Vis dėlto finansų ministrė R. Budbergytė atsakymą į mano laišką atsiuntė. Jį gavau rugsėjo 30 dieną, taigi, beveik po dviejų mėnesių. Ką gi, geriau vėliau negu niekada. Matyt, taip ilgai buvo užtrukta, nes teko net sudaryti darbo grupę tam, kad būtų atsakyta į mano laiške iškeltus klausimus (laiške, be R. Budbergytės, yra dar penkios pavardės).
Gerai, kad finansų ministrė padarė tai, ko dar niekas Lietuvoje nebuvo padaręs – pateikė struktūrinių reformų apibrėžimą. Taigi, galima iš to apibrėžimo daryti išvadą, kad mokyklų genocidas, gydymo įstaigų naikinimas, pensininkų apiplėšimas, įsteigiant privačius pensijų fondus, faktinis vergovės įteisinimas darbo santykiuose naujajame socialiniame modelyje, priverstinė gyventojų deportacija iš kaimų, naikinant visą kaimo socialinę infrastruktūrą – visa tai buvo struktūrinės reformos. Kitaip sakant, visi blogi darbai, kuriuos daro valdžia, yra struktūrinės reformos. Kadaise A.Zuokas buvo nuteistas už gerus darbus. O už blogus darbus Lietuvoje niekas nieko neteisia. Už blogus darbus galima sulaukti tik pagyrų iš Briuselio ar Vašingtono.
Žiniasklaida pranešė, kad Ukrainoje per pastaruosius metus po Maidano revoliucijos buvo uždaryta 600 ligoninių, o tose ligoninėse, kurios nebuvo uždarytos, sumažintas lovų skaičius. Tai reiškia, kad ir Ukraina daro struktūrines reformas, ruošdamasi stojimui į Europos Sąjungą. Kai Ukrainoje bus sunaikintas pakankamas skaičius ligoninių, mokyklų, kultūros namų ir kitų paprastiems žmonėms reikalingų objektų skaičius, kai pensininkų pensijos bus atiduotos į godžių bankininkų rankas, o valstybės strateginės įmonės bus padovanotos užsienio monopolijos – „investuotojams“, Ukraina gali tikėtis būti priimta į ES.
R.Budbergytė nepaneigė, nenuginčijo nei vieno mano argumento ir tik pakartojo tai, ką deklaruoja verslo atstovai ir jų lobistai – bankų ekspertai.
Pasak R.Budbergytės, kadangi darbo užmokesčio augimo tempas žymiai viršijo darbo našumo augimo tempą, todėl papildomai skatinti vartojimą netikslinga, nes spartus vartojimo išlaidų augimas didina importo paklausą ir blogina einamosios sąskaitos balansą. Perfrazuojant vieno žymaus Lietuvos politinio veikėjo populiarų šūkį – jūs nenusipelnėte gyventi geriau.
Deja, iš tikrųjų tas vadinamasis ekonomikos perkaitimas, ekonominė krizė kyla ne dėl to, kad paprasti žmonės ima geriau gyventi, gauna didesnius atlyginimus ir skaniau valgo. Krizės, ekonomikos perkaitimas kyla dėl to, kad valstybė skolinasi iš užsienio bankų, nes dėl mažų mokesčių verslui nesurenkama pakankamai lėšų į valstybės biudžetą, o taip pat ir dėl bankų veiklos.
Šiuo metu atlyginimai šiek tiek padidėjo todėl, kad vyriausybė savo veiksmais nepakankamai didindavo žmonių pajamas, minimalų atlyginimą, labai daug – beveik milijoną, darbingo amžiaus žmonių išvarė iš Lietuvos. Todėl darbdaviai buvo priversti didinti atlyginimus tam, kad ir pas juos dar likę darbuotojai nepabėgtų. Tačiau tai visai nereiškia, kad tie darbuotojai, kuriems buvo padidinti atlyginimai, nesukuria tiek pridėtinės vertės, kiek jie gauna atlyginimo. Tiesiog darbdavys, neturėdamas kitos išeities, būna priverstas ta sukurta pridėtine verte teisingiau dalintis su savo darbuotojais.
Krizės valstybėje, ekonomikos perkaitimas kyla tada, kai darbdaviai nepakankamai dalinasi sukurta pridėtine verte tiek su savo darbuotojais, tiek su valstybe (kitaip sakant, su visa visuomene) mokėdami mažus atlyginimus ir mažus mokesčius. Būtent tokia padėtis šiuo metu ir yra Lietuvoje, ir A.Butkevičiaus vyriausybė šią padėtį nori dar labiau pabloginti perskirstydama pajamas (bendrąjį vidaus produktą, pridedamąją vertę) darbdavių, turtingųjų naudai. Turėdami lėšų perteklių (praėjusiais metais Lietuvoje darbdaviai vien pelno gavo apie tris milijardus eurų) darbdaviai tas lėšas padeda į bankus. Bankai taip pat neturi ką su tomis lėšomis daryti.
Pasak „Swedbank“ ekonomisto N. Mačiulio, pinigų bankuose yra daugiau negu idėjų, kaip tuos pinigus panaudoti. Įmonėms tų bankuose gulinčių pinigų nereikia, nes dėl mažų žmonių turimų pajamų, mažo vartojimo, neapsimoka plėsti gamybos. Tokiu būdu bankams lieka vienintelė galimybė panaudoti savo turimas lėšas – kredituoti naujų namų, butų statybą. Todėl butų, namų kainos kyla, jie tampa spekuliacijos objektu, pučiasi kainų burbulas, kuris po tam tikro laiko sprogsta. Taigi, problema ne ta, kad žmonės – pensininkai ir dirbantieji turės daugiau pinigų normaliam pavalgymui ir to dėka bus skatinama normali gamyba, bet ta, kad tam pavalgymui, normaliam verslui vyriausybė skiriamą BVP dalį stengiasi riboti, mažinti, ir tuomet plečiasi spekuliaciniai burbulai, kurie ir sukuria ekonomikos perkaitimą ir finansų krizes.
R.Budbergytė kaltina paprastus žmones tuo, kad jie perka užsienines prekes ir tuo didina užsienio prekybos deficitą. Tačiau juk minimalias pajamas gaunantys žmonės didesnę dalį savo lėšų išleidžia maistui, kuris dažniausiai yra vietinės gamybos, o importines prekes, pavyzdžiui, brangias importines mašinas perka turtuoliai, kurių naudai A.Butkevičiaus vyriausybė ir perskirsto bendrąjį vidaus produktą, pavyzdžiui, įvesdamas Sodros lubas.
Savo ruožtu, esant mažiems mokesčiams, mažiems atlyginimams valstybė susiduria su didelėmis problemomis finansuodama savo funkcijas, kurių bet kokiu atveju neįmanoma atsisakyti. Todėl, esant valstybės biudžeto deficitui arba valstybės skolai, skolinasi užsienio bankuose, į šalį įvežami pinigai, kurių didesnė dalis vėl nusėda turtingųjų kišenėse. Didėja valstybės skola, kuri praktiškai beveik visose ES valstybėse (išskyrus Estiją) pasiekė tokį lygį, kad jos išmokėti jau neįmanoma. Bandymas taupyti, mažinti atlyginimus stabdo ekonomikos augimą ir dar labiau padidina valstybių skolas.
R.Budbergytė rašo, kad šiuo metu minimalus atlyginimas, lyginant su vidutinišku atlyginimu, yra pakankamas. Tačiau juk tas vidutinis atlyginimas yra nepakankamas. O minimalaus atlyginimo didinimas būtent ir yra vidutinio atlyginimo didinimo stimuliatorius. Didinant minimalų atlyginimą didėja ir visi kiti atlyginimai. Verslininkai ir jiems atstovaujantys ekspertai, siekdami užkirsti kelią atlyginimų didėjimui, sako, kad minimalų atlyginimą reikia didinti tik tada, kai padidėja vidutinis atlyginimas. Tačiau valstybė neturi jokių kitų priemonių vidutinio atlyginimo didinimui, o štai minimalų atlyginimą ji gali padidinti labai nemenkai. Todėl verslininkai ir nori iš valdžios atimti pagrindinį jos turimą instrumentą atlyginimų didinimui.
R.Budbergytė teigia, kad neapmokestinamųju pajamų dydžio didinimas nėra dotacija darbdaviams. Deja, iš tikrųjų tiek fizinių asmenų pajamų mokesčių mažinimas, tiek ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimas yra būtent valstybės dotacija darbdaviams. To neslepia ir patys darbdaviai, nes būtent jie kovoja už tai, kad būtų sumažintas darbo jėgos apmokestinimas ir tokiu būdu atpiginę darbo jėgą, jie galėtų konkuruoti pasaulinėje rinkoje su labiausiai atsilikusiomis trečiojo pasaulio šalimis mažais atlyginimais ir mažais mokesčiais. Beje, R.Budbergytė, teigdama, kad aukšta mokesčių našta daro neigiamą įtaiką užimtumo rodikliams, pati pripažįsta, kad pajamų mokesčių mažinimo tikslas yra ne padidinti žmonių pajamas, bet atpiginti darbo jėgos kainą, kuri šiuo metu yra viena mažiausių Europos Sąjungoje.
Finansų ministrė prieštarauja pati sau, vienu atveju teigdama, kad, siekiant išvengti ūkio kaitimo, papildomai skatinti vartojimą netikslinga, o kitu – kad tas vartojimas bus skatinamas mažinant darbo jėgos apmokestinimą. Neapmokestinamasis pajamų dydis bus padidintas nuo 200 iki 310 eurų ir dėl to tie asmenys, kurie gauna minimalų atlyginimą, papildomai gaus 17 eurų, o valstybės neteks 140 mln. eurų. Tą patį efektą būtų galima pasiekti (minimalią algą gaunantys asmenys papildomai gautų į kišenę tą pačią pinigų sumą), jeigu minimali alga būtų padidinta vos 20 eurų – nuo 380 iki 400 eurų. Tad kodėl valdžia, nuolat verkšlenanti dėl lėšų trūkumo ir dėl būtinumo laikytis fiskalinės drausmės, renkasi tokį valstybei labai nuostolingą būdą tariamai didinant gyventojų pajamas. Atsakymas paprastas – todėl, kad to reikalauja verslo ryšiai, paisydami tik savo siaurų interesų ir nekreipdami dėmesio į tą žalą, kurią dėl tokio sprendimo patirs visa visuomenė
R.Budbergytė rašo, kad yra didinamas apmokestinimo progresyvumas. Deja, tai yra netiesa. A. Butkevičiaus vyriausybė, žadėdama įvesti progresyvinius mokesčius, įvesdama Sodros lubas iš tikrųjų įvedė regresinius (turtuoliams žymiai mažesnius) mokesčius. Jeigu, padidinus neapmokestinamąjį pajamų dydį, minimalų atlyginimą gaunantys žmonės papildomai gaus keliolika eurų, tai, įvedus Sodros lubas, didžiausias pajamas gaunantys asmenys papildomai gaus keliolika ar keliasdešimt tūkstančių eurų. Tie pinigai siekiant turtuolius dar labiau praturtinti, bus paimti iš menkas pensijas gaunančių pensininkų.
Pasak R. Budbergytės, nekilnojamojo turto apmokestinimas neturi įtakos ūkio subjektų sprendimams dėl darbo vietų išlaikymo, jų kūrimo. Tačiau juk dabar egzistuoja rinkos santykiai ekonomikoje ir darbo vietų kūrimas priklauso ne nuo verslininko galimybių kurti darbo vietas, bet nuo vartojimo. Rinkos ekonomika – tai vartojimo ekonomika. Nebus vartojimo, nebus ir darbo vietų. O visuotinis turto mokestis ir mažins vartojimą, nes jis mažins pajamas nepasiturinčiųjų gyventojų, turinčių savo gyvenamuosius būstus.
R.Budbergytė teigia, kad nekilnojamojo turto bazė yra stabili, kas leidžia tiksliai prognozuoti biudžeto pajamas iš šių mokesčių. Pabandykime įsivaizduoti tokią situaciją: kur nors stovi koks nors pastatas ar žemės sklypas, ir jie neturi savininko. Šis nekilnojamas turtas yra labai stabilus, visiems matomas. Tačiau ar tas turtas pats savaime gali sumokėti mokesčius mokesčių inspekcijai? Ar mokesčių inspektorius gali ateiti, atsirėžti gabalą namo ar gabalą žemės? Be abejo, kad ne. Nekilnojamas turtas turi turėti savininką kuris galėtų sumokėti tuos turto mokesčius, o savininkas savo ruožtu turi turėti pajamų. Jeigu jis pajamų neturės, tai ir mokesčių inspekcija iš jo nieko negalės išreikalauti. Mokesčių inspekcija tik galės atimti turtą iš to savininko, kuris neturi pinigų, ir atiduoti jį tam, kuris turi pinigų. Tačiau ar tai būtų geras sprendimas? Ar teisinga būtų atimti butus iš menkas pajamas gaunančių pensininkų, kurie, įvedus nekilnojamo turto mokestį, neturėtų pinigų sumokėti tam turto mokesčiui? Juk žymiai racionaliau būtų apmokestinti tiesiog pajamas, o ne turtą.
Yra daug žmonių, kurie nemoka alimentų savo vaikams, yra daug kalinių, kurie yra padarę daug žalos ir kuriems teismai yra priteisę dideles pinigų sumas sumokėti nukentėjusiems. Taigi yra labai aiški bazė (alimentininkai, nusikaltėliai), iš kurių antstoliai turėtų išieškoti priteistas pinigų sumas. Nusikaltėliai sėdi kalėjimuose, todėl juos surasti antstoliams yra labai nesunku. Kažkur buvo rašoma, kad sumos, kurias pavyksta išieškoti iš alimentininkų, nesiekia net ir kelių procentų. Matyt, panašiai yra ir su nusikaltėliams priteistomis pinigų sumomis. Tad kodėl gi ta „stabili bazė“ nesumoka to, ką jie privalo sumokėti? Atsakymas akivaizdus – norint sumokėti mokesčius ar kokias nors skolas, būtina turėti pinigų – pajamų. Jeigu skolininkas neturės pajamų, tai visos pastangos iš jo ką nors gauti bus beviltiškos.
Žinoma, nei aš nieko neįrodysiu R. Budbergytei, nei ji su savo penkiais patarėjais man neįrodys, kad juoda yra balta, o balta – juoda. Tiek finansų ministrė R. Budbergytė, tiek ir ministras pirmininkas A. Butkevičius yra atstovai religijos, kuri šiuo metu pasaulyje yra labai populiari ir kuri vadinasi laisvoji rinka, neoliberalizmas. Gal būt jie nuoširdžiai aklai tiki tos religijos skelbiamomis dogmomis, gal būt tai daro iš reikalo, dėl karjeros. Kaip ten bebūtu, bet jie viešumoje privalo deklaruoti tos religijos dogmas ir jomis vadovautis. Privati nuosavybė veikia visada efektyviau negu valstybinė, darbo vietas kuria tik privatus verslas, valstybė yra blogis, su kuriuo reikia kovoti ir jį sunaikinti, valstybės egzistavimo garantas – mokesčiai, todėl juos reikia mažinti, naikinti tam, kad galų gale būtų sunaikinta ir pati valstybė – štai tos dogmos, kuriomis vadovaujasi R. Budbergytė, A. Butkevičius ir visi kiti liberalai.
Žinoma, jeigu tie pareigūnai netikėtų tuo neoliberalizmu arba nevaidintų, kad tiki, tai jie nebūtų pareigūnai. Tokia pati situacija buvo ir sovietiniais metais, tik tada reikėjo tikėti (arba vaidinti, kad tiki) marksizmu – leninizmu. Deja, objektyvaus, kritiško požiūrio į problemas trūksta. Tam reikia pilietinės drąsos.
