Pasibaigė rinkimai į Seimą, atmintyje išliko pokalbiai bei aštrios diskusijos apie Lietuvos ateitį, mūsų kasdieninį gyvenimą, bet, kiek atgaminu, tai liko tokios skaudžios nuotrupos, nuosėdos: kiek pasityčiota iš oponentų, kiek liko pažemintų žmonių. Iš kitos pusės, tūkstantinės minios, siekiančios garbingo mandato, nesutalpinsi Seimo rūmuose, ir kiek protingųjų, išmanančiųjų vadybinius šalies valdymo dalykus, gali Lietuva tik didžiuotis. Savo minčių tėkmėje girdžiu dažnai labai protingų pasiūlymų, jog bendravimą tarp žmonių , tarp kolegų reikia pradėti nuo savęs. Visiškai pritariu šalies spaudoje pasakytai kompozitoriaus Andriaus Kulikausko nuomonei, jog, anot jo , „pastebėjau, kad diskusinėse televizijos laidose trūksta bendravimo kultūros; pašnekovai nemoka kalbėti, išklausyti vienas kito, o laidų vedėjai šokinėja nuo vienos temos prie kitos‘‘. Ir taip elgiamasi ne kur nors siaurame atskirų žmonių susitikime, o šalies televizijoje, kuri turi atlikti visuomenės auklėjimo vaidmenį.
Man niekaip neišeina iš galvos neseniai matytas ir girdėtas LNK televizijos reportažas, kuriame – komentatoriaus Skučo ir jo kolegės žurnalistės brutalus pasišaipymas iš Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės – atseit, ministrės ranka parašytame žodyje „Ačiū‘‘ vietoj „ū‘‘ užkabinta „ų‘‘. Ir toks pasišaipymas, toks rankų sklaidymas į šalis, suradus tokį „baisų dalyką‘‘, įtikinant plačiąją Lietuvos visuomenę – kad tokio žodžio net pati ministrė nemoka parašyti, tai ko ji pati verta, jog nėra ką kalbėti apie mokinių rašinių, diktantų rašybos klaidas; va, kokia ta sukiužusi švietimo sistema, jei prie jos vairo stovi tokie apgailėtini žmonės, tiesiog beraščiai.
Sukrėtė toks mane nepelnytas akiplėšiškas pasišaipymas iš garbingos moters. Kiek pažįstu šią buvusią Skuodo rajono pedagogę, vadybininkę, ilgametę mokyklos vadovę, tai tokio pažeminimo tikrai ji neverta, josios patirtis yra verta rimtesnio vertinimo.
Tai – pavyzdys, kaip gali žurnalistai priskaldyti malkų vežimą, kaip žodžiai, paleisti į erdvę, gali užmušti žmogų, neįsigilinus į esmę, paviršutiniškai pračiuožus, o pasišaipyti galima beveik iš kiekvieno žmogaus tik tam suradus pretekstą.
Ši pedagogė į biurokratinę sistemą atėjo tiesiog iš mokyklos ir gyvenimą pažįsta kaip savo penkis pirštus – geriau nei koks politikierius, atsitiktinai užklydęs švietimo ministerijon. Tačiau kažkodėl neįtiko žurnalistams, kurie kas kelintoje laidoje šaipėsi iš ministrės. O žurnalistas E.Jakilaitis rodė išmintį: kaip pertvarkyti šalies švietimo sistemą, jei ministrė nesugeba to ir to padaryti. Žurnalisto nuomone, ir toliau uždarinėti kaimo mokyklas.
Kaimas jau sugriautas – net tik Klaipėdos rajone, bet neseniai lankantis ir Kupiškio rajone, mačiau stūksančius didelius priestatus ir naujai pastatytas mokyklas, kuriose tylu, vaikiški krykštavimai jau lieka tik atmintyje. Ar dėl tokios padėties kalta švietimo ir mokslo ministrė?
Labai atitolo Vilnius nuo visos Lietuvos rūpesčių, stropiai skaičiavo moksleivio krepšelius, gyrėsi taupydamas lėšas ir uždarinėjo vieną po kitos mokyklas. Jeigu tokius priekaištus mėto vedantys ir viską matantys šalies televizijų kanalų žurnalistai, tai jau priėjome ir liepto galą – kaime neliko žmonių .
