Tarpušventis. Ką tik prabėgo Šv. Kalėdos. Su džiugesio, susitaikymo ir ramybės linkėjimais. Laukiame Naujųjų.
Bet dabar ne apie tarpušventį. Kad paskutinis tekstas apie Lietuvos aukštojo mokslo peripetijas Pasitikėjimo krizė, arba Trumpai apie universitetų „jungimų“ istoriją sukels susierzinimą viename universitete, tai buvo aišku iš anksto. Ir ilgai laukti nereikėjo.
Kad vieša diskusija, tegul kartais ir su susierzinimais, apie aukštojo mokslo dabartį ir ateitį vyksta, yra labai gerai. Bet kai diskusija virsta tik susierzinimo proveržiu, o jame argumentus pakeičia asmeniniai užsipuolimai ir akademinės reputacijos menkinimas, tai visos galimos ribos yra peržengiamos. Nors lietuvių tautosaka sako, kad kartais reikia duoti kelią…, bet kartais linijas būtina aiškiai nubrėžti ir pasakyti, kas toleruotina ir kas nebe. Tokių peržengtų ribų atvejis yra laikinosios Kauno technologijos universiteto (KTU) Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorės A. Telešienės pasvarstymai ar gal viešas kreipimasis: Gerb. A.Krupavičiau, universitetų konsolidacija – blogis, išskyrus VDU ir LEU jungimąsi?
Bet pradžiai dar vienas pastebėjimas, kai mokslininkai viešai teigia vienus ar kitus dalykus, tai jų įžvalgos turėtų būti pagrįstos moksline analize. Kuo ši skiriasi nuo šiaip bendrų pasvarstymų? Mokslinė analizė yra ir turi būti sistemiška, t.y. su aiškiais kriterijais, pagrįsta argumentais ir įrodymais, o ne eklektiškų minčių apie vienus, antrus ar trečius dalykus, apie ratus ir batus, o jei reikia – apie kosminius laivus ir pavasarį, samplaika.
Tad, primenu, minėto mano teksto analizės ašis buvo kiek galimi universitetų „jungimai turi būti apskaičiuoti, suplanuoti, tinkamai įgyvendinami, atskaitingi visuomenei, įtraukiantys akademinę bendruomenę“. Jei jame būtų netikslių faktų, skaičių ar dar kažkokių apsirikimų, tai juos visi yra laisvi kritikuoti ar savo požiūrius pagrįsti kitais įrodymais ir argumentais.
Laikinoji direktorė savo teksto pradžioje žadėjo aptarti aukštojo mokslo sistemos pertvarką komunikaciniu požiūriu ir net paaiškinti, cituoju, kaip „formuojama „reikiama“ nuomonė“. Kad būtų galima stipriau nuomonės „formavimą“ pagrįsti, bandyta pasiremiant buvusios Vyriausybės darbais, kurių rezultatas tarsi buvo „po ilgus metus užtrukusiu analizių, svarstymų, diskusijų, sukaupusi politinę valią pagaliau nusprendė: šalies aukštųjų mokyklų tinklas turi būti optimizuotas“. O dabar, suprask, visokių tokių kaip tas Krupavičius pastangomis, šaršalas (kalba netaisyta A.K.) keliamas ir „bandoma įnešti sumaištį“ viešoje erdvėje, parlamento koridoriuose ir taip toliau.
Deja, pirmiausia turiu nuvilti laikinąją KTU instituto direktorę, kad nei buvusi Vyriausybė, nei ankstesnis Seimas, nei Prezidentė ar ministerija jokio galutinio sprendimo dėl aukštųjų mokyklų optimizavimo nepriėmė. Tad svarstyta ir svarstoma, bet nenuspręsta. Nuomonių yra įvairių. Vilniaus forumas prieš kurį laiką priėmė specialią rezoliuciją dėl aukštojo mokslo. Rektorių konferencija savo nuostatas išdėstė naujajai valdžiai. Profesinės sąjungos turi savo požiūrius. O naujosios Vyriausybės programoje apie visa tai pasakyta taip: „svarbu sutelkti aukštųjų mokyklų, mokslo institutų žmogiškuosius išteklius, racionaliai ir tikslingai panaudoti mokslo infrastruktūrą, užtikrinti geriausia tarptautine patirtimi pagrįstą mokslinės veiklos vertinimą, adekvatų ir skaidrų mokslinių tyrimų finansavimą, inicijuoti technologines ir socialines inovacijas skatinančius tyrimus“. LR Prezidentės inicijuotose Lietuvos mokslo ir inovacijų politikos kaitos gairėse yra viena aiški nuostata, kad reikia „konsoliduoti mokslo ir studijų institucijų, slėnių, technologijų parkų potencialą“.
