Straipsnis skirtas Lietuvos šviesuomenei, elitui: politiniam ir akademiniam, verslo ir valdžios. Ypač tiems, kurie itin gražiai kalba apie inovacijas, didesnę pridėtinę vertę, konkurencingumą, naujas eksporto rinkas, socialinę verslo atsakomybę ir pritaria apačioje išsakytiems žodžiams.
Lietuvos Prezidentai yra sakę: – Ką darys maža šalis be gamtos išteklių?… Žmogus tampa svarbiausiu ištekliu… sukurti erdvę privačiai iniciatyvai… inovacijos… siekti bendro tikslo… vertybės… drąsaus mąstymo… gebėjimai ir kūrybingumas… (iš LR Prezidentų pranešimų).
Pritariu. Nes konkuruoti vien pigumu, neturint pigių energetinių resursų, naudingų iškasenų, mažų gamybos kaštų ar pigios „darbo jėgos“ – neperspektyvu. Nebe gamyba kuria didžiausią pridėtinę vertę, o logistika, marketingas, inovacijos, nauji produktai, prekių ženklai. Bet kodėl Lietuva negyja? Manau, kad jos sveikimu nesuinteresuoti esami turtų valdytojai ir skirstytojai.
Ir, karai kyla bei vyksta nebe tiek dėl teritorijų užgrobimo, kiek dėl rinkų perėmimo, resursų užvaldymo, konkurento (ekonominio, politinio, karinio) susilpninimo ar net sunaikinimo. Tad, kodėl tiek daug tautiečių atsiduria emigracijoje, bankrote, prie šiukšlių konteinerio ar netgi su kilpa ant kaklo? Kokie priešai trukdo konkuruoti ar kad gimtinėje būtų galima dirbti, uždirbti ir oriai gyventi? Gal į šį klausimą atsakys mano paties istorija? Neturinti analogų pasaulyje.
Nusipelnę politikai ir verslininkai, merai ir mokslų daktarai, kultūros autoritetai ir specialistai gyrė sumanytąją Idėją, palaikė, teikė apdovanojimus, garsino, rašė straipsnius, ketino investuoti. Kodėl nebeinvestavo? Kas patarė šito nedaryti?
Gal kaltas A.Čekuolis? Jis sakė: „Niekas nesipriešino, nes manė, kad varnos savaime užges“? Prikarksėjo? Pabudo tylioji blokada. Klastinga. Tai jos dėka šiandien mintyse vis klausiu savęs: „Žmogau, kaip nusiritai iki žemiausio socialinio laiptelio? Dar nemiegi lauke, nesirausi šiukšlių dėžėse, bet matosi, kad vis labiau tampi bomžu: be pinigų, gražaus rūbo. Kur suklydai“?
Mintyse primenu sau: „Tu gi visada buvai lyderis, likimo kalvis, nuotykių ieškotojas, naujovių kūrėjas. Mokykloje (pabėgęs iš pamokų) statei plaustus ir tramplynus, bet ne tu, o nuo tavęs nusirašinėjo klasiokai per pamokas. Lengvai įstojai į Kauno politechnikos institutą. Nebuvai sportiškas, bet trejus metus buvai instituto profkomiteto sportorgu ir studentiškų spartakiadų organizatoriumi. Tu pasiekei paskaitų praleidinėjimo rekordą, bet egzaminus laikei be vargo, o diplominis – realaus išradimo pagrindu (III vieta institute). Paskyrimas – vyr. meistru. Po metų Šiaulių valdyba pervedė į Joniškį – vyr. inžinieriumi. Dar po trejų metų į Pakruojį – viršininku. Gerų rezultatų pasiekei, inovacijų įdiegei, o racionalizacinių pasiūlymų pateikei kokį šimtą“.
