sukelti pirmą socialistinę, nors rytietiškai despotišką ir nedemokratinę, revoliuciją Rusijoje. B.Kagarlickis rašė, kad komunistų santvarka buvo „sena, kaip dykumos smiltys“ ir siūlė vietoj jos „kooperaciją“. Aš taip kategoriškai nemanau.
Bolševikams padėjo paimti ir išlaikyti valdžią daug kas, ir vokiečių generalinis štabas, ir Amerikos kapitalas, ir caro karinė žvalgyba, ir ukrainiečių valstiečiai, sutriuškinę Denikiną, ir valstiečių noras gauti nemokamai žemės, ir tautų laisvės siekimas, ir „teisingos taikos gynimo“ propaganda.
Bolševikai visus apgavo, bet, reikia pasakyti, kad jų valstybėje plačiu mastu buvo įdiegtas nemokamas mokslas, pigi medicina, pagalba atsilikusioms tautoms, pagarba kitoms tautoms (visų pirma, žinoma „vyresniajam broliui“ ir jo „pusbroliui“). Bolševikai sukūrė „blogio imperiją“, pirmieji ėmė ruoštis naujam karui, sukurstė karą, susidėję net su A.Hitleriu, bet, su Amerikos ir Anglijos pagalba, pasiekė didelę pergalę. Po to sužlugo su savo “perestrojka“ (ar ji buvo tikra, nuoširdi, ar tik slaptųjų tarnybų projektas?). Po karo žlugo ir Anglijos, ir Prancūzijos, ir kitos imperijos.
Vokietijoje, kilus reakcijai į Pirmojo karo pralaimėjimą (apkaltinus tuo žydus) įsigalėjo baisus nacių režimas. Vokiečių naciai, kaip kad anksčiau turkai ar „internacionalistai“ komunistai, masiškai žudė net vaikus. Azijoje būdavo ir baisesnių dalykų, bet Europoje tai buvo siaubinga.
Beje, spėjama, kad panašiu laiku ir Amerikoje, sužlugdžius baltuosius fermerius, iš bado mirė daug jų vaikų.
Europos leistas baltų prūsų sunaikinimas daug kainavo Europai, vokiečių tautai ir visam pasauliui.
Po karo Amerika ėmė vykdyti savo kosmopolitinį projektą, parėmė Japoniją, Vokietiją, sukūrė milžinišką karinę galybę , bet, sovietams pavogus Bombos paslaptį, jos viltys įsiviešpatauti visame pasaulyje žlugo.
Dabar vyksta tylios ginklavimosi varžybos, kuriami vis tobulesni ginklai, nauji „hibridiniai“ karai, tai grėsmė visai žmonijai , gal net visai gyvybei. O gal kas nors išras „švarų“ netikėtą ginklą ir kitiems bus blogai?
Pagrindiniu ginklu, kadangi atviras didelis karas dar neįmanomas, tapo slaptųjų tarnybų operacijos ir ypač ideologinė kova, propaganda, migracija, terorizmas.
Gilios politinių ir socialinių mokslų idėjos buvo užmirštos. Kapai pasikinkė Melą, („kas meluoja, tas ir vagia“? O gal atvirkščiai?).
Ateities teorijos
30.Laiku artimu Prancūzų revoliucijai buvo sukurta klasikinė politekonominė teorija. JI IŠ ESMĖS TEISINGA, GERESNĖS NIEKAS NESUKŪRĖ IKI ŠIOL. Kadangi ji labai paprasta, gal skaitytojas nesupyks, kad ją populiariai ir trumpai išdėstysiu. Gal ne visi žino, kad politekonominė tiesa jau yra rasta?
Nors ją kūrė daug autorių, paminėsiu tik labiausiai išgarsintus. Deja, tokia yra kūrėjų dalia, juos žino tik specialistai istorikai.
Adomas Smitas (ir kiti) nustatė, kad prekės (gaminio, paslaugos) tikrąją vertę nustato vidutinės DARBO LAIKO (protinio ir fizinio darbo ) sąnaudos tai prekei pagaminti. Tai universalus, amžinas dėsnis. Prekės gali išnykti, bet gaminiai liks visada. Net protinį darbą ir įgytą tam reikalingą kvalifikciją, A.Smitas suveda į LAIKĄ, sunaudotą MOKYMUISI. Tai labai EGALITARINĖ teorija, pripažįstanti, kad kiekvienas vidutinių gabumų žmogus gali viską sukurti. Jei kūrybai reikia mokslo ir mokymosi, tai galima suvesti irgi į LAIKO SĄNAUDAS (Jei yra gerų vadovėlių ir dėstytojų?). Drąsi teorija.
A.Smitas savo „Tautų turte“ rašo, kad VISĄ produktą sukuria tik dirbantieji, kitos išlaidos –„pridėtinės“. Kapitalo savininkai tik ima savotišką mokestį iš dirbančiųjų, kurie dirba su jų kapitalu. Tas mokestis proporcingas kapitalo vertei. Tą mintį vėliau visiškai perėmė K.Marksas ir marksistai bei kiti socialistai, sakydami, kad vadybininkas, ekonomistas, buhalteris, inžinierius juokiasi, kai girdi, kaip kapitalistas giriasi, kad jis irgi sunkiai dirba. Dalį nedarbinių pajamų gauna žemės (ir žaliavų šaltinių) savininkai, už žemės nuomą (rentą) ar parduodamas teises tas žaliavas eksploatuoti. .
Kapitalisto pajamas nuo kapitalo galima taip pat prilyginti savotiškai rentai (nors A.Smitas to nedaro) už „leidimą“ naudotis kapitalu tikriesiems kūrėjams.
A.Smitas net įvertina Žemės (kuri iš principo neįkainojama, nes sukurta ne žmonių darbu) verte rentos, kurią per trisdešimt metų galima gauti už tą žemę, ją išnuomojus.
Kadangi prekės vertę sudaro vidutinės darbo sąnaudos, tai tas kapitalistas, kuris organizuoja darbą našiau ar turi daugiau ir geresnio kapitalo, žinių (bei priėjimą prie žaliavų), tas gauna didesnes pajamas (pelną). Kiti gauna mažiau ar net subankrutuoja.Tai sukelia baisią konkurenciją, kovą dėl rinkų, kapitalų, žaliavų, darbo jėgos, idėjų, net karus.( A.Smitas mano, kad laisva rinka neša taiką).
A.Smitas visiškai apsirinka, kai bando auksą, pinigus irgi įvertinti darbo sąnaudomis. Anot jo, pabrangus prekėms, žmonės puls kasti auksą, auksas pigs, prekės atpigs. Taip vyks automatinė reguliacija („geležinė rinkos ranka“). Taigi, auksas jam nebe fetišas, bet yra tarsi paprasta, darbu sukuriama prekė. Bet taip nėra, nes tai retas metalas, galima į jo gavybą įdėti daug darbo, kapitalų, bet jo gavyba neaugs PROPORCINGAI pagal vertės dėsnį, kaip kitų prekių. Popierinių pinigų darbu iš viso negalima pasigaminti. Pinigai nėra darbu sukuriama prekė (aukso kiekis didėja palyginti lėtai), tai ypatinga pati likvidžiausia prekė, kurią lengvai galima „parduoti“, nusiperkant viską ko tik nori (jei rinka laisva). Taigi, ekonomikos dėsniai veikia, jei yra atitinkamos politinės ir teisinės prielaidos. Tada pinigai yra valdymo instrumentas.
Auksas kapitalistinėje visuomenėje tapo didele valdžia, keista, kad net dabar iš dalies tebėra. Kartais, turint daug pinigų, net nedirbant galima gyventi iš procentų ar net turtėti. Tai lyg koks stebuklas.
Keista, kad didysis ekonomistas neteisingai įvertino pinigus.
K.Marksas įvedė į vertės sąvoką „būtinojo“ ir „pridėtinio“ darbo dalis. „Būtinasis“ – ta darbo dalis, kuri sukuria būtiną darbininko ir jo šeimos pragyvenimui produktą , o „pridėtinė“ darbo dalis –produktą, kurį atima iš jo kapitalistų šutvė (kapitalo savininkas, bankininkas, rantje etc.). Tai ne visai teisinga, nes darbas nėra dalomas.
