Iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo apie rašytoją Gabrielę Petkevičaitę –Bitę, vieną iš žymiausių Pirmosios LR (1918-1940) tautinio atgimimo ir literatūros pradininkę, klasikę, rašytoją, pasiaukojančią pedagogę ir visuomenės veikėją, Lietuvos moterų judėjimo pradininkę, atvedusią Lietuvos moterų judėjimą į tarptautinį lygmenį, valstybininkę, LR Atkuriamojo ir Pirmojo Lietuvos Seimo deputatę, kūrusią tarpukario Nepriklausomą Lietuvą, žinojome labai daug ir pozityvaus. Minėjome konferencijomis ir įvairiausiais susitikimais jos jubiliejines datas. Džiaugiamės, kad net sovietinės okupacijos metais, 1968 metais jos namuose Šv. Zitos g., Nr 18, Panevėžyje buvo įkurtas jos memorialinis muziejus, kuriame ne kartą lankėmės. Muziejus priklausė Panevėžio kraštotyros muziejui, deja, dėl prastos muziejaus pastato būklės, neužtikrinančios muziejinių vertybių saugojimo sąlygų, Panevėžio savivaldybės sprendimu muziejus 2010 metais buvo uždarytas. Jo ekspozicijos išdraskytos, rašytojos memorialiniai daiktai (apie 600 vienetų) perkelti 2011 m. į Panevėžio Kraštotyros muziejaus saugyklas ir tapo visiškai neprieinami lankytojams.
Jau prieš gerokus 15 metų Lietuvos moterų lyga (vėliau įsijungė ir asociacija „Bitės namai“), pamačiusios, kaip Panevėžio savivaldybės ir jos vadovų skriaudžiama mūsų Valstybės, Tautos, kultūros ir literatūros viena žymiausių moterų, iš pradžių siaurinant jos muziejaus patalpas, įkeldinus ten gyventojus, pradėjome belstis į Panevėžio savivaldybės duris, prašydamos klasikės neskriausti ir jos gyvenamųjų patalpų nesiaurinti.
Per daugelį metų ir vienos, ir kitos visuomeninių organizacijų buvo padėta daug pastangų, siekiant apginti visiems Lietuvos inteligentams šventą, dabartinės Lietuvos kultūros formavimosi ištakų vietą. Kreipėmės į Lietuvos Respublikos Prezidentus, Vyriausybę, Seimą, Kultūros ministeriją, o reikalas… kai tik pasiekia Panevėžio savivaldybę… nė krust… Amžiaus paslaptis. Kur jos šaknys? Ar Lietuvos ir jos kultūros istorijos žinių ir supratimo, ką reiškia Panevėžiui, Lietuvai ir pasauliui Gabrielė Petkevičaitė-Bitė stygius? Ar kažkas iš Panevėžio savivaldybės, ar Panevėžio oligarchų yra suinteresuotas Bitės namelių sąskaita pasidaryti sau milijoninį bizniuką? Kas tą mistinę paslaptį, kai tiek pasikeitė merų ir Tarybos narių, galėtų įminti?. Nes paslaptis… išliko.
Pateiksime ilgamečio žygio dėl Bitės namelių išsaugojimo paskutinės atkarpos vaizdą
2014 m. rugsėjo 12-13 d. Palangoje vykusioje Lietuvos moterų lygos konferencijos dalyvės vėl iškėlė klausimą, jau keletą metų nuolat keliamą, dėl Gabrielės Petkevičaitės –Bitės muziejaus dabartinės būklės ir jo ateities. Konferencijoje buvo konstatuota, kad ne tik Panevėžiui, bet ir visai Lietuvai šis muziejus yra vienas iš reikalingiausių, nes čia formavosi mūsų tautinės kultūros – literatūros ir pedagogikos pamatai, iš čia sklido moterų vaidmens ir vietos Lietuvos politikoje, kultūroje ir ūkio statyboje pirmosios idėjos, čia buvo kuriami lietuviškos pilietinės demokratinės visuomenės pamatai. Tada kreipėmės į LR Prezidentę, LR Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę ir LR Ministrą Pirmininką p. A.Butkevičių, prašydamos išskirti iš valstybės biudžeto 260 000 Lt, reikalingų gyventojams, įkurdintiems kažkurios Panevėžio valdžios Bitės muziejuje, kuriems ta valdžia leido tuos butus privatizuoti. Butų savininkai dėl jų iškeldinimo, jiems sumokėjus minėtą sumą, iškeldinimui ir jų apgyvendinimui kitur, neprieštaravo. (Lietuvos moterų lygos konferencijos „Moterys ir kultūra“ rezoliucija, 2014, rugsėjo 12-13).