Ir jokio partijos suvažiavimo kaip sovietiniais laikais neįvyko, ir direktyvų partijai bei komjaunimui taip pat nėra priimta. Šiandien 21-asis amžius ir gyvename demokratijoje, o kadangi esu šiek tiek politologas, tai čia pridėsiu: gyvename demokratijoje su trūkumais, bet vis vien demokratijoje. Šiandien vyksta vieša diskusija: koks tas aukštųjų mokyklų tinklas turi būti? Tad nereikia vežimo statyti prieš arklį ir po diskusijų bus sprendimai. O būdų, kaip visa tai pasiekti, yra ne vienas ir ne du. Apie pagrindinius irgi jau rašyta Kaip turėtų atsirasti įrodymais pagrįsta aukštojo mokslo politika? Tarp jų, beje, yra ir konsolidacija.
Ir kad „aukštųjų mokyklų konsolidacija – blogis“, taip nėra sakyta ar sakoma nei viename iš kelių pastaruoju metu mano paskelbtų straipsnių apie aukštąjį mokslą. Tad norint kritikuoti, tai reikia daryti pagrįstai, o ne kalbėti taip, kaip atrodo. Pasitikėjimo krizė, arba Trumpai apie universitetų „jungimų“ istorijoje aptariamas galimas KTU ir LSMU jungimas. Kaip itin brangus projektas pirmiausia finansiškai. Bet visi faktai ir skaičiai apie jį pačių universitetų juodu ant balto surašyti…. Ne veltui socialinių tinklų platybėse klaidžioja pastebėjimas: „Kauno technologijos universitetas būtų leopardas, nes yra geriausias finansavimo, atsiprašau, t. y. grobio medžiotojas, turi aštriausius nagus ir tvirtą sukandimą. Šio žvėries reakcija labai greita, o apetitas – didesnis nei liūto“.
Beje, VDU ir LEU galimas jungimas nebuvo ir nėra to straipsnio objektas. Kai apie tai bus straipsnis, tuomet ir diskutuokime. Dabar tik pastebėjimas, kad apie viską viename straipsnyje neįmanoma parašyti. Tačiau laikinoji direktorė vis vien mano, kad esą teigta, jog aukštųjų mokyklų konsolidacija – blogis, „išskyrus VDU ir LEU susijungimą, kuris esą yra akivaizdus gėris ir pavyzdys, kaip viskas turėtų vykti“. Čia jau nereikia net jokios teksto ekspertizės, bet su bet kurios interneto naršyklės funkcija „rasti“ galima pasitikrinti, kad ten apie tai visai nekalbama, tad ir ko nors komentuoti negalima. Žodžiu, čia matome tai, ką norime matyti. Šiaip tokie regėjimai ir pavadinimą specialų turi.
Toliau dar gražiau, nes kai nėra argumentų, tuomet pasitelkiamos „kas galėtų paneigti“, vadinamosios kaltės asociacijos. Akademikas Eugenijus Jovaiša, dabar Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas, bet prieš Seimo rinkimus yra buvęs LEU tarybos pirmininko pavaduotojas ir Istorijos fakulteto dekanas, tikrai yra kalbėjęs apie VDU ir LEU susijungimą bei jo finansavimą. Kitas kaltas be kaltės yra VDU rektorius Juozas Augutis, kuris dar gi Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentu išrinktas. Prie ko šie rinkimai, visai neaišku. Žodžiu, abu veikiausiai sąmokslininkai. Ir aukštųjų mokyklų profsąjungos nepaliktos nuošalyje, nes nuolankus Jūsų tarnas, o skaitytojau, pasirodo, esąs „mylimas aktyviosios profsąjungos, kuri taip nemyli vakarietiškų vėjų“. Bet čia gal jau profsąjungos pačios išsiaiškins apie jų meilę ar nemeilę vakarietiškiems vėjams. Šiaip tokius „kaltinimus“ turėjome palikti istorijai. Bet, deja, dar nepalikome.
Tad sugrįšiu prie laikinosios direktorės pastebėjimų mano asmeniui, kad esąs „analitinius“ (čia kabutės A. Telešienės tekste, suprask, pseudo ir nekompetentingus) komentarus žiniasklaidai rašantis politologas. Gal būtų galima konkrečių ir aiškių įrodymų apie tai? Kitaip čia yra akademinės ir profesinės reputacijos žeminimas.
Toliau tarsi esu kiek pagiriamas kaip „puikiai statistikoje besigaudantis“, bet labai trumpam, nes pridedama „ir meistriškai ja manipuliuoti mokantis“ Aukštojo mokslo tarybos narys. Vėl kas, kuo, kada ir kaip manipuliuoja ar manipuliavo? Įrodyti nesivarginama, bet etiketės užklijuojamos.
Apie manipuliavimą statistika pirmiausia susimąstyti turėtų pati A. Telešienė, nes Lietuvos studentų sąjungos atlikta apklausa ne visai parodė, kad „beveik 60 proc. studentų pritaria universitetų konsolidacijai“. Tiksliai kalbant, į klausimą „Ar manote, kad Lietuvos aukštosios mokyklos turėtų būti jungiamos?“ atsakė „taip“– 30%, „greičiau taip“– 28%, „greičiau ne“– 21%, „ne“– 15% ir dar 6% „nežinau/ neturiu nuomonės“. Tad studentų nuomonių įvairovė ženkliai didesnė nei „beveik 60 proc.“ „taip“, be to „taip“ ir „greičiau taip“ nėra vienas ir tas pats. Dar daugiau, net 72% apklaustų studentų pritarė teiginiui „Aukštųjų mokyklų tinklo jungimas turėtų atsargus procesas, net jei tai užtruktų ilgai“, ir tik 21% jų pasisakė už greitą jungimą. Tad studentai nėra pasirengę pulti stačia galva į galimus aukštųjų mokyklų jungimus. Bet minėtam tekste yra kita logika naudojama: jei faktai prieštarauja tam, ką norima girdėti, tai faktus paliksime šalikelėje arba interpretuosime taip, kaip norisi.
Galiausiai, tikrai esu buvęs KTU Viešosios politikos ir administravimo instituto vadovas, bet jei tiksliai – tai ilgiausiai Politikos ir viešojo administravimo instituto, kuris 2014 m. buvo reorganizuotas į minimą institutą. Bet šiaip įvairiose pareigose Lietuvoje ir ne tik Lietuvoje buvau ir tebesu, įskaitant ir šiuo metu užimamą Europos socialinio tyrimo generalinės asamblėjos vicepirmininko postą. Nors už visokius postus gyvenime ir pasaulyje yra daug prasmingesnių dalykų, bet didžioji mįslė yra skliaustuose – „taip ir negavęs svajotų aukštesnių pareigų“. Todėl, matyt, tas Krupavičius yra tik koks nors perdėtai ambicingas nevykėlis? Rimtai žiūrint, apie kokias „svajotas“ aukštesnes pareigas čia yra kalbama, kada ir kur dėl jų svajota? Nors kelis faktus, prašyčiau. Bet jų nėra, nes negali būti. Dizraelis yra pastebėjęs, kad yra trys melo rūšys, bet šiuo atveju yra jau velniškas melas. Ir tai jau akademinės etikos užribis.
Baigsiu tuo, kuo pradėjau. Tarpušventis. Nenoriu pamokslauti. Bet, jei norime dėl ko nors diskutuoti, tai reikėtų konkrečiai ir tiksliai, nes žodis žvirbliu išlekia ir jaučiu sugrįžta…. Laimingų metų visiems! Ir tegul naujuose metuose, kaip A. Einšteinas yra sakęs, kad tėra du dalykai begaliniai – visata ir žmonių kvailumas – bet dėl pirmojo begalybės jis nebuvo tikras, to antrojo būtų mažiau nei šiemet.
Prof. Algis Krupavičius,
VDU Socialinių mokslų fakulteto dekanas, Aukštojo mokslo tarybos narys
