Kažkoks tai protinguolis yra pasakęs: „Būna laikmetis, kai generolai vaikšto apsikarstę ordinais, o menininkai dvesia iš bado, būna laikmetis, kai klesti menai, o generolai sėdi kalėjimuose“ (citata apytikslė, bet esmė panaši).
Kokiame laikmetyje gyvena Lietuva?
Kai Vilniuje pastatė skandalingąjį „Vamzdį“, būdamas Vilniuje jau nebegalėjau susivaldyti jo neaplankęs. Kai daugiau apie meną išmanančio Viliaus paklausiau: „Tai menas ar ne menas? Juk kiekvienas suvirintojas gali „tokį meną“ pagaminti. Jei tai menas, tai ką tuo kanalizacijos vamzdžiu, nuvestu į Nerį, menininkas norėjo pasakyti?“ Atsakė: „Nežinau, ką menininkas norėjo pasakyti, bet šis kūrinys labai tiksliai atspindi mūsų dabartinę epochą, t. y. laikmetį: pilką, niūrų, dvasiškai skurdų, TECHNOKRATINĮ“. Jo atsakymą supratau. Vienu žodžiu – ne renesansas.
Lietuva pergyveno santvarkų virsmus ir ne vieną okupaciją, atlaikė bandymus ją nutautinti ir nugirdyti. Buvo ir rašytojo J. Avyžiaus aprašytas „Sodybų tuštėjimo metas“, ir emigracija, Valančius ir Basanavičius, karo ir pokario metas. Šiandien Lietuva vėl atsidūrė kryžkelėje ir išbandymų laikotarpyje. Mano įsitikinimu, ji liks nepalaužiama iki tol, kol jos gelmėse rusens nematoma tautos dvasia, kuri pagimdo šviesuolius, autoritetus, lyderius, pasaulyje žinomus mokslininkus, disidentus, didvyrius ar kankinius (kaip Kalanta).
Lietuvoje labai gerbiamas ąžuolas. Jis stovi tvirtai įleidęs šaknis į žemę. Atlaiko vėtras ir audras. Jo stiprybėje daug simbolinės prasmės. MAŽA VALSTYBĖLĖ SU ĄŽUOLO DVASIA. Viena ausimi girdėjau, kad Kinijoje gerbiamas bambukas. Jis irgi atlaiko vėtras ir audras. Ne tvirtumu, bet lankstumu. Jie labai sparčiai auga. Yra rūšis, kuri per vieną dieną užauga beveik metrą (!). Šis skirtumas ryškiai matosi ir šių valstybių užsienio politikoje. Kuri politika geresnė – nežinau. Man atrodo, kad geriausiai tiktų jų abiejų derinys. Kai reikia kovoti – tvirtas ąžuolas, kai reikia išgyventi – lankstus bambukas.
* * *
Kas tai – tautos dvasia? Ji neatsiranda per 111 dienų ar penkias kadencijas Seime. Gal ir šimto metų neužtenka. Yra toks terminas kaip tautos mentalitetas. Kodėl jis susiformuoja toks, o ne kitoks, gali paaiškinti istorikai. Skirtingose sąlygose formuojasi skirtingi tautų mentalitetai. Protėvių šaknys nulemia mūsų tradicijas ir mentalitetus. Svarbiausia, kur jie gyveno: šiltuose kraštuose ar poliariniame šaltyje, vėjų gairinamose stepėse ar džiunglėse, kalnuose ar lygumose, prie jūros, ežero, upės ar toli nuo gėlo vandens, karingų genčių apsuptyje ar tarp taikių valstybių, derlingose žemėse ar skurdžiose, įvairiatautėje aplinkoje ar monokultūrinėje. Visai atvejais gaunasi skirtingi rezultatai. Skirtingi mentalitetai. Skirtingi charakteriai. Skirtingos dvasios (neturiu omenyje konstitucinių dvasių).
Pavyzdžiui, iš kur atsirado toks lietuviškas posakis: „Kantrus kaip žemaitis“. Versijų gali būti daug, bet man logiškiausias pasirodė vieno profesoriaus paaiškinimas. Žemaičiai gyveno mažiau derlingose žemėse nei aukštaičiai. T. y. norint išgyventi skurdžiose žemėse reikėdavo įdėti daugiau darbo ir pastangų. Turtų nesusikrausi. Neturtingesnių žemaičių vaikams buvo sunkiau siekti mokslo. Lietuvos istorijoje išliko pavyzdys, kad norėdamas įgyti išsilavinimą, žemaitis pėsčiomis keliavo ne vieną dieną, kol pasiekė mokslų vietą. Tam reikėjo daug užsispyrimo ir kantrybės. Nukeliavo. Baigė. Tapo žinoma istorine asmenybe. Atsiprašau, bet neprisimenu jo pavardės. Man dėl to gėda. Tačiau savo išprusimo spragas užpildyti interneto žiniomis tikslingai nenorėjau. Jei neprivalgei, nebeprilaižysi.
