Paskutinėmis senųjų metų dienomis buvo galima stebėti eilinį politinį spektaklį tarp Vašingtono ir Maskvos. Kadangi jų jau buvo ne vienas ir ne du, tai, nepaisant globalios sisteminės žiniasklaidos braviūriškų postringavimų, jie eiliniam skaitytojui ar klausytojui vis viena jau nebekelia tokių emocijų kaip pirmieji.
Pamenate, kaip pakiliai mūsų „elitiniai“ politikai, priekyje su „Tata“, sutiko pirmas sankcijas Rusijai? Niekas neabejojo, kad tai baisiai kaimynei dabar jau galas. Diskusijos ir ginčai sukosi tik apie tai – kada? Kiek Putinas ištemps, kada rusai sukils…?
Ir koks klyksmas nuaidėjo per visą Vakarų pasaulį, kai Kremlius ėmėsi atsakomųjų veiksmų. „Kaip jis drįso, kas jam leido?“, „Tai – tarptautinės teisės pažeidimas…“, „Būtina sutramdyti tą įsisiautėjusį barbarą…“
Bet Rusija, visų mūsų pasiutimui bei nuostabai, nenusileido. Todėl sankcijos prieš ją vis platėjo, sankcijų porcijos didėjo. Krito naftos kainos. Ženkliai krito…
Ak, dabar jau paskutinė vinis į kaimynės karsto dangtį, dabar tai jau tikrai viskas… Pasirodo, ne. Kaip taip gali būti? Suplėšytoje ir merdinčioje rusų ekonomikoje vis dar galima užčiuopti gyvybę? A, jie iš buvusių didelių naftos kainų susikrovė nemenką valiutos atsargų pagalvėlę. Och, tas Putinas… Tas autoritaras, tas nusikaltėlis, tas antikristas… Gudrus kaip žaltys. Nieko, palauksime… Ateis laikas, mes jam užkursim pirtį…
Mėnesių mėnesius globali žiniasklaida ir įvairiausio plauko ekspertai akylai stebėjo bei tebestebi menkiausius Rusijos finansinius krustelėjimus, laikas nuo laiko džiugiai pranešdami: „Galas artėja“.
Visa šita nesibaigianti „muzika“ eiliniam skaitytojui ar klausytojui jau nuo pat pradžių atrodė ne itin dėmesio verta, todėl eterį lygiagrečiai užpildė kita, bendru pavadinimu „rusai eina“. Kai ir tai virto „neįgyvendinta svajone“ bei ėmė kelti „nusivylimą“ tarp apatiniais stalčiais atvėpusių tokio įvykio laukiančiųjų – „svarbiausių“ šalies patriotų, nes rusai nei Kijeve, nei Baltijos šalyse ar Varšuvoje, jau nekalbant apie Prahą, Berlyną ar Paryžių, taip ir nepasirodė, o nusidavė į pagalbą Sirijai, siekdami nusukti sprandus tiems, kuriuos pagal visus holivudiškus dėsnius laikas nuo laiko demonstruodavo visos vakariečių televizijos, mūsų „elitinius“ politikierius, kaip ir dalį vakariečių, beveik širdies smūgis trenkė…
Taip ir sukasi šios muzikinės plokštelės, tik dažnai kaitaliojamas tų kūrinių pristatymo eiliškumas.
Obamos admistracijos dėka metų pabaigoje į pirmą vietą vėl išlindo šventoji sankcijų giesmė, o Baltijos šalyse, dėka JAV senatoriaus Makkeino ir poros jo bendražygių, iš naujo suskambo „rusai eina, dabar mums galas“.
Bet prieš tai, matyt, užsimiršęs, kad yra svečiuose, o ne savuose namuose, senatorius suspėjo kreiptis į jo „koncekruojamas mišias“ „taip gausiai“ susirinkusius: „Dėkoju už tarnybą…“ Koks pasigirdo atsakymas, nuožmusis propagandinis portalas neparašė…
Ir teisingai padarė, nes atsakymas, matyt, prasidėjo karišku patvirtinimu: „tarnaujam…“ Pagal visą logiką, toliau turėtų būti daiktavardis, bet koks?
