„Karšto komentaro“ skaitytojas iš Klaipėdos klausia, kas vyksta Didžiojoje Britanijoje – ji traukiasi iš ES ar yra išvaroma? Nes skaitytojui po A.Merkel ir kitų senųjų ES valstybių pasisakymų, įvykus referendumui D.Britanijoje, susidarė įspūdis, kad britai iš ES yra išvaromi ir tą reiškinį reikėtų vadinti ne „Brexit“, o „Brout“.
Keistas klausimas, bet tik iš pirmo žvilgsnio, todėl verta į jį atsakyti išsamiau. Kai atidžiai seki, kaip šį įvykį viešai vertina kai kurie didžiųjų Europos valstybių politikai, tai įspūdis iš tiesų gali būti dvejopas.
Galima būtų atsakyti trumpai. Vienu ar keliais sakiniais, tik nuo to vargiai kas nors taptų aiškiau ir ar tai patenkintų tikrai tuo besidominčių smalsumą, todėl drįstu siūlyti ilgesnį, bet išsamesnį kelią.
Atsakymo rakto reiktų ieškoti ne tik ES ar atskirose šiai struktūrai priklausančiose valstybėse, bet ir Vakarų lyderio pozicijas vis dar užimančiose JAV bei pačius Vakarus sukūrusio ypač stambaus kapitalo struktūrose, atsižvelgiant į ženkliai pakitusią globalią geopolitinę aplinką.
Paskutinių D.Britanijos Parlamento rinkimų kampanijoje tuometinis šios šalies Premjeras D. Kameronas, jei konservatoriai laimės, pažadėjo inicijuoti referendumą dėl šalies išlikimo ES.
Beje, tuometinis Premjeras negali būti priskirtinas tik politiniam elitui. Ši pavardė įrašyta turtingiausių ir garbingiausių britų giminių sąraše. Paprastai nuo seno tokių šeimų atstovų dalyvavimas D.Britanijos politiniame gyvenime yra tarsi pilietinis būtinumas, bet jie be reikalo nesistengia užimti antros, pačios svarbiausios pagal rangą po monarcho, kėdės. Jei tokių šeimų atžalos imasi šito, vadinasi, jų sluoksnio aplinkai būtini kažkokie svarbūs pakeitimai valstybės valdyme, kurių negalima deleguoti net patiems talentingiausiems politiniams menedžeriams.
Dovydas (David) Kameronas (Cameron) prie konservatorių partijos vairo stojo 2006 metais, bet į Premjero kėdę atsisėdo 2010 gegužyje. Tų pačių metų pabaigoje prasidėjo įvykiai Tunise, o 2011 pradžioje „suliepsnojo“ Libija ir nestabilumas, „revoliucijos“, karai ėmė sparčiai plisti A.Rytų valstybėse. Atsitiktinumas? Galbūt.
Prieš aštuonis dešimtmečius D.Britanija dar buvo didžiausia visų laikų imperija, kurios ribose saulė niekada nenusileisdavo, nors jos galia ir įtaka sparčiai seko. Po Pirmojo pasaulinio karo ji išlaikė savo didybę, bet jau įsibėgėjus Antrajam pasauliniam karui (1941 vasara) buvo priversta pasiduoti JAV, V.Čerčilio asmenyje pasirašydama Atlanto Chartiją. Tai nebuvo kapituliacija, tai buvo naujai iškilusios ekonominės – karinės galios ir senojo finansinio kapitalo tarpusavio neviešas susitarimas. Jei norite, beveik lygiavertė sąjunga.
Prireikė milžiniškų pastangų, dešimčių milijonų gyvybių, kol tarp skirtingų globalaus kapitalo grupuočių buvo pasiektas galutinė principinė sutartis. Paskutinis to susitarimo taškas buvo padėtas 1944 liepos mėnesį, kuris įtvirtino dolerio viršenybę, nors trintis tebesitęsė iki šešto dešimtmečio vidurio.
D.Britanijos finansinis kapitalas, kuris pagal seną susitarimą su valdančiąją aristokratija, iki šiol didžia dalimi susitelkęs London Cityje, jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą įgavo didelę įtaką 1913 m. sukurtoje FRS. Tokiu būdu realiai ėmė kontroliuoti finansinę veiklą globaliame lygmenyje. Jo rankose tuomet jau buvo sukaupta ir absoliuti dauguma Vakarų masinės informacijos priemonių. Jos ir šiandien tebetarnauja jai. JAV šiai jėgai paprastai atstovauja demokratai.
Kitai pusei, kuri atstovavo amerikiečių sparčiai augančią ekonominę galią, sąlyginai galima ją įvardinti kaip nacionalinį kapitalą, atiteko pelnas iš KPK (karinio – pramoninio komplekso) ir globali energetinių resursų kontrolė. Jos siekius paprastai atstovauja respublikonai.
Kontrolė nereiškia, kad kitai kapitalo grupei uždrausta pelnytis vienoje ar kitoje kitos pusės veiklai priskirtoje srityje. Tai kaip ir simbolinis pasidalinimas politinėmis jėgomis. Nėra tokio griežto draudimo pasistengti rasti „draugų“ ir pritarėjų savo tikslams konkurento politinėje stovykloje. Svarbiausia – nepažeisti susitarimo.
Pelnas – varomoji sistemos šerdis. Kai kurios nors vienos pusės pelnas ima mažėti, ji ima reikalauti iš kitos jai naudingų pokyčių. Taip siekiama išlaikyti pusiausvyrą ir nė vienai iš grupuočių neleisti įgyti visaapimančios kontrolės.
Beveik tris dešimtmečius nuo 1944 metų viskas vyko daugiau ar mažiau „taikiai“. Doleris oficialiai buvo dengtas auksu, auksas didžia dalimi buvo sukauptas vienos grupuotės rankose, o jo kiekis leido kontroliuoti dolerio emisiją, ir pagrindinę būstinę išlaikusios London Cityje finansinės grupuotės pelnas, gaunamas iš bankinių operacijų maržos, ją tenkino, kaip ir karai Korėjoje,vėliau Vietname, Laose, Kambodžoje, įsibėgėjantis „šaltasis karas“ nešė gerus dividendus KPK ir resursus kontroliuojančiam „broliškam“ kapitalui.
Aštunto dešimtmečio pradžioje JAV Prezidento kėdėje sėdint R.Niksonui, susitarimas buvo iš esmės pažeistas. Nesvarbu, kad pokyčiai buvo būtini, nes tuometinė administracija stovėjo prie eilinės kapitalizmo finansinės – ekonominės krizės slenksčio, svarbu, kad susitarimas buvo pažeistas, priimant ir įgyvendinant tik vienai pusei naudingus sprendimus: JAV atsisakė aukso standarto. Dolerio emisija, jo apimtys dabar ėmė priklausyti nuo energetinių resursų, o šiuos pagal susitarimą kontroliavo amerikietiškoji grupuotė.
Tokiais atvejais, siekiant išvengti „nesibaigiančių barnių šeimoje“, pasistengta kažkokiu būdu kompensuoti savo kaltę. R.Niksono administracija pasirūpino finansiniam kapitalui atverti Kinijos rinką. Šis projektas neabejotinai turėjo būti ypač pelningas. Ir ne tik pelningas, bet padėti įgyvendinti seną abiejų grupuočių bendrą svajonę – dar amžiaus pradžioje sulipdyto globalistinio projekto viziją.
Bet „juoda katė“ tarp kapitalo klanų jau perbėgo ir dabar tereikėjo laukti atsako. Pirmoji auka tapo pats R.Niksonas.
Devintame dešimtmetyje prezidentavęs R.Reiganas stengėsi užganėdinti abi puses. Paskelbęs „žvaigždžių karo“ doktriną, vis labiau „įelektrindamas“ santykius su vadinamąja „socialistine stovykla“, geopolitikoje balansuodamas ant pražūtingos ribos, jis ir jo administracija dosniai maitino karinį – pramoninį kompleksą, visokeriopai rėmė kapitalo investicijas į Kiniją ir ypač stengėsi susilpninti TSRS. Dar didesnis dėmesys buvo skirtas globalaus finansinio kapitalo įsitvirtinimui, kuris dabartyje kažkodėl vadinama bendru reigonomikos vardikliu, nors su realia JAV ekonomika, jei finansus laikytume tik jos skatinimo priemone, tai mažai ką turėjo bendro.
Siekiant būti visiškai atviru, tai TSRS ne dėl savo sisteminės sandaros, bet dėl pačio vadovaujančio partinio elito klaidos ar kitokių labai svarių priežasčių, o gal sąmoningo pasirinkimo, neatlaikė spaudimo ir palaipsniui ėmė trauktis. Tai buvo naudinga abiem globalaus kapitalo pusėms, nes tikslas – vienas, tik taktikos skirtingos.
Viena pusė, pajutusi galimos „pergalės“ skonį, siekė visiškai sunaikinti ne tik egzistavusią sistemą, nes ji buvo grėsminga alternatyva, bet ir jos sukurtą viršnacionalinį valstybinį darinį, kita buvo linkusi pritarti sistemos sunaikinimui, bet išlaikyti politinę struktūrą, kuri daugelį dešimtmečių jos kontroliuojamam KPK užtikrino pelno augimą.
