„Tuo metu, kai aš tapau Prezidentu, Rusija, palaikoma savo vyriausybės, įsiveržė į atskirus Gruzijos regionus ir ten sukūrė „įšaldyto konflikto“ zonas. Tada Rusijoje buvo kitas Prezidentas ir ieškodami kitų galimybių Rusijos ir JAV bendravime, mes pabandėme pasukti labiau konstruktyviu keliu.
Manau, mes parodėme Rusijai pakankamą pagarbą, pripažinome, kad tarp mūsų egzistuoja skirtumai ir mes dažnai remiamės skirtingomis vertybėmis. Nepaisant to, bandėme surasti bendradarbiavimo kelius. Inicijavome ginkluotės apribojimo sutartis, padėjome Rusijai įstoti į PPO, kartu dirbome, tarptautines problemas.
Kai Prezidentu vėl tapo V.Putinas, aš susitikau su juo ir mes aptarėme konstruktyvaus bendradarbiavimo galimybes. Problema, su kuria mes susidūrėme, – agresyvumas, kurį ji ėmė demonstruoti atskiruose pasaulio regionuose. Ukrainoje, kurio ji laikosi tokio pat kurso kaip ir Gruzijoje. Net čia mes bandėme būti tarpininkais, dirbome kartu su partneriais iš Europos, kad užtikrintume Minsko susitarimus, kurie turi atvesti į taikų šios problemos sprendimą.
Sirijoje pradžioje aš norėjau parodyti V. Putinui, kad B. Assadui pasilikus, atsižvelgiant į tai, kaip nežmoniškai jis elgėsi su savo piliečiais, įsiplieks pilietinis karas, kuris nieko gero neatneš nei sirams, nei kitoms šalims. Vietoj to, kad prisijungtų prie mūsų, padėtų mums, jie padidino savo paramą B. Assadui. Todėl visi tvirtinimai, kad mes ėmėme elgtis netinkamai ir tuo išprovokavome Rusijos agresiją – klaidingi. (B.Obama, JAV Prezidentas).“
„KLAUSIMAS: Tęsiant temą… Diplomatiniai santykiai su Amerika išsiderino dėl Sirijos. Ar jūs laukiate, kad….
V.PUTINAS: Atsiprašau, kas, kas…?
KLAUSIANTIS: Santykiai su Amerika išsiderino dėl Sirijos.
V.PUTINAS: Jūs taip manote?
KLAUSIANTIS: Aš taip galvoju.
V.PUTINAS: Jūs klystate. Prisiminkite, kas vyko Jugoslavijoje. Ten viskas prasidėjo ir aš dar net nebuvau tada prezidentu. Ar aš įsakiau pasukti lėktuvą virš Atlanto vandenyno atgal? Berods, tai Primakovas padarė..
KLAUSIANTIS: Taip,Evgenijus Maksimovičius.
V.PUTINAS: Beje, ir B.N.Jelcenas buvo geras, labai geras, kol neužėmė griežtos pozicijos Jugoslavijos klausime. Tada tuoj buvo prisiminta, kad jis mėgo išgerti, ir kitokie dalykai, žodžiu, buvo imtasi kompromato. Būtent nuo tada viskas ir prasidėjo. Prisiminkite, aš visai neseniai sakiau, kad nepatinka mūsų nepriklausoma pozicija, štai kur problema.
O vėliau – tolimesni veiksmai Irake. Mes nebuvome tokios pozicijos dėl Irako iniciatoriais. Aš gerai tai žinau. Mane bandė įtikinti, kad užimtume būtent tokią poziciją. Galų gale Vokietija, Prancūzija sutiko. Po to, kai Sadamas Huseinas buvo pakartas, visi džiaugėsi ir prisimenate, ką kalbėjo? „Jūs buvote prieš, o jie atėjo ir nugalėjo.“ Ar tikrai nugalėjo? Ar tikrai?
Irakas, ta pati Libija, niekada nebuvo teroristiniai centrai, o po valstybinių institucijų likvidavimo jie pavirto į terorizmo daigyklas. Dabar reikia naudoti aviaciją, tankus, artileriją, kad užimtų Mosulą, o ten – milijonas gyventojų. Štai, rezultatas.
O Libijoje visai nebesuprantama, ko reikia imtis ir kaip toliau veikti. Valstybė realiai neegzistuoja, atsirado masiniai pabėgėlių srautai. Ir jūs manote,kad dėl Sirijos pakito mūsų ir JAV santykiai?
Ne, ne dėl Sirijos, bet dėl vienos šalies bandymo primesti savo valią ir savo veikimo taisykles visam likusiam pasauliui. Mes ne prieš šią šalį, bet prieš tai, kad būtų priiminėjami vienpusiški, gerai neapgalvoti sprendimai, kurie neatsižvelgia į vienos ar kitos šalies istorinius, kultūrinius, religinius ypatumus, net jei toje šalyje yra problemų ar net vidinių konfliktų….“ (Iš V.Putino, Rusijos Federacijos Prezidento interviu spalio 18 d.)
Dviejų didelių valstybių vadovų pasisakymai. Galima su jų požiūriais nesutikti, galima abiem pusėm pritaikyti įvairiausių epitetų, dažnai ir nelabai „diplomatiškų“, galima kažkurios pusės nevertinti, o kitą pusę paskelbti vienintele teisinga, galima… Bet esmės tai nekeičia. Abu vadovai kalba apie problemas globaliame pasaulyje ir abi šalys, nepaisant kiekvieno mūsų skirtingų požiūrių, realiai įtakoje šiandieninius globalius vyksmus.
Kiekvienas, kuris atidžiau perskaitys tuos pasisakymus ir nors kiek yra susipažinęs su paskutinių dešimtmečių geopolitiniais įvykiais, neišvengiamai pastebės skirtumus ir panašumus.
Abu jie remiasi faktais, kurių neįmanoma paneigti. Tačiau, jei JAV Prezidento kalboje galima įžvelgti siekį pateisinti savo administracijos veiksmus ir atsikirsti dėl pačiose Valstijose jam vis dažniau metamų kaltinimų – dėl neteisingos užsienio politikoje pasirinktos taktikos, tai Rusijos Prezidentas aiškiai ir tiksliai įvardija priežastis, su kuriomis Rusija, jo manymu, negali taikstytis ir nesitaikstys. Ir tos jo išvardintos priežastys daug kam labiau priimtinesnės nei B. Obamos pasiteisinimai.
Kuo panašūs B. Obama ir V.Putinas?
Atvirai kalbant, įvyko kažkoks keistas pasikeitimas globaliais vaidmenimis. Jei XX amžiuje, ypač jo antroje pusėje, Valstijos buvo laikomos kovotojomis už „tautų laisvę, demokratiją bei žmogaus teises“, tai griuvus TSRS jos per porą dešimtmečių, kas istorijoje tėra tik akimirksnis, didžia dalimi sugebėjo savo darbais nepaprastai ženkliai sumenkinti šį įvaizdį bei virsti labiausiai nekenčiamomis globalioje erdvėje, nors ir toliau Vakarų sisteminė žiniasklaida tebesuka vis tą pačią plokštelę. Deja, bet tuo betiki tik dalis vakariečių ar jiems save priskiriančių šio Vakarų pasaulio „naujokų“.
Šiuo atveju tai labai panašu į paskutinius TSRS gyvavimo metus, kai tuometinė valdančioji viršūnė viešai tebekliedėjo apie „neišvengiamą socializmo pergalę visame pasaulyje“ ir kiekvieną pasisakymą perdėtai gausiai prifarširuodavo citatomis iš K. Markso ar Lenino, o absoliuti dauguma, remdamasi kasdienybės patirtimi, į tai žiūrėjo su tam tikra pašaipa ir visišku abuojumu.
Yra dar vienas labai reikšmingas skirtumas abiejuose pasisakymuose: JAV Prezidentas, kaip jau įprasta sisteminėje žiniasklaidoje, netiesiogiai V. Putiną apkaltina agresyvumu, o pastarasis priekaištus nukreipia ne į kurį nors asmenį, bet į pačių JAV vykdomą politiką globalioje erdvėje. B. Obama negali nutolti nuo „užkeikimo“: „V. Putinas kaltas, nebus V. Putino, nebus agresyvios Rusijos.“
Ar jis tikrai tuo tiki? Jei taip, tada padėtis yra kur kas sudėtingesnė, nes paskutinės supervalstybės – imperijos viešas vadovas, švelniai tariant, nelabai besusigaudo aplinkoje arba visiškai „atjungtas“ nuo realios informacijos srautų ar teisės priimti kažkokius sprendimus, todėl priverstas naudoti „šaltojo karo“ įprastus priešininkui apibūdinimus.
Tiek to, tai jau visai kita tema, nors paskutinių savaičių įvykiai Sirijoje, kai JAV valstybės sekretorius Dž. Kerry su Rusijos užsienio reikalų ministru S. Lavrovu derybose sutaria dėl galimų paliaubų tarp kovojančių pusių Aleppo mieste, bet nepraėjus nė savaitei amerikiečių karinės pajėgos smogia Sirijos reguliariai kariuomenei, taip nubraukdamos visas abiejų valstybių svarbiausių diplomatų pastangas, rodo, jog Amerikoje „dešinė vargiai bežino, ką daro kairė.“
Tačiau abu jie nepasako visos tiesos ir tuo nori ar nenori tampa panašūs. Nors asmeninės vadovų savybės tam tikrais atvejais, kai situacijos reikalauja prisiimti sprendimų atsakomybę, turi didelę reikšmę, bet tikrai jie yra priklausomi nuo daugelio neviešų tiesioginių ir netiesioginių įtakų, kurios lemia jų veiksmus, viešai įvardijamus kaip „šalių interesai“. Ir nors abiejų valstybių nebeskiria ideologinių ar skirtingų ekonominių – politinių sistemų užtvaros, jos vėl – priešiškose „barikadų“ pusėse.
Deja, bet tai nieko bendro neturi su demokratija ar autokratija, su žmogaus teisėmis ar laisvėmis. Viskas – daug sudėtingiau. Tai lemia taip vadinamo valstybės „elito“, o paprasčiau tariant, kapitalo valdančiųjų siekiai bei tikslai, tuo labiau, kad tas „elitas“ nėras vieningas ir veikia kaip globalioje erdvėje konkuruojančios jėgos.
Senasis, Vakaruose įsikūręs ir realiai Vakarų pasaulį sukūręs, turi vienokius ir daug platesnius tikslus, o posovietinėje erdvėje naujai iškeptas – savus. Pastarojo tikslas – pasiekti pripažinimo ir būti „globalaus pyrago dalybų lygiaverčiais dalyviais“, o tai neatitinka senojo pasaulio valdančiųjų ateities vizijos.
Nuo „pasaulio sukūrimo“, nepaisant milžiniško žmonijos civilizacijos šuolio, istoriniuose procesuose pakitusių valdymo instrumentų, vis vien paskutiniu galios instrumentu išlieka jėga, todėl nereikia stebėtis, kad tiesioginiai ar netiesioginiai kariniai susidūrimai įsiplieskia iš naujo viename ar kitame regione, o atskirais atvejais, ypač sudėtingais laikais, būtent tokie yra dabar, susidūrimas vėl gali virsti visuotine katastrofa. Kol egzistuoja konkurencija, išvengti karų niekam nepavyko ir nepavyks. Kas tos konkuruojančios jėgos?
Kas valdo?
Pamenate, jau kartą minėjau apie prieš keletą metų Šveicarijos instituto, kuriame per visus jo egzistavimo dešimtmečius išaugo net 22 Nobelio premijos laureatai, atliktą milžinišką tyrimą – bandymą išsiaiškinti, kas iš tikrųjų valdo Vakarų pasaulį, o tuo pačiu įtakoja ir visų likusių civilizacijų likimus? Mokslininkai iš 37 milijonų įvairiose valstybėse veikiančių kompanijų išskyrė 1318, kurioms realiai atitenka 60 procentų visos globalios apyvartos pajamų. Iš jų vėliau išryškėjo 147, kurioms atitenka didžiausia pyrago dalis – 40 procentų.
Tai – ne kažkokie slapti dariniai. Jos visos viešumoje. Jos visos žinomos, bet apie jas ne kasdien surasi kokios nors informacijos sisteminėje žiniasklaidoje. Paprastai informacinėje erdvėje veikia valstybių politikai, politiniai dariniai, atskiri klanai, dar retkarčiais bankai ar atskiri „iškilūs“ jų atstovai, užsiimantys filantropija ir panašiai. Apie galingas korporacijas ar kompanijas, kurioms seniai valstybių sienos nebeturi jokios reikšmės, plačiai nekalbama.
Ar dažnai ką nors perskaitysite įprastoje sisteminėje informacijoje, sakysim, apie Franklin Rescources, Commerzbank AG, Credit Suisse, Deutsche Bank AG, UBS AG, T.Rowe Price, Lehman Brothers, Bear Steains, Goldman Sachs, State Street Corp, Bank of America Corf,Citigroup, Morgan Stenly, AXA, Barcklays PLG, JPMorgan …..? Tai – tik menka dalelytė, tik 15 iš 147.
Taip, apie kai kuriuos dažniau rašoma. Apie JP Morgan, Goldman Sachs ar Citigroup ir dar kelis bankus, milžiniškas draudimo kompanijas dauguma girdėjome, o apie kitus? Kuo jie užsiima ir ką jie veikia? Pagaliau, ar eilinis planetos gyventojas pasiryžęs laužyti sau galvą dėl to, ko realiai neįmanoma sužinoti ar dar labiau suprasti? Tikrai ne. Jį slegia kasdieniniai rūpesčiai ir jis nekelia sau klausimo, kas ir kaip jį valdo. Jam sako, kad jis laisvas ir jis tuo tiki. Jam sakoma, kad tik nuo jo priklauso jo paties likimas ir jis tuo tiki. Jam sakoma, kad jis gyvena „išvystytos demokratijos“ laikais, kuriuose pats savo balsu gali nulemti savo ir net savo kaimyno likimą, ir jis tuo tiki. Iš tikrųjų šios milžiniškos korporacijos jį valdo, jis joms tarnauja, neišvengiamai atiduodamas savo rankomis ar galva sukurto produkto dalį ir tuo nuolat jas stiprindamas bei augindamas.
Už tų pavadinimų slepiasi realūs žmonės, realios šeimos, tarpusavyje persipynusios giminystės ryšiais ir sudarančios vieną globalios valdžios viršūnę. Jų, skaičiuojant aritmetiškai, ne daugiau kaip 47 – 50 šeimų ir tai – tik „vandens lašelis“ gigantiškoje žmonijos jūroje, tačiau būtent jie veikiančioje globalioje finansinėje sistemoje atlieka pagrindinių režisierių pareigas.
Daugumos tokių giminių šaknys siekia tolimą istorinę praeitį. Dauguma jų protėvių – aristokratinės kilmės, o tie, kurie nepriklausė šiai klasei, bet vienais ar kitais būdais susikrovė ganėtinai didelį kapitalą, į jas buvo priimti vedybų būdu arba ypač nuoširdžios ir ilgos ištikimybės demonstravimo keliu (Rotšildai, Rokfeleriai ir kt.).
54 iš šių 147 transnacionalinių kompanijų registruotos JAV, 49 – Didžiojoje Britanijoje. Likusios išsimėčiusios Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Japonijoje, Olandijoje, Italijoje. Yra net S.Arabijoje. Dauguma šių kompanijų – finansinės institucijos (bankai, investiciniai fondai ir kt.). Suprantama, tai – joks atsitiktinumas. Finansai – šių dienų pagrindinis pasaulio valdymo ir užvaldymo instrumentas. Kodėl?
Didžiojo globalizmo projekto pradžia – XVII amžiaus pabaiga
Pirmiausia privalome įsisąmoninti, kad tai ne vakardienos ir ne užvakar sukurta sistema. Ji buvo kuriama šimtmečiais, kol evoliucionavo į dabartinę. Jos ištakas šios srities istorikai skelbia randantys senovės Babilone, nors vieningos nuomonės tikrai nėra. Neverta dėl to ginčytis.
Didžiausia šios sistemos pamatinė vertybė, kuri privalo būti saugoma aršiau nei akies vyzdys, – privati nuosavybė. Pagrindinis instrumentas nuosavybei gausinti – skolinimas už procentus ir užstatą.
Praleiskime šio instrumento vystymosi istoriją. Verta pasakyti tik tiek, kad pradžioje tai buvo atskirų individų, vėliau jų junginių verslas, kol XVII amžiaus pabaigoje jis visiškai įteisinamas vienoje iš Europos valstybių. Įteisinamas bendru valdžią turinčių ir finansinį kapitalą valdančių ilgalaikiu susitarimu. Moksliškai tariant, įvyksta valdžios ir kapitalo susiliejimas. Be šito niekada ir jokiais būdais nebūtų sukurta dabartyje veikianti finansinė valdžios piramidė. Tada prasidėjo didysis globalizmo projekto žygis.
Kad ir kaip būtų keista, bet toje tarpusavyje susigiminavusioje globalaus kapitalo viršūnėje niekad nebuvo ramu, ten, kaip kokiame milžiniškame dvare ar karališkuose rūmuose, nuolat vyksta rietenos, stumdymasis, nevengiama intrigų ir net susidorojimų. Norint šito išvengti ar sumažinti laikas nuo laiko atsinaujinančią įtampą, privalu sėsti už stalo ir tartis arba kariauti.
Kai viešumoje imama kalbėti apie kokius nors slaptus ar pusiau slaptus elitinius klubus, kai diskutuojama apie masonus, įvairiausias ložes ir panašiai, kiek išprusęs, bet liberalia ar kitokia ideologija įtikėjęs vakarietiškasis demokratas ima aršiai prieštarauti, visa tai pavadindamas konspirologija ar sąmokslo teorijomis.
Sutinku, apie tai daug prikurta mitų ir legendų, bet niekas negali paneigti jų egzistavimo. Ar kas nors ims prieštarauti, kad ir šiandien tebeveikia 1954 metais įkurtas Bilbergo klubas, 1968 metais atsiradęs Romos klubas ar 1973 metais Rokfelerių ir Bzežinskio inicijuotas Trišalės komisijos darinys?
Romos klubas skelbiasi esanti visuomeninė organizacija, kurios tikslas – „veikti kaip visiškai nepriklausomam nuo politinių, ideologinių ir verslo interesų pasauliniam pasikeitimų katalizatoriui“.
Trišalė komisija – privati organizacija, kurios tikslas – skatinti Europos, Japonijos ir Š.Amerikos bendradarbiavimą, sprendžiant bendras problemas.
Panašiomis problemomis sakosi užsiimantis ir Bilbergo klubas, tačiau visų jų veikloje dalyvauja išskirtiniai asmenys, turintys neginčytiną įtaką pasaulio vystymuisi.
Pavyzdžiui, Bilbergo klubo nariais yra B. Klintonas (buvęs JAV Prezidentas), T. Bleiras (buvęs D.Britanijos Premjeras), Ispanijos karalius Karlas 1-asis ir jo žmona Sofija, Beatričė (buvusi Nyderlandų karalienė), V. Žiskar de Esten (buvęs Prancūzijos Prezidentas ir vyriausias ES Konstitucijos redaktorius), H. Kissendžeris (buvęs JAV valstybės sekretorius ir vienas garsiausių geopolitikos meistrų), D. Rokfeleris, N. Rokfeleris, Z. Bzežinskis, A. Grinspenas (buvęs FRS vadovas), K. Rais (buvusi JAV valstybės sekretorė), P. Vulfovec ir kt.
Dar kartą perskaičius šias pavardes tampa aišku, kodėl jos šiandien nebeslepiamos. Visi jie – buvę, o kas iš dabartinių realiai veikiančių dalyvauja vieno ar kito klubo veikloje – galima tik nuspėti.
Visos šitos organizacijos realiai jau nebėra slaptos, nes jos išviešintos ir daugiau vaidina nukreipiamąjį vaidmenį nuo kitų. Ar daug mes žinome apie Bohemian Grove, Concil on Forcing Relations, Propoganda Due(P2), Black International, Opus Dei, Chithom House……?
Būtina atkreipti dėmesį į minėtų trijų įkūrimo metus: 1954, 1968, 1973. O kuo tie metai pažymėti? 1953 m. miršta J. Stalinas, kurio pasitraukimas nedelsiant iššaukia pasipriešinimo bangą ir jau 1954 metais prasideda sukilimas Vengrijoje. 1968 metais Čikagoje nužudomas Martynas Liuteris Kingas ir tai sukelia nematytą riaušių bangą JAV, panašiai vyksta Prancūzijoje, kur studentų riaušės priverčia atsistatydinti vieną iškiliausių prancūzų iš Prezidento posto Šarli de Goli. 1973 metai pažymėti grubiu kariniu perversmu Čilėje, kuriame nužudomas teisėtas Prezidentas, o pačiose JAV Prezidentas Niksonas priverstas atsistatydinti dėl Votergeito, užleisdamas pareigas Dž.Fordui.
Beje, šis atsistatydinimas iki šiol neduoda ramybės amerikiečių tyrinėtojams, nes labai jau viskas panašu į sąmokslą. Prieš tuos įvykius JAV Kongresas priima Konstitucinę pataisą, kuri skelbia, kad atsiradus būtinumui veikiančiam viceprezidentui perimti Prezidento pareigas, jis savo dekretu skiria naują viceprezidentą. Būtent tokiu būdu į šį postą pateko Rokfelerių šeimos atstovas N. Rokfeleris…
Neabejotinai už visų šitų minėtų metų įvykių slepiasi stambaus kapitalo nesutarimai. Kas gali paneigti, jog 1971 metais JAV Prezidento Niksono sprendimas nebesieti dolerio su auksu, kas praktiškai reiškė Breton Vudso 1944 metų susitarimo panaikinimą, skaudžiai smogė tai kapitalo daliai, kurios verslas – prekyba auksu bei kitais brangiaisias metalais ar brangakmeniais? O tuo nuo seno užsiiminėjo Rotšildų klanas. Ar galėjo šis galingas klanas užsakyti M.L.Kingo, žinodamas, kad toks įvykis neišvengiamai sukels milžiniškus neramumus JAV, nužudymą? Galėjo. Ar šis klanas galėjo nubausti Niksoną, skatindamas taip vadinamos Votergeitos bylos tyrimą? Galėjo. Kaip į tai atsakė Rokfeleriai, kurie Ameriką laiko savo verslo dalimi? Jie paskatino reikiamų valstybių vadovybę A.Rytuose pradėti karinę operaciją prieš Izraelį, kad S.Arabija, apkaltindama Vakarus parama žydams, galėtų beveik keturgubai pakelti pasaulines naftos kainas. Šitai žiauriai smogė Vakarų Europos ekonomikai ir privertė 1978 metais pasirašyti taip vadinamą Jamaikos finansinį susitarimą, pagal kurį visa pasaulio nafta ir kiti resursais prekiaujame tik už dolerius.
Panašiai būtų galima apibūdinti ir ankstesnius minėtus metus. Būtent tais metais išryškėję nesutarimai paskatino ieškoti naujų „aikštelių“ susitikimams ir susitarimams. Todėl minėti klubai veikia iki šiol, nors galimai jau kaip priedanga.
Visos šios „visuomeninės organizacijos“, o iš tikrųjų elitinių pasitarimų, planavimų, susitarimų ir susiderėjimų vietos, veikia kaip viršnacionaliniai dariniai, kurie įtakoja visą Vakarų ir ne tik Vakarų viešą politinį judėjimą. Įtakoja, nes jų rankose kapitalas. Gigantiškas kapitalas, bet apie tai jau kitoje dalyje.
Anarchija ar mirtina kova tarp „Rotšildų“ ir „Rokfelerių“? (1)
