Vitalijus Balkus: Sekmadienį prisaikdintas Emmanuel Macron, aršus globalizmo gynėjas, naujuoju Prancūzijos prezidentu. Sisteminė spauda garsiai skelbia, kad Prancūzijos prezidentinių rinkimų antrasis turas neatnešė pergalės „populistinėms“ jėgoms, o palaimino „status quo“. Mes suprantame, kad „status quo“ politika yra globalistų forsuojamas tautų susiliejimo procesas. Tai ar galima pareikšti, kad prancūzai daugiau nebenori išlikti prancūzais, o karštai siekia tapti pasaulio piliečiais? Kaip reikia žiūrėti į praeitos savaitės rinkimų rezultatus?
Algis Avižienis: Mes ankstesnėje laidoje nepranašavome, kad Marine Le Pen bus išrinkta Prancūzijos Prezidente. Mes manėme, kad būtų buvę labai gražu, jei Front National kandidatė būtų pritraukusi daugiau nei 40 proc. balsų per antrą turą, bet ji laimėjo 34 proc. Visgi 2017 m. Marine Le Pen parėmė dvigubai daugiau prancūzų nei 2002 m., kai Front National kandidatas (jos tėvas, Jean-Marie Le Pen) paskutinį kartą pateko į antrą prezidentinių rinkimų turą. Tai jau įspūdingas pasiekimas, nors sisteminė spauda bando sumenkinti šį įvykį.
Šiais metais už Marine Le Pen balsavo 11 milijonų šalies piliečių. Jei palyginsime pirmą rinkiminį turą su antruoju, tai pamatysime, jog tautinių jėgų atstovė surinko 13 proc. daugiau per antrą turą. Ir tai jau didžiulis laimėjimas, atsižvelgus į faktą, kad per visą rinkiminę kampaniją sisteminė spauda palaikė buvusį diskredituotos Hollande vyriausybės Ekonomikos ministrą Emmanuel Macron. Jį komercinė žiniasklaida net vadindavo „nauju veidu“, politikos „autsaideriu“, nors jo ryšiai su vis daugiau prarandančiu populiarumą valdančiu elitu yra neginčijami. Pavyzdžiui, Macron dirbo nepopuliaraus buvusio Prezidento Hollande štabo viršininku; kalbama, kad jis todėl puikiai pažįsta Eliziejaus rūmų koridorius ir yra gerai susipažinęs su visais Prezidentūros vairuotojais.
V.Balkus: Bet net ir pačiu optimistiškiausiu atveju mes turėtume pripažinti, kad rinkiminė pergalė dar nereikštų tautos išsivadavimo iš globalistų kontrolės. JAV Prezidento Trump kova už principą „Amerika pirmiausia“ nesibaigė su jo rinkimine pergale. Mes dabar suprantame, kad tai buvo tik vienas kovos etapas, greičiau pradinis. Nežiūrint rinkiminės „pergalės“, šiuo metu karas tarp JAV nacionalistų ir globalistų vyksta pilnu tempu šalies sostinėje, atskirose valstijose, savivaldybėse, Kongrese, politinėse partijose, teismuose, valdžios biurokratiniame aparate, universitetuose, žiniasklaidoje, Holivude.
Man kartais atrodo, kad Europos patriotai, taip pat ir lietuviai patriotai, per daug sureikšmina rinkimų vaidmenį savo veikloje. Mes juk kurdami savo video laidas išmokome, kad nereikia žiūrovams visą laiką kišti tos politikos. Lietuvoje yra dar daug kitų svarbių klausimų, kurių nedera užmiršti opozicinėje veikloje. Štai, paskutinėje laidoje aptarinėjome maisto kokybės klausimą maisto pramonės fone. Kiek anksčiau parodėmė, kaip atgimsta Medininkų pilis, svarbus mūsų šalies istorijos paminklas. Tautai labai svarbūs yra demografiniai procesai, vaikų auklėjimas, žiniasklaida, kultūra, istorijos suvokimas, ir pagaliau nacionalinės ekonomikos reikalai. Visą tai bandome interpretuoti iš savo, nacionalinių interesų, kampo. Siekiame pateikti naują, laisvą, nepriklausomą požiūrį į tautai gyvybiškai svarbius reikalus. Bandome pramušti sisteminės spaudos monopolį visuomenės mąstyme.