Tačiau įvedimas „sudaiktinto darbo“ dalies į vertę yra pateisinamas. Nes sudaiktintu darbu K.Marksas vadina susidėvėjusį gamybos procese gamybinį Kapitalą. Pavadinkim gamybinį kapitalą plaktuku. Plaktukams kapitalo gamybos ceche pagaminti sunaudojama tam tikra dalis anksčiau pagamintų plaktukų. Kaip apskaičiuoti plaktuko darbinę vertę? Atrodo, tai neįmanoma, kadangi taip plaktukų gamybos procesas nusikelia į tolimą praeitį, tampa sunkiai apskaičiuojamos tos tolimos praeities darbo sąnaudos. Nepadeda ir aukštoji matematika, nes per ilgus amžius darbo sąnaudos vienam plaktukui pagaminti kito, ir nežinome kaip.
Tačiau, jei plaktukų gamybos ceche dalį pagamintų plaktukų sugrąžinsime į cechą tiek, kiek gamybos procese susidėvėjo plaktukų (tai vadinamas“amortizacinis“ plaktukų kiekis),atrodys, kad plaktukai visai nesusidėvi. Kad plaktukų yra ceche Pradinis pastovus kiekis, ir jis nesikeičia gamybos proceso metu. Tada pagamintus VIRŠ (TURIMO) pradinio kiekio plaktukus, laikysime grynąją plaktukų gamybos produkcija. Darbo sąnaudas plaktukų gamybos ceche per ataskaitinį laikotarpį padalinus iš grynos plaktukų produkcijos, gausime vieno plaktuko darbinę vertę.
K.Marksas plaktukų vertę skaičiuoja traktuodamas juos kaip visus darbo procese pagamintus plaktukus (jie tikrai buvo pagaminti, bet gamybos procese išnyko ir į gatavos produkcijos sandėlį nepateko ar grįžo atgal į gamybinį cechą). Tai yra jam pagaminti plaktukai yra „amortizaciniai“ plaktukai plius „prekinė produkcija“, tai Kapitalo vertę atpigina, kas nėra visai teisinga. „Kapitalo“ autorius netiksliai įvertino Kapitalo vertę!
Mūsų gauta vertė irgi apytikslė, juk senovės darbo sąnaudų nežinome.
Gaminant vartojimo prekes perkami „plaktukai“ (gamybos priemonės) ir sunaudojami joms gaminti. Kadangi „plaktukų“ („sudaiktinto“ darbo) vertę žinome, nesunku apskaičiuoti ir visą vartojimo prekės darbinę vertę. Taigi, jokių teorinių problemų su bet kokios prekės vertės apskaičiavimu socialistui nėra.
Kitaip yra su pinigais. Jų perkamoji vertė aiški, už gautą atlyginimą darbininkas nusiperka tik dalį pagamintų prekių (sakykim, darbininkas netaupo, išleidžia visus pinigus „savam“ kapitalistui); kadangi kainos „iškeltos“, dalis prekių lieka neparduotos. Dalį jų nusiperka pats kapitalistas iš savo paties krautuvės, jei nuperka visas, jokio piniginio pelno jis negauna (darbininkas proletaras neturi santaupų), jis tik susigrąžina savo pinigus. Bet jei kapitalistas su pelnu parduoda dalį prekių kitiems kapitalistams, tai jis PASIDIDINA turėtų pinigų kiekį, gauna PINIGINĮ, komercinį pelną. Pinigai daro pinigus, tarsi banke, duoda „procentus“. Tačiau vieno kapitalisto piniginis pelnas yra kito kapitalisto piniginis nuostolis. Pinigai tampa karo, konkurento žlugdymo priemone.
Tai sukelia ir ne prekybinius piniginius, bet ir tikrus karus. Tai karai dėl rinkų, kapitalų, geresnės ir pigesnės darbo jėgos, idėjų, žaliavų, žemės, prekybos galimybių, kelių ir t.t.
