Jonas Užurka
Nuo 1795 metų, nuo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, Lietuvai patekus carinės Rusijos valdžion, mūsų, lietuvių, tautą buvo bandoma paversti baudžiauninkų kraštu – ištremti, išžudyti šviesiausi žmonės, sugriautas, sunaikintas ūkis, kalba bei raštas buvo uždrausti. Žiauriai nuslopinti sukilimai.
Išsibarstę po visą pasaulį, ištremti šviesuoliai, kariai lietuviai ir vėl buriasi, svarsto apie savo valstybės atkūrimą. Svarbiausia – turėti savo gynybines struktūras, savo kariuomenę.
1917 metai. Patriotiškai nusiteikę lietuviai surengė konferenciją siekiant atkurti Lietuvos valstybę. Iš įtakingiausių lietuvių veikėjų buvo išrinkta Lietuvos taryba, jos pirmininku – Antanas Smetona. 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybė buvo paskelbta. Ją reikėjo apginti. Buvo įsteigta Apsaugos Komisija. Lietuvos kariuomenės atkūrimu rūpinosi plk. J. Kubilius, kvietė į Vilnių karininkus.
Pasinaudojus politine krize carinėje Rusijoje, lietuvių karių iniciatyva buvo sukurta Lietuvių karininkų Sąjunga. Tikslas – grįžti į Lietuvą ir kovoti už jos išvadavimą. Kariai įvairiais būdais bėgo į Lietuvą. Prie Valstybės Tarybos Vilniuje veikė Apsaugos Komisija. Vadovavo sudarytas štabas – tai karininkai: J. Kubilius, J. Galvydis –Bykauskas, M. Velykis, J. Žilinskas, V. Grigaliūnas – Glovackis, VI. Nagevičius. 1918 metų rudenį Apsaugos ministerijoje įvykęs karininkų pasitarimas nusprendė nedelsiant organizuoti reguliariąją kariuomenę, o 1918 m. lapkričio 23 d. ministras pirmininkas A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1. dėl Lietuvos kariuomenės įkūrimo.
Lietuvą aršiai puolė bolševikai. Lietuviai karininkai, matydami ne itin veiksmingą tuometinės Lietuvos Vyriausybės darbą, gruodžio 22 d. pareikalavo pašalinti neveiklius vadovus, išleido „Atsišaukimą į Lietuvos piliečius“. Ėjo ginti Lietuvos vyrai iš visų miestų ir miestelių, organizavosi į karinius dalinius. Apskritims vadovavo karo komendantai.
Bolševikams didelėmis pajėgomis puolant Lietuvą, Vyriausybė ir kariuomenės vadovybė persikėlė į Kauną, buvo paskelbta mobilizacija į Lietuvos kariuomenę.
1919 vasarą po ilgų ir įnirtingų mūšių Lietuva išvaduota – bolševikai buvo išvyti, o po kelių mėnesių – ir bermontininkai. 1920 rudenį sustabdytas ir lenkų armijos puolimas. Tačiau gen. L. Želigovskis didelėmis pajėgomis puolė Vilnių. Tautų Sąjunga pasmerkė gen. L. Želigovskio žygį, tačiau Vilnius liko užgrobtas.
Kol kariai kovėsi karo frontuose, viduje virė aršios politinės aistros. Jau nuo 1917 metų Rusijoje, Lenino bolševikinės revoliucijos veikiami, susibūrę į socialistų partiją, komunistuojantys lietuviai tarėsi, kaip grįžus į Lietuvą konfiskuoti gamyklas, ūkininkų žemes, kaip sušaukti Lietuvos socialistų susirinkimą, Lietuvą įteisinti bolševikinės Rusijos sudėtyje. Buvo įkurta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Ir jie, grįžę į Lietuvą, tęsė ardomąją veiklą. Šios partijos steigėju buvo ir būsimasis prezidentas K. Grinius.
1920 m. K. Grinius dalyvavo rinkimuose į Steigiamąjį Seimą agituodamas už Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją. Verta prisiminti, kad ir 1914 m,. karui prasidėjus, K. Grinius, caro žvalgybos nurodymu, su caro armija bėga į Rusiją, kur ir susiklosto jo tragiškas šeimos likimas. Nebuvo K. Griniaus tarp mūsų Signatarų kartu su A. Smetona. Jis aktyviai dalyvavo V. Kapsukui kuriant LITBELo bolševikinę respubliką, o ne atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę. Ir į Lietuvą grįžta tik 1919 metų pabaigoje, Lietuvą jau išvadavus.
Lietuvoje vis aršiau virė aistros – gaujos bolševikiškai nusiteikusių netgi ir karių, pilsudskininkų rengia maištus. K. Grinius palaiko maištaujančius. Išrinktas Seimo nariu, uoliai atstovauja kitataučiams ir kitaminčiams – lenkams, žydams, siūlydamas net posėdžiuose leisti jiems kalbėti ne lietuvių kalba.
