Vilniaus miesto meras R.Šimašius pašalino skulptūras nuo Žaliojo tilto. Atseit tos skulptūros yra sovietinės atgyvenos, simbolizuojančios tuometinį sovietinį gyvenimą, kuris visiškai neatitinka šiandieninių realijų.
Iš tikrųjų, ką šiandieninis gyvenimas gali turėti bendro su darbininkais ir valstiečiais, pavaizduotais skulptūroje? Juk dabar (kaip teigia visokie bankų ekspertai ir verslininkai) viską sukuria tik vieni verslininkai, o dirbantieji, darbininkai ir valstiečiai, jiems tik trukdo ir verslininkai savo darbuