Liko keliasdešimt valandų ir JAV turės naują Prezidentą. Rinkimų kampanija išpūsta iki tiek, kad, rodos, nuo šių dviejų žmonių priklauso viso pasaulio likimas. Sisteminė žiniasklaida nuolat kramto kiekvieno jų pasisakymą, nuolat pateikia begales įvairiausių apklausų skirtingus vertinimus, ekspertų prognozes ir visos tos jau beveik isterija virtusios šou programos viršūnėje – Rusijos siekis sau naudinga linkme paveikti būsimus rezultatus.
„Ar tai realu?“- klausia savęs ne vienas ir ne du apie tai rašantys. Tas klausimas – ne toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Valstybė, kurios gelmėse bazuojasi didžiausios virtualų pasaulį realiai įtakojančios kompanijos, kuri turi sukūrusi galingiausią visuotinio sekimo globalią sistemą, viešai bando save pristatyti kaip pažeidžiamiausią šioje srityje?Tik pamanykite, rusų hakeriai įsilaužė į demokratų kandidatės rinkimų štabo serverius. Lyg to negana, tai jie dar pasiknaisiojo ir po dviejų Valstijų rinkimų komisijų turimus rinkėjų sąrašus… Ar tai reiškia, kad į šią sritį sugrūdusi gigantiškus finansinius išteklius JAV realiai nekreipė dėmesio, neanalizavo ir nematė būtinumo sukurti efektyvias apsaugos priemones? Atvirai kalbant, neįmanoma tuo patikėti.
Aišku, rusai – ne iš kelmo spirti. Nors mes juos įpratome pristatyti viešoje erdvėje kaip kažkokius tamsius „civilizuotam pasauliui“ keliančius grėsmę barbarus, bet jų tarpe nė kiek nemažiau genijų nei save įpratusiose vaizduoti „išskirtinėmis“ tautomis ar nacijomis. Neabejotinai jų pasiekimai kibererdvėje – didžiuliai, jų technologijos nelabai kuo nusileidžia amerikietiškų kompanijų geriausiems pavyzdžiams, bet jos neišplėtotos, o to nepakanka imti akiplėšiškai viešai demonstruoti savo minimalią persvarą.
Pagaliau, jei tikrai ta nežymi persvara realiai egzistuoja, kuo aš labai abejoju, o amerikiečiai pasipūtėliškai kvailai negali tuo patikėti, tai ar blaiviai mąstantis priešininkas imsis apie tai skelbti visam pasauliui? Ne, jis tyliai ir ramiai lauks, spartins ir tobulins tuos pasiekimus, o smogs tada, kai tai bus reikalinga. Rusai, beje, visada pasižymėjo nepasitikėjimu kitais, o po Gorbačiovo politinio naivumo istorinių pamokų, tas nepasitikėjimas tik išaugo, todėl, mano galva, JAV Prezidento rinkimai – ne tas įvykis, kuris verstų atskleisti savas paslaptis.
Ar Rusijai svarbu, kas taps JAV Prezidentu? Manau, kad taip. Gal ne tiek svarbi asmenybė, kiek už jos stovinčios stambaus kapitalo grupės, nes būtent jos diktuoja vidaus ir užsienio politikos užduotis. Tačiau šios tarpusavyje besivaržančios grupės stengiasi remiamą kandidatą pasirinkti ne iš kurios nors tarpuvartės. Aišku, galimas ir toks kelias, bet jis daug brangesnis ir reikalaujantis daug daugiau įdirbio, todėl renkamasi tuos, kurie jau visuomenei ganėtinai gerai žinomi, o jų ištikimybė gerai patikrinta.
Kad Klinton kandidatuos Prezidento rinkimuose, Maskva jau prieš tris metus neturėjo jokių abejonių. Rusija iki šiol tebeturi geras „ausis“ ir geras „akis“. Kas ir kodėl suinteresuotas įsodinti šią damą į aukščiausią valstybės viešo politinio dirigento sostą, rusams taipogi nėra jokia paslaptis, nors tos jėgos paprastai viešai niekur neįvardinamos arba įvardijamos bendratimi. Viena kita pavardė išlenda į paviršių kaip didžiausi finansiniai rėmėjai. Tačiau tai tikrai nėra visuma, nors iš to kai ką galima nuspėti.
Sakysime, žinoma, kad ponią Klinton stambiomis milijoninėmis sumomis parėmė prieštaringai vertinamas Sorošas. Pirmose rėmėjų gretose minimos Zusmano, Priekerio, Sabano, Avraamo pavardės. Jie taipogi atseikėjo milijonus į Klinton fondą.
Beje, labai įdomus faktas jau vien tai, kad visos minėtos pavardės priklauso „išrinktosios“ tautos atstovams. Tarp rėmėjų – stambūs Amerikos bankai: Goldman Sachs, City, Wells Fargo….. Sunkiausia nustatyti tuos, kurie šią ponią remia per specialius rinkiminius fondus. Tokius kaip Priorities USA, SuperPAC ar 501-c….
Pagal Bloomberg, spalio pabaigoje Klinton rinkiminei kampanijai jau buvo išleidusi 766 milijonus, o viso jai pavyko „surinkti“ 949 milijonus. Būtina pabrėžti, kad šiai kampanijai, priešingai nei jos pagrindinis varžovas, ji neįdėjo nė vieno cento….
Jėgos, atvedusios dabartinį Prezidentą Obamą ir siekiančios jį pakeisti Klinton personažu – identiškos.
O dabar atsakykime patys sau į vieną klausimą: ar Obamos valdymo metai buvo naudingi Rusijai? Dar kartą mintyse perbėkite visus įvykius po 2008 – ųjų ir atsakymas neišvengiamai bus „taip“.
Kitas klausimas: ar naujo Prezidento atėjimas, už kurio tebekyšo tos pačios ausys, gali iš esmės pakeisti dabartyje JAV vykdomą globalią politiką? Atsakymas – ne.
Skaitytojas, numanau, nevalingai ims prieštarauti: kaip tai Obamos valdymo laikotarpis gali būti naudingas Rusijai? Sirija, Ukraina… pagaliau, sankcijos, kurios girnapuse kabo Rusijai ant kaklo, dėl ko krenta rusų pragyvenimo lygmuo ir tai sukuria nestabilumą valstybės viduje..
Taip, visa tai yra ir neverta to neigti, kaip neįmanoma paneigti, jog prieš aštuonerius metus niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad nebus tos dienos ir to regiono pasaulyje, kuris vienaip ar kitaip nediskutuotų apie Rusiją. Vieniems ji – antikristas, kitiems – patikimas partneris, tretiems – viltis. O sankcijos rusus veikia kaip botagas, kuris verčia persitvarkyti viduje. Ir jei 2008 metais BVP daugiau kaip 50 procentų sudarė prekyba energijos resursais, tai Obamos kadencijai baigiantis prekyba energijos resursais Rusijos BVP tesiekia 16,3 procento. Jei minėtais metais Rusija buvo ženklus žemės ūkio produkcijos importuotojas, tame tarpe ir grūdų, tai paskutiniais metais ji grūdus eksportuoja ir pagal tarptautinių institucijų davinius, šiais metais ji užima pirmą vietą šioje srityje, pralenkdama net dešimtmečių lyderį JAV.
Nors sankcijos tikrai turi poveikį, bet tas poveikis realiai tampa absoliučiai ne tokiu, kokį jį norėta matyti. Visai neseniai pasaulinės reitingų agentūros vėl ėmėsi kelti šios valstybės kreditingumo rodiklius. Nekalbant jau apie karinės pramonės ir technologijų šioje srityje šuolį. Pagrįsti Obamos valdymo naudą Rusijai, nepaisant sisteminės žiniasklaidos nuolat skelbiamų apokalipsinių prognozių, pavyzdžių galima surasti daugiau negu būtina.
Tačiau šiandien dar nei Rusija, nei Kinija, nei abi kartu nėra pasiruošusios galutinai stumtelti JAV iš globalaus hegemono kėdės. Dar daugiau, nė viena iš jų nesiekia sunaikinti Vakarų ir jos niekada nekėlė sau tokios užduoties.T virtinu tai labai atsakingai bei apgalvotai. Atvirkščiai, būtent tokia agresyvia ir emocionalia savo užsienio politika Valstijos – gyvybiškai svarbios ir abiem reikalingos bei naudingos, nes jos pačios lenda į joms paspęstus pelėkautus: sukelia vis labiau stiprėjantį didelės dalies pasaulio pasipriešinimą bei švaisto paskutinius turimus resursus.
Visos tos kalbos apie tai, kad Rusija ruošiasi karui su JAV ar NATO, kas yra vienas ir tas pats,- kvailių vapaliojimai arba sąmoningas melas. Rusija negali nugalėti NATO, kaip NATO karo lauke prieš Rusiją niekada nepasieks pergalės, net jei atmesti Rusijos ir JAV turimą branduolinę ginkluotę. Tai buvo galima padaryti paskutiniame pereito šimtmečio dešimtmetyje, bet tada Vakarai buvo užsiėmę savais reikalais. Šiandien tai jau neįmanoma. Bet tai jau – kita tema. Būtina blaiviai vertinti geopolitinę aplinką, o ne klausyti pergale, kurios realiai nebus, įsitikinusių trubadūrų.
