Nemanau, kad vien tik valdžia, dažnai nekompetentinga ir korumpuota, gali išspręsti šalies vystymosi problemas ir sukurti ekonominę gerovę bei savivertę daugumai Lietuvos piliečių. Nepavyks… KOL vyks aršios partinės pjautynės NE DĖL GERESNĖS LIETUVOS ATEITIES, o dėl asmeninių reitingų, aukštesnių postų, įtakos, šiltesnės kėdės ar partijoms skiriamų ministerijų skaičiaus. Nepavyks… KOL valdžia neturės bendros politikos, aiškios krypties, vienijančio tikslo. Kartais kyla abejonės, ar dar turi kokią tai reikšmę valdančiųjų iškilmingai tariami priesaikos žodžiai. Ypač kai netyčia prasitariama, jog politika – purvinas darbas, ten veikia „džiunglių įstatymai“, o moralė, garbė, sąžinė – jau nebe šio pasaulio dimensija.
Mes neturėtume vadovautis Mauglio džiunglių įstatymais ar staugti, kad „Akelos nebėra, gaujai reikia naujo vado“. Lietuvai reikia ne naujo gaujos vado, o LYDERIO, kuris sugebėtų suburti, įtikinti, suvienyti ir vesti paskui save skirtingų sričių, institucijų, socialinių sluoksnių žmones. Jei žmonėse vėl atgimtų viltis, optimizmas, tikėjimas rytojumi ir teisingumu, tada jie pritartų ir reformoms, patikėtų jų tikslingumu, pasitikėtų jų vykdytojais. Nebebėgtų iš Lietuvos, o grįžtų į ją. Čia dirbtų, augintų vaikus, plėtotų verslus, mokėtų mokesčius. Būtų iš ko ir pensijas padidinti ir orumo atsirastų daugiau.
Lengva ant popieriaus parašyti: reikia vienytis, kartu, mes visi, bendromis pastangomis. Daug kas tuos žodžius rašo. Tačiau kažkodėl vis nepavyksta. Kai nauji žmonės ateina į valdžią, kažkam reikia pasispausti, trūkinėja sisteminiai ryšiai, iki tol puikiai veikusioms ES fondų „įsisavinimo“, viešųjų pirkimų ar valstybinio turto prichvatizavimo schemoms iškyla grėsmė ir pavojus. Atsiranda daug nepatenkintų. Tad buvusiai SISTEMAI lieka trys keliai. Pirmas – daugiau nebevogti ir patirti nuostolių. Antras – naujokų neįsileisti, jų iniciatyvas blokuoti, o ilgainiui ir pabandyti pačią LVŽS iškrapštyti lauk. Trečias – palaipsniui įtraukti į nusikalstamas schemas ir naujokus. Tikiuosi, kad R. Karbauskis nepasuks trečiuoju keliu.
Kad lengviau suprastume LVŽS pergalės priežastis, reikia suprasti, kodėl teko užleisti savo kambarius SISTEMOJE jos buvusiems gyventojams. Nors Lietuvoje įprasta valdžios kritikus skelbti prorusiškais, Kremliaus agentais, jaučiančiais nostalgiją sovietinei praeičiai, manau, kad sovietinėje praeityje ir slepiasi buvusios valdžios pralaimėjimo priežastys.
Santvarka pasikeitė, tačiau valdžios valdymo principai ir metodai beveik nepasikeitė. Jei kažkiek ir buvo nuo jų tolstama, tai paskutiniu metu vėl prie jų grįžtama. Grįžta valdžios privilegijos, elito nebaudžiamumas, cenzūrą pakeitė politkorektiškumas, laisvių suvaržymai, valdžiai nelojalūs asmenys stumiami į užribį ir marginalizuojami, vietoje tiesos klesti melas ir propaganda, įsigali depotizmas ir korupcija, veši biurokratizmas ir neatsakingumas?
Valdantieji elitai vis labiau tolsta nuo eilinių žmonių problemų ir jų lūkesčių. Ne tik Lietuvoje. Žmonės tai jaučia, pyksta ir tą pyktį išreiškia per rinkimus. Demokratiškai. Elitai to dar nesupranta. Jiems – šokas.
Šokas „Brexit“ atveju, šokas Lietuvoje rinkimus laimėjus LVŽS, šokas JAV Prezidento rinkimus laimėjus D. Trampui, šokas daugelyje ES valstybių, kai valdantys elitai gėdingai pralaimi rinkimus. Jie pralaimi, nors jų rankose ir administraciniai resursai, ir jų valdomos žiniasklaidos palaikymas, ir politinė patirtis, ir žinomi lyderiai. Jiems nebepadeda nei aukšti reitingai, nei optimistinės savų politologų prognozės, nei „teisingos“ rinkiminės programos, nei pasamdyti viešųjų ryšių specialistai, nei brangios reklaminės kampanijos.