Visiškai pritariu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovui Ramūnui Karbauskiui, kad ministerijoms vadovautų specialistai, pridurčiau – praktikai. Jau įsitikinome, kaip sveikatos apsaugos ministerijai vadovavo teisininkai, inžinieriai, bet ne medikai, švietimui- teisininkai, medikai, bet ne pedagogai.
Apie sveikatos problemas geriausiai žino medikai, apie švietimo- mokytojai.
Dabarties mokykla išgyvena sunkius metus. Kartais pokalbiuose su mokytojais vienas kito retoriškai klausiame: ar mokykla ir toliau riedės taip greitai žemyn, ar ir toliau bus toks atsainus moksleivių tėvų požiūris į mokyklą ir į savo vaikus?
Pagarba šiandien Lietuvoje vyresnei kartai skatiko neverta. Kur matyta, kur girdėta, kad ta karta, kuri, sukūrusi materialinius, dvasinius turtus ateities kartoms, taip būtų pažeminta ,taip pašiepiama visoje šalyje.
Keista, kad visi tyli. Tuo tarpu išsišokėliai ir toliau terorizuoja garbius žmones. Ne veltui girdėjau pasakymą, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį mums visiems: jei Amerikoje septyniasdešimtmečiai varžosi dėl prezidento posto, tai Lietuvoje būtų pirštais užbadyti.
Man atrodo, kad Lietuvoje taip suvešėjo jaunystės kultas, ir toks įžūlus, ir kopia į tokias aukštumas, kad, jei būtų pastarųjų valia ir valdžia, tai senoji karta būtų seniai ištremta į miškus, nušluota nuo žemės paviršiaus, kad nesipainiotų po kojomis.
Kalti mes, vyresnieji, keldami kurtą pelėtą ant šakių, neįsigilinę, ką keliame, užuot kantriai auginę, puoselėję. Gi patirtis politikoje labai svarbi. Tokio dalyko atmesti negalima.
Jauną žmogų reikia kantriai mokyti sudarant galimybę įsigilinti į sprendžiamų klausimų esmę. Negalima teigti, kad jaunas žmogus, įkopęs į valdžios viršūnę, kaip koks stebukladaris mūsų gyvenimą staigiai pagerins, o gėrybės kaip gausybės apibers mūsų kasdienybę. Jis, jaunimas, dar kurį laiką pasėdės už garbingo posėdžių stalo ir tik pasiklausys. Tai – visai kita tema.
Popiežius Pranciškus yra pastebėjęs, jog žmonių bendravimo problema yra labai aktuali šiandien ir mūsų kasdieniame gyvenime. Mokyklose skelbiama savaitė be patyčių, o štai televizijos kanalų žurnalistai sugriauna šią kilnią akciją per vieną laidą, akimirką, politikų elgesys ir bendravimas neapsieina be pažeminimų, patyčių. O moksleiviai visa tai girdi ir mato. Kam tada čia apgaudinėti save, prirašyti kalnus popieriaus ir girtis, jog sklandžiai buvo organizuota akcija – be patyčių savaitė?
Kiek galima nuveikti vietose, sakykime, net savivaldybės tarybos, administracijos posėdžių metu, jeigu rodysim vienas kitam dėmesį ir pagarbą.
Žodžio meistrai – rašytojai rekomenduoja labai paprastas taisykles. Kaip sako rašytojas Arūnas Matačius, gyvenimo laimei reikia trijų asmenų: vieno, kuris visada išklauso, antro, kuris išklauso ir padrąsina. Trečio, kuris išklauso ir kritikuoja. Pripažinkime – net rajono grandies valdžios ir kasdienybės bendravime sunkus momentas – kitą išklausyti ir iki galo suvokti kritišką žodį – greitai pokalbių dalyvis sulaukia „grąžos“ ir tokios, su paniekinančia šypsenėle .
Man regis, bendravimo problemos turi būti aktualios spaudoje. Jeigu pradėsime kalbėti ir rašyti, tikiu, kad padėtis pamažu klostysis į gerąją pusę, žinant, jog už mus niekas kitas bendravimo rūpesčių neišspręs, turime pasikliauti savimi.
Albinas Klizas,
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys
