Kreivai ir paskubomis sulipdyta „profesionalų“ Vyriausybė, panašu, ruošiasi mus stebinti nuo pat pirmos dienos. Ir toli gražu ne pačiais maloniausiais būdais. Štai lyg Pilypas iš kanapių išdygęs ir socialinės apsaugos ir darbo ministro kėdėje besiruošiantis įsitaisyti Linas Kukuraitis jau pasiruošęs imtis iš peties vadinamų „pabėgėlių“ problemos .
Provincijos gyventojams – abejotini kaimynai
Įsivaizduokite ramų rajoninį miestelį. Pagrindiniai gyventojai – pensininkai, vaikai, darbingi suaugusieji keliauja dirbti į didesnius miestus ir tik vienas – kitas suranda darbą gimtame miestelyje. Ir štai čia kaip perkūnas iš giedro dangaus nukrenta ant galvos kovinę patirtį turinčių vyrų būrys. Galvojate rašau apie tai, kaip „rusai puls“? Nieko panašaus – čia Pono Ministerio planas, kaip apgyvendinti ir išlaikyti, lyg mums to reikėtų, Lietuvoje vadinamuosius „pabėgėlius“, kuriuos mums maloningai parūpino Briuselis savo sprendimu.
Nujaučiate kaip pasikeis gyvenimas? Jei nesate tolerantiškos pakraipos veikėjai, skaitote daugiau nei DELFI antraštes, turite puikiai suprasti, kas bus. Juolab, kad net ir sausa statistika, atkeliaujanti iš kraštų, kur tolerancijos ir multikultūralizmo politika sužydėjo nuodingais žiedais, rodo – migrantai, o ypač nelegalūs, yra padidinto pavojaus šaltinis. Skandinavijoje absoliuti dauguma lytinių nusikaltimų – tai migrantų darbas ir ypač savo seksualiniais žygiai pasižymi būtent musulmonai. Vokietijos policija buvo priversta pripažinti, kad vien per 2015 m. migrantai įvykdė per 200 tūkstančių nusikaltimų. Ir tai dar įvertinant, kad vokiečių policininkai dažnai net nefiksuoja smulkių nusikaltimų, jei nusikaltėlis yra „mamos Merkel svečias“ . Net ir išžaginimo atvejais, net jei nukentėjo vaikai, Vokietijos policija dažnai veikė lyg migrantų advokatai ir tik kaip prisirpęs pūlinys sprogus Kiolno įvykiams, padėtis kiek pagerėjo. Taigi nepaisant visko ką išvardinau, jų oficiali statistika siaubinga.
Be to, Vakarų teisėsaugininkai nors ir labai nenoriai, tačiau pripažįsta, kad atvykėlių iš musulmoniškų kraštų nusikaltimai pasižymi didesniu žiaurumu. Ir čia nieko nuostabaus, gyvenimas, švelniai tariant, nedemokratiškoje valstybėje, ypač menkas išsilavinimas, salafitų traktavimo islamo įtaka ir karo patirtis – visa tai sukuria, ką tolerancijos adeptai kukliai vadina kultūriniais skirtumais, o aš pavadinčiau tiesiogine grėsme civilizuotoms visuomenėms. Ir jokia integracija niekuomet nepadarys mažaraščio batsiuvio, islamiško tradicionalisto ir dar su kovine ar nusikalstamos veiklos patirtimi tinkamu Vakarų visuomenės nariu. Jis tiesiog nesupras mūsų žaidimo taisyklių. Pvz., jis niekuomet nesupras, kad patikusi moteris gali jam atsakyti, nes ji eina viena be vyro palydos ir dar su trumpu sijonu.
Norite paeksperementuoti? Tai pasirinkite kelis stoties rajono vietinius „otmorozkus“ (atleiskite, kalbininkai, už barbarizmą, tačiau labai jau žodis taiklus) ir pabandykite juos perauklėti, kad muštis, vogti ar plėšikauti yra blogai. Vargu kas iš to doro gausis, nes problema yra mąstyme, būtent mąstyme, kurį formuoja aplinka nuo vaikystės ir jį galima kiek koreguoti, tačiau esmės nepakeisite niekuomet.