A.Avižienis: Taip, aš pasiūlyčiau pasimokyti iš mūsų ideologinių oponentų, Vakarų pasaulio marksistų veiklos metodų.
Po II-ojo pasaulinio karo Vakarų pasaulio komunistai suvokė ideologinės kovos esmę modernioje pramoninėje bendruomenėje. Priešingai nei tradiciniai marksistai prieš II-ąjį pasaulinį karą, jie nemanė, kad politinę kontrolę galima užtikrinti tik per ekonominių svertų užkariavimą, kitaip sakant, ekonominio gyvenimo valdymo aukštumų perėjimą į savo rankas.
Pokario laikotarpyje italų, vokiečių, prancūzų ir JAV marksistai pradėjo vesti kantrią, tylią, bet efektyvią kovą už kultūrą, už savo tautiečių dvasinę būseną. Jie keitė Vakarų gyventojų istorijos, moralės, psichologijos, menų sampratas, darė didžiulę įtaką švietimui ir jaunimo auklėjimui apskritai.
Ypatingai didelę įtaką pokario marksistams darė Vokietijoje įsteigto Frankfurto Socialinių tyrimų instituto dėstytojai ir tyrinėtojai: Max Horkheimer, Theodor W. Adorno, Erich Fromm, Herbert Marcuse. Vokietijoje atėjus į valdžią Hitleriui 1933 m., taip vadinama Frankfurto mokykla persikėlė į užsienį ir vėliau įsikūrė JAV. Ir būtent iš JAV universitetų bei tyrimų institutų šie „kultūrinio marksizmo“ mąstytojai skleidė savo pažiūras po visą Vakarų pasaulį.
Daugelis politinių stebėtojų mano, kad būtent šie kultūriniai marksistai davė pagrindą ir išvystė dabartinį „politinį korektiškumą“. Tai iš tiesų stulbinantis saujelės žmonių pasiekimas. Galima sakyti, kad šiuo politiniu korektiškumu savo veikloje vadovaujasi naujasis Prancūzijos Prezidentas.
Žinoma, pokario Vakarų pasaulio marksistai bandė perimti valdžią ir tradiciniais būdais per rinkimus, ir tai šiek tiek pavykdavo jiems. Bet galutinės pergalės demokratiniuose rinkimuose jiems taip ir nepavyko pasiekti. Materialinės sąlygos Vakaruose tiesiog buvo per geros, kad marksistinės idėjos galėtų pritraukti masių pritarimo rinkiminėse batalijose.
Bet kultūrinio marksizmo šalininkai dešimtmečiais sėkmingai formavo Vakarų gyventojų pažiūras esminiais klausimais, ruošė psichologinę dirvą globalizacijai – ar tai mes ją suvoktume kaip liberalizmo, ar marksizmo projektą. Mūsų laikais liberalizmo ir marksizmo srovės suteka į bendrą globalizacijos procesą, kurį dabar stipriai rems E. Macron.
V.Balkus: Taip, Vakarų Europos piliečiai buvo pratinami palyginti savo materialinę būklę, taip vadinamuose kapitalistiniose šalyse su gyvenimo lygiu Rytuose, taip vadinamose komunistinėse šalyse. Skirtumas, aišku, buvo milžininškas. Ir dažnai paprastiems žmonėms tokie palyginimai labai efektyviai veikė jų mąstymui.
A.Avižienis: Skamba gal kiek ciniškai, bet galima teigti, kad pokarinė Vakarų santvarka (arba tiksliau, Vakarų piliečių pritarimas jai) rėmėsi sparčiu ekonominiu augimu. Po II-ojo pasaulinio karo ir per šešis dešimtmečius Vakarų šalių ekonomikos beveik pastoviai mušė vis naujus gamybos rekordus, kraudamos didžiulius kalnus vartotojiškų gėrybių. Visa tai tarnavo gyventojų pasigrožėjimui, pasipuikavimui, malonumui, komfortui ir saugumui. Materialiniu požiūriu vakariečiai tuomet buvo geriau aprūpinti ir turbūt labiau patenkinti savo gyvenimu, nei žmonės gyvenantys kitose valstybėse arba bet kuriuo kitu ankstesniu periodu.
