Tolimų 2002 metų gruodžio 3 dieną Lietuvos Respublikos Seimas priėmė reto avantiūrizmo ir sąmoningo tautos mulkinimo teisės aktą – Pensijų reformos įstatymą.
Jame buvo nustatytas „socialinio draudimo įmokos dalies kaupimo, užtikrinančio Lietuvos Respublikos gyventojų papildomas pajamas senatvėje, teisinis pagrindas bei pagrindiniai principai“. Tas užtikrinimas esą pasireikš tuo, kad Lietuvos gyventojams bus suteikta teisė Pensijų kaupimo bendrovėje kaupti pensijų įmoką ir gauti pensijų išmokas.
Užtikrinti pajamas reiškia garantuoti pajamas. Tuotarp pagal įstatymą gyventojai tik turės teisę į tas papildomas pajamas. O ar jos bus, niekas negarantuoja. Štai oficiali Pensijų kaupimo bendrovių „garantija“: „Kaupimo bendrovė negarantuoja pensijų fondų pelningumo. Praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Investicijų vertė gali kilti ir kristi. Jūs galite atgauti mažiau, negu būsite investavę“. Belieka atsidusti, sužinojus, kad per milijoną Lietuvos žmonių puolė į šią kaupimo bendrovių Scilę ir Charibdę…
Tai – dar ne viskas. Kaupiamųjų pensijų dalyviams pagal Socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio formulę pensijos bus sumažintos maždaug 15 proc. Ar „papildomos“ pensijų fondų uždirbtos (arba „pradirbtos“) pajamos kompensuos nemažos Sodros pensijos dalies netektį, įstatymas nieko nesako. Kartu demagogiškai aiškina, kad „asmenims, nebuvusiems pensijų kaupimo dalyviais, senatvės pensijų dydis nemažinamas“. Tik užmiršta pridurti, kad buvusiems kaupimo dalyviais Sodros pensija bus tikrai sumažinta.
Taigi, ar nebus taip, kad išėjus į pensiją ir pasitvirtinus skaudžiai pensijų fondų prognozei, t.y. jokio pelno iš fondų negavus ar net gavus mažiau nei buvo jiems pervesta, o iš Sodros gavus jau sumažintą jos pensiją, žmonės neišeis į gatves ir nepareikalaus iš valdžios atsakyti už pensijų fondų avantiūrą? Čilės pavyzdys sako, kad tikrai išeis.
Dar viena demagogija: „Jeigu pensijų įmokų kaupimo laikotarpiu dalyvis miršta, asmeninėje pensijų sąskaitoje apskaičiuotos lėšos paveldimos Civilinio kodekso nustatyta tvarka“. Vėlgi ne viskas pasakoma, nes išėjus į pensiją ir jau gaunant fondų išmokas, jos paveldimos tik tokiu atveju, jei anuitetas bus terminuotam mokėjimo laikotarpiui, t.y. mažesnis. Pasibaigus terminui, fondų išmoka iš viso bus nutraukta. O jei bus pasirinktas standartinis anuitetas, tuomet gavėjui mirus, išmokų mokėjimas taip pat baigsis.
Įstatyme aiškinama, kad kaupimo dalyvis – tai asmuo, pasirinkęs kaupti pensijų įmoką pensijų kaupimo bendrovėje ir sudaręs tokio kaupimo sutartį. Tačiau pirmajame įstatymo variante buvo rašoma kitaip: iki 40 metų asmenys turėtų privalomai kaupti, nuo 40 iki 50 galėtų rinktis, o virš 50 metų kaupime nedalyvautų. Dar paaiškinama, kad taip daroma atsižvelgiant į kitų pasaulio valstybių, turinčių tokią pensijų sistemos pakopą, patirtį.
Deja, priimant įstatymą, užsienio patirties nutarta atsisakyti ir leisti kaupti pensijas visiems, nepriklausomai nuo amžiaus. Matyt, Lietuva gudresnė už visą pasaulį. Beje, praėjus dešimtmečiui nuo kaupimo pradžios, kai jau negalima atsisakyti kaupimo, mūsų ekonomistai staiga pabudo ir pradėjo aiškinti, kad žmonės, kuriems pensija ne už kalnų, labai atidžiai pasvertų, ar jiems naudinga dalyvauti, nes per trumpą laikotarpį sukaupti didesnę pensiją būtų sunku. O juk reformos pradžioje tie patys ekonomistai kryžium gulė, kad tik visi galėtų kaupti, priešingu atveju tai esą būtų laikoma diskriminacija…
Kitas įstatymo liapsusas. Kaip žinia, įmoka pensijų kaupimui yra atimama iš įmokos Sodrai, todėl, kompensuojant šį atėmimą, privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka tai gali būti finansuojama iš lėšų, gautų pardavus valstybės turtą, bei valstybės biudžeto.
Ačiū už įstatymo siūlymus, tačiau Privatizavimo fondas nuo 2016 sausio panaikintas,
nėra ko ten kreiptis. Dar lieka valstybės biudžetas, bet šis pareiškė, kad neturi pinigų. Lieka Sodra, kuri jau nuo 2014 pensijoms kaupti naudoja pačios Sodros, t.y. dabartinių kaupikų tėvų ir senelių pensijoms skirtus pinigus. Kad tai neteisinga, pripažįsta visi.