Mintyse primenu sau: „Dar prieš Nepriklausomybę pasukai į verslo vandenis. Siuvai striukes, gaminai baldus, siuntei medienos ruošinius į Vokietiją. Didmeniškai prekiavai ukrainietišku margarinu, latviškais konservais, rusiškais naftos produktais ir sienų apmušalais. Per keletą metų pasiekei ir milijono litų apyvartas, šimtatūkstantinius pelnus. Tavo įmonėje, iš didelių rulonų į mažus rulonėlius pervynioti tapetai užkariavo Lietuvos ir truputį Latvijos bei Estijos rinkas. Tapai „pigiausių tapetų“ rinkos lyderiu. Važinėjai gražiu automobiliu, atrodei linksmas patenkintas ir laimingas. Tavo smagų 40-ties metų jubiliejaus šventimą prisimenu iki šiol“.
„Gyvenai kaip inkstas taukuose. Turėjai vieną iš gražiausių Pakruojo namų. Su sodu, parku, tvenkiniu. Tapai Pakruojo rajono verslininkų asociacijos prezidentu, o vėliau – vienu iš Rotary klubo įkūrėjų. Žiniasklaidoje jau skambėjo tavo sumanyta, su gausiu bendraminčių būriu plėtojama unikali Humoro, alaus ir varnų (HAV) „valstybė“. Visuotinas visų palaikymas: savo parašus suraitė LR Prezidentas, ministrai, užsienio ambasadoriai, žinomi verslininkai, mokslų daktarai ir kultūros autoritetai. Tapai konkurso „padovanok Lietuvai viziją“ laureatu, sulaukei puikių įvertinimų respublikiniame verslo plano turnyre… Negi viskas dingo? Kas atsitiko“?
Niekas nedingo, bet man irgi įdomu. O kas gi atsitiko? Su alkoholiu, narkotikais ar azartiniais žaidimais nežaidžiu. Ir galvos traumų nepatyriau. Nesu tinginys ar bevalis. Prireikus, nesunkiai pakeičiau gyvenimo būdą ir virš 40 kg viršsvorio savaime nukrito. Lengvai. Be pastangų. Vėl pradėjus dirbti protinį darbą, dalis svorio grįžo, bet nekompleksuoju. Lengvai mečiau ir rūkyti.
Kaip jaučiuosi? Jaučiuosi panašiai kaip Ukraina: suvedžiota, išduota. Jaučiuosi ir kaip alpinistas įkopęs į niekieno dar neįveiktą viršukalnę (t.y. sukūręs unikalų reiškinį, judėjimą). Nors pavargęs, nuskuręs, apšepęs, bet savotiškai laimingas.
Istorija prasidėjo Pakruojyje, kai mano iniciatyva ir investicijomis, tačiau su daugelio rėmėjų, bendraminčių, talkininkų palaikymu imtasi plėtoti (ten pat ir gimusią) triskart unikalią Humoro, alaus ir varnų (HAV) valstybę: besienę, žaidybinę, atvirą, draugišką. Su šūkiu „Žmogus žmogui – varnas“: nekirsk kaimynui akies, pajusk draugo sparną, gyvenk su humoru širdyje ir polėkiu.
HAV – ne tik renginiai, atributika, suvenyrai, turizmas, įdomaus dizaino prekės, o daugiau: solidumas „valstybės vardu“ ir žaismingas judėjimas, galintis jungti milijonus piliečių. Čia ir saviraiška, nuotykis, gyvenimo mokykla. Padaryta daug:
1. Sukurta „valstybingumo“ istorija. Su Steigiamuoju suvažiavimu… kurį papuošė l.e.p šalies Prezidentas, keletas ministrų, Seimo narių, Vengrijos ambasadorius, nemažai kitokių garbingų asmenybių, atstovai iš Latvijos, JAV, Australijos. Jie tapo „beveik signatarais“. Dar vėliau įvyko ir Viliaus I-ojo karūnavimas, kuris į ceremoniją atvyko „raitas“ ant didžiulės bačkos. Ji teisėtai karūnavo Karališkoji Lietuvos bajorų Sąjunga. Prieš tai suteikdama jam „netikro bajoro“ titulą. Paskirti pirmi ambasadoriai. Piliečiai gyvena jau 18-oje pasaulio šalių. Ši „valstybė“ turi visus reikiamus atributus ir simbolius: Konstituciją, herbą, vėliavą, himną, pilietybės pasus, viziją.
2. Veiklos prototipas itin sėkmingai išbandytas projekte „Pakruojis – HAV sostinė“ ir davė daugkartinį socialinį bei ekonominį efektą: virš 200 straipsnių ir TV interviu Lietuvos, užsienio žiniasklaidoje. HAV kvietė ir vykome į konferencijas, parodas, sąskrydžius, miestų šventes: Šiauliai, Panevėžys, Nida, Kaunas, Kupiškis, Vilnius, Bauskė, Estija… Visiems įdomu. Plėtra buvo sparti. Visur palaikymas, šypsenos, susižavėjimas ir noras tapti piliečiais, ambasadoriais, patikėtiniais. Visur – noras toliau dalyvauti, kurti, atstovauti, garsinti, plėtoti, žaisti, kvatoti…
3. Pakruojyje: „HAV atrakcija“ – metų paslauga, „Varniukų“ duona – metų prekė. Lietuvos verslo plano turnyre – V-oji (tik) vieta (įveikus ~150 pretendentų), nes vienas „žinovas“ pagal daug kriterijų vertino tik neigiamai. Kai kiti komisijos nariai, remdamiesi tais pačiais kriterijais, teigė: unikalu tarptautiniu masteliu, kuria socialinį ir ekonominį kapitalą, inovatyvu, įdomu, didelis plėtros potencialas, nauda vartotojams aiški, ypač ryškus sinerginis efektas… Konkurse „Padovanok Lietuvai vizija“ – III-oji vieta (įveikus ~300 pretendentų). Apdovanojimą įteikė dabartinis LR Pramonininkų konfederacijos prezidentas R.Dargis. Siūlė atkreipti į HAV dėmesį. Vilniaus Rotušėje. Dalyvaujant Lietuvos Prezidentui, Premjerui ir pilnai salei garbingų žmonių.
HAV plėtros protokolą pasirašė VISI aplankyti: Šiaulių universiteto rektorius, apskrities merai, Turizmo departamento, Ūkio ministerijos vadai, kelių asociacijų prezidentai, Rotary klubų atstovai, žinomi verslininkai ir visuomenininkai. Taip.
Jie patvirtino, kad HAV „valstybė“ atveria naujas perspektyvas verslo, kultūros, pilietiškumo ugdymo srityse ir skatina socialinį visuomenės aktyvumą, propaguoja kokybiškesnį gyvenimo būdą. Pritarė, kad tai unikali verslą skatinanti sistema, o jos plėtra suteikia unikalių galimybių pritraukti investicijų, pasinaudoti fondų parama, didinti šalies verslo įmonių konkurencingumą.
Pakruojis (ir Lietuva) skambėjo plačiai. „Žmogus žmogui – varnas“ ir Varnų (HAV) valstybei plačiai atsiverdavo kabinetų durys. Verslininkai dovanojo (Pakruojui ir HAV) brangias dovanas, rėmė ir dalyvavo kūrybiniame procese. Ačiū jiems. Jie – Lietuvos herojai, istorijos kūrėjai. Kai Pakruojo mero paklausiau „kiek teko sumokėti ES fondų skirstytojams, kad į Pakruojo dvarą (didžiausia sodyba Lietuvoje) ir į (turistiniu požiūriu – pilką) rajoną atkeliautų keliasdešimt milijonų litų investicijų“, meras atsakė, kad tam padėjo ir HAV: jos unikalumas, skambesys, gerbėjai žiniasklaidoje, komisijose, departamentuose, ministerijose. „Atkato“ neprireikė.