Vakarų globalistų elitas pateikė šią materialinę gerovę kaip patį stipriausią argumentą, įrodantį laisvos rinkos bei liberalios demokratijos pranašumą kitų politinių ideologijų atžvilgiu. Liberalizmo ir globalizmo šalininkai manė, ypač pasibaigus Šaltajam karui, kad jų ideologinė pergalė prieš socialinio solidarumo idėjas buvo triuškinanti ir amžina.
Tokios triumfo nuotaikos gerai atsispindėjo garsioje Francis Fukuyama knygoje „Istorijos Pabaiga ir Paskutinis Žmogus“, kurioje 1992 m. autorius argumentavo, kad Vakarų pasaulio pergalė prieš Sovietų Sąjungą paženklino naujos eros pradžią. Pasak Fukuyama, liberali demokratija parodė, kad ji geriausiai sugeba patenkinti žmonių materialinius poreikius ir todėl nusipelnė būti galutine žmonijos valdžios forma.
Liūdna pripažinti, bet visgi yra tikėtina, kad didesnė žmonių dalis daugiau rūpinasi savo asmenine ekonomine gerove nei aukštomis dvasinėmis vertybėmis. Toks dvasinis masių pakilimas, kokį matėme Lietuvos Sąjūdžio metu, greičiau yra graži išimtis, gyvuojanti gana trumpai, ypač jei pastarasis vėliau nėra susijęs su materialinės gerovės pagerėjimu.
Taip, kaip teigė Fukujama, iš tikrųjų ir galėjo būti. Nacionalizmas, ko gero, taip pat ir egalitarinis socializmas bei kitos kolektyvistinės ideologijos būtų šimtmečiams išnykusios iš europiečių politinės padangės, jei pokarinis malonumų festivalis būtų besitęsiąs dar bent vieną generaciją.
Bet 2008 m. pasaulinė ekonominė recesija, pati giliausia nuo Didžiosios depresijos laikų (1929-39), pirmą kartą kiek rimčiau pakirto plačių gyventojų sluoksnių pasitikėjimą amžinos ekonominės plėtros perspektyva. Šios krizės padariniai – paplitęs skurdas, bankų ir net valstybių nemokumas bei gyventojų nepasitenkinimas, peraugantis į visuotinius streikus ir riaušes, pvz., Graikijoje ir Prancūzijoje – parodė, kokie iš tikrųjų pažeidžiami yra globalaus kapitalizmo pamatai.
Nors globalistai įrodinėja, kad dabartiniai sunkumai tėra laikini, yra rimto pagrindo manyti, kad globalinė ekonominė sistema grėsmingai artėja prie fizinės augimo ribos. Nuo šiol yra tikėtina, kad Vakarų pasaulio ekonomikos tolesnis augimas taps vis sunkiau įgyvendinamas.
V.Balkus: Bet dar yra stipriai įsišaknijęs paprastų žmonių atsiminimas apie tuos senus, gerus laikus, kai buvo kuriama globalinė kapitalistinė sistema. Dar ir per tą globalios kapitalistinės santvarkos kūrimo laikotarpį įvyko ir didžiulis žiniasklaidos kontrolės sutelkimas.
Mes žinome, kad Prancūzijoje didesnė dalis žiniasklaidos akcijų nuosavybė yra sukoncentruota šešių korporacijų rankose. Ir todėl didžioji spauda, komercinė žiniasklaida toliau propaguoja mintį, kad dabartinė liberaliai globalistinė santvarka yra vienintelė įmanoma.
Man labai patiko Internete išplatinamos nuotraukos, rodančios gatvės spaudos kioskus Prancūzijos miestuose tarp pirmojo prezidentinių rinkimų turo ir antrojo. Buvo atvaizduoti kone dvidešimt skirtingų žurnalų ir laikraščių viršeliai, ir praktiškai visi jie rodė tik Emmanuel Macron nuotrauką. Nesimatė nei vieno viršelio, atvaizduojančio Marine Le Pen.
