Vytenis Paulauskas
Prieš metus, kai prasidėjo rinkiminė kampanija į JAV prezidento postą, sužinojome, kad JAV prezidentu nori tapti ir kažkoks keistuolis, kuris, panašiai kaip ir lietuviškasis Šustauskas ar rusiškasis Žirinovskis, labai nesirinkdamas žodžių tiesiai kalba tai, ką galvoja. Tas keistuolis vadinosi Donaldas Trampas. Lietuviškasis politinis ir politologinis elitas iš jo juokėsi, tyčiojosi, vadino populistu, melagiu, juokdariu, klounu ir panašiai. Buvo sakoma, kad jis neturi jokių šansų laimėti, nes jo reitingai maži, jo nepalaiko net ir respublikonų partijos, kuriai jis atstovauja, nariai.
Nežiūrint to, D.Trampas, įveikdamas kliūtis, atkakliai ėjo į priekį. Tai matydami pritilo ir Lietuvos politikai. Jie jau ėmė sakyti, kad, kas bebūtų išrinktas JAV prezidentu, jis Lietuvai bus geras. Nežiūrint to, iki paskutinės akimirkos vis dėlto buvo tikimasi, kad laimės ne D.Trampas, bet H.Klinton.
Deja, Lietuvos politikų svajonės neišsipildė. Dabar, manau, bus įdomu žiūrėti, kaip susilenkę trilinki Lietuvos politikai keliais šliauš pas „populistą“, „melagį“ D.Trampą prašyti jo malonės.
Nors JAV piliečiai už D.Trampą, matyt, balsavo tikėdamiesi teigiamų pokyčių vidaus politikoje, tačiau visam likusiam pasauliui yra daug svarbiau, kaip D.Trampas keis JAV užsienio politiką.
D.Trampas ir jo pažadai
Sakoma, kad rinkėjai yra nepatenkinti tuo, jog JAV didėja socialinė atskirtis – vidutinės klasės ir vargingiausių visuomenės sluoksnių pajamos ne didėja arba net ir mažėja, o lobsta, darosi dar turtingesni tik keli šimtai pačių turtingiausių JAV milijardierių. D.Trampas žadėjo pajamų mokestį sumažinti nuo 35 iki 15%, o tai socialinę atskirtį tik dar labiau padidintų.
Šiuo D.Trampo pažadu turėtų labai džiaugtis laisvosios rinkos garbintojai. Vis dėlto D.Trampui šiuo atveju būtų naudinga pasidomėti Lietuvos patirtimi. Lietuvos valdžia jau seniai pajamų ir pelno mokesčius sumažino iki 15%, tačiau tai jokių teigiamų rezultatų nepadėjo pasiekti – socialinė atskirtis padidėjo, o paprastų žmonių finansinė padėtis pablogėjo.
D.Trampas žadėjo JAV sukurti 25 milijonus naujų darbo vietų. Ši idėja atrodo kaip fantastiškas, utopinis ir neįvykdomas pažadas. Vis dėlto, jog kažkiek, galbūt mažiau, darbo vietų bus sukurta, ir visai realu. Deja, norint tai padaryti, reikėtų iš esmės keisti šiuo metu pasaulyje egzistuojančią tvarką.
D.Trampas sako, kad bus įvesti muitai užsienyje gaminamai produkcijai. Šiuo metu muitus reguliuoja Pasaulinė prekybos organizacija, o taip pat juos nustato atskiros vlastybės tarpusavio susitarimais laikomasi nuostatos, kad pasaulinėje prekyboje muitų turi būti kuo mažiau, o geriausia, kad jų visai nebūtų. Neva bemuitė prekyba skatina ekonomikos augimą, atpigina produkciją ir todėl labai naudingą vartotojui.
Tačiau esant tokiai padėčiai gamyba yra perkeliama į tas šalis, kuriose yra pati pigiausia darbo jėga, kur vyksta didžiausias darbo žmonių išnaudojimas, kur yra didžiausia šešėlinė ekonomika.