Taigi, Maskvai, ir ne tik jai, šiandien yra labai aktualu, kad JAV ir toliau tęstų Bušo (jaunesniojo) – Obamos politiką. Absoliučiai nesvarbu, ar bus kiek pakeista tikslui pasiekti taktika, ar naujo Prezidento retorika bus agresyvesnė ir grubesnė, ar… svarbiausia, kad Vašingtonas neiškryptų iš globalaus policininko, globalaus žandaro, būtent tokį vaidmenį kviečia ir toliau vadinti NATO generalinis sekretorius, rolės. Nuolat veltųsi ir pats aktyviai projektuotų įvairiausius lokalius konfliktus bei susidūrimus, remtų juos… žodžiu, ir toliau nuožmiai siektų įgyvendinti vienintelės galios dominuojamą globalizmo projektą. Rusijos valdantysis elitas puikiai supranta, apie tai taipogi plačiai užsienyje kalba gerai ten žinomi, bet mūsų „elito“ nemėgstami politologai, ekonomistai ir politikai. Kol JAV judės tuo keliu, tuo didesnė tikimybė, kad globalūs sisteminiai, o jie yra būtent sisteminiai, pokyčiai nesibaigs dar viena pasauline mėsmale.
Trampo dalyvavimas ir jo pergalinga kelionė respublikonų stovykloje tapo ganėtinu netikėtumu. Ir iššūkiu ne tik pačiai Amerikos valdančiajai klasei, bet ir jos įtakojamam pasauliui, tame tarpe ir Maskvai.
Stop… pala, pala, o ar ne Trampas viešai skelbėsi besižavintis Rusijos Prezidentu? Ar ne jis sakėsi ieškosiantis susitarimo su Rusija, jei bus išrinktas? Ar ne jis beveik tvirtai pažadėjo pripažinti Rusijai Krymą ir suabejojo NATO reikalingumu? Ar ne jis… Tiesa, jis.Ir ką tai įrodo?
Daugumos mūsų gyvenimiška patirtis, net ir tų jaunų žmonių, kurie nors kiek domisi, kužda, kad politikų pažadai rinkiminių šou metu realiai – nieko verti, bet vis vien viską kažkodėl priimame už gryną pinigą, net nebandydami suraukti kaktos ir nors trumpam pagalvoti.
Ar Trampas gali manyti, jog Rusija turi pakankamai medžiagos politiškai „sunaikinti“ jo varžovę? Neabejotinai. O atskiros stambaus kapitalo dalys galėtų paklausyti Rusijos ir neremti varžovės? Sakysim, Golman Sachs, kuris pirmas stovi pretendentų eilėje įsigyti dalį Rosneft, kuri ruošiama dalinei privatizacijai, akcijų? Pagaliau, Maskvai net nereikėtų nieko ypatingo daryti. Jai pakaktų pačiu aukščiausiu lygiu pareikšti viešą paramą kandidatei H.Klinton ir šios rinkiminė kompanija, kuri sukurta „makartizmo“ klišėmis, subyrėtų į šipulius.
Ne, mielas skaitytojau,Trampo pasisakymai, tai gero ir patyrusio verslininko kvietimas jam padėti, o tai rodo, kad Trampas, nors priešininko pusė visa gerkle rėkia, jog jis nieko nesupranta politikoje, tikrumoje puikiai gaudosi globalios politikos vykdymo taisyklėse.
Deja, bet Putinas tyli ir tai reiškia, kad jį ir jo aplinką visiškai tenkina H.Klinton kandidatūra. Maskva nesiruošia rizikuoti ir palaikyti Trampą vien dėl jo rinkiminių pažadų. Nes jei jam, neduok Dieve, pavyktų laimėti Prezidento krėslą, tai trumpalaikėje atkarpoje pajutusi politinio spaudimo susilpnėjimą Rusija vidutinėje perspektyvoje jau patirtų rimtą ir daug galingesnį puolimą. Jai to nereikia, kaip to nereikia ir Kinijai, kuri begalinių geopolitinių ginčų tarp Rusijos ir JAV metu sparčiai plečia savo įtaką Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Šios dvi galios žaidžia geopolitinių šachmatų partiją, stovėdamos vienoje lentos pusėje…
Taigi, ar Putinas laimės JAV Prezidento rinkimus? Taip, jis juos jau laimi. Tikrumoje laimi nieko nedarydamas ir nesikišdamas, nes Klinton komanda ir už jos stovintis kapitalas, šito iki galo taip ir nesupratę, patys padovanojo Putinui pergalę. bus padaryta Prezidente, net jei balsai pasiskirstytų kitaip.