Policijai – neįmanoma užduotis
Viduržemio jūros pakrantės nuklotos „pabėgėlių“ pasais. Būtent toks vaizdas pasitiko vieno lietuviško oficiozo fotografą ir jam nieko neliko, kaip tik šį iškalbingą vaizdą užfiksuoti ir apie tai pranešti skaitytojams, kurių dauguma tuomet gyveno „refugees welcome“ nuotaikomis. Na kam gi tą pasą plėšyti, galite paklausti? O gi jau vien todėl, kad su marokiečio, jordaniečio, libaniečio, alžyriečio, egiptiečio , pakistaniečio ir somaliečio pasu kišenėje labai sunku tapti „siru“. Nežinia kiek tokių „sirų“ keliauja į Europą, tačiau įvairiais vertinimais nelegalų su nuslėptomis tapatybėmis nuo 7 iki 20 proc. Žinant, kiek šiuo metu nelegalų yra, nesunku suprasti, kad žmonių incognito Europoje kiekį reikia skaičiuoti net ne pulkais, o divizijomis. Ir karinę terminiją aš čia naudoju visiškai neatsitiktinai.
Po kraujo upių Paryžiuje, Nicoje, Briuselyje. nors ir stenėdami oficialūs ES atstovai buvo priversti pripažinti, kad pro skylėtą it rietis sąjungos sieną prasmuko ne tik pavieniai teroristai ir ekstremistai, tačiau organizuotos struktūrizuotos nusikaltėlių grandys, kurios turi puikius tarpusavio ryšius ir gali koordinuoti savo veiksmus net keliose valstybėse.
O dabar sugrįžkime į mūsų įsivaizduojamą provincijos miestelį, kur apsnūdusioje nuovadoje laiką leidžia keli policininkai. Didžiausias kriminalas- pavogtas paršelis, didžiausias smurtas – kaimo girtuoklių muštynės prie „molį“ pilstančio alaus baro. Be to, kiekvieną vietos „kriminalinį elementą“ jie pažįsta puikiai ir, jei kas atsitinka, dažniausiai jau iš karto žino, į ką reikia pirmiausiai atkreipti dėmesį. Be abejo, jei atvykėliai gatvėse „išdykaus“, tai policininkai vienaip ar kitaip mokės tvarkytis, o jei tarp „nelaimingų pabėgėlių“ įsisuks salafitų propagandistas ar ekstremistinės grandies koordinatorius? Jį atpažinti policininkui neužteks nei kalbos, nei teorijos, nei kitų būtinų žinių tokiems identifikuoti ir neutralizuoti.
Ar žinote, ką daryčiau, jei būčiau islamo ar koks kitoks teroristas? Pasirinkčiau Lietuvą ar panašią valstybę savo baze. Pirmiausiai dėl to, kad niekam nebūčiau čia įdomus, vietinė teisėsauga neturi praktinės patirties, o iki taikinio (tebūnie tai Vokietija), esant atviroms sienoms, tėra mažiau nei para kelio. Be to, politiniai vėjai šiuo metu tokie, kad joks eilinis policininkas be labai rimtos priežasties prie manęs nepriekabiautų. Štai Rukloje vos tik atvyko „pabėgėliai“, padėtis pradėjo komplikuotis, tačiau tereikėjo vietiniams kiek agresyviau parodyti savo nepasitenkinimą atėjūnais, ir iš karto pas atvykėlius apgailestauti nulėkė ne kas kitas, o pats ministras. Įsivaizduojate, aukščiausio rango valstybės vadovas važiuoja teisintis prieš migrantus. Štai kokia stipri baimė supykdyti eurobiurokratus. Tuo pačiu nusiimu skrybėlę prieš Ruklos seniūną , kuris nebijo vis dar kalbėti tiesą apie tai, kas prasidėjo jo miestelyje po nekviestų „svečių“ atvykimo.
