Vytautas Mikalauskas
¾ D. Britanijos ekonomikos sudaro paslaugų sfera. Joje 27,7% užima finansinės paslaugos. Likusiame trečdalyje realaus gamybinio ūkio, pramonei atitenka tik 18,6 %. Joje 2,26 % priklauso kalnakasybai, 14,7% – apdirbimui, likusieji procentai – mašinų gamybai. Prie viso to reikia pridėti 6,7% statyboms ir apie 1% žemės ūkiui.
Kaip beskaičiuotum, bet finansinės paslaugos viso ūkio apimtyse nebus mažesnės kaip 25%. Vadinasi, finansai D.Britanijos BVP sudaro vedančiąją dalį ir iš jų gaunamas pelnas – gyvybiškai svarbus ne tik britų išgyvenimui, bet ir šios šalies geopolitiniams siekiams, o britai dar nespėjo pamiršti, kad istorine prasme visai neseniai jie buvo didžiausios pasaulio imperijos metropolija.
Kad taptų aiškiau, ką tai reiškia, imkime mums gerai „išaiškintą“ kaimyninės Rusijos pavyzdį: kiekvienam „išprususiam“ lietuvaičiui galvon įdėta, kad kaimyninė šalis laikosi tik iš gamtinių resursų eksporto, kuriame didžiausią dalį sudaro nafta ir dujos.
Tikrai, Rusijos eksporte gamtiniai ištekliai sudaro kiek daugiau kaip 60%, tačiau BVP sandaroje tai tesiekia 16-17%. Nepaisant to, kad šie skaičiai atrodo mažesni nei D.Britanijos finansinių paslaugų, kaimynai vis vien visais būdais stengiasi išlaikyti juos nepakitusiais ir pasiruošę dėl to mesti iššūkį kiekvienam konkurentui globalioje erdvėje, nes tai garantuoja labai svarbias užsienio valiutos įplaukas. Ir ne tik įplaukas, bet dalinai ir geopolitinių interesų įgyvendinimo galimybes.
Šiuolaikinės D.Britanijos padėtis – kiek kitokia. Jei Rusija stengiasi parduoti realų produktą, kad gautų svetimos valiutos, nes nuo to kiekio dabartyje veikiančioje pasaulio sistemoje didžia dalimi priklauso jos gyventojų vidinė gerovė, tai britų svaras – viena iš penkių pasaulinių rezervinių valiutų. Būtent finansinis kapitalas, kaip JAV doleris, sudaro žymiausią dalį jos eksporto, kuris užtikrina pragyvenimo lygmenį ir geopolitinių interesų įgyvendinimą.
Iš tikrųjų viskas yra daug sudėtingiau, tačiau toks ganėtinai primityvus palyginimas, manau, leidžia, nors ir paviršutiniškai, iš dalies suprasti kas ir kaip. Svarbiausia, kad pagal tai nesunku išskaičiuoti vienos ar kitos šalies tiesioginius konkurentus globalioje erdvėje ir minėtų valstybių galimą veikimą ginant savo gyvybiškus interesus.
Pasaulyje egzistuoja penkios rezervinės valiutos: JAV doleris, britų svaras, ES euras, Šveicarijos frankas ir Japonijos jena. Yra ir šeštoji – Kinijos juanis, bet apie ją kiek vėliau. Iš jų labiausiai paplitusios – doleris, euras ir jena. Svaras ir šveicariškas frankas po Antrojo pasaulinio karo kiek kitokiu pavidalu – didžia dalimi auksu ar už jį įgytais aktyvais, dalyvauja šiose „konkurencinėse varžybose“.
Aš jau pirmoje dalyje minėjau, kad 1944 metais sukurtoje Vakarų finansinėje sistemoje iki aštunto dešimtmečio pradžios doleris buvo padengtas šiuo metalu. Tiesa, tik tas doleris, kuris „dirbo“ už JAV valstybės sienų.