Dar keletas „atradimų“ iš ministrės Vilijos Blinkevičiūtės sukurto įstatymo aiškinamojo rašto. „Kaupiamieji fondai sudarys paskatas juose dalyvauti dėl individualistinių žmonių nuos tatų: asmeninė sąskaita patrauklesnė už pažadą gauti senatvės pensiją iš būsimo bendro katilo“. Ką čia ir bekomentuoti, Sodros pensija nėra pažadas, bet įstatyminė norma, beje, „bendras katilas“, t.y. Sodra gerokai apkandžiojama tų pačių kaupiamųjų fondų dalyvių, jiems pasigriebiant dalį dabartiniams pensininkams skirtų pinigų.
„Gerai organizuotas privalomasis pensijų kaupimas paskatins nacionalinį taupymą, sustiprins šalies finansų infrastruktūrą ir tai sąlygos Lietuvos ekonomikos augimą“. To Lietuvoje nepatvirtino ir nepatvirtina jokie ekonomistai.
„Mažesnė nei 5 proc. įmoka negarantuotų investicinės grąžos, be to, jos nemaža dalis būtų nukreipta pensijų fondų administracinėms išlaidoms padengti“. Bet juk visais fondų egzistencijos metais, taip pat ir dabar, įmoka fondams sudaro 2 proc., kaip čia tuomet su ta investicijų grąža? Beje, pensijų fondų išlaidoms pagal 2002 m. įstatymą buvo leidžiama skirti net iki 10 proc. įmokų. Kas gi likdavo fondų dalyviui…
Kaip galėjo gimti ir būti priimtas toks avantiūristinis įstatymas? Aišku, kad ne be lobistinės tų pačių fondų veiklos, be jokių demokratinių diskusijų. Beje, į diskusijas fondų atstovai kartais ateina, bet su sąlyga, kad ten nebus fondų kritikų…
Tai ką gi reikėtų daryti, čia klausimas naujajai valdžiai, lyg ir žadėjusiai atsisakyti tų žaidimų su viešaisiais, pagal seną pavadinimą – valdiškais pinigais pensijų fonduose, bet neįvykdžiusiais to pažado? Valdiškais todėl, kad iš Sodros į pensijų fondus permetamos lėšos yra viešieji finansai, tokiais jie ir lieka, juos švaistyti privačių žmonių azartiniams pomėgiams nevalia.
Kam reikėtų naudoti tuos fondams atiduodamus pinigus? Vietoje pensijų fondų juos reikėtų, tiesiog būtina skirti, kad ir vaikų darželių steigimui, jų trūkumas daro įtaką tautos gyvybės palaikymui, o tai svarbiau nei visi fondai kartu paėmus. Tautai neatsinaujinant, pakankamai negimstant naujų jos piliečių, nesudarius idealių sąlygų vaikų auginimui, neliks Lietuvos.
Kodėl apie tai nepagalvoja valdžios vyrai ir moterys, lengva ranka metantys šimtus milijonų pensijų fondams, jų rezultatai, galbūt pasirodys (jei pasirodys) po 30-40 metų, o gimstantys vaikai atsirastų beveik iš karto…
Žmonės savo privatų norą neva gyventi geriau ir besigviešiantys savo tėvų ar senelių pinigų iš Sodros arba visų šalies piliečių pinigų iš valstybės biudžeto, to noro dabartinėje kaupimo sistemoje niekaip nerealizuos, bet tik nuskurdins Lietuvos žmones ir valstybę. Dalyvaujantieji nesveikuose (todėl, kad ne iš savo pinigų) azartiniuose žaidimuose, tokie yra ir pensijų fondai, turėtų savo kailiu pajusti šių žaidimų (gal išlošiu, gal ne) pasekmes ir viską finansuoti patys, nelįsdami į Sodros ar valstybės kišenę.
Aiškinimas, kad Sodra greitai žlugs, todėl reikia fondų, yra panašus į aiškinimą, kad greitai žlugs valstybė, todėl reikia kasti slėptuves. Šimtus milijonų skirti pensijų fondams, tai reiškia mažiau pinigų skirti šalies keliams, ligoninėms, kariuomenei, socialinėms reikmėms, žodžiu, žlugdyti valstybę. Negi fondų dalyviai ir juos remianti valdžia nori valstybės žlugimo?
Steigiant pensijų fondus, jokių demokratinių svarstymų nebuvo, tik vienpusė pačių fondų propaganda, taip yra ir dabar. Pripažinkime, pensijų fondai eksploatuoja mūsų valstybę, o ši dėl neaiškių priežasčių tam leidžiasi. Kartų solidarumas (“pay as you go“ sistema) yra vienas didžiausių civilizacijos laimėjimų, juo turi remtis mūsų pensijų politika. Fondai nieko neišsprendžia, nei demografijos, nei finansų problemų, tik sukelia grėsmę ateities pensininkams ir valstybei.
Socialinės apsaugos lėšos turi būti skirtos ne žaidimams finansų rinkoje, bet Lietuvos žmonių gyvenimo kokybės užtikrinimui senatvėje, jis turi remtis tik solidarumo, o ne kokių nors kažkieno primestų projektų paradigma. Norėtųsi, kad naujasis Seimas, jo vadovybė ir eiliniai nariai, Vyriausybė ir Prezidentė kuo greičiau tai suprastų.