A.Smitas naiviai manė, kad kiekvienas gali tapti kapitalistu, jei gerai dirbs, turės puikių idėjų, kad visuomenei konkurencija naudinga, nes, esą, atrenka darbščiuosius ir gabiuosius. Jis rašė, kad jei tautoje ekonomika tvarkoma gerai, tai tautos gyventojų skaičius auga. Gana žiauri „liberalo“ išvada.
K.Marksas ir jo pasekėjai teisingai manė, kad didžiųjų monopolijų kova neišvengimai virsta moraliniu „puvimu“, „imperialistiniais“ karais.
Pralaimėjusieji rinkoje nenori pasiduoti…
Abu, ir K.Marksas, ir A.Smitas klydo, kad nepripažino, kad kažkiek tai valdymo ir sumanumo kapitalistas vis tik įdeda gamindamas (ir prekiaudamas ar „investuodamas“) prekę. Be šito, jis kaip mat prarastų savo turtą, įtaką valstybėje ir bankrutuotų. Tad „pridėtinės“, arba Valdymo, išlaidos teisėtai įtraukiamomis į Vertę ir yra gal net pačios svarbiausios ir efektyviausios.
Finansinį kapitalą K.Marksas laiko visai parazitiniu ir net siūlo atimti jį išvisų kapitalistų, taip „emancipuojant“ net žydus. Tai irgi nėra visai teisinga. Jei visuomenė priverstų finansininkus PRISIIMTI rizikos atsakomybę už paskolas lygiai su tuo, kuris skolinasi, jei užtikrintų, kad skolintojas negalės atimti turto ir žemės iš pasiskolinusio net nesėkmės atveju, tai finansininko darbas taptų labai rimtu ir reikšmingu, nes verstų daryti jį tik rimtas , pelną duodančias abiems pusėms ir valstybei per mokesčius, investicijas.
Paskutinės pastabos
31.Komunistinė revoliucija buvo daroma su marksizmo vėliava, iš esmės su teisinga ekonomine teorija. Tik buvo užmiršta, kad ši teorija dirba tik rinkoje, esant daug smulkių gamintojų, panaikinus monopolijas. Visuomenėje tam tikrose gamtos leistose ribose nėra objektyvių dėsnių net ekonomikoje.
Bet komunistai Sovietijoje nacionalizavo visą kapitalą, padarė jį valstybine supermonopolija. Vakaruose Kapitalas prichvatizavo valdžią. Abi santvarkos, komunistinė ir kapokratija –lyg dvi vienos monetos pusės, veidrodiniai atspindžiai.
Ką daryti socialistui, juk socialistu negalima būti „truputį“, kaip kad moteris negali būti „truputį“ nėščia. Kaip suderinti socialistinę ekonomikos kontrolę, kad veiktų ir efektyvūs rinkos dėsniai, ir ekonomika dirbtų visiems žmonėms, o ne saujelei biurokratų ar kapokratų? Kai kuriuos receptus pasiūliau laisvojo socializmo koncepcijoje („Politinių idėjų sistema“), dabar manau, kad socializmas turi būti ne „laisvas“, bet konservatyvus.
Kinija bando derinti socializmo ir kapitalizmo metodus praktiškai. Ir Europai reiktų kažką daryti. Pinigus reikia demistifikuoti visiškai, prekybą ateityje beveik panaikinti. Kiekvienai tautai reiktų duoti (ar padėti jai pačiai tuo pasirūpinti) žaliavų, informacijos, kapitalų, žinių, ugdymo, sveikatos apsaugos paslaugų, o prekes vartojimui ji galėtų, šiuolaikinės technologijos tai leidžia, pasigaminti pati. Taip per ilgą laiką paaiškėtų, kaip ji sugeba organizuotis, ką sugeba ekonomikoje. Tai būtų konservatyvi etnetinė ideologija ekonomikoje.