Netrukus liaudininkai susijungia su socialistais. Socialistinių pažiūrų buvo ir jo šeima – persunkta bolševikinės įdeologijos jo antroji žmona Kristina. Socialistai anksčiau ragino K. Grinių vesti socialistę Bortkevičienę arba bolševikinio Kominterno aktyvistę Orlovą, su kuriomis Grinius labai artimai ir ilgai bendravo šitaip ir pats formavosi bolševikinėje pasaulėžiūroje. Nuosaikesniu tapo tik tapęs prezidentu.
Socialistams įsigalint, vis aktyviau reiškėsi bolševikinis gaivalas – 1920 m. bolševikuojantys kareiviai ir raudonieji karininkai kelia maištą Lietuvos kariuomenės daliniuose. Nepavykus šiam bolševikiniam maištui ir toliau buvo veržiamasi bolševikinės santvarkos link, naikinant tautiškumą.
Kariuomenės kariai-savanoriai, išlaisvinę Lietuvą ir nuo bolševikų, ir nuo bermontininkų, ryžtingai prijungia Klaipėdos kraštą prie Lietuvos. Liko kraujuojanti žaizda – Pilsudskio atplėštas istorinis Vilnius.
Kol Lietuvos kariai rūpinosi valstybės vientisumu ir saugumu, viduje, bolševikinės Maskvos inspiruojami, vis aršiau kėlė galvą bolševikuojantys veikėjai – rengė streikus, riaušes. Bolševikinė Maskvos pasiuntinybė Kaune aktyviai globojo Lietuvos bolševikus, jiems vadovavo. Nei naujai išrinktas Seimas, nei Vyriausybė, o ir pats Prezidentas K. Grinius ar ne tik vis dar nesuvokė gręsiančio valstybinio bolševikinio perversmo.
Prezidentas K. Grinius panaikina mirties bausmę. Paskelbus amnestiją priešiškų valstybių veikėjams, į laisvę išėjo daug bolševikų. Buvo rengiamasi mažinti kariuomenę, mažino algas kariams.
Nebaudžiamai bolševikuojančios gaujos tyčiojosi iš karių, juos net užpuldinėdavo gatvėse, ragino gerbti bolševikų raudoną vėliavą. Lietuvos kariai, kariuomenė buvo žeminami. Bolševikinis gaivalas, K. Griniaus socialdemokratai Laisvę krauju iškovojusius Lietuvos karius-savanorius vadino žmogžudžiais, Lietuvos kariuomenę viešai vadino baltagvardiečiais, nereikalinga valstybei struktūra.
Jausdami bolševikinę grėsmę, patriotiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenė, ypač kariuomenė, labai sunerimo. Matė vis labiau įžūlėjančią iš Maskvos diriguojamą tarptautinio bolševikinio Kominterno veiklą.
Kariuomenė ir karininkija nuo pat K.Griniaus premjeravimo laikų iki 1926 metų buvo nepatenkinta susiklosčiusia situacija. Vilnių praradome, kai premjeras buvo K.Grinius, jis 1920-1921 metais sudarinėjo sutartis su Rusija išduodant valstybės interesus. Buvo labai plačiai ruošiamas bolševikinis perversmas. Mūsų valstybės krauju atkovotai Nepriklausomybei grėsė mirtinas pavojus.
Karių savanorių kantrybė trūko, kai 1926 lapkričio 26 d. Kauno jaunuomenė ketino pagerbti už Lietuvos laisvę žuvusiuosius karius, kuriuos aršiai išvaikė policija padedant bolševikiniam gaivalui, kuomet buvo sulaikyti ir areštuoti Nepriklausomybės kovų didvyriai – ats. plk. Vincas Grigaliūnas-Glovackis, majoras Povilas Plechavičius, griežtai kritikavę Vyriausybę, įspėję apie gresiantį bolševikinį perversmą.
Kauno įgulos karininkai, paskelbę apie jau prasidedantį komunistinį perversmą, 1926-12-17 paskelbė „aliarmą“, išlaisvino suimtuosius Nepriklausomybės karius, kreipėsi į Nepriklausomybės kūrėją, į pirmąjį Lietuvos prezidentą A. Smetoną, kad jis sutiktų tapti Prezidentu. Be kraujo nušalinamas K. Grinius, Vyriausybė.
Tik sovietiniai ideologai-istorikai šį įvykį pavadino „fašistiniu perversmu“, ir lig šiol aklai, ignoruojant to meto politines aplinkybes ir faktus, šis niekingas teiginys viešai kartojamas.
