Patraukė dėmesį šalies spaudoje Lietuvos Respublikos Seimo nario, Kultūros komiteto pirmininko Ramūno Karbauskio interviu, kuris vadinosi „Kita Lietuva pagal R.Karbauskį‘‘. Seimo narys platesniu žvilgsniu mąsto apie Lietuvos ateitį – tai nepaprastai džiugina dauguma žmonių ir mane asmeniškai. Atsiranda viltis. Šiame mūsų gyvenimo šurmulyje politiko požiūris yra labai svarbus , sakant: „Jei mes siekiame išsaugoti valstybę, reikia mažinti emigracijos srautus, kurti laimingą ir saugią aplinką, pirmiausia imtis kultūros. Nuo jos viskas prasideda.‘‘
Džiugu, kad tas mažas eksperimentas Naisių gyvenvietėje pasiteisino ir suteikia Lietuvos žmogui vilties, kaip išbristi iš atsiradusio pelkyno ir kurti šalies šviesesnę ateitį, kad žmogui galima būtų normaliai gyventi – visai Lietuvai net pirštu rodyti, kad šis eksperimentas ne iš užsienio atvežtas, o savas – lietuviškas.
R.Karbauskis kalba apie Naisių gyvenvietę, kurioje kultūra su blaivybe žengia koja kojon, keičia kasdieninio gyvenimo vaizdą, šeimose daugėja vaikų. Politikas mato tos gyvenvietės perspektyvą – bus atidaromas net vaikų darželis.
Gi mūsų gyvenimo kasdienybėje nuolat girdėjome ir girdime įprastinį leksikoną – mokyklų ir darželių likvidavimas, optimizacija ir kiek lėšų bus sutaupyta. Įprastiniai atgarsiai kaime liūdino žmones ir, savaime aišku, kad moksleivių keliai ilgėjo į mokyklas, darželius.
Kai kas didžiavosi ir viešai skelbė, kiek erų sutaupome, pasislėpę viešai nesakydami, kad tai – kaimo vaikų sveikatos sąskaita. Lietuvos kaimo žvyruotais, duobėtais keliais kasryt rieda nauji geltonieji autobusiukai, kurie vaikelius, neišmiegojusius, krato dešimtis kilometrų. Vaikai – ne geležiniai, pavargsta, dar neprasidėjus ugdymo procesui. Vaiko nervų sistema ištampyta, keliantis iš šilto patalo šeštą valandą ryto. Įvairiausi nepatogumai erzina vaikus, todėl natūralu, kad kyla konfliktai tarp pačių moksleivių, pedagogų, o kartais auklėtiniai yra nesuvaldomi.
Mane stebina ir liūdina, kai iš politikų išgirstu žodį „optimizacija‘‘, nes jokio optimizmo nė su žiburiu nerasi. Žmonės taikliai pastebi: jau kažką nurėš, likviduos.
Protingas R.Karbauskio pastebėjimas, jog „mokyklų tinklo optimizavimas negali išvirsti į beatodairišką švietimo įstaigų naikinimą. Išsaugoti jas – valstybės reikalas. Neįmanoma išgelbėti kaimo, kuriame uždaroma mokykla, nelieka kultūros namų“.
Šis politiko pasakymas turbūt išgirstas iš Alytaus rajono Punios ūkininko Alberto Juso taiklaus pastebėjimo šalies centrinėje spaudoje (straipsnis „Kaimai be gyvulių, greit ir be žmonių“), sukėlė minčių. Tai – aliarmo balsai. Ir puniškis ūkininkas siūlo: „Reikia kaime gaivinti mokyklas, bibliotekas, kultūros įstaigas, vežti į kaimą kiną, kviesti atlikėjus, remti saviveiklą, burti žmones.[.] Reikia kuo greičiau kurti realias programas ir sugrąžinti kaimui gyvybę‘‘.
Seimo nario R. Karbauskio pasisakymas atskleidžia tokią šiurpią šiandienos Lietuvoje padėtį: „Panevėžio rajone yra 37 kaimo ambulatorijos, Anykščių rajone nebeliko nė vienos, naikinamos ten ir mokyklos, valstybės požiūrio nėra, viskas liko savivaldybėms, štai tokie rezultatai.[..] Mes valstybės mastu turime atsigręžti į beveik jau sunaikintą kaimą“.
Tačiau nenoriu pritarti Seimo nariui, kad savivaldybės savo valia griovė – kurį laiką spardėsi, nepasidavė, ir tie, kurie priešinosi, buvo beveik viešai kalami prie kryžiaus, todėl priverstinai turėjo nusileisti ir skaudančia širdimi sutikti, kad būtų uždarytos negausios mokiniais mokyklos, ikimokyklines įstaigos.