Pinigai galėtų būti nacionaliniai, tarptautiniai, labai įvairūs, net laikini. Ir brangieji metalai, ir talonai, ir, pavyzdžiui, energijos kaupyklų „ talonai“, ir kitokie (miestų, regioniniai) pinigai. Tai tiesiog ekonomikos valdymo instrumentas, joks ne dievas ir ne velnias. Pinigus reiktų apmokestinti, kaip ir pinigines pajamas, o NEKILNOJAMO TURTO ir Žemės – VIETOS LAISVAI GYVENTI reikia visai neapmokestinti, arba tik simboliškai, nes tai paveldėta, ar nusipirkta, tai jau gauta už uždirbtas pajamos, už kurias jau sumokėti mokesčiai.
Pagrindinės ekonominės ideologijos yra liberalizmas, pinigų valdžia, ir socializmas, visuomenės ekonominė valdžia, yra aiškios ir suprantamos. G.Mitrulevičius sakė, kad kapitalistai turi pastatyti stalinistams paminklą, nes jie sukompromitavo demokratinį socializmą. Fašistams liberalai irgi galėtų pastatyti paminklą, nes jie sukompromitavo tautinį patriotimą.
Be aiškios ekonominės idėjos liko konservatoriai. E.Berkas (E.Burke) akcentavo kultūrą, liaudį, tautą , daug ką, net liaudies meną ir prietarus, bet ekonomikos srityje kapituliavo liberalams. Jis pasisakė už šventą nuosavybės teisę apskritai. Gerai numatė ateitį, juk „konservatoriai liberalai“ yra už tai, kad žemė taptų tokia pat prekė, tokia pat nuosavybė, kaip ir kitos prekės. BET ŽEMĖ YRA ŠVENTA TAUTŲ IR ŠEIMŲ NEĮKAINOJAMA VERTYBĖ, NACIONALINĖ TĖVYNĖ, VIETA GYVENTI, GYVYBINĖ ERDVĖ. Joks darbinis vertės dėsnis jai netinka, jos apskritai neįmanoma įvertinti, nes jos „kaina“ begalinė. Ji perkama ir ginama krauju.
„Konservatoriai aristokratai“ (kai kur dar tebėra ir dvarininkinė žemėvalda) vertina žemę irgi kaip SAVO teisėtą, seną Tėvoniją. Tai nėra visai teisinga, nes jų protėviai ją pagrobė iš laisvų žmonių, kurie taip prarado savo tėviškes.
Nei komunistinis žemės nacionalizavimas, nei jos supirkimas vykdomas monopolinių vertelgų, nei palikimas „aristokratams“ nėra teisinga, Žemė turi priklausyti laisvų valstybių laisviems žmonėms (tik didieji pramoniniai resursai turi priklausyti visoms tautoms). TAI IR GALĖTŲ BŪTI EKONOMINIU, NE „ARISTOKRATINIU“, BET „VALSTIETIŠKU“ , „PILIETIŠKU“, “SOCIALISTINIU“ KONSERVATIZMO IDEOLOGIJOS PAGRINDU. Be abejo, turi likti žemės ir valstybei, ir savivaldybėms, ir gamtai, ir bažnyčiai, ir seniems savininkams, bet jos turi gauti ir VISI laisvi žmonės (tik tautiečiai). Žemė ne kaip prekė, bet kaip valstybės patikėta rūpestingam valdymui, tausojant gamtą ir dirvožemį, TĖVYNĖ. Kadangi tai ne prekė, tai ir neapmokestinama, neatimama jokiais būdais, nei per paskolas, nei mokesčiais, nei kitokiais. Kas neturi pinigų pajamų, tas nemoka ir mokesčių. Žemės pardavimas neturi tapti prievartiniu. Senovės Graikijoje būdavo baudžiama už tėvų ir protėvių turto iššvaistymą.