Tragiškai mūsų Lietuvai baigėsi ekonomiškai pažangus mūsų valstybei ir A. Smetonos valdymas. 1939 metais, susidorojus su Lenkija, bolševikiniai ir fašistiniai diktatoriai ėmėsi doroti Baltijos valstybes. 1940-siais, komunistiniam gaivalui įsigalėjus, Europoje pasirašius Molotovo-Ribentropo suokalbį, buvo prarasta Nepriklausomybė. 1940 naktį iš birželio 14-osios į 15-ąją vyko vyriausybės posėdis, nutarus priimti SSRS reikalavimus. Be karinio pasipriešinimo.
Komunistuojantis Lietuvos kariuomenės vadas gen. V. Vitkauskas, išvykęs į susitikimą su sovietinės armijos atstovais, Lietuvos kariuomenei įsakė nesipriešinti, draugiškai sutikti sovietinius dalinius. Kažin, ar tokiam valstybei pavojingam, prieštaraujančiam kario priesaikai įsakymui būtų paklususi kariuomenė, jeigu jai būtų vadovavę Lietuvos kariuomenės 1918 m. kūrėjai karininkai ir valstybės gynėjai.
1940 m. rugpjūčio 3 dieną, vietinių komunistinių išdavikų J. Paleckio, P. Cvirkos, S. Nėries ir kt. pastangomis, buvo likviduotas valstybingumas – Lietuva buvo išdavikiškai prievarta inkorporuota į SSRS, sunaikinta ir Lietuvos kariuomenė. Prasidėjo ilgi, iki 1990 m., okupacijos ir genocido dešimtmčiai.
Aštunto dešimtmečio pabaiga į Lietuvos istoriją įeis kaip labai aktyvaus, ryžtingo atgimimo laikotarpis. Tai buvo ypatingai stiprus impulsas veikti ir įvairių kartų lietuviams, atsargos karininkams. Atsargos karininkai įteigė mintį, kad Lietuvoje yra ne tik tarpukario, bet ir vėliau sovietinėje armijoje tarnavusių tautiškai nusiteikusių atsargos karininkų, kuriuos būtina suburti. Kilo idėja atkurti Lietuvos atsargos karininkų sąjungą. Tai buvo mūsų pirmas žingsnis pogrindžio sąlygomis žiaurios sovietinės okupacijos laikotarpiu – pirmas tvirtas akmuo į būsimojo Lietuvos kariuomenės atkūrimo pamatą.
Į šį organizacinį darbą įsijungė aukšto rango atsargos karininkai. Susidarė stiprus, darbingas iniciatyvinės karininkų grupės branduolys, kuris subrandino konkretų planą – Lietuvos atsargos karininkų sąjungos pagrindu – atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, atkurti ir Lietuvos kariuomenę.
Ir 1990 balandžio 25 d., įsteigus Krašto apsaugos departamentą, buvo atkuriama Lietuvos kariuomenė, kviečiami lietuviai karininkai sugrįžti, prisidėti prie atkuriamojo darbo. Kaip kad ir 1918 m., taip ir 1990 m. ne visi karininkai lietuviai grįžo: vieni lūkuriavo, o kiti netgi aršiai stojo griūvančios bolševikinės Maskvos pusėn.
Tautiškai-patriotiškai nusiteikusių piliečių, politikų-signatarų, karių pastangomis mūsų kariuomenė, Nepriklausomybė buvo tvirtinama. Mokantis iš praeities klaidų, integravomės į NATO gynybines struktūras. Mūsų atkurta Lietuvos kariuomenė yra šiuolaikiška, ja labiausiai pasitiki Tauta.
Ir šiandien, prisiminus Prezidento A. Smetonos rūpestį Lietuvos gynybinėmis struktūromis, prisiminus istorines klaidas, gyvendami ir vėl agresyvėjančioje aplinkoje, visomis išgalėmis privalome rūpintis mūsų Valstybės saugumu, rūpintis mūsų Valstybei garbingai nusipelnusių žmonių atminimu.
Mes, Valstybės gynėjai-kariai, konstatuojame faktą, kad dar ir šiandien tinkamai neįvertinti mūsų valstybės pamatų statytojai, Tautos vienytojai, Laisvės gynėjai, kaip kad ir A. Smetona, ir gen. P. Plechavičius, ir daugelis kitų, kad ir šiandien Laisvės kovotojai neretai net ir teismuose vadinami žudikais, kad ne tik Kačialovo mokykloje ugdoma netolerancija valstybei, kad net ir per radiją vaikams kalami kolaborantų-išdavikų vardai, jų kūryba, atseit, raginant pamiršt ideologijas, kad iškiliai teikiamos nebe Laisvės gynėjų, o kolaborantų vardų premijos, kad ir toliau brutaliai įžūlėja ne tik socialistų partija.
Nepamirštant istorinių pamokų, tinkamai įvertinkime mūsų Tautos didžiavyrius.