Na gerai, pripažinkime, kad mes gyvenome sovietiniame lageryje ir dvasiškai iš jo vis dar neišsivadavome. Tačiau kodėl tas pats vyksta ir kitose valstybėse, kurios niekada nepatyrė sovietinio siaubo? Kodėl ir kapitalistinėse valstybėse buvusieji valdžioje patiria triuškinamus pralaimėjimus? Kada jų elitai pagedo, išpuiko, užsiaugino pilvukus, atitrūko nuo paprastos liaudies, užsidarė savo prabangiose vilose ir apartamentuose?
Mano atsakymas gal būt ir netikėtas, bet manau, kad esmė ta, jog subyrėjus Sovietų Sąjungai pasibaigė Šaltasis karas ir nebeliko konkurencinės kovos. Iki tol žūtbūtinai kovojo dvi kardinaliai priešingos SISTEMOS. „Darbininkų ir valstiečių“ vadovaujamas socializmas prieš „darbo liaudį išnaudojantį“ kapitalizmą. Kaip visi žinome, sovietinė ideologija, nors ir deklaruojanti šūkį „Žmogus žmogui – draugas, bičiulis, brolis“, beviltiškai pralaimėjo prieš kapitalistinę ideologiją su mažiau humanišku šūkiu: „Žmogus žmogui – vilkas“.
Kol Stalinui valdant TSRS statė milžiniškas traktorių gamyklas, kuriose slapta gamino tankus, kol į dangų kilo aukštakrosnės, nes reikėjo aliuminio karinių lėktuvų gamybai (amerikiečiai dar prieš II-ą pasaulinį karą TSRS teritorijoje pastatė didžiausią pasaulyje lėktuvų gamyklą) ir plieno tankams, kol tvenkė sraunias Sibiro upes ir statė gigantiškas hidroelektrines, nes tankų ir lėktuvų gamykloms reikėjo elektros, kol TSRS anksčiau laiko viršydavo penkmečio planus, o jos pagaminti lėktuvai masiškai gerino pasaulio rekordus, kapitalistai stebėjosi TSRS pasiekimais, industrializacijos tempais, o jų dirbantieji gal ir pavydėjo sovietiniams „kolegoms“. Apie vergiškas darbo sąlygas, terorą, Gulagą tarybinė „Tiesa“ nerašė. Rašė tik apie taikų darbą, pasiekimus, liaudies entuziazmą, žydinčius sodus ir kad nėra bedarbystės, išnaudojimo, kad mokslas ir gydymas nemokamas, kad gyventi tampa vis smagiau ir geriau.
Manau, kad kapitalistiniai – darbo klasės „išnaudotojai“ – žinojo, jog Rusijoje įvyko revoliucija (šiaip, tai ginkluotas perversmas). Gal ir dėl to darbdaviai privengė drastiškai engti savus darbuotojus. Gal BIJOJO, kad ir jų darbuotojai nesukeltų panašios revoliucijos, ant šakių nepamautų ir jų pačių, nekonfiskuotų gamyklų ir turtų? Kai TSRS subyrėjo, nebeliko ir revoliucinio užkrato. Matyt, tada kapitalistai ir užmigo ant pergalės laurų, pamiršo buvusias baimes ir užsigeidė didesnių pelnų… Pamiršo, kad revoliucijos gali būti ir demokratinės.
Manau, kad Vakarų visuomenės tūri būti dėkingos Sovietų Sąjungai bei jos revoliucijai. Kruvinai, tragiškai, baisiai. Tik TSRS pavyzdžio dėka jie tapo tokie gražūs, laisvi, turtingi, patrauklūs, žėrintys, geidžiami, demokratiški. Ir kad šito nereiktų prarasti, kad nekiltų kruvinų revoliucijų, nevaržykite rinkimų, referendumų. Demokratinės revoliucijos yra gėris (kaip apsauginis garo katilo vožtuvas).