Kadangi esu šio proceso liudininkas, tai iš arti mačiau, stebėjau ir vykdžiau mokyklų „krepšelizacijos‘“ procesą, kuris aktyviai buvo taikomas savivaldybėms priklausomose švietimo įstaigose. Rezultatas – kapitališkai buvo naikinamas Lietuvos kaimas, o atokiuose miesteliuose neliko vidurinių, pagrindinių, pradinių mokyklų , net vaikų darželių. \
Prie šio proceso griovimo prisidėta ir mūsų Klaipėdos rajono savivaldybėje, nes atsakingi Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojai, remdamiesi, atseit ,Vyriausybės programa, taip pradėjo optimizuoti kaimo mokyklų tinklą, kad neliko nei pagrindinių, pradinių mokyklų kaime, o Gargždų miesto buvusias tris vidurines mokyklas pavertė pagrindine, progimnazija, gimnazija – visai sujauktas mokyklų tinklas.
Kombinatu virto „Vaivorykštės‘‘ gimnazija, į kurią ateina pagrindinės ir progimnazijos moksleivija. Ypač nemaža dalis nemotyvuotų moksleivių taip apsunkina ugdymo proceso ritmą, kad mokytojui nei šauk, nei rėk – niekas nepadės, nes gimnazijoje atsirado po šešias septynias vyresniųjų moksleivių klases, be jokios atrankos. Tokiam gimnazijos kombinatui atsirado problema net įteikti brandos atestatus abiturientams. Tai kasmet įteikiami atestatai bažnyčioje, neliko atsisveikinimo su mokykla šventės.
Ir jis, tas procesas, ne savivaldybės rankomis sugriautas, sujauktas liko Švietimo ir mokslo ministerijos spaudimu, kokio neteko patirti man per visus dvidešimt vadybinio darbo metų: ministerijos tuometiniai specialistai, klerkai taikė tos pačios ministerijos vadovybės griežtas sankcijas: jeigu nebus sutvarkytas mokyklų tinklas mieste, tuometinei Gargždų „Kranto“ vidurinei mokyklai nebus skirta lėšų renovacijai. O renovuoti mokyklą verkiant reikėjo. Tačiau pinigų iš ministerijos būsią skirta su sąlyga, jei abi vidurinės mokyklos bus reorganizuotos į progimnaziją ir pagrindinę mokyklas.
Reikėjo nusileisti, nes visoje šalyje taip buvo „reorganizuojamos“ rajonų vidurinės mokyklos, likviduojamos kaimo mokyklėlės. Neuždarei reikiamo skaičiaus kaimo mokyklų – negausi geltonojo autobusiuko. Dirigentai buvo Švietimo ir mokslo ministerija, todėl kaltinti ar priekaištauti savivaldybėms, kaip teigia Seimo narys R.Karbauskis, būtų nesąžininga.
Dabar sunku būtų atrinkti kaltininkus, galima konstatuoti patį faktą: dabar kaip yra, taip yra. Kaimo beveik neliko, bet kad šią padėtį blaiviai vertina Seimo narys R.Karbauskis, tai teikia vilčių.
Griauti švietimo sistemą galbūt didelio proto ir nereikėjo, kas kita – sugriautą sistemą dabar atstatyti ir prikelti kaimą, provinciją gyvenimui.
Džiugina, kad politikas labai aukštai vertina bibliotekas, knygą. Tik per stebuklą neišsivaikščiojo įkurta Jonavoje kaimo rašytojų sąjunga, kurios nariai leidžia kaimo žmonėms savo kūrinius, išmaldavę vieną kitą eurą iš verslininkų, pridėdavę savo kuklių lėšų. Valstybė nusiplovusi rankas, jokios paramos kaimo literatams, kaimo kultūrai.
Jau daugiau nei dvidešimt metų gyvuoja gabių šalies literatų ši sąjunga – tai jos ilgamečio poeto, literato nuopelnas – šios sąjungos pirmininko Kosto Fedaravičiaus, kuris subūrė draugėn iš visos Lietuvos kaimo literatus. Tai prilygsta šviesos spindulėliui tokioje tamsos karalystėje, prilygsta žygdarbiui – atlikti tai, kad niekieno neremiamas įtaigus žodis keliautų iš pirkios į pirkią ir neštų šviesos žiburėlį iš gryčios į gryčią. Puiku, kad tokių žmonių yra keli šimtai Lietuvos provincijoje. Jie bus labai reikalingi, kai bus sprendžiami Lietuvos valstybės socialiniai klausimai, susiję su Lietuvos kaimo atgaivinimu.
Albinas Klizas,
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys, Gargždų miesto garbės pilietis