Po pergalės Aleppe bei Rusijos,Turkijos ir Irano, sutinkant Damaskui, pasiekto, kad ir trapių, bet paliaubų susitarimo Sirijoje, gerokai prislopo kelis mėnesius vis garsiau dundėję karo būgnai, o žiniasklaidos ir „ekspertų“ varpais skelbiamos kaimynės laidotuvės, po globalių finansinių institucijų pranešimų apie iš komos būsenos prabundančią Rusijos ekonomiką, visai nebeteko prasmės.
Taigi, pradžioje minėtos politinės dramos eilinio veiksmo pirmas paveikslas prasidėjo savo kadencijas bebaigiančio JAV Prezidento Obamos papildomų sankcijų įvedimo „demoniškajai“ Rusijai sprendimu. Pagaliau Vašingtonas ėmėsi visų „vakarietiškų vertybių“ puoselėtojų ilgai lauktos keršto akcijos už buvusios kandidatės į Prezidentus H.Klinton pralaimėjimą.
Tai buvo padaryta labai išraiškingai su visais spektakliui būdingais bruožais: CNN, o vėliau ir visa globali žiniasklaida su visom smulkmenom išdėstė Prezidento sprendimą ir savo neabejotiną pritarimą:
„Sankcijos įvestos gerokai pavėluotai ir gali pasirodyti, kad jų nepakaks. Tačiau neturi būti jokių abejonių tokiu Prezidento sprendimu. Tai – atsakomasis smūgis Rusijai už jos hakerių įsilaužimą į amerikiečių kompiuterius ir bandymą paveikti prezidentinius rinkimus.
Pritaikydamas sankcijas dviem vedančioms specialioms Rusijos tarnyboms (Federalinei saugumo tarnybai ir Valstybinei žvalgybos valdybai – aut. past.) Prezidentas pademonstravo ryžtą. Naujos sankcijos liečia ir keturis aukštas pareigas karinėje žvalgyboje užimančius vadovus.
Obama taipogi nukreipė sankcijas ir prieš kitus asmenis bei kompanijas.
Obama paskelbė „persona non grata“ 35 rusų žvalgybininkus, o rusų diplomatams uždraudė naudotis dviem jų poilsio bazėmis.
Diplomatų išsiuntimas pabrėžia amerikiečių atsako griežtumą ir neabejotinai dar poveikį visiems Rusijos piliečiams“. (The New York Times)
Tuo pirmas ir visiems atrodantis svarbiausiu šitame spektaklio veiksme paveikslas baigėsi. Dabar visi ėmė laukti įprastos reakcijos iš Rusijos. Visus Kremliaus ėjimus buvo galima nuspėti iš anksto, nes diplomatijos pasaulyje veikia principas „akis už akį, dantis už dantį“. Bet Maskva keistai tylėjo. Pauzė užsitęsė.
Tikriausiai globalios informacinės erdvės specialistai spėjo pamiršti seną ir nepaprastai gerą posakį, kuris puikiai žinomas net mūsų teatrinei visuomenei: „Kuo didesnis aktorius, tuo ilgesnė pauzė“.
Pirma užsitęsusios nežinios neatlaikė ta pati CNN. Ji paskelbė, jog, pagal patikimus jos informacinius šaltinius Rusijoje, Kremlius kaip atsaką į sankcijas nurodė uždaryti anglų – amerikiečių mokyklą, kurią lanko D.Britanijos, JAV ir Kanados diplomatų vaikai.
Nedelsiant visas choras patikimų kovotojų už „demokratiją“ sušuko: „Gėda“. Ir tas šūksnis jau beveik virto skanduote visuose „laisvo pasaulio“ pašaliuose, kai, pagaliau, atsiliepė rusų diplomatų viršūnėlė, netiesiogiai pakelbdama, jog jau paruošė atsaką JAV – sąrašas išsiunčiamų iš Rusijos diplomatų ir apribojimų likusiems – sudarytas ir teikiamas Prezidentui Putinui.