Taigi, po „Niksono reformų“ aukso ir dolerio keliai išsiskyrė, o tuo pačiu į užribį buvo pabandyta išstumti ir „svetimą“ kapitalą.
Atvirai kalbant, tuometinė Vašingtono administracija nelabai turėjo iš ko rinktis. 1953 metais paliaubomis pasibaigęs karas Korėjoje, tebesitęsiantis karas Vietname, kiti konfliktai reikalavo vis didesnių finansinių sąnaudų. „Popierinio“ dolerio masė apyvartoje didėjo daug greičiau nei buvo galima papildyti aukso atsargas, o slapta London City inspiruoti kai kurių Vakarų Europos valstybių tuometinių vadovų veiksmai, kai imta reikalauti sukauptus dolerius pakeisti į auksą, grėsė pasibaigti sukurtosios dolerio dominavimo globalioje erdvėje finansinės sistemos žlugimu.
Toks įvykių posūkis neabejotinai turėjo sukelti ir sukėlė naują kapitalo grupuočių tarpusavio kovos suktuką. Negalėjo nesukelti, nes, kaip jau sakiau, iš principo buvo pažeistas pokarinis susitarimas.
Kol egzistavo TSRS, kol JAV karinė jėga tebuvo vienintelė galia, sauganti privačios nuosavybės interesus, o ir vėliau, kai socializmo tvirtovė sugriuvo, bet JAV liko vienvaldžios karinės galios lyderės, tos kovos vis dar vyko daugiau ar mažiau pagal tarpusavyje stipresniojo nustatytas „taisykles“.
Netekęs „auksinio pamato“ kapitalas, kaip tas istorijoje ne kartą priverstas keisti gyvenimo vietas turtingas žydas, ėmė keltis į Kiniją ir grįžti į Europą. Taip, taip, į Europą. Ne šiaip sau D.Britanija, kartu su Danija ir Airija būtent 1973 metais įstoja į tada egzistavusio pirminio būsimo ES darinį.
Nors aš visada stengiuosi atsargiai vertinti vieną ar kitą sutapimą geopolitikoje, bet, manau, laikas man pačiam sau pripažinti, kad tokie sutapimai būna be galo reti. Tikimybė – vienas iš šimto. Praktiškai tai reiškia, kad jų nebūna. Kiekvienas kurios nors galios globalioje erdvėje veiksmas neišvengiamai iššaukia kitos ar net kitų atoveiksmį.
Kita globalaus kapitalo pusė, kuri, atsikračiusi „auksinių retežių“, sudarė sėkmingą sandorį su S.Arabija – didžiausia naftos eksportuotoja ir šių atsargų turėtoja, pasiekusi, kad visoms valstybėms gyvybiškai svarbiu produktu būtų prekiaujama tik už dolerius, „įkalbėjusi“ savo „sąjungininkus“ šį sandorį pripažinti visuotiniu ir privalomu, tarėsi pasiekusi absoliučią ir ilgalaikę pergalę. Tik ji neįvertino priešininkės daugiaamžės patirties.
„Jei negali kitaip suvaldyti proceso, imkis jam vadovauti. Būk išmintingas ir kantrus. Įtikink kitus, kad esi nuolankus ir ištikimas viso to rėmėjas, nors pradžioje tuo ir abejojai. Kiekvienas natūralus ar dirbtinai sukurtas procesas kada nors pasiekia savo kulminacijos tašką, kuriame įvyksta lūžis. Savo veiksmais pasistenk kiek įmanoma paspartinti jo judėjimą ir visada būk pasiruošęs. Niekada nepamiršk, kad nesėkmė, kaip ir sėkmė – neišskiriama pora. Nusižiūrėk arba susikurk sau saugią atsitraukimo nišą ir sustiprink ją taip, kad iškilus būtinumui ji galėtų tave ne tik apsaugoti, bet virstų visa griaunančiu taranu“.
