Karšta versija
Artūras Paulauskas siekia uzurpuoti Darbo partiją
Giedrė GORIENĖ
Neseniai per Lietuvą nuvilnijo žinia – Generalinė prokuratūra areštavo Darbo partijai skirtą 1,9 mln. litų valstybės dotaciją. Motyvas, kodėl taip padarė, atrodytų paprastas – Generalinė prokuratūra nori užtikrinti ieškinį, kuris dar net nepasiekęs teismo, tačiau kurį kada nors ateityje gali priteisti teismas. Tokiu būdu beveik 2 mln. litų kaip valstybės dotacija Darbo partijai perverstos lėšos bus saugomos banke.
Tačiau gali būti, kad visa šita Generalinėje prokuratūroje esanti DP byla teismo nepasieks arba teisme baigsis visišku šnipštu – tuomet areštas nuo valstybės dotacijos DP bus nuimtas ir partija galės naudotis jiems skirtais pinigais. Tokiu atveju taip atsitiks tik po kelerių metų.
Todėl, be jokios abejonės, kyla klausimas: kas gi čia vyksta? Kodėl tiek laiko “nejudinusi” Darbo partijos Generalinė prokuratūra taip netikėtai ėmė ir “atgijo”?
Darbo partijos vadovybė įsitikinusi, kad tokiu būdu norima sužlygdyti partiją – ne paslaptis, kad tarp konservatorių ir socialdemokratų egzistuoja tarppartijinis susitarimas Lietuvoje įvesti dvipartinę sistemą, kad valdžioje pasikeisdami būtų tai vieni, tai antri, o faktiškai, kad valdžioje būtų ir vieni, ir antri (Vokietijos variantas).
Tuo tarpu “Karšto komentaro” šaltiniai iš Naujosios sąjungos pirmininko Artūro Paulausko aplinkos teigia, kad Darbo partijos lėšų areštas – tai Artūro Paulausko spaudimas Darbo partijai, kad ši įsileistų į savo gretas socialliberalus, o Darbo partijos pirmininko postą užleistų Artūrui Paulauskui. Ir esą kuo labiau artės Seimo rinkimai, tuo spaudimas Darbo partijai didės – nes jei Naujoji sąjunga nesusiras “nešulinio arklio”, kuris ją išneštų per Seimo rinkimus, tuomet po kitų Seimo rinkimų ši partija neabejotinai atsiras politiniame užribyje (kaip, pvz., šios partijos Vilniaus skyrius, kuris per šiuos savivaldybės rinkimus Vilniaus miesto savivaldybėje negavo nė vieno tarybos nario mandato).
Naujoji sąjunga – desperacijoje
Dar prieš metus buvusio generalinio prokuroro Artūro Paulausko vadovaujama Naujoji sąjunga buvo aukštumoje – vos dešimt Seimo nario mandatų turinti partija Seime turėjo Seimo pirmininko postą ir vadovavo strateginiam Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui. Tačiau vos Artūras Paulauskas buvo nuverstas iš Seimo pirmininko posto, prasidėjo ir partijos žlugimas – iš pradžių iš Naujosios sąjungos išsibėgiojo lyderiai: pas valstiečius liaudininkus pabėgo Artūras Skardžius, o socialinių reikalų ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė perėjo pas socialdemokratus. Buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis taip pat norėjo pabėgti iš Naujosios sąjungos į diplomatus – koją jam pakišo Seimo užsienio reikalų komitetas.
O paskui Naująją sąjungą ėmus draskyti vidiniams nesantaikos vėjams, jos reitingai ėmė nykti iki grėsmingos mažumos, rodančios, kad Naujajai sąjungai gresia ne tramplinas kitais metais į savo išsvajotą Seimą, o politinės pakasynos – nei Naujoji sąjungos, nei jos pirmininkas Artūras Paulauskas jokio autoriteto šiandienos politikoje jau neturi.
Todėl akivaizdu, kad Artūrui Paulauskui, įpratusiam važinėti su švyrutėliais, o prieš metus atsidūrusiam opozicijoje – “rūgštu”: jei Naujoji sąjunga nesusiras “nešulinio arklio”, tai po kitų Seimo rinkimų Artūras Paulauskas advokataus.
O geriausias “nešulinis arklys”, be jokios abejonės, – Darbo partija, kurią užvaldyti, atrodo, būtų galima labai paprastai – paspaudus teisėsaugos mygtukus. Juoba kad įtakos teisėsaugos institucijoms – dar yra.
Mygtukų spaudymas pagal A.Paulauską
Jei kas nors manote, kad Generalinei prokuratūrai vadovauja generalinis prokuroras Algimantas Valantinas, klystate – Generalinės prokuratūros kuluaruose kalbama, kad jai faktiškai vadovauja senas Artūro Paulausko bičiulis Gintaras Jasaitis.
Todėl ir Darbo partijos byla atsirado, kaip spėjama, visiškai neatsitiktinai: vos tik išvertus Artūrą Paulauską iš Seimo pirmininko posto, Valstybės saugumo departamentui, kuriam vadovauja kitas A.Paulausko “žmogus” – A.Pocius, buvo duotas nurodytas per savaitgalį suruošti medžiagą apie Darbo partijos “juodąją buhalteriją” ir atiduoti ją Generalinei prokuratūrai.