Migrantai – pelno šaltinis
Tai , kad ministro postą užims faktiškai lobizmu migrantų perkėlimo klausimu užsiiminėjęs veikėjas, jau savaime yra bloga žinia. Stiprūs verslo interesai ir valstybės vadovaujantis postai yra labai prastas derinys. Kodėl verslo? Na gerbiamieji negi reikia būti stebuklingai įžvalgiam, kad suprasti – migracija tai pinigai. Pinigai už kiekvieną atvežamą , apgyvendinamą , „integruojamą“ žmogų. Pinigai „pakantumui ir tolerancijai“ propaguoti, pinigai teikti jiems teisinę pagalbą, t.t. ir , kuomet jie kelia bylas prieš prieglobstį suteikusią valstybę, pinigai skrajutėms, lipdukams, konferencijoms, sociologiniams tyrimams, biurų išlaikymui, pastatų remontui, komandiruotėms ir dar daug kam. Jau šitą schemą mes matėme daugelį kartų ir jau išaugo ištisa kasta vien tik užsiimanti tokiomis veiklomis.
Nieko nuostabaus, kad perkeltiems migrantams išsilaksčius kartu su jais nuteka ir pinigai. Todėl ir naujo socmino vado užmojai ne tik perkelti Briuselio nuleistą kvotą į Lietuvą, bet ir juos čia išlaikyti kuo ilgiau. Beje, ar jums nekilo vienas paprastas klausimas. Štai „Caritas“ labai turtingos organizacijos katalikų bažnyčios faktinis padalinys, tai kodėl į pabėgėlių globos procesą bažnyčia pernelyg nesikiša ir ypatingos iniciatyvos nerodo? Juk anokia paslaptis, kad bažnyčia Lietuvoje yra didžiausias nekilnojamo turto valdytojas. Negi jie neturi vietos apgyvendinti migrantus? Jei taip atsitiktų, tai būtų labai krikščioniška ir pakeltų pačios jos autoritetą. Ar vis tik valstybės kišenė kur kas patraukliau atrodo nei savoji?
Geroji žinia yra nebent ta, kad šį kartą „Caritas“ katalikai, panašu, neleido užsidirbti iš migrantų „tolerantiškai“ publikai, kurie turi nemenkos patirties įvairių „teisių“ gynime, o tiksliau užsienio rėmėjų ir valstybės pinigų įsisavinime. Nors, manyčiau, ir pastariesiems atsiras čia niša, nes aplink tą patį Karbauskį sukasi bent keli anos stovyklos atstovai, o ir su socdemais, kurie yra šios publikos politinis „stogas“, bent koks kas sudaryta bendra valdančioji koalicija.
Ka daryti su pabėgėliais?
Nustebsite, tačiau atsakymas yra labai paprastas – priimti. Taip priimti kaip tai numatyta Lietuvos ratifikuotoje 1968 metų Ženevos konvencijoje. Tik štai niekas negali iš anksto pasakyti, kiek tų politinių pabėgėlių bus. Dešimt, dvidešimt , šimtas? Taip, aš kalbu apie būtent tokius skaičius, nes konvencija labai aiškiai nusako, kas yra pabėgėlis. Batsiuvys iš Irako atsikėlęs čia iš taikios provincijos yra toks pat „pabėgėlis“, kaip jūsų ištikimas tranas balerina.
Todėl Briuselio kvota yra ne pabėgėlių kvota, o kvota „Mamos Merkel“ užpakaliui gelbėti. Tiesa, manau, kad tai jau jai, kaip ir jos kolegai iš Prancūzijos, nepadės. Nauja valdžia dviejuose likusiuose dominuojančiuose ES valstybėse pasikeis ir pasikeitimai neišvengiamai atsilieps migracijos taisyklių sugriežtinimu. Iš to kyla praktinis klausimas: jei iki to laiko mums nepavyks išlydėti bent dalies „svečių“ būtent ten, kur jie ir norėjo keliauti, ar negausime prievolę saugoti juos, o už kiekvieną ištrūkusį iš Lietuvos sumokėti apvalią sumą.
Aš jau nekalbu apie scenarijų, kuomet ES subyrėtų. Juk šioji sąjunga išgyvena ne pačius geriausiu laikus ir perspektyvos jos labai miglotos. Kaip tuomet mes atsikratysime mums Briuselio primesto „bagažo“?
Vitalijus Balkus
Autorius yra asociacijos „Nacionalinis Interesas“ Vilniaus skyriaus koordinatorius
