Bernelis turėjo šunelį, kurį pats mokė ne tik saugot šeimininką, bet ir to, ką pats išmanė, kas berneliui buvo naudinga.
Šunelis pasirodė paklusnus, mokytinas, darė tai ką bernelis darė, nors ir ne pagal prigimtį savo; jis su berneliu sėsdavo už stalo, ėdė agurką su medum, išlakdavo alaus bokalą. Jis ir kalbos įgijo pradus, trumpus žodelius bernelio balsu ištardavo.
Kartą šunelis išsivedė pasivaikščiot bernelį, kaip civilizuotas gyvūnas šeimininką vedžiojo gatvėmis, gatvelėmis. Staiga – saugokis, traukis į šalį! – sušuko šunelis. Bet nepaklausė bernelis, todėl čerpė nuo stogo jam per pakaušį vožė.
-Prabilau, kai rados reikalas, o tu nepaklausei, – teištarė šunelis ir daugiau niekad nebetarė net trumpo žodelio, nebesaugojo šeimininko.
*
Septyniasdešimt Seimo „bernelių“ ėmėsi mokyti apie septyniasdešimt tūkstančių pasirašiusių peticiją piliečių tarsi paklusnius šunyčius (lietuviška demokratija?!). Netenka abejoti, jog tarp tų 70 tūkst. pasirašiusiųjų yra bent 70 kartų daugiau protingesnių ir išmintingesnių už 70-tuką. Kad bernelių mąstysena sutriko, valia pasiligojo, piliečiams tapo aišku, todėl pasiūlė liautis kvailiojus.
Kai berneliai nepakluso, piliečiai nenutilo, berneliams vėzdais šonus išvanojo, į politikos patvorį ir į istorijos šiukšlyną nudaigojo.
Piliečiai nepakluso, nes buvo skaitę Krylovo teiginį kas tik klausė kvailo vado, tas tikrai nelaimę rado.
Vienu ir kitu atvejais, – nereikėjo kvailioti.
Nugirstus moralus užrašė Stasius Palionis
