Ankščiau teko žiūrėti kažkokios užsienio televizijos interviu su buvusio Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo dukra Galina Brežneva. Ši visiškai degradavusi, nusigėrusi ir valkata tapusi moteris pasakojo apie begalinę savo tėvo meilę. Ji, gerdama šampaną, šluostydama ašaras ir snarglius gausiai ir sodriai keikdamasi pasakojo, kaip ją mylėjo tėvas ir kaip jai leisdavo daryti, ką ji tik nori, niekuo ją neribodavo, nieko nedrausdavo ir NIEKADA JOS NEBAUSDAVO. Kalbant naujų įstatyminių iniciatyvų šviesoje – augino nenaudojant prieš ją nei fizinio, nei emocinio smurto.
Gaila šios moters. Gale pasakojimo, titruose ėjo informacija apie tai, kad Galina Brežneva mirė visų pamiršta, vieniša, psichiatrinėje ligoninėje.
Pamenu, teko atvirai bendrauti su vienu gan sėkmingu ūkininku, kuris sielojosi ir pasakojo, kad jo mama, besilaikydama tvirtų krikščioniškų pažiūrų, yra kalta dėl to, kad jis netapo dailininku. Padauginęs po sėkmingos medžioklės jis kūkčiodamas liejo širdį, kad mama jo nemylėjo, nes labai griežtai rykšte auklėjo, todėl neleido išsiskleisti jo „talentui“.
Vargšas televizijos propagandos ir pseudomodernistinės filosofijos užzombintas kaimietis – jis buvo įsitikinęs, kad jeigu jam būtų leidžiama daryti, ką tik nori, jis taptų kokiu nors didžiu dailininku (nes vaikystėje mėgo piešti). Jis nuoširdžiai įsivaizdavo, kad tokiu būdu motina atėmė iš jo galimybę gyventi nerūpestingai, pertekusiam visokių gėrybių Vilniuje. bohemos apsuptyje. Jis buvo įsitikinęs, kad tik dėl mamos „nemodernaus“ auklėjimo dabar jam tenka „nedėkinga“ dalia tvarkyti didelį ūkį ir vargti kaime. Jis sakė, kad savo vaikams leis daryti, ką tik nori, ir būtinai juos leis į meno mokyklas, kad jiems netektų jo „sunki“ dalia.
Keista buvo klausytis šio suaugusio žmogaus kaltinimų motinai, žinant, kad iš viso to kaimo jis vienas tapo ūkininku, turinčiu ir žemės, ir technikos, ir puikią šeimą, o visi kiti to kaimo jo bendraamžiai tapo nusigėrusiais valkatomis, net ir tie kurie gavo išsilavinimus (greičiausiai juos auklėjo taip, kaip ir Galina Brežnevą, t.y. moderniai, leidžiant „pasireikšti visiems talentams“).
Dabartiniai bedieviai Briuseliniai komisarai visaip mums bando įskiepyti „modernius“ švietimo būdus, bando kištis į tradicinę patriarchalinę šeimos sandarą, visaip diskredituoja ir bando atimti tėvų teisę mokyti ir auklėti savo vaikus pagal tradicinę savivoką, dangstydami tai kilnia „kovos su smurtu prieš vaikus“ formuluote.
Atmetę tariamo Europos autoriteto blizgesį, mes privalome žiūrėti realybei į akis. Juk kiekvienas tėvas ir motina puikai žino, kad nei vieno vaiko nereikia mokyti blogų dalykų, jis nuo pat gimimo, moka isterikuoti, vogti, meluoti, atiminėti iš silpnesnio, daryti įvairias kitas šunybes. Jei mes, kaip tėvai ir bendruomenė, priimsime bedievių siūlomas įstatymines taisykles ir leisime laisvai visiems tiems prigimtiniems „talentams“ skleistis, kokius vaikus mes užauginsime?
Meilė meilei nelygu. Biblija mus moko:
Kvailystė prisirišusi prie vaiko širdies, bet pamokymo rykštė išvaro ją. (Pat 22,15)
Rykštė ir pabarimas teikia išminties; vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai. (Pat 29,15)
Kas gailisi rykštės, nekenčia savo sūnaus, bet kas jį myli, laiku jį baudžia. (Pat 13,24)
Nepalik vaiko nenubausto, nes jei suduosi jam rykšte, jis nemirs. Tu nubausi jį rykšte ir išgelbėsi jo sielą nuo pragaro. (Pat 23,13-14)
Dabar gausiai iš Europos pinigų yra finansuojamos įvairios psichologinės atakos prieš šeimas, gražiais pavadinimais, kaip, pvz., „stabdykime smurtą prieš vaikus“, „nereikia diržo“ ir pan. Už šių gražių žodžių slypi baisios pasekmės. Į labai jautrią ir valstybę bei bendruomenę formuojančią ląstelę – šeimą – kišamasi tik tada, kai norima sunaikinti tradicijas ir sukurti ką nors naują. Taip daromos revoliucijos, tai – komunistų (senųjų ir dabartinių eurokomisarų) šūkis: „Mes naują, mes savo pasaulį pastatysim“.