Nepaprastai greitai niekieno nevaržoma ir nekontroliuojama dolerio emisija užpildė visas Vakarų rinkų nišas.
Į valdžią atėjusi R.Reigano administracija pateko į nepavydėtiną padėtį. Pradžioje buvo imta svarstyti, ar nevertėtų sugrįžti prie aukso standarto, bet Prezidento užsakymu padaryta šio metalo valstybės atsargų inventorizacija išsiaiškino keistą dalyką: realiai valstybės žinioje turėjusios būti aukso atsargos „išnyko“. Jos iš valstybinių saugyklų neskubėdamos „persikėlė“ į privataus FRS požemius.
Jei ne tuometinio FRS vadovo aštrus protas, R.Reigano administracijai vargiai būtų pavykę išsisukti. Tai jis pasiūlė sukurti ir sukūrė naujas virtualių finansinių instrumentų piramides, o FRS, manipuliuodama kreditiniais procentais, trumpam pristabdė dolerio veržimąsi į užsienį, perkeldama ten tik infliaciją, tačiau procesas vis vien greitėjo. Nepadėjo ir TSRS griūtis, naujų rinkų atsiradimas.
Neabejotinai šios atsiradusios rinkos leido sumažinti spaudimą finansinėse piramidėse ir nukreipti valiutos emisijos srautus į buvusią socializmo stovyklą. Deja, tie ekspansiniai srautai nebuvo tokie dideli, kad viršytų grobio vertę, o atsiradęs jėgos priešpriešos vakuumas skaudžiai kirto Vakarų, ypač JAV KPK. Nors geopolitiškai, geostrategiškai tai buvo laimėjimas, bet ekonomiškai ir finansiškai… O tai dar labiau komplikavo globalios finansinės sistemos padėtį, ir jau amžiaus pabaigoje tapo aišku, jog laimėjimas tebuvo laikinas ir daugiau iliuzinis.
Jei atidžiai pasižiūrėsime į „nulipusių“ nuo pjedestalo politikų, kurie savo laiku užėmė pirmaujančias didžiosiose ir galingiausiose pasaulio valstybėse pozicijas, neabejotinai taps kur kas aiškiau, kuriai iš globalaus kapitalo grupuočių jie atstovavo ir kurių siekius savo kadencijų laikotarpiu stengėsi įgyvendinti.
Nereiktų manyti, kad prezidentai ar premjerai yra laisvi savo sprendimuose. Išgirtoji demokratinė sistema tam ir sukurta – ji jiems suteikia ribotas galias vadovauti, bet ne valdyti. Kuris tai gerai supranta, tas gali tikėtis „ilgaamžės“ politinės karjeros. Į rinkimų kampanijų metu duotus pažadus eiliniams balsuotojams galima ir „nusispjauti“ arba į juos atsižvelgti tiek, kad būtų išvengta didesnių socialinių neramumų, nors paskutiniais metais ir tai jau nebėra rimtesniu barjeru. O štai pažadus kapitalui, kurio lėšomis ir kitokia aktyvia parama pasiekiama politinių aukštumų, vykdyti privaloma. Tai darydamas privalai neužmiršti ir tų, kurie liko „opozicijoje“. Neveltui sakoma, kad „politika, tai – galimybių menas“.
Tokiose permainingose globalaus kapitalo grupuočių tarpusavio grumtynėse pasaulis pasiekė tūkstantmečio ribą. Pažvelgus atgal abiem pusėm tapo aišku, kad būtent prieš tris dešimtis metų padaryti sprendimai neabejotinai buvo lemiama klaida. Globali situacija pasikeitė, bet tikrai ne į gerąją pusę.
Aklavietė… Šachmatuose tai vadinama patine situacija, kai nė viena iš kovojančių pusių nebegali padaryti sėkmingo ėjimo. Atrodo, tokiais atvejais protinga būtų susėsti ir bandyti susitarti.
Norisi tikėti, kad taip bent jau buvo bandoma padaryti, bet, matyt, vis giliau analizuojant tapo aišku, jog tai – ne šiaip sau aklavietė, tai – sisteminė aklavietė. Istorinė patirtis sako, kad tokie virsmai pareikalauja ne tik milžiniškų aukų, bet pakeičia įprastą pasaulio žemėlapį ir net valdovus. Riba peržengta, virsmo sustabdyti nebeįmanoma. „Skęstančių gelbėjimasis – pačių skęstančių reikalas“.
Būtent per tokią prizmę reiktų žvelgti ir į „Brexit“. Planas, kuris dar pereito šimtmečio aštuntame dešimtmetyje gimė „išvarytojo turtingo žydo“ galvoje buvo labai paprastas: EuroAzijos žemyne Vakaruose ir Rytuose sukurti dvi „tvirtoves“. Vėliau sujungti jas ir taip užvaldyti visą teritoriją nuo Hongongo iki Londono. Konkurentams palikti jų gūžtą – JAV su visa Amerika. Sugriauti veikiančią globalią finansinę sistemą, – pagrindinę konkurentų galios šerdį, ir sukurti naują, vėl surakintą „auksiniais retežiais“, kuri, kaip ta „auksinė višta“, virstų naujos ilgalaikės „aukso eros“ garantu.
Deja, bet konkurentai, matyt, nelinkę taip paprastai su tuo sutikti. Dešimtmečiais siekę įgyvendinti globalaus valdymo projektą, sunkiai pasiekę vieną pergalę po kitos, pajutę pergalės skonį, jie linkę kovoti ir toliau.
Dž.Bušo jaunesniojo administracija pasistengė pristabdyti neišvengiamo virsmo procesą, sugrįždama prie seniai istorijoje išbandyto metodo – karo.
Amžių sandūroje realiai EuroAzijos žemyne nebuvo jėgos, kuri galėtų susikauti tarpusavyje ar pasipriešinti JAV. Reikėjo ją sukurti. Pasaulinio terorizmo projektas, gudriai panaudojant dalies buvusių kolonijų neapykantą europiečiams, manipuliuojant tikėjimo skirtumais, nepasitenkinimu po karo įsigalėjusiomis vietinėmis valdančiosiomis grupuotėmis, remiamomis tų pačių vakariečių, privalėjo sukurti reikiamą galią. Be visų finansinių – ekonominių ir geopolitinių tikslų, tiesioginė invazija į Afganistaną bei Iraką turėjo tapti detonatoriumi, skatinančiu priešpriešą.
Tai – viena anos administracijos sumanyto projekto pusė, kita – daug rimtesnė ir perspektyvesnė – „atgimdyti“ kur kas galingesnį priešininką ateičiai – Rusiją ir paversti ją savo „sąjungininku“ kovoje prieš naujai globalaus kapitalo statomą tvirtovę – Kiniją.
Nėra jokių rimtų įrodymų, kad V.Putino atėjimas į valdžią Rusijoje galimai buvo projektuotas už Atlanto, bet jei tai ir sutapimas, tai neabejotinai galimai naudingas abiem pusėm, todėl Rusijos „kortą“ bando žaisti abi pusės.
Bėda ta, kad rusai, giliai išanalizavę geopolitinę padėtį, abiejų tarpusavyje kovojančių pusių galias bei resursus, neprabėgus nei penkeriems metams nuo naujo Prezidento atėjimo, suprato galintys siekti savų nepriklausomų tikslų ir 2007 metė tiesioginį iššūkį abiem pusėm.
Manau, verta smulkiau paanalizuoti dabarties geopolitinę situaciją EuroAzijos žemyne, nes tik tada bus galima tvirtinti, kad vis dėlto „Brexit“ yra sąmoningas D.Britanijos kapitalo ir valdančiųjų aristokratų susitarimas. Ir D.Trampo atėjimas į JAV Prezidentus – tikrai ne atsitiktinumas. Apie tai – sekančioje, paskutinėje šio rašinio dalyje.