Į šią derlingų-nederlingų žemių logiką telpa ir tai, kodėl Žemaitijoje populiaru gaminti samagoną, o Aukštaitijoje – virti alų. TSRS laikais žemės derlingumas buvo vertinamas balais. Jei Žemaitijos dirvožemiai buvo įvertinti žemiausiu balu, tai, pavyzdžiui, aukštaitiško Pakruojo dirvožemiai buvo įvertinti aukščiausio laipsnio balu. Tas pats profesorius ėmė vardinti ir kiek daug aukštaitiškų (labiau išsilavinusių) žmonių tapo žinomais mokslininkais, gydytojais, rašytojais, politikais, kultūros šviesuoliais, istorinėmis asmenybėmis. Žemaitiškų Asmenybių jis išvardijo keletą kartų mažiau. Nežinau, gal jis buvo šališkas aukštaitis, bet jo argumentacija buvo labai įtikinanti.
Tautos dvasia formavosi tūkstantmečiais ir jei kas nors bando tai pakeisti įsakymais ar įstatymais… aš jais netikiu. Man tai primena buvusią komunizmo Utopiją ir sovietinio žmogaus gamybą. Jei kas tai tikisi padaryti greitai, tai arba jie naivuoliai arba kvailiai. O gal siekia kažkokių mums nesuprantamų tikslų? Kažką nuo mūsų slepia? Gal pasaulio galingieji Lietuvą jau pasidalijo ar numatė joje išbandyti naują ginkluotę ar kokį pavojingą GMO eksperimentą?
Mano įsitikinimu, iškovotos Lietuvos nepriklausomybės ir laisvos šalies euforiją vis labiau pakeičia vidinė nelaisvė: nerimas dėl rytojaus ir ateities, vidinė savikontrolė ir savicenzūra, baimė prarasti darbą ar kitą pajamų šaltinį, didėjanti socialinė atskirtis, nesaugumas ir teisingumo stoka, priklausomybė nuo bankų paskolų, darbdavio malonės, valdžios teikiamų pašalpų ar teisės gauti nemokamos „Maltos sriubos“ lėkštę.
* * *
Negali vien valdžia sukurti gerovės tautai. Tik vienijantis tikslas, idėja, lyderis gali sutelkti tautą ir visiems kartu pasiekti gerovės, didžiuotis, jaustis oriai. Iki šiol matau tik bandymą „skaldyti ir valdyti“: niekinti oponentus ir oriai kalbėti apie pilietinę visuomenę; žlugdyti unikalias idėjas ir iš aukštų tribūnų „skatinti“ inovacijas; „aukštinti“ laisvę, drąsą, pilietinę visuomenę, demokratiją ir marginalizuoti drąsius, laisvus, iniciatyvius, aktyvius piliečius, visuomenininkus, jei jie nepriklauso elitui ar tampa per daug laisvi kūrėjai. Nepriklausomi nuo valdžios malonių, t. y. nevaldomi.
Kaip meilės Lietuvai negalima sutapatinti su meile valdžiai, taip ir valdžia nėra vienalytė. Valdžioje atsiduria aibė skirtingų žmonių, kurie įgyja teisę valdyti. Valdžia tikrai nėra vien bloga ar tik gera. Tai priklauso nuo valdžios viršūnėse atsidūrusių asmenų charakterio, vertybių, dvasinio pasaulio, patirties. Jei galva – kvailys, parazitas, vagis, menkysta, jis renkasi komandą pagal save ir visa valdžia tampa kvaila, vagianti, niekšiška, Lietuvą žlugdanti. Bloga ir nekenčiama. Jei galva – eruditas, šviesuolis, inteligentas, darbštuolis, patriotas, ne vagis, jis suburia ir šias vertybes turinčių žmonių komandą. Tokia valdžia – sumani, sąžininga, protinga. Gera ir žmonių gerbiama. Ji perduoda toną, ir žemesni valdžios ešelonai prisitaiko. Vieni džiaugiasi ir su malonumu daro gerus darbus, kiti kenčia ir būna pikti. Rinkėjai tai pastebi. Intuityviai. Laukia kitų rinkimų.
Manau, kad dabar mes gyvename VILČIŲ laikmetyje. Nors dar prieš pusmetį būčiau teigęs, kad gyvename vidinės nelaisvės, nerimo, baimės, savicenzūros, vergovės (daiktams, darbdaviams, bankams), neteisingumo, patyčių, melo, dviveidystės, siaurų egoistinių interesų, utopinių pažadų, garsiai rėkiančių menkystų, sukčių ir VERTYBIŲ CHAOSO laikmetyje.