Taigi taip, kaip kerštas Darbo partijai už tai, kad ši balsavo už A.Paulausko nuvertimą iš Seimo pirmininko posto, ir atsirado garsioji Darbo partijos byla. Nors nei Generalinė prokuratūra, nei Specialiųjų tyrimų tarnyba, nei VSD netiria tos pačios Naujosios sąjungos galimos “juodosios buhalterijos” – vien ką reiškia jau seniai spaudoje aprašytas “Dujotekanos” prezidento Rimanto Stonio pokalbis “Minijos naftos” valdybos posėdyje apie tai, kad “aš kalbėjau su Seimo pirmininku Artūru Paulausku, ir partijoms reikia 1,7 mln. litų, kad Naftos ir dujų mokesčio įstatymas būtų pakeistas”.
Apie Naujosios sąjungos ir “Olympic” kazino finansinę draugystę teisėsaugos institucijos taip pat tyli.
Ir iš tiesų: ne Naujoji sąjunga yra šiandien grėsmė nacionaliniam saugumui, o Darbo partija, kuri, nors ir likusi be savo įkūrėjo Viktoro Uspaskicho, niekaip nepasiduoda “paulauskininkų” spaudimui sujungti partijas. Jei partijos susijungtų, neabejojama, tuoj Artūras Paulauskas duotų ženklą Gintarui Jasaičiui nutraukti Darbo partijai ikiteisminį tyrimą ir baigti baudžiamąjį persekiojimą – nes dabar areštuotus 1,9 mln. litų, kurie skirti DP kaip valstybės dotacija, valdytų tuomet jau jis – naujasis Darbo partijos pirmininkas Artūras Paulauskas.
Tačiau tokia ateitis – tik Artūro Paulausko svajonės, kurioms kol kas dar nelemta išsipildyti. Nors bandymų šia tema “kalbėtis” su Darbo partija, kaip sakė šaltiniai iš Artūro Paulausko aplinkos, buvo. Ir ne vienas.
Kai paprasti pokalbiai nepadeda, tuomet tarppolitiniame dialoge atsiranda kitokia – mygtukų spaudimo kalba, kuri kalba kur kas išraiškingiau už paprastą, normalią kalbą: paspaudei policijos mygtuką – vienas iš įtakingiausių Darbo partijos narių Antanas Bosas visuomenės akyse padaromas “žmogžudžiu”; paspaudei VSD mygtuką – Darbo partija pasidaro “rusų spec.tarnybų partija”; paspaudei Generalinės prokuratūros mygtuką – areštuojamos Darbo partijai skirtos valstybės lėšos. O gal “svoločiai” apsigalvos ir Artūrą Paulauską į savo partiją įsileis?
Nes Artūras Paulauskas – tai buvęs generalinis prokuroras, todėl nors ir išbuvęs Seimo pirmininko poste net šešerius metus, tačiau normalia kalba kalbėti jis taip, atrodo, ir neišmoko.
Artūro Paulausko “teisėsaugos kalbų mokėjimas” – iš tiesų įspūdingas: iš pradžių Prezidento Rolando Pakso išvertimas, po to – šmeižto bylos jo patarėjams, dabar – mėginimas uzurpuoti Darbo partiją.
Darbo partija – prokurorų svajonių išsipildymo raktas
Todėl stebint visą šitą “spektaklį iš šalies, susidaro įspūdis, kad A.Paulauskas – tai kaip koks Alytaus policijos komisariato tardytojas, kuris, pagavęs iš gatvės jam kuo nors neįtikusį pilietį ir uždėjęs dujokaukę, jį muša tol, kol šis, jau pradėjęs šlapintis kraujais, pro sumuštas ištinusias lūpas vargais negalais iškošia: “Kur man pasirašyti, kad aš tą nusikaltimą padariau?”.
Būtent taip, o ne kitaip atrodo Generalinės prokuratūros veiksmai Darbo partijos atžvilgiu. “Mušti” be atvangos, “mušti” tol, kol Generalinės prokuratūros “tėvelis” Artūras Paulauskas nepasieks savo tikslo – nesujungs Naujosios sąjungos su Darbo partija ir netaps naujosios Darbo partijos pirmininku. Mat tai – Artūro Paulausko sėkmės raktas kituose Seimo rinkimuose ir kituose Prezidento rinkimuose: nes tik turint Seime daugumą ir pakeitus Konstituciją, kad Prezidentą renka ne tauta, o Seimas, tik tokiu atveju Artūras Paulauskas turi šansą tapti Prezidentu ir įgyvendinti savo bičiulių iš Generalinės prokuratūros Gintaro Jasaičio ir Algimanto Kliunkos svajones: būdamas Prezidentu, Gintarą Jasaitį paskirti VSD vadovu, o Algimantą Kliunką – generaliniu prokuroru.
Argi vardan tokių postų generalinio prokuroro pavaduotojui Gintarui Jasaičiui ir Generalinės prokuratūros ONKT departamento vyr.prokurorui A.Kliunkai neverta pasistengti?