A.Avižienis: Ir ką tai parodo? Tai parodo, kad toji galinga sisteminė žiniasklaida lygiai taip aršiai kovotų prieš išrinktąją Prezidentę Marine Le Pen, kaip ir buvo kovojama prieš kandidatę į prezidentus Le Pen.
Tad kas liko? Liko kova už – pavadinkime tai trumpai—kultūrą ir mąstymą. Pasimokykime iš savo ideologinių priešų patirties. Jei galimybės laimėti rinkimus dar lieka ne tokios palankios, kokių norėtume, tai kurkime savo alternatyvią idėjų terpę. Darykime įtaką žmonių mąstyme. Kurkime savo alternatyvią žiniasklaidą. To mes ir siekiame, ruošdami „Iš savo varpinės“ video laidas.
Bet tai dar tik pradžia. Jei alternatyvią žiniasklaidą per Internetą jau skaito arba žiūri video medžiagą tūkstančiai žmonių, tai reikia pastebėti, kad stambiosios žiniasklaidos vartotojų yra dešimt arba keliasdešimt kartų daugiau. Vienintelis kelias pritraukti stambesnį kiekį vartotojų yra per konkurenciją. Mes turime pateikti įdomesnes programas, turinčias gilesnį turinį nei komercinė žiniasklaida.
Grįžtant prie Prancūzijos prezidentinių rinkimų temos, man didelį įspūdį padarė surinkta balsuotojų statistika, rodanti, kad senyvo amžiaus prancūzai labai stipriai rėmė „status quo“ kandidatą E. Macron. Beveik 80 proc. piliečių, turinčių 65 arba daugiau metų, įtariai žiūrėjo į Marine Le Pen pažadus išvesti Prancūziją iš euro zonos arba iš viso iš Europos Sąjungos. Tuo tarpu neproporcingai daug jaunimo rėmė Le Pen, o net 44 proc. gyventojų, kurių amžius siekė nuo 35 iki 49 metų, pasisakė už nacionalistų programą.
Man toks rėmėjų pasiskirstymas pagal amžių rodo, kad Le Pen kovinga laikysena prieš eurą tikriausiai išgąsdino pensininkus, besibaiminančius dėl jų pensijų ateities tuo atveju, jei išėjimas iš euro zonos sukeltų finansinį nestabilumą. Be to, vyresnio amžiaus prancūzai galėjo stebėti pirmuosius naujai išrinkto JAV Prezidento Trump mėnesius, kai politinė kova tarp elito ir nacionalistų kartais atrodė galinti privesti šalį prie chaoso ribos.
Macron ir didžioji žiniasklaida stipriai akcentavo tariamus pavojus šalies finansiniam stabilumui, jei Prancūzija paliktų euro zoną. Jie net pranašavo masinį skurdą ir neramumus, laimėjus nacionalistams. O jauniems prancūzams (kurių net ketvirtadalis neturi darbo) „status quo“ neatrodė toks jau patrauklus, kad jie bijotų kardinalių ekonominių pokyčių, kuriuos žadėjo Le Pen.
Ekonominė stagnacija Prancūzijoje tęsiasi nuo 2008 m. krizės, ir jaunesni piliečiai jau pakankamai gerai suvokia, kad ateities plėtra pagal „status quo“ programas nieko gero jiems neatneš. O gyvenimas eina pirmyn ir jaunieji prancūzai neliks jaunais amžinai. Tuo tarpu senyvo amžiaus žmonės matomai lieka prisirišę prie tų „senųjų gerų laikų“ vizijos ir tiki valdžios apologetų paaiškinimais, kad dabartinės bėdos tėra laikinos. Esą Prancūzija vėl suklestės, jei valdžios vairą perims Macron. Jiems turbūt svarbiausia yra toliau stabiliai gauti savo pensijas, o tai, kas įvyks Prancūzijai po jų išėjimo iš gyvenimo, matomai, ne taip svarbu.
