Prekybos centrai – kilpa ant miestiečių kaklo

Vilniečiai baigia uždūsti spūstyse. Ten, kur vakar buvo nepertraukiamo eismo gatvės, šiandien it šungrybiai dygsta vis nauji šviesoforai. Esą jie statomi miestiečių patogumui ir saugumui užtikrinti, tik, štai, kas įvertins, kiek tų pačių miestiečių priversti leisti gyvenimo minutes ir valandas laukdami, kol galės judėti toliau… iki kito šviesoforo. O viso to priežastis – eilinis prekybos centras, prie kurio esą privalu užtikrinti privažiavimą iš visų įmanomų ir neįmanomų krypčių. Daug „džiaugsmų“ dėl nieko nežabojamos stambaus prekybinio verslo plėtros pajunta jau dabar ne tik didmiesčių, tačiau ir mažesnių miestelių gyventojai.
Transporto spūstis žudo
Nors dabar geruoju prisiminti „anuos“ laikus nėra populiaru, tačiau miestų planavimas, kuomet buvo galima spręsti centralizuotai didelės apimties problemas, buvo pavyzdinis. Visuose didmiesčiuose buvo numatomos vietos būsimoms jungiamosioms gatvėms ar galimybės prireikus išplėsti esamas gatves. Tuomet juk nereikėjo kariauti su kiekvieno žemės lopinėlio savininku ir urbanistai galėjo elgtis kaip reikia, o ne kaip pavyks. Tiesa, tuomet buvo užprogramuota viena problema. Per griežtas miestų suskirstymas į gyvenamąsias ir pramonines zonas padarė neišvengiama didelę vidinę migraciją ir, kol ji vyko numatytomis kryptimis, problemos nekildavo, tačiau vos tik atsirado neplanuoti srautai, padėtis pradėjo blogėti.
Tas, kas šiandien bebaigiama užstatyti menkaverčiais komerciniais pastatais, dažnai būtent tos planuotos gatvės ir buvo.
Vilniaus transporto sistemos katastrofa, kuri ištiko mus per paskutinius 2-3 metus, tėra finalinis kvailumo, gobšumo ir korupcijos rezultatas. Štai Ukmergės gatvė buvo projektuojama kaip transporto arterija, kurios dėka transporto srautai galėtų būti greitai pašalinami iš miesto centro. Ką turime šiandien? Ogi prekybos centrų alėją, kur kiekvienam jų įrengti privažiavimai ir šviesoforai, ir nesibaigiančią spūstį.
Spūstys anaiptol nėra vien „nervų gadinimo“ vieta. Tiesioginė automobilių spūsčių įtaka sveikatai pastebėta jau senai. Teigiama, kad Pasaulyje dėl automobilių išmetamų dujų sukeltu ligų kasmet miršta per 3 milijonus žmonių. Europoje kas 10 vaikų kvėpavimo takų ligų atvejis tiesiogiai susijęs su automobilių skleidžiama tarša ir šis skaičius ženkliai išauga būtent tuose miestuose, kur eismo sąlygos prastos. Ypač prasta padėtis tankaus užstatymo zonose, kur oro cirkuliacija prasta, o juk būtent tokia vieta ir pavirsta mūsų magistralinių gatvių prieigos, kuomet jos „apauga“ tiek komercinės paskirties objektais, tiek ir daugiabučiais.
Prekybos centrai dusina miestą
Tai , kad nevalia statyti stambių komercinių objektų miestų centruose, Vakaruose suprato jau seniai. Jokia ekonominė nauda dėl jų veiklos neatstoja žalos, kuri patiriama dėl transporto spūsčių. JAV atlikti tyrimai parodė, kad, pvz., Kalifornijoje per 4 mln. litrų kuro sudeginama vien todėl, kad vairuotojai priversti stovėti spūstyse, o bendras nuostolis dėl spūsčių JAV siekia 68 milijardus dolerių. Europoje atlikti tyrimai parodo dar didesnius skaičius, nes tradiciškai čia miestai tankesni, tad net 250 mlrd. eurų tiesiog pradingsta kasmet.
Kodėl aš vis tik akcentuoju prekybos centrų klausimą, nes pirmiausiai mūsų sąlygomis būtent jie tapo didžiausių problemų šaltiniu. Yra apskaičiuota, kad prie tokio objekto įrengtas patogus privažiavimas ir talpi parkavimo aikštelė padidina klientų skaičių maždaug 30 procentų, todėl vystytojai daro viską , kad jas turėtų. Pelnas mūsų – problemos miesto. Būtent taip šiandien atrodo prekybos centrų statyba mūsų miestuose.
Logiškai mąstant prekybos centras nėra joks strateginis objektas ir jei visų miestiečių labui geriau turėti laisvą gatvę, taip turi ir būti. Galiausiai, jei nėra patogaus posūkio į vieną prekybos centrą, tai už kelių šimtų metrų yra kitas, prie kurio privažiuoti bus lengva. Tačiau kur sukasi dideli pinigai, logikos, kaip ir viešo intereso paisymo, nerasi. Na, ir kas, kad patvirtinami ilgalaikiai miesto plėtros planai, aiškiai išskiriant zonas, kuriose galima komercinė, kuriose – gyvenamoji, o kur – visai vien mažaaukštė statyba leidžiama. Šie planai galioja iki to momento, kuomet didelis prekybininkas įžengia į sklypą. Ir tuomet valdininkai kloja jam raudoną kilimą, tenkindami jo visas užgaidas.
Štai dabar vyksta kova dėl stambaus prekybos centro statybų prie Žirmūnų tilto. Tai, kad šalia vos su transporto srautu susidorojančio tilto atsiradęs monstras pilnai paralyžiuos eismą, aišku net ir ne specialistui. Tačiau savivaldybė ir toliau bando įtikinti vietos gyventojus, esą kiek pakeitus projektą žalos nebus. O įdomiausiai yra tai, kad transporto srautų tyrimai šiam objektui iš viso nebuvo atliekami. Ir tai – tik vienas atvejis iš dešimčių. Stojasi Žemaitės gatvė prie LIDL šviesoforo, o už jo jau kemšasi Naugarduko gatvė ties nauja MAXIMA. Stringa Žalgirio gatvė prie RIMI, galutinai chaotišku eismas tapo Kalvarijų gatvėje prie LIDL. Prarado savo tranzitinės jungiamosios gatvės vaidmenį Ozo gatvė pastačius šalia didelių visuomeninių – komercinių objektų kvartalą. Galėčiau tęsti ir tęsti.
Visuomenės interesui ginti reikalingos ryžtingi veiksmai
Skeptikai teigia, esą padėtis tiek prasta, kad nėra jokių būdų ją pakeisti ir telieka susitaikyti. Anaiptol, kaip rodo vėlgi Vakarų Europos praktika, būdų problemai spręsti yra. Pirmiausiai, be abejo, turi įsigalioti aiškus ribojimas statyti didelius komercinius objektus miestų centruose. Ir gerai, jei šis ribojimas būtų nacionalinio mąsto, taip išjungiant iš leidimų išdavimo proceso korumpuotą ir asmeniniais ryšiais su prekybininkais apaugusią vietos valdininkiją.
Antra, apriboti jau veikiančių stambių prekybos objektų veiklą pagal Šveicarijos ar Vokietijos pavyzdį, kur darbo laikas nustatomas teisės aktais. Nieko blogo tame, kad visos didesnį nei 300 m2 prekybinį plotą turinčios parduotuvės privalėtų baigti darbą 6-ą vakaro ir visiškai nedirbti sekmadieniais ir švenčių dienomis. Kalbos, esą tai nepatogu patiems pirkėjams, tėra tik stambių prekybininkų noras išlaikyti savo dominavimą versle. Jau iš karto po tokio ribojimo mes pamatysime mažų parduotuvių atgimimą ir ne šiaip atgimimą, o daug kokybiškesnio pasirinkimo galimybes. Anokia paslaptis, kad nežabota „prekybcentrių“ plėtra sunaikino ne tik smulkų nespecializuotą prekybos verslą , tačiau ir baigia uždusinti smulkias specializuotas parduotuves.
Trečia, pagal galimybes atlaisvinti gatves nuo specialiai prekybininkų patogumui sukurtų šviesoforų, sankryžų ir kt. bereikalingos infrastruktūros. Tai vystytojo problema, kad jis pastato objektą didesnį nei reikia aptarnauti vietos gyventojams, tikėdamasis palankaus jam miesto sprendimo dėl transporto pertvarkos.
Be abejo, spaudimas „neskriausti“ prekybos monstrus bus milžiniškas. Mes jau matėme, kaip dominuojančią padėtį turintys prekybos verslai sugeba šantažuoti valstybę, kaip tai atsitiko vos tik šiek tiek griežčiau pradėjus reguliuoti alkoholio prekybą. O juk aukščiau išdėstyti siūlymai – tai esminė pertvarka ir čia pasipriešinimas būtų keleriopai didesnis.