Aiškiai žinoma, kad bet kokie bandymai sureglamentuoti sąvokas (kokie veiksmai arba neveikimas , laikytini smurtu o kokie- ne), labai viską suvelia ir dezorientuoja socialiai atsakingus ir įstatymų besilaikančius tėvus. Dėl atsiradusių neaiškumų ne kiekvienas tėvas norės rizikuoti tapti „nusikaltėliu“, todėl vaikai neabejotinai bus palikti saviugdai, vedančiai link degradacijos.
Vakariečiai tokius įstatymus pas save ankščiau priiminėjo, žiūrėdami labai pragmatiškai (nors ir netoliaregiškai). Jiems „trūks plyš“ reikėjo suardyti į jų šalis atplūdusių musulmonų ir kitokių atvykėlių šeimyninį auklėjimą, sąlygojantį tradicijos perdavimą nuo tėvų vaikams. Tai buvo daroma su „real politic“ makiaveliška intencija, kad bent jau per ištvirkusį atklydėlių jaunimą padarytų tas žmonių grupes lojalesnes valstybei ir užkirstų kelią jų konsolidavimuisi (susitelkimui), nes tai galėjo pakeisti jėgų santykį jų bendruomenėse (skaldyk ir valdyk).
Tuo metu buvo manoma, kad vakarietiškos tradicinės bendruomenės ir taip morališkai stiprios, todėl tokie „jaunimui palankūs“ įstatymai ir projektai (pasakojantys apie spermos skonį bei tai, kaip susiplėšyti mergystės plėvelę dešimtmečiams vaikams) pačių vakariečių bendruomenių nesuardys. Bet laikas ir pasekmės parodė tokios politikos žalingumą. Dabartiniu metu jie turi tiek problemų su savo neprognozuojamu ir jokių autoritetų nepripažįstančiu jaunimu, kad skiriami milijonai eurų naujoms programoms, pavadintoms „Išmokykime tėvus sakyti „ne“ savo vaikams“.
Na, visa tai – jų eksperimentai, bet kaip bjauru stebėti, kai Lietuvą valdantys kolūkiečiai, didelėmis veršių akimis stebėdami „gerųjų“ ir „išmintingųjų“ užsieniečių tariamą teisingą tvarką, viską be išimties kopijuoja, net nesusivokdami, kas, kodėl ir kam tuos įstatymus priiminėjo tenai.
Visokių atklydėlių kitataučių patariami, mus valdantys kolūkiečiai (iš kvailumo arba sąmoningai merkantiliškai tarnaujant) griauna mūsų šeimas, naikina tradicijos tęstinumą bendruomenėje, tokiu būdu darydami nusikaltimą prieš mus visus ir naikindami pačią lietuvių tautą.
Šiaip, iš šono žiūrint, mus valdanti kolūkiečių nomenklatūra atrodo kaip beždžionė ant dviračio – lyg ir panašu į žmogų, bet negrabu ir juokinga.
Savo gyvenime turėjau įdomų potyrį. Vienoje iš ministerijų dalyvavau kelių įstatymų aptarime/filtravime, prieš pateikiant juos Seimui. Šių įstatymų aptarimą akylai prižiūrėjo vienas užsienietis „ekspertas patarėjas“ (tokius savo laiku siuntė Sovietų Sąjunga į trečiojo pasaulio šalis). Jam versdavo kiekvieną žodį, o jis įdėmiai išklausydavo to žodžio sąvokas ir tik nuo jo priklausė, kokios įstatymo formuluotes likdavo, o kokios buvo keičiamos. Buvo keista žiūrėti į ministerijos klerkus, kurie tik pritariamai linksėjo dėl visko, ką tas „ekspertas“ kalbėjo (kolūkiečių nomenklatūra moka vien tarnauti svetimtaučiams, be asmeninės nuomonės). Turbūt panašūs ekspertai, kuruojantys informacines kompanijas „stabdyk smurtą prieš vaikus“, taip pat „geranoriškai“ siekia, kad lietuviai, paleidę savo jaunimą degraduoti, po truputį išsivažinėtų iš šios šalies ir paliktų ją kitiems, „labiau nusipelniusiems“ ir gyvenantiems savo, o ne svetima galva.
Vladimiras Troščenka