Gal prieš 12 metų turėjau susitikimą su knygos „Verslumo dvasia“ autoriumi. Jis kalbėjo apie Harmoniją, Meilę, Išmintį, Tiesą, Tikėjimą. Pakvietė į kabinetą, kur sienoje buvo įmontuotas didžiulis iš medžio pagamintas pano su įvairiais simboliniais ženklais. Rodė ir aiškino jų prasmę. Į abejones, ar Žmonija neartėja link dvasinio nuosmukio, naikinančio karo, link egzistencinės bedugnės, jis atsakė paprastai. Gal ir artėja, bet šito sustabdyti niekam nepavyks. Ji pati turi pamatyti tos bedugnės kraštą, tada sustos ir pakeis kryptį. Gal tuose jo žodžiuose irgi slypi atsakymas, kodėl dabartiniai vedliai ir partiniai elitai vis dažniau gauna rinkėjų spyrį į šikną. Jūs garmėkite žemyn, o mes paieškosime naujų vedlių.
Kodėl gėris, viešas interesas, žmogiškasis humanizmas vis sparčiau traukiasi į antraeiles pozicijas ar netgi drastiškai pralaimi? Popiežius jau anksčiau paskelbė, kad tokio pragaro, kur verda karštos dervos katilai ir juose kankinasi nuodėmingi kūnai ar sielos, nėra. Kaip sukčius, siekdamas apgauti numatytą auką, pirmiausia įrodinėja, kad jis tikrai nėra sukčius, o sąžiningas, patikimas ir nori tau tik padėti, velnias, siekdamas sugundyti busimą auką, irgi stengėsi įrodyti, kad jokio velnio ir pragaro nėra. Du tūkstančius metų tikintieji bijodavo su velniu turėti reikalų ir vengė nusidėti. Iš vienos pusės, gal bijojo prarasti galimybę patekti į rojų, o iš kitos pusės, gal jų jautrias sielas gąsdino ir liepsnojančio pragaro vaizdinys.
Anksčiau bažnyčia aktyviai dalyvavo pasaulietiniame gyvenime, įtakojo jos elgseną, diegė tikinčiųjų lojalumą valdančiųjų luomui, buvo ir savotiška moralės, dorovės, etikos, tradicijų sergėtoja. Ir jokių įstatymų gausybės nereikėjo. Jų vis tiek nelabai kas sugebėtų perskaityti mažaraščių visuomenėje. Bažnyčios vaidmuo, priklausomai nuo to, kas sėdi aukščiausioje valdžioje (karalius ar parlamentas), tai stiprėdavo, tai silpnėdavo. Popiežiaus dėka, pragaro ir jo baimės nebeliko. Nebeliko ir vidinių stabdžių? Laisvė? Daryk ką nori? Žudyk, meluok, prievartauk, paleistuvauk, vok, piktžodžiauk, nekęsk, kariauk, niekink, šmeižk?..
Jei nebūtų tamsos, nesuprastume ir kas tai yra šviesa. Rojaus sąvoka be pragaro irgi sunkiai įsivaizduojama. Kaip gėris gali egzistuoti tik blogio dėka. Taikos svarbą geriausiai galime įvertinti tik pasibaigus karui. Kol nebuvo TSRS ir Vakarai nebuvo „svajonių šalis“. Priešingybės? O gal būtinybės?
Jei anksčiau, bažnyčios dėka, visuomenę nuo chaoso saugojo vidiniai stabdžiai: 10 Dievo įsakymų, VIDINĖS moralinės normos, sąžinė, padorumas, bendravimo tradicijos, nerašytos elgesio taisyklės, tai dabartiniu laikmečiu tai stengiamasi pakeisti IŠORINIAIS rašytiniais įstatymais, nuostatomis, taisyklėmis, instrukcijomis. Jie galioja visiems. Ne tik tikintiesiems. Jų prirašyta tomų tomai. Pats velnias be brangaus advokato tarp jų sprandą nusisuktų. Ar laimėsi teisingumą teisme priklauso tik nuo jų paploninto liežuvio ir tavo piniginės storio… Lietuva skelbiasi esanti teisinė valstybė, tačiau daugelis tuo netiki. Tame tarpe ir aš.