Po daugelio konsultacijų su to meto valdžios žmonėmis, LR Prezidentė, Seimo pirmininkė ir Vyriausybė reikalo svarbumą Lietuvai suvokė ir pritarė, skirdami iš valstybės biudžeto 260 tūkstančių Lt gyventojų iš Bitės muziejaus iškeldinimui ir pasirūpinimui jais. Nudžiugome, gavusios LR Kultūros viceministro Romo Jarockio tokio turinio raštą (2014 11 11 Nr. 31-349):
„ Dėl Lietuvos moterų lygos konferencijos rezoliucijos. Kultūros ministerija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos 2014 m. rugsėjo 25 d raštu Nr. V-1668/33-992 „Dėl Lietuvos moterų lygos konferencijos dalyvių prašymo“ bei Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos raštu Nr. (1 D-4132) – 2D-6284 „Dėl Lietuvos moterų lygos konferencijos „moterys ir kultūra“ metu priimtos rezoliucijos“ pateiktą Lietuvos moterų lygos konferencijos „Moterys ir kultūra“, vykusios Palangoje 2014 m. rugsėjo 12-13 d. dalyvių priimtą rezoliuciją.
Informuojame Jus, kad Panevėžio miesto savivaldybei nusprendus įsteigti visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės memorialinį muziejų, Kultūros ministerija pritartų sprendimui Lietuvos Respublikos 2015 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatyti papildomą tikslinę dotaciją 260 tūkstančių Lt Panevėžio miesto savivaldybės privatizuotų butų išpirkimui, name, kuriame gyveno ir dirbo rašytoja ir visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Kultūros viceministras Romas Jarockis“.
Pats Kultūros ministras Šarūnas Birutis laiške Seimo pirmininkei Loretai Graužinienei (2015 01 16. Nr.51-10) išsamiai paaiškino:
„Dėl rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės įamžinimo galimų sprendimų. Kultūros ministerija išnagrinėjo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės 2014 11 26 raštą Nr. S-20414-8513 „Dėl G. Petkevičaitės-Bitės memorialinio muziejaus Panevėžyje ir Lietuvos Respublikos Seimo nario P. Narkevičiaus 2014, 12-25 raštą Nr. SN.S-64 „Dėl rašytojos ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės tinkamo įamžinimo Panevėžyje“.
Informuojame Jus, kad Kultūros ministerija, atsakydama į visuomeninių organizacijų, besirūpinančių G.Petkevičaitės-Bitės įamžinimu Panevėžyje, raštus, išdėstė ministerijos poziciją. Ministerijos nuomone, pirmiausia reikia išspręsti pastato, kuriame gyveno G. Petkevičaitė-Bitė nuosavybės problemas. Ministerija pasiūlė Lietuvos Respublikos 2015 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme numatyti papildomą tikslinę dotaciją 260 tūkstančių litų Panevėžio savivaldybei, privatizuotų butų išpirkimui, name, kuriame gyveno, dirbo visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir apie tai informavo Panevėžio miesto savivaldybę. Panevėžio miesto savivaldybei tapus vienintele pastato valdytoja galimi įvairūs turto rekonstravimo būdai: galima būtų tą turtą perduoti valstybei arba rekonstruoti naudojant Valstybės investicijų programas bei Kultūros paveldo departamento lėšas.
Tačiau Panevėžio savivaldybė nesikreipė į Lietuvos Respublikos Seimą dėl papildomų lėšų skyrimo 2015 metams ir 21014-11-24 raštu Nr. 19-2847 (4.18) „Dėl Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejaus atkūrimo“ informavo Kultūros ministeriją, kad nesteigs dar vienos kultūros įstaigos.
Atsižvelgiant į tai, kad namas, kuriame gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas unikalus ( kodas Kultūros vertybių registre – 10463), išskirtiniais atvejais kultūros paveldo objektas gali būti paimamas visuomenės poreikiams teisingai atlyginant Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 30 straipsnyje numatytais atvejais. Tačiau pažymėtina, kad minėtas kultūros paveldo objektas neatitinka nei vieno iš įstatyme numatytų atvejų, todėl šiuo metu ministerija neturi teisinio pagrindo išpirkti minėtą turtą visuomenės poreikiams.
Ministerija pakartotinai kreipsis į Panevėžio miesto savivaldybę, siūlydama išpirkti privatizuotus butus name, kuriame gyveno Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, bei tarpininkaus dėl papildomų lėšų skyrimo Panevėžio miesto savivaldybei, numatant papildomą tikslinę dotaciją Lietuvos Respublikos 2016 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą. Kultūros ministras Šarūnas Birutis“.