V.Balkus: O ką dar galėtume mes pasakyti apie E. Macron ateities viziją? Gal jis, nežiūrint visų jo esamų ir buvusių artimų ryšių su globalistų elitu, supras, kad prancūzai ir kiti europiečiai norėtų mažiau Europos integracijos, globalizacijos ir daugiau sprendimų laisvės savo šalyse? Kitaip tariant, mažiau Briuselio biurokratijos ir daugiau vietinės savivaldos, demokratinės laisvės. Juk už sistemines partijas, socialistus bei respublikonus balsavo mažiau nei pusė visų ateinančių balsuoti. Labai daug kas tyčia sugadino balsavimo biuletenius arba iš viso neatėjo balsuoti. Nepasitenkinimas „status quo“ yra labai pastebimas Prancūzijoje. Jau kitą dieną po Macron išrinkimo tūkstančiai profsąjungiečių išėjo į Paryžiaus Place de la Republique ir sukėlė riaušes prieš jaunojo politiko atėjimą į valdžią, nes jau jį gerai pažinojo, kai jis buvo Ekonomikos ministru. Tą dieną šimtai demonstrantų buvo policijos suimtų.
A.Avižienis: Manau, kad neverta tikėtis nuosaikumo iš Macron pusės. Tokie reiškiniai, kaip prancūzų profsąjungiečių riaušės, Marine Le Pen iškilimas, Brexit ir Trump išrinkimas, yra paprastų žmonių gynybinis refleksas prieš vis daugiau įsigalėjančią globalizaciją. Ne „populistai“ puola, o greičiau globalistai tai daro.
Manau, kad anglai suprato, jog Europos Sąjungos architektai prieš Brexit referendumą ruošėsi lemtingam tolesniam integracijos šuoliui, vienalytės Europos Sąjungos valstybės sukūrimui, ir pasinaudojo proga pabalsuoti už išėjimą, kol tai dar buvo įmanoma.
ES vadovų sutikimas įleisti milijonus nuskurdusių ekonominių migrantų iš Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalių – tai dar vienas ženklas, kad globalistai siekia tikro persilaužimo savo seniai puoselėtiems planams suduoti galutinį smūgį europiečių nacionalinei savimonei ir nacionalinėms valstybėms.
Jau dabar Macron ir jo draugai Vokietijos A. Merkel vyriausybėje aptarinėja sekantį ES integracijos etapą – euro zonos bendro biudžeto, bendros finansinės politikos ir bendro finansų ministro posto įvedimą. Atsiminkime, kad Macron globalistai iškėlė, nes jis yra finansinio sektoriaus žinovas. Vokietijos Finansų ministras W. Schaeuble pareiškė, kad laukia progos pradėti derybas dėl šių minėtų priemonių įdiegimo.
Žinoma, ne visi Vokietijos politikai ir ūkio vadovai pritaria tolesnei finansinei integracijai. Šie skeptiški vokiečiai jau nuo seno įtariai žiūri į tokius planus, nes jie supranta, kad taip pat norima euro zonos šalių skolas subendrinti, išleidžianti taip vadinamus bendrus euro vertybinius popierius. Italijos, Ispanijos bei Prancūzijos skolos yra milžiniškos, siekiančios trilijonus. Šių šalių politikai mielai sutiktų, kad Vokietija perimti dalį jų skolų ir tokiu būdu palengvintų jų finansinę padėtį. Todėl galima tikėtis, kad greitu metu nepavyks įdiegti glaudesnius ES finansinius ryšius. Bet žengti šį žingsnį, manau, Macron bus pasiryžęs, nes tam jis ir buvo globalistų elito iškeltas į Prezidentus. Pirmas jo užsienio vizitas numatytas būtent į Vokietiją, kurioje jau jo nekantriai laukia ponia A. Merkel.
V.Balkus: Baigiant mūsų pokalbį, norėčiau žiūrovams priminti, kad jau mažiau nei po mėnesio įvyks Prancūzijos rinkimai į parlamentą. Jame Marine Le Pen rėmėjai kol kas turi tik du deputatus. Tačiau dauguma apklausų dabar rodo, kad tautinėms jėgoms turėtų pavykti išrinkti bent 50 parlamentarų iš 577, kurie atstovauja Prancūzijos tautai. Toks rezultatas duotų Front National žymiai daugiau galimybių kreiptis į tautą ir padidintų finansavimą. Taigi, turbūt reikia konstatuoti, kad politikoje stebuklų nebūna. Sėkmė ateina tik po daugelių metų kryptingos ir atkaklios veiklos.