HAV planavo pasaulinio informacinių-prekybinių atstovybių tinklo plėtrą su tiekimu iš centro. Gerbėjų ir piliečių kiekis sparčiai augo. Absoliuti dauguma dalyvių žavėjosi, gyrė už unikalumą, gerą nuotaiką. Nepriklausomai nuo tautybės, lyties, amžiaus ar partinės priklausomybės… Etc.
Prisipažįstu, esu kaltas. Per rūpesčius, lėkimą ir vienas kitą vejančius darbus gal ko nors ir nesuspėjau tinkamai paglostyti, skirti daugiau laiko ir dėmesio, nuodugniau paaiškinti „kas, kur ir kodėl“ ar nuoširdų ačiū pasakyti. Atsiprašau.
35-is metus rajono kultūrai vadovavęs (jau pensijoje) vedėjas mus pavadino „varnaėdais“. Etiketė. Galima ir etikečių kabinėtoją pavadinti „kiauliaėdu“, vaizdžiai pasakoti kokiame mėšle jos auga ir kokį jovalą ėda. Galima pasakoti kaip iš žarnų šalinamas š… ir gaminami vėdarai. Juos mėgstu ir aš. Tik bulvinius… Nepykstu. Suprantu jį. Skaudu, kai tampi mažiau reikalingas ar kad ne tavo, o kitų dėka Pakruojis skamba, o dvaras ima kilti iš griuvėsių. Geriau nežinoti, jog keptas kovarnienos gabalėlis – ne maistas pilvui. Dvasiai. Kaip komunija. Laisvanoriška. Ir, vedėjui melavo, jį siundė ant HAV, verslo investicijomis nesuinteresuoti fondų „įsisavintojai“.
Primenu, kad Lietuvoje nuo Mindaugo laikų, viena kitą papildydamos, gyvavo trys kultūros: bajorijos, miestiečių, valstiečių. Kad kultūros veikėjas kai kurias jų pamiršo – normalu, nes sovietai bajorus į Sibirą trėmė, o antrąją vadino kiču.
Kol kultūros vedėjas, vadovaujantis dar ir „Žiemgalos“ draugijai, nepradėjo jos vardu kaltinti mus antikultūra, net nežinojau kad tokia draugija iš vis egzistuoja. Draugijos vardu, jis mus kaltino tradicijų griovimu… Pats kūrė baubą ir pats prieš jį kovojo. Pasirodo, tik tos prakeiktos varnos kaltos, kad į jo organizuojamas rajono folkloro šventes žmonių susirenka mažiau nei į „varnaėdų“ šventes. Priminsiu, kad „Varnos“ savo veikloje, parodose, sąskrydžiuose, spaudos puslapiuose garsino ne tiktai vedėjo propaguojamą valstietišką kultūrą, istoriją, tradicijas, bet ir likusias dvi. Tik kitaip. Netradiciškai. Įdomiau ir patraukliau. Panaudojant ir folklorą.
<…>griauti, o ne kurti yra jų tikrasis pašaukimas, jų saldžiausia svajonė. Atimk iš jų šią svajonę ir atimsi gyvenimo prasmę. Nes kitos jie neturi. Jiems, kietakakčiams, nuolat reikia ne kilnaus tikslo, o taikinio. Kad ir kas būtų tas taikinys. Svarbu, kad per jį iškeltum save, o visa kitą nustelbtum savo tamsa. Iš šalies žvelgiant, Lietuvoje tvyro neapykanta, tarsi prikelta iš apkasų, iš iki šiol juose tūnančių kietakakčių. Neapykanta viskam, kas jiems, praradusiems laiko ir erdvės nuojautą, svetima, nesuvokiama, peržengia jų proto ir išprusimo ribas. Amžina kova su vidaus ir išorės priešais – universali bolševizmo filosofija, regis nustelbia bet kokius racionalumo, kūrybos, šviesos daigus ir jau nuodija vos į gyvenimą įžengusią jaunąją kartą<…> (a.a. Rolandas Pavilionis, „Respublika“, 2005 m.).