Kai šie raštai buvo nusiųsti į Panevėžio miesto savivaldybę, jos meras Kultūros viceministrui R. Jarockiui atsakė raštu (2014 -11-24. Nr 19-2847 (4.12); Nr SI-349) „Dėl Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejaus atkūrimo. Apsvarstę Jūsų pasiūlymus dėl tikslinės dotacijos ir valstybės biudžeto butų išpirkimui bei siūlymo Savivaldybei steigti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejų, informuojame, kad miesto savivaldybė neturi lėšų dar vienos kultūros įstaigos mieste įkūrimui bei išlaikymui. Panevėžio savivaldybė yra įsteigusi ir iš miesto biudžeto išlaiko 9 kultūros įstaigas: Savivaldybės viešąją biblioteką (su 7 padaliniais), Kraštotyros muziejų (su 2 padaliniais), Dailės galeriją (su padaliniu), tris teatrus – Lėlių vežimo. „menas“ bei Muzikinį, koncertinę įstaigą „Panevėžio garsas“, kultūros centrą „Panevėžio bendruomenių rūmai“ ir kino teatrą „Garsas“. Tai yra nemaži finansiniai įsipareigojimai miesto biudžetui ir šiandien nėra lengva užtikrinti joms reikalingą stabilų finansavimą. Įsteigta dar viena kultūros įstaiga pablogintų visų jau esančių ir gerai dirbančių kultūros institucijų finansinę padėtį.
Tad kreipiamės į Jus su pasiūlymu. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė buvo garsiausia XIX a. pabaigos- XX a. pr. Panevėžio krašto rašytoja, publicistė, pedagogė, visuomenės veikėja, filantropė. Ji priklauso tam negausiam lietuvių inteligentijos būreliui, kuris XIX a. pab. – XX a. pr. darbavosi tautinės (nacionalinės) kultūros dirvoje, kaip ir J.Basanavičius, V.Kudirka, A.Smetona, J. Tumas-Vaižgantas. Savo veiklos mastu ji yra viena iš nedaugelio mūsų krašto žmonių, kurių palikimas reikalingas visai Lietuvai. Todėl prašytume perimti pastatą bei įsteigti valstybinį memorialinį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejų. Savivaldybės meras. Vitalijus Satkevičius“.
Praėjo dar metai. Pasikeitė Panevėžio valdžia. Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė Liudvika Knizikevičienė, kai paskambindavau jai, džiaugėsi, kad dabar Panevėžio miestui vadovauja kultūros žmonės, kurie supranta, ką Lietuvai reiškia Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, ir dabar tikrai ledai pajudės. Bet praėjo dar metai. Ir vėl – reikalai nė iš vietos.
Į Ministrą Pirmininką p. Algirdą Butkevičių šį kartą dėl klausimo sprendimo kreipėsi Panevėžio „Bitės namai“. Ministras Pirmininkas įpareigojo klausimu pasidomėti raštu „Finansų ministerijai, Kultūros ministerijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos. Ministro Pirmininko pavedimu prašome kartu su Panevėžio miesto savivaldybe išnagrinėti, spręsti ir apie rezultatus informuoti asociaciją „Bitės namai“ ir Vyriausybės kanceliariją. Rimantas Vaitkus. 2015 11 23, 23-4131“.
Praėjo dar vieneri (gal jau penkiolikti ar šešiolikti nuo žygio pradžios) metai. O reikalas – nė krust… Skambiname, domimės. Panevėžio savivaldybė kratosi, kaip įkyrių musių. Ir štai netikėtai… vieną iš spalio ūkanotų dienų gaunu žinią, kad reikalai pagaliau pajudėjo. Tik kaip jie pajudėjo?
2016 m. rugsėjo 27 d. Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėjos L. Krasauskienės pavedimu ir kvietimu į posėdį klausimui spręsti susirinko Panevėžio kultūros ir meno komisija. Jai pirmininkauti buvo pavesta dailininkui T.Rudokui, nuomojančiam iš Savivaldybės Gabrielės Petkevičaitė-Bitės namų antrąjį aukštą savo dirbtuvėms (matyt, labai suinteresuotam ir toliau turėti tas patalpas). Taigi, įleido lapiną į vištidę. Atitinkamas buvo ir posėdžio sprendimas.
Panevėžio savivaldybės kultūros ir meno skyriaus vedėja L. Krasauskienė pripažino, kad spaudžiant nevyriausybinių organizacijoms, Bitės muziejaus problema jau daug metų yra traukiama į miesto struktūrinius planus, „tačiau niekas nevyksta todėl, kad nėra vizijos, kas čia toliau vyks“.
Įdomu, kas tuo turėtų rūpintis: ar miesto kultūrai vadovaujantis žmogus, ar kas nors iš šalies? Ar ne Kultūros ir meno skyriaus vedėja turėtų susodinti savo kabinete žymiausius miesto kultūrininkus (tik nesuinteresuotus, kaip dabartinis dailininkas Rudokas – O.V.) ir vadovauti jiems, kuriant tą viziją? Tai už ką tada mokamas atlyginimas atsakingam už miesto kultūrą žmogui?
L. Krasauskienei pritarusi Rima Maselytė pašiurpino savo cinizmu, pasiūliusi Bitės muziejų perkelti į Bitės tėvų namus, Puziniškį, Dievo ir žmonių užmirštą tolimą, niūrų, tarp miškų skendintį kaimą, apleistais neasfaltuotais keliais, kur be specialaus pasiruošimo, pasamdyto autobuso, pasiruošimo viską užmiršti visai dienai kelionėms. Apie kokią moksleivių, studentų ir visuomenės edukaciją galima kalbėti? Stebina, kaip kultūros žmogus gali tokius kliedesius skleisti, viešai ir protokoluojant.
Kita „ kultūros“ veikėja Zita Rimkuvienė pasiūlė „saliamonišką sprendimą“ – iškeldinti Bitės muziejų į kitą Panevėžio vietą, gal net naujos statybos, matyt, pataikaujant kažkuriam panevėžiečiui, kuriam mirtinai reikia, kaip TIK TOS Panevėžio vietos. Jo planams realizuoti bizniuką. Kas jis? Kuriantis mistinę paslaptį…. Sužinosime….
Su giliu liūdesiu „Bitės namų“ vadovas Zenonas Jurgelaitis, tarsi apibendrindamas ne tik šitų „kultūros“ ponių pasisakymus, bet ir kitų – panašius, liūdnai konstatavo, kad virš visų Lietuvos valdžių – Prezidentės, Seimo ir Vyriausybės bei Kultūros ministerijos – pati galingiausia yra Panevėžio valdžia, todėl „jeigu Savivaldybė nenorės, tai nieko čia ir nebus“.
Čia pat pasitvirtino jo žodžiai. Minėta Panevėžio kultūros ir meno komisija (9 prieš 1) nutarė Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui organizuoti TIK „G.Gabrielės-Petkevičaitės-Bitės memorialinę ekspoziciją Panevėžio kraštotyros muziejuje“. Ak, kaip lengva! Nei dirbti, nei galvos sukti nereikia…. Ir viskas. O Bitės muziejus – namas (pastatas) tegul smegte prasmenga skradžiai žemės, nes nei Panevėžio savivaldybei, nei Kultūros skyriaus vedėjai, nei panevėžiečiams kultūrininkams kultūrinis paveldas nerūpi. Per daug sunki našta jų sąžinėms ir galvelėms, kai atlyginimus galima gauti ir juo savo mieste nesirūpinant.
Per savo ilgą gyvenimą daug mačiau ir daug girdėjau. Kelis kartus lankiausi Panevėžyje, kur pažįstu daug inteligentų ir žinau, kad jiems Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejus ir jos atminties išsaugojimas – kraujuojanti žaizda širdyje, matant tokį Savivaldybės ir Kultūros ir meno komisijos abejingumą ir cinizmą, naikinantį Panevėžyje esantį mūsų Tautos, mūsų Valstybės ir mūsų kultūros paveldą.
Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus pirmininkė gydytoja Liudvika Knizikevičienė ne vieną kartą kreipėsi ir į panevėžiečius Seimo narius, tarp jų ir į dabartinį Povilą Urbšį. Tik vienintelis Seimo narys P. Narkevičiu suprato, ką reiškia Panevėžiui, Lietuvai ir pasauliui Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, ir stengėsi padėti sutvarkyti jos namelius ir gelbėti nuo užmaršties jos atminimą. O visi kiti?
Tik dabar pilnai ir visapusiškai supratau filosofo prof. Arvydo Šliogerio širdies klyksmą: „Lietuvoje išaušo barbaro valanda…“, kai jis kalbėjo apie Lietuvos kultūros situaciją. Šimtmečiu anksčiau pati Gabrielė Petkevičaitė –Bitė rašė: „Atimk iš tautos istoriją, jos Asmenybes, ir tauta išsigims“. Ar tik ne to ir siekia Panevėžio savivaldybė ir jos „kultūros“ žmonės?
Šiuo laikotarpiu, man atrodo, kad ši Panevėžio valdžios istorija, jos elgesys su žymiausia savo miesto Asmenybe, jau plačiai žinoma pasaulyje, yra chrestomatinis pavyzdys, kuris turėtų patekti į vidurinių mokyklų vadovėlius, su tos istorijos veikėjų tikromis pavardėmis , kaip sukrečiantis jaunus protus pavyzdys, kaip negalima elgtis su savo krašto didžiaisiais žmonėmis ir tautiniu kultūriniu paveldu.
Prof. habil. humanitarinių m. dr. Lietuvos moterų lygos pirmininkė Ona Voverienė