Jeigu valstybė nustato muitus importuojamoms prekėms, tai jos pabrangsta tokiu dydžiu, kokie yra muitai. Tačiau pabrangus prekėms, atvežamoms iš užsienio, atsiranda galimybė gaminti analogiškas prekes šalies viduje ie mokėti dirbantiesiams didesnius atlyginimus, negu tie, kurie mokami kitų šalių darbuotojams, kurie išnaudojami laikant juos pigia darbo jėga. Muitų nėra prasmės nustatyti tik tokioms prekėms, kurių neįmanoma šalyje gaminti arba kurių niekas neplanuoja gaminti. Pavyzdžiui, Lietuvoje nereikėtų taikyti muitų bananams, kurių Lietuvoje neįmanoma užauginti dėl jiems netinkamo klimato.
Liberalai, laisvosios rinkos ekspertai laisvą, bemuitę prekybą laiko gėriu, kuris neva leidžia vartotojams apsirūpinti pigiomis prekėmis. Tačiau jeigu gamyba iškeliama į pigios darbo jėgos šalis, tai prarandamos darbo vietos ir tose darbo vietose dirbę potencialūs vartotojai netenka darbo ir pajamų ir todėl jie negali nusipirkti ir tų pigių prekių. O jeigu jie turėtų darbą, kuris juos aprūpintų pakankamomis pajamomis, tai jie galėtų įsigyti ir brangesnes prekes. Todėl kiekviena valstybė turėtų pati savarankiškai nusistatinėti muitus ir tokiu būdu skatinti tam tikras verslo, gamybos sritis. Priešingu atveju tenka daryti taip, kaip darė buvęs ministras pirmininkas A.Butkevičius, kuris, siekdamas padaryti Lietuvos verslą konkurencingą pasaulyje, Lietuvoje įvedė vergovę atitinkantį Darbo kodeksą.
Liberalams pavyksta primesti visuomenei savo nuomonę todėl, kad jie visada pasako tik vieną tiesos pusę, visai neužsimindami apie kitą pusę. Siūlydami priemones kainoms mažinti (kas tarsi turėtų padidinti vartojimą, kuris paskatintų ekonomikos augimą): prekybą be muito, mokesčių mažinimą – jie nesako, kad šios priemonės kartu mažina ir žmonių pajamas, jų atlyginimus (kas mažina vartojimą, o taip pat stabdo ekonomikos augimą). O juk apie kainų dydį sprendžiamą ne iš absoliutaus kainų dydžio, bet iš tų kainų santykio su žmonių pajamomis. Jeigu žmogus gauna didelį atlyginimą, tai jam ir kainos atrodo mažos, o jeigu atlyginimas mažas, tai jam visos kainos bus didelės.
Vis dėlto sunku būtų patikėti, kad D.Trampas ryžtųsi sulaužyti visus susitarimus su Pasauline prekybos organizacija ir, įvesdamas muitus, perkeltų gamybą iš trečiojo pasaulio šalių į JAV. O jeigu jis ištikrųjų sumažins mokesčius nuo 35 iki 15%, tai dar viena krizė JAV bus garantuota.
Ar D.Trampas toliau tęs trečiąjį pasaulinį karą?
Tačiau mums daug įdomiau, ar D.Trampas toliau tęs trečiąjį pasaulinį karą (kuris, anot vieno Lietuvos dvaro politologo, jau vyksta), ar vis dėlto sieks su V.Putinu sudaryti taikos sutartį. Rusai džiaugiasi D.Trampo pergale rinkimuose, nes jie nenori kariauti. Kariauti nori Lietuvos politikai. Savo viltis jie sieja su tariamai neprognozuojamu D.Trampo charakteriu. Tikimasi, kad V.Putinas kokiu nors būdu, kokiu nors neatsargiai, nediplomatiškai pasakytu žodžiu ar padarytu veiksmu įžeis D.Trampą, ir štai tuomet pasatarasis užpyks ir paskelbs Rusijai karą. O tuomet visi Lietuvos savanoriai, šauliai ir medžiotojai išsitrauks savo iš Ginklų fondo pusvelčiui nusipirktus šautuvus ir su konservatoriais ir liberalais priešakyje eis į Rusiškos meškos medžioklę.