* * *
Mano mama, visko gyvenime mačiusi ir patyrusi, visokiausias valdžias, revoliucijas, karus ir transformacijas atlaikiusi, paprasta kaimo moterėlė, darbštuolė, kažkada pasakė: „ O ką tas ruskis mums davė? Išmokino gerti, vogti ir meluoti!“
Tarybiniais laikais buvo įprasta, kad darbuotojai vogdavo iš savo darboviečių, gamyklų, kolūkių, tarybinių ūkių, kontorų, sandėlių, fabrikų ar cechų. Tai vadino susikombinavimu. Susikombinuoti nesugebantys į sugebančius žiūrėjo su pavydu. Tai reiškė, anas – nevykėlis ir NEMOKA GYVENTI, o šitas – gudrus, sumanus ir MOKA GYVENTI. Prisipažinimą, kad esi sąžiningas ir gyveni tik iš algos, kad vogti – negražu ir negarbinga, dauguma suprasdavo tik kaip tavo kvailumo ar nesugebėjimo įrodymą. Vogė masiškai ir iš visur, kur tik galima ką nors naudingo ar vertingo pavogti.
Jei vogdavo pėsčiomis, nedidelių gabaritų gėrybes, tai dar vadindavo išsinešimu. Eiliniai darbininkai išsinešdavo kišenėse, užantyje, triusikuose ar po kelnėmis/sijonu prisirišę prie kojos kokią dešrų rinkę, bulvių terbą ar 5 kilogramus cukraus. Vaidindavo ir nėščias, o išsipūtusio pilvo vietoje būdavo pavogta pagalvė. Sargui „nematant“ išmesdavo per tvorą ten laukiantiems draugams, išveždavo kartu su šiukšlėmis ar per kanalizacijos vamzdyną išplukdydavo į kitą pusę įmonės tvoros. Dėl valstybinio turto vagystės įstatymai buvo griežtesni nei pavagiant asmeninį turtą iš privataus žmogaus, tačiau eilinių darbo bitučių smegenyse galiojo atvirkštinė moralė. Iš valdžios kombinuoti, išsinešti – moralu, garbinga, o pavogti iš kito žmogaus ar, gink dieve, iš kaimyno – buvo žema ir gėdinga.
Brigadininkai ir pamainų meistrai vogė dėžėmis. Viršininkai vogė mašinomis. Keisčiausia, kad visos tų įmonių buhalterijos kažkaip sugebėdavo suvesti balansą ir ataskaitose viskas atitikdavo kapeikos tikslumu. Trūkumų „liaudies kontrolės“ (kažkas panašaus į auditą) nerasdavo. Aktyvūs, smalsūs, sąžiningi ir vagystes pastebintys kontrolieriai tose pareigose ilgai neišsilaikydavo. Radai trūkumų, skylę tvoroje ar atskleidei vogimų schemą? Negerai. Dėmė gali kristi ir ant įmonės vadovo (ilgamečio komunisto), ant komunistų partijos, ant „teisingausios pasaulyje“ socialistinės darbininkų ir valstiečių santvarkos. Buvo ir daugiau kontrolės struktūrų bei baudžiamųjų organų. Tačiau nesu girdėjęs, kad koks viršininkas (tik komunistai galėjo jais tapti) būtų pasodintas į kalėjimą. Jei jau visiškai nustekendavo kokį kolūkį, kai net karvės dvėsdavo iš bado, tada jį perkeldavo į kitas mažiau atsakingas, tačiau vis vien į vadovaujančias pareigas. Spauda apie tokius nerašydavo.
Vogti – negražus žodis. Rizikinga vogti vištas iš kaimiečių, elektrą iš elektros tinklų, tačiau vogti iš ES fondų – normalu. Taigi vagia ne iš žmonių kišenės, iš ES. t. y. niekieno.
Šiandien žodį „vogti“ pakeitė žodis „įsisavinti“. Jei tarybiniais laikais vogė ir darbininkai, ir kolūkiečiai, ir sargai, ir valytojos, ir kūrikai, IR VIRŠININKAI, tai nepriklausomoje Lietuvoje teisę „nebaudžiamai vogti“ išsaugojo tik valdžia ir jai lojalūs savi viršininkai, tarnautojai, partiečiai, t. y. ELITAS. Jei pavogei kaimyno vištą – baudžiamoji byla ar netgi kalėjimas. Jei pavogei, t. y. „įsisavinai“ milijoną ar net kelis milijonus iš ES fondų ar biudžeto (per viešus pirkimus), – tampi nebaudžiamas. Tave gina brangūs advokatai, nepriklausomi prokurorai ir teisėjai, nemato oficialioji žiniasklaida ir visa sistema. Jei jai priklausai, jei esi jai ištikimas ir patikimas. Jei esi klusnus ir lojalus. Liaudis tai vadina terminu „ranka ranką plauna“.
Antanas Albrikas, nepartinis
respublikinio konkurso „Padovanok Lietuvai viziją“ laureatas