Ratas užsidarė, dabar jau verksmų ir skriaudžiamų vaikų „demokratiniai“ užtarėjai visais balsais, visu pajėgumu įsijungė į CNN ir kitų vakarietiškų leidinių karunkos Rusijai ir jos Prezidentui „gėdinimo akciją“. Giliai įkvėpė oro ir…
„Naujausius nedraugiškus išeinančios JAV administracijos žingsnius vertiname kaip provokacinius, nukreiptus į tolesnį JAV ir Rusijos santykių bloginimą. Tai akivaizdžiai prieštarauja abiejų šalių piliečių interesams. Atsižvelgiant į ypatingą Rusijos ir JAV atsakomybė išsaugant globalų stabilumą, tai kenkia ir visam tarptautinių santykių kompleksui.
Pagal susiklosčiusią tarptautinę praktiką Rusijos pusė turi teisę atsakyti adekvačiai. Pasilikdama šią teisę į atsakomuosius veiksmus, mes nenusileisime iki neatsakingo „virtuvinio“ lygio ir tolimesnius savo žingsnius atstatant rusų – amerikiečių santykius vykdysime atsižvelgdami į tą politiką, kurios imsis prezidento Donaldo Trampo administracija.
Grįžtantys į tėvynę mūsų diplomatai praleis naujametines atostogas tarp savo giminių ir artimųjų. Mes nieko neišsiuntinėsime. Mes nesiimsime kelti problemų amerikiečių diplomatams. Nedrausime jų šeimoms ir vaikams naudotis jų įprastomis poilsio vietomis per naujametines šventes.
Dar daugiau, visus amerikiečių diplomatų, akredituotų Rusijoje, vaikus kviečiu į naujametinę ir kalėdinę eglutę Kremliuje.
Gaila, kad Prezidento Barakos Obamos administracija baigia savo darbą panašiais būdais, bet nežiūrint į tai, sveikinu jį ir jo šeimą su artėjančiais N.Metais.
Sveikinu ir išrinktąjį prezidentą Donalda Trampą bei visą amerikiečių tautą. Linkiu visiems sėkmės ir laimės.
Rusijos Federacijos Prezidentas Vladimiras Putinas.“
Karunkos chorai užspringo, sisteminė žiniasklaida net aiktelėjo. Toks atsakas prilygsta, kaip mūsuose kai kur sakoma, „veidu į salotas“. O tai išgirdusi „mano šeimininkė“ rėžė: „Kaip šlapiu skurliu per marmuzę“.
Oficialus JAV administracijos atstovas spaudai neturėjo ką atsakyti, o išrinktasis prezidentas D.Trampas, matyt, siekdamas padėti tašką šitame politinio spektaklio veiksme, parašė: „Puikus ėjimas. Aš visada žinojau, kad jis labai protingas“.
Dar vienas serialinio politinio spektaklio veiksmas baigtas. Veiksmo, bet ne pačio spektaklio. Neabejotinai iki sausio 20-osios mes pamatysime ir išgirsime dar vieną dalį, o gal ir ne vieną. Manote, kad senatorius Makkeinas su palydovais šiaip sau inspektuoja Lietuvą, Ukrainą ir Gruziją? Manote, kad paskutinėmis savaitėmis suaktyvėję Kijevo armijos veiksmai separatistinių teritorijų pasienyje ir azerbaidžaniečių diversijos Armėnijos teritorijoje taipogi tik eilinis ligos paūmėjimas?
Tik, atvirai ir nuoširdžiai pasakius, man liūdna. Išeinantį JAV Prezidentą jo paties patarėjai ir rinkimus prapylę bendrapartiečiai verčia į kažkokį politinį klouną – vienintelį atsakingą už visas demokratų nesėkmes ir savo kadencijų pabaigoje nebegebantį veikti adekvačiai naujai realybei.T oks įvaizdis labiausiai kenkia pačioms JAV, kaip stipriausiai ir turtingiausiai šaliai.
„Nereiktų kaltinti kaimyno, jei tavo paties blizgančios kelnės peckuotos ir praplyšusios“. Labiausiai pažengusi technologijose ir moksle šalis negeba apsiginti nuo „suplėšytos į gabalą ir merdinčios“ Rusijos? Tada kažkurios iš valstybių įvaizdis neatitinka tikrovės. Kurios? Apie tai kitą kartą.