Galima suprasti ir rusus. Jeigu jie mato, kad JAV koncentruoja savo pajėgas Rusijos pasienyje, tai kyla klausimas – kodėl tai daroma? Visa tai matydama Rusija ir yra priversta ginkluotis. Jeigu JAV įsiveržė į Afganistaną, Iraką, Libiją, Siriją, tai kas gali garantuoti, kad JAV vieną dieną neįsiverš ir į Rusiją motyvuodamos tuo, kad Rusijoje yra per mažai demokratijos?
Sakoma, kad Rusija yra agresyvi valstybė, kad ji jau užpuolė Gruziją, Ukrainą, o štai dabar, kaip teigia Lietuvos propagandistai, Rusija bombarduoja ligonines Sirijoje. O po to neva eilė ateis Lietuvai, Latvijai, Estijai, Lenkijai, ir galbūt visai Europai, kurią Rusija taip pat užpuls.
Tačiau juk akivaizdu, kad Rusija neinicijavo įvykių nei Gruzijoje, nei Ukrainoje, nei tuo labiau Sirijoje. Rusija įsikišo tik tada, kai tose valstybėse jau vyko vidiniai konfliktai ir reikėjo ką nors daryti. Bent jau dabar nėra jokių priežasčių, kad tokie konfliktai kiltų Lietuvoje ar kitose Rytų Europos šalyse. Nebent Lietuvos konservatoriai vėl organizuotų ką nors panašaus, kas vyko 1993 metais, kai maištaujantys savanoriai su Jonu Maskvyčiu priešakyje išėjo į mišką.
Vis dėlto manau, kad reikėtų ne kurstyti naujus konfliktus, bet bandyti tartis, gesinti konfliktų židinius. Jeigu D.Trampas, kalbės, tarsis su V.Putinu, tai iš to laimės ir visas pasaulis, ir Lietuva. Manau, reikėtų, tik džiaugtis, jeigu D.Trampas, susivienijęs su V.Putinu, sunaikintų Islamo valstybę ir įvairias kitas teroristų sankaupas. Tuo labiau, kad V.Putinas šioje srityje turi ir patirties sunaikindamas tokį teroristų židinį Čečėnijoje.
Iki šiol gi būdavo tokia padėtis, kad pasaulio galingieji, kovodami tarpusavyje dėl įtakos sferų, teroristus naudodavo kaip įrankius toje kovoje. Vieni galingieji kovojo su teroristais, o kiti priešingai, tuos teroristus palaikė tiek finasiškai, tiek ir karine ginkluote.
Rusijos ir TS-LKD strategijos – panašios
„Karštame komentare“ rašoma apie Rusijos strategiją sužlugdyti Lietuvą, leisti jai „numirti“. Tačiau juk ši strategija šimtu procentu atitinka ir konservatorių Lietuvos nepriklausomybę užtikrinančią strategiją.
Rusija nori krovinių srautus aplenkdama Lietuvą, nukreipti kitais keliais – per savo, Rusijos, uostus. Lietuva taip pat siekia su Rusija nutraukti bet kokius ryšius. Siekdami šių tikslų konservatoriai kadaise pasistengė, kad būtų nupjautas naftos vamzdis, dabar faktiškai tas pats buvo padaryta su dujų vamzdžiu. Ateityje planuojama nukirpti elektros laidus, jungiančius Lietuvą su Rusija. Bet koks Lietuvos verslininkų ryšys su Rusija laikomas Lietuvos išdavyste, o tokie verslininkai – Rusijos užverbuoti agentai. Pažyma, kuria konservatoriai per Seimo rinkimus bandė sukompromituoti R.Karbauskį, liudijo tik tai, kad R.Karbauskio verslas turėjo šiek tiek ryšių su Rusijos verslu, kas, konservatorių nuomone, yra neatleistinas dalykas.
Kadaise buvo sakoma, kad Lietuva dėl savo geografinės padėties turi būti tiltu tarp Vakarų ir Rytų. Dabar gi laikomasi nuostatos, kad tą tiltą reikia išsprogdinti ir nuo Rusijos atsitverti geležine siena, kuri būtų dar tvirtesnė, negu ta siena, kurią D.Trampas žadą statyti tarp JAV ir Meksikos. Tad konservatoriai turėtų tik džiaugtis, kad tą tiltą sprogdinti padeda ir pati rusija. Juk jeigu Rusija atsitvers nuo Lietuvos, tai reikš, kad Lietuva liks amžiams nepriklausoma.