Bažnyčios socialinė doktrina artima dabar propaguojamam „komunistiniam liberalizmui“. Atseit, monopolijos ir robotai visko prigamins, darbo jėgos daug nebereikės, valstybė per mokesčius galės visiems „senjorams“, net jauniems, bet nenorintiems dirbti, mokėti pašalpas („basic income“, tokį procesą numato D.Kirvelis). Dalis jų „subomžės“, dalis taps naudingais visuomenei Laisvais Kūrėjais. Bet socialiniu požiūriu tai reikštų monopolijų absoliutinę valdžią ir beveik visų žmonių pavertimą valstybiniais ubagais…
Netikiu, kad nebereikės žmonių darbo. Mokslininkų poreikis visada bus begalinis. Ugdymo, meno, mokslo, informatikos ir robotų kontrolės, medicinos, gamtos apsaugos, politikos, žmonių saugumo, teisės, produkcijos kokybės gerinimo, darbo saugos , Gyvybės Gelbėjimo, Ūkio valdymo tobulinimo ir daugelis kitų darbų, kitų sričių darbai dar laukia tiek dirbančiųjų. Žinoma, reiktų trumpinti darbo laiką, didinti atostogas, duoti jas kelis kartus per metus. Dirbantieji turi ir gerai pailsėti.
Išsaugant mažas tautas, nykstančias gyvybės rūšis, porūšius, atmainas, ruošiantis kosminėms katastrofoms reikės įdėti daug darbo. Visiškai sutinku su Dobilu Kirveliu, kad svarbiausia veikla –naujos idėjos.
Gal reiktų sukurti naują socialinę klasę –naujorus, naujų idėjų kūrėjus, senų tvarkytojus ir supaprastintojus, sistematizatorius. Kad visas idėjas, visą informaciją lengva būtų rasti Sistemoje, pateikti jas Visuomenei, užsitikrinti autorinį prioritetą, visuomenė tada galėtų atlyginti tinkamai visiems kūrėjams, ne tik autoriams, bet ir bendradarbiams (būna tokių net per atstumą) už idėjų kūrimą ir perdirbimą, švietimą, ugdymą.
IDĖJOS, kaip ir tiesa, TURI PRIKLAUSYTI VISIEMS NEMOKAMAI. Kūrėjams tik turi būti tinkamai atlyginama premijomis, bet ne prekyba patentais, kuriuos lengvai superka monopolijos.
Kūryba visad kolektyvinė, tą per menkai suprato katalikai.
Susipykimas su socialistais, o socialistų vykdomas katalikų niekinimas ar net persekiojimas, yra tikras nesusipratimas. „Socialistas“ Šv.Paulius sakė: „tenevalgo nedirbantys…“
Darbas yra laisvė, darbas sukūrė žmogų (ir meilė, NT, Č.Darvinas), prieš Kapitalą turi susivienyti Konservatoriai, socialistai, patriotai. Gelbėti mažas tautas, mažą Gamtą, mažą Europą, mažus žmones. Tarp rasių ir tautų, globėnų ir tradicinių tautų turi įsivyrauti harmonija, Taika. Kitaip nugalės Mamonos žyniai, o ne Dievas.
Būtina sukurti patriotinį konservatyvų socializmą su politine liberalia demokratija, mažų tautų išlikimo gynimu ir pagalba joms, o ne jų laisvės slopinimu.
Bet kas tą revoliuciją padarys, gal koks „raudonasis popiežius“, gal jaunieji katalikai-ateitininkai? Istorija laukia dar vieno Kristaus.
Visi matome, kokia baisi postmoderni istorija, kokie nusikaltimai padaryti, daromi. Griaunamos tautos, šeimos, dorovė, gyvybė, nesiruošiama rimtiems pavojams, nevykdoma kova su religiniu ekstremizmu, neginama krikščionybė (apie Rekristą net nekalbama), neatlyginama išnaikintoms tautoms ar jų giminaičiams. Keltams, žydams, baltams, daugybei kitų tautų ir tautelių reiktų duoti daugiau žemės, kurią iš jų atėmė. Visoms tautoms duoti laisvę, dekolonizacija turi vykti visame pasaulyje.
Nuo ko pradėti? Kaip pradėti kurti gerą valstybę? Turi būti vykdoma Biurokratizmo ir valdymo Redukcija, skatinamas savanoriškumas, mažinamas bet koks vilkinimas. Nereikia reformų dėl blogų reformų, visko išpardavimo ar atidavimo užsieniui, aklo pataikavimo ES ir kt. tarptautinėms struktūroms.
Bent jau ekonomikos, ugdymo ir migracijos srityse nacionalinė teisė turi būti viršesnė už tarptautinę.
Reikia tobulinti norminius aktus (bet kokius dokumentus). Juk norminiai aktai rašomi visiems, jų turi būti mažai, jie turi būti aiškūs, trumpi, suprantami, universalūs. To turi pasiekti juristai, logikai, kalbininkai, psichologai.
Valstybės tarnautojai nori dirbti patys naudingą darbą, teikti paslaugas, padėti, o ne vien kontroliuoti, trukdyti kitų veiklai. Valstybė turi būti ne parazitinė, o pati užsidirbti. Tada bus galima ir mokesčius sumažinti. Veiklos imitavimas – kenkimas. Tokios valstybės negali sugrąžinti tautoms ir žmonėms laisvės, apginti jos.
Kitų tautų pareiga padėti mažai tautai išgyventi, o ne stengtis ją žlugdyti, nutautinti, kolonizuoti, grobti jos turtus ir žemę.
Valstybės, tarptautinės organizacijos, nekovojančios prieš Tautų laisvę, bet padedančios ją atkurti ir išsaugoti, – tai mes visi Žemės žmonės , tikintieji ir abejojantys. Turime susitelkti Laisvės ir Tautų bei Gyvybė Grožio įvairovės gynimui.
Lietuva greit liks be lietuvių ar lietuviai liks mažuma savo žemėje, praras ir žemę. Išdrįso islandai, išdrįskime ir mes. Likime nors pusė milijono, bet – lietuvių, savo Tėvynėje. Juk mūsų pareiga išgelbėti Žmonijai mūsų genus, mūsų pasaulėjautą, kalbą, mūsų dainas. Ir tapusią mums sava katalikišką moralę.
Tautos jėga vienybėje, visiems turi užtekti žemės ir turto. Būtina atiduoti skolą Kaimui. Didelė problema, kaip neleisti kapitalistams naudoti pelną tik kaip savo asmeninį turtą, juk tai valdymo priemonė. Stiprus turi būti ir valstybės ekonominis sektorius, finansai, valst. prekyba, žemės ūkio dalis. Gal valstybinių įmonių vadovų pareigos turi būti paveldimos, o privačios monopolijos traktuojamos, kaip valstybinės įmonės?
Sunku nugalėti užsienio kapitalo, bankų vykdomą išnaudojimą.
Tarptautinės organizacijos reikalingos, bet tai turėtų būti „laisvės unija“, o ne naujas kosmopolitinis imperinis diktatas tautoms, instrumentas ekonomiškai, teisiškai pavergti tautoms, jas nutautinti..
Neseniai du konservatyviai mąstantys žmonės parašė, kad politika – tai žmonių sielos, kad joje turi dalyvauti paprasti žmonės. Teisingi žodžiai. Socialistai, konservatoriai, patriotiniai liberalai, tautininkai, nebesipykite. Kitaip laimės ne idėjos, bet Pinigai ir parsidavę jiems.
Kokia geriausia politinė santvarka? Nežinau.
Gal konsocialistinė monarchija? Gal parlamentas, kaip viduramžiais, turi būti ne plepalyne, bet Liaudies Tribunolu? Gal pasimokyti iš amerikiečių ir Vyriausybę rinkti liaudžiai? Bet ir JAV klysta, kai leidžia Aukščiausiajam Teismui voliuntaristiškai traktuoti konstituciją. Aišku viena, įstatymų turi būti nedaug, „konstitucija“ turi veikti tiesiogiai. IR NIEKAS, NET PATI TAUTA, NEGALI ATSISAKYTI SAVO LAISVĖS, NES TAI NEPANAIKINAMA DIEVO DOVANA VISIEMS.
Daug kelių, tikslas vienas –Tiesa ir teisingumas, Gyvybės ir tautų išsaugojimas.
Jonas Siaurukas