Žlugusią TSRS plėšė abi pusės ir toje „maitvanagių“ puotoje iš naujo sustiprėja tarpusavio nepasitikėjimas bei priešiškumas. Tuo labiau, kad respublikonai, kurie buvo valdžioje nuo 1988 iki 1992 metų Bušo vyresniojo asmenyje, vis vien stengėsi įgyvendinti įprastą taktinį požiūrį „skaldyk ir valdyk“, bet nesugriauk visiškai to, kas ateityje tau dar gali būti naudinga. Todėl buvo pasistengta, kad Dž. Bušo vyresniojo valdymo era neužsitęstų.
Per sekančius aštuonerius metus finansinių globalistų valdymo B. Klintono asmenyje, JAV realaus ūkio pramoninis sektorius vis labiau tuštėjo. Ištisi gamybos sektoriai buvo perkelti į besivystančius kraštus, vidinėje rinkoje ėmė dominuoti importinės kasdienės prekės, o Valstijose daugėti miestų – vaiduoklių skaičius, kurie dar prieš penkiolika metų buvo laikomi amerikiečių industrijos pasididžiavimu. Globalistų finansinis kapitalas pasaulyje, ženkliai pasipildęs iš žlugusios supervalstybės aruodų, tada laimi vieną pergalę po kitos, ir tai, kas po R.Niksono administracijos sprendimų teikė stabilios ateities viltį nacionaliniam kapitalui, ima akivaizdžiai byrėti.
B.Klintono administracijos veiksmai Balkanuose, kai finansine parama nacionalistiniams klanams ir karine jėga, aktyviai dalyvaujant NATO ir ypač D.Britanijai, buvo sudraskyta Jugoslavija, išgąsdino ne tik rusus, bet ir amerikietiškojo „nacionalinio“ kapitalo grupuotę bei privertė jas veikti.
Realiai neįmanoma atsakyti į klausimą, ar tai buvo sutapimas, o gal nerašytinis ir neviešas susitarimas, bet amžių sandūroje vyksta ypač ženklūs globalūs pokyčiai, nors daugiau kaip penkiolika metų atgal to gal ir neįmanoma buvo įžvelgti.
Sunkioje, viešai demonstruojamoje tarpusavo politinėje kovoje respublikonams pavyksta palaužti demokratų pasipriešinimą ir Baltuosius Rūmus atvesti Bušą jaunesnįjį. Beveik tuo pat metu B.Jelciną Rusijoje keičia V.Putinas.
Bušai JAV, kaip ir aukščiau minėti Kameronai D.Britanijoje, nėra paprasti profesionalūs politiniai menedžeriai. Priešingai nei Klintonai, tai – viena turtingiausių ir įtakingiausių amerikietiško kapitalo šeimų. Ji nėra „pirmo kalibro“, bet aiškiai įsitvirtinusi antrojo „ešelono“ viršūnėje.
Bušo jaunesniojo administracija jau pačioje savo veiklos pradžioje, pasinaudodama labai „savalaike“ teroristine ataka Niujorke, smogia Afganistanui, o vėliau Irakui.
Norint suprasti, kodėl pasirinktos būtent tos kryptys, kai dabar, praėjus dešimtmečiui, jau aišku, jog teroristinį aktą pagrindinai įvykdė išeiviai iš S.Arabijos, o Sadamo Irakas neturėjo masinio naikinimo ginklo, tektų labai gerokai išplėsti šio rašinio apimtis, todėl pažymėsiu tik keletą aspektų:
Pirma, finansiniam kapitalui, kuris galutinai susiformavo D.Britanijos imperijos valdymo zenite, o vėliau, iš dalies įsitvirtinęs už Atlanto JAV karine pagalba virto globalia jėga, niekada nebuvo svetimas neviešinamas pelnas iš prekybos narkotikais.
Antra, Afganistanas yra Kinijos, kurią šis kapitalas išaugino ir toliau stiprina kaip pagrindinę savo tvirtovę ateičiai, pasienyje.
Trečia, Kinijos tolimesniam augimui ir stiprėjimui būtini milžiniški resursai, o Irakas – viena turtingiausių energetiniais resursais teritorijų. Be to, Bušų šeimynos pagrindinis verslas – būtent ši sritis.
Keisčiausia, kad beveik tuo pačiu metu, kai Bušo administracija įsiveržia į globalistinių finansistų siekiamas kontroliuoti erdves, Rusijoje šiai grupuotei smogia V.Putinas, areštuodamas aiškų jos statytinį M.Chodorkovskį ir pačią paskutinę akimirką sustabdydamas JUKOS – vienos didžiausių posovietinių laikų suformuotos energetinių resursų kompanijos – perleidimą London City kontroliuojančiam Rotšildų klanui. Galimas susitarimas ar tik sutapimas? Į tai atsakysiu kitoje dalyje.