Kodėl „valstybė“, „Žmogus žmogui – varnas“? Todėl, kad pasaulinis unikalumas atkreipia dėmesį, suteikia išskirtinumo, susidomėjimo patrauklumo ir palaikymo. HAV – nematerialus turtas, įdirbis. Jo autorinės teisės, potencialas ir istorija nedingo, morališkai nepaseno… Vis dar tikiu, kad Lietuvos verslas nėra kvailas.
Varna – HAV „valstybės“, judėjimo partnerių, draugų, piliečių atpažinimo ir identifikavimo ženklas. Varna – humanizmą simbolizuojantis paukštis, iš kurio ir žmonėms verta pasimokyti gyvenimo esmės, prasmės ir kokybės: nes tik „varna varnui akies nekerta“, jos ilgai gyvena, protingiausios tarp paukščių (protingesnės net už žmogbeždžiones), sparnuotos. Iš jų verta pasimokyti kantrybės (pabandykite ant šakos patupėti bent 10 minučių). Varna – gamtos sanitaras (nešiukšlinkime ir mes). Varnos būna ir baltos. Kitokios: atkreipiančios dėmesį, išsiskiriančios iš aplinkos. Šito itin reikia versle, kūrybiniame darbe, mene, turistų lankomuose objektuose ir maršrutuose, miestų ir valstybių įvaizdžiuose. Būti „balta varna“ reikia ir drąsos.
O gal atgimsta Lietuva,
Pajutus draugo sparną,
Kas saulę prikelia ryte?
Sparnuotas paukštis – varna. (ištrauka iš HAV himno)
HAV gerbėjai ir piliečiai šį himną gieda išdidžiai. Neįsivaizduoju, kaip valdantieji gali išdidžiai giedoti Lietuvos himną… kai vienas trečdalis Lietuvos piliečių emigravo, kitas trečdalis gyvena žemiau skurdo ribos, kai pirmaujame pagal savižudybių skaičių ir išgerto alkoholio kiekius.
Kaip tarp žmonių yra gerų ir blogų pavyzdžių, kaip tarp blogų valdžių gali pasitaikyti ir gerų politikų, taip ir tarp kilmingų varnų būna blogų kovarnių… kurie kolonijomis peri, nuo ryto iki vakaro garsiai rėkauja, ant galvų dergia, parkų medžius bei ūkininkų derlių naikina, žmonėms gyventi trukdo. Va šituos, humoro jausmą pametusius ir ant galvų dergiančius kovarnius, HAV medžiokliai retkarčiais ir medžioja. Vėliau aliejuje verda ir suteikia galimybę (tiktai norintiems) mažą gabalėlį paragauti (tarp kitko, puikus skonis). Su šypsena primindami: „Jei taip elgsitės, pamesite humoro jausmą ir net jo užuomazgas, kirsite kaimynams į akis, medžiosime ir Jus“.
HAV „valstybė“ telkia, jungia, motyvuoja ir gali atverti milijardines rinkas, sukurti įdomų išskirtinumą, proveržį ar netgi gerovės šalį, o investuotojams –daugkartinę investicijų grąžą. Į jų įkurtą ir valdomą įmonę atsinešiu HAV teises, įdirbį, žinias. Norėčiau, kad Lietuvoje išliktų valdymo centras su svarbiausiais…
Užsigrūdinau. Dar ateis šventė į mūsų kiemą. Nors Lietuvos nedraugai to ir labai nenorėtų.
(Bus daugiau)
Antanas Albrikas, nepartinis,
konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas,
ilgametis verslininkas, buvęs Pakruojo verslininkų asociacijos prezidentas