Buvau pakviestas liudyti vienoje PVM grobstymo byloje. Tik po daugelio kelionių į teismą (jie vis neįvykdavo) galėjau viešai paliudyti. Mano liudijimas skambėjo taip: ‚,Šių asmenų nesu matęs, nepažįstų, jokių verslo reikalų su jais nesu turėjęs…“ Man tai buvo nesunku su automobiliu nuvykti 40 km ir sužinojus, kad teismas neįvyks, grįžti su vėjeliu atgal. Bet buvo ir daugiau liudininkų ar nukentėjusių, tarp jų ir senyva moteriškė, kuri atvykdavo iš už 150 km. Su baime atsiprašiusi iš darbo, savomis lėšomis, autobusu. Verkė. Porą nusikaltėlių atveždavo (irgi iš kito Lietuvos galo) valdišku automobiliu, dviejų policininkų lydimą. Tuščiai: tai kurio nors advokato nėra, tai „iki teismo paleistas“ įtariamasis serga, tai… Etc. Tada supratau, kodėl filme „Dvylika kėdžių“ visi liudininkai išsilakstė, kai Ostapas Benderis jų minioje ėmė klausinėti: „Kas matė, reikalingi liudininkai“.
* * *
Mokslininkai ištyrinėjo kultūrinį sluoksnį Velykų saloje. Juos labiausiai domino, kaip gi vietiniai gyventojai sugebėjo pastatyti gausybę gigantiškų žmogystų. Nutašytų iš akmens. Juk nei kėlimo kranų, nei pervežimo tralų nebuvo. Tai – labiausiai izoliuota sala Ramiajame vandenyne ir tais laikais ji neturėjo jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Atkastame kultūriniame pjūvyje matosi, kaip ten gyvenantys žmonės naikino patys save. Pradžioje buvo palmės, miškas, gyvūnai, vaisiai, žemdirbystė, pastatyti namukai, maisto įvairovė, daug gyventojų. Vėliau gyventojų katastrofiškai mažėjo, o jų maisto racione liko tik žiurkės ir dar kažkas tai nekeliančio apetito.
Mokslininkai padarė išvadą, kad tas gigantiškas akmens stovylas (gal tai buvo jų dieviški stabai?) gabeno stumdami jas per skersai suguldytus rąstus. Jų maistą auginančias palmes kirto rąstams (!) ir tūkstančiais klojo ant žemės, kad į pakrantę (esančią už 18 km) nutemptų savo dievus AKMENINIAIS VEIDAIS. Neliko miškų, giraičių, neliko užuovėjos nuo audrų, gyvūnų gausos, stogo virš galvos. Neliko ir maisto. Badas. Mirtis. Dėl kažkokių tai stabų jie patys sunaikino savo civilizaciją.
Išvada tik viena. AKLA tarnystė dievams, šamanams, diktatūroms ar demokratijoms, ES ar JAV, Putinui ar Merkel, partiniams bosams ar mūsų išrinktiems Seimo nariams prie gero nepriveda. Reikia nepamiršti ir savo turimos galvos. Reikia nepamiršti ir paskutiniu metu vis dažniau primenamo „kritinio mąstymo“ svarbos. Kad filmas „Bukas ir bukesnis“ netaptų gyvenimiška Lietuvos realybe. Šiandien vilčių laikmetis ir KRYŽKELĖ. Kuriuo keliu pasuks Kar-bauskis? Taps SISTEMOS dalimi ar ją reformuos iš vidaus ir taps GERA VALDŽIA?..
Galima kurti strateginius planus, samdyti brangiausius konsultantus iš užsienio, už naujai kuriamus Lietuvos įvaizdžius mokėti milijonus, tačiau žmonių neapgausi. Melą išduodą smulkmenos, kaip žudikas iššifruojamas dėl jo numestos nuorūkos ar palikto plauko. Mano mama džiaugiasi ES ir gaunama pensija. Jai užtenka. Gyvenk ir žvenk? Tačiau ji sako: ‚,Vaikel, kažkas su ta ES negerai, jei ji man moka pinigus, kad aš nedirbčiau žemės…“
Man taip norisi pasakyti… iki Kar-bauskio buvo Lietuvos žlugdymas, gėda, verslo elito išdavystė, melas, tarnystė užsienio ponams, korupcija, skurdas, neviltis, totali emigracija, savižudybės, pijokystė, nutautėjimas, patyčios. O jau dabar, Kar-bauski, neatimk tautai vilties ir eilinį kartą nenuvilk jos (kodėl pavardę rašau per brūkšnelį, paaiškinsiu vėliau).
Ar LVŽS (su Kar-bauskiu priešakyje) ir po dviejų metų dar giedos Lietuvos himną? Iš įpratimo, nesuvokdami ką gieda? Gal gėdingai nudelbę akis? Tik nuo jų ir mūsų priklauso, ar jie giedos IŠDIDŽIAI.
(bus daugiau)
Antanas Albrikas, nepartinis
respublikinio konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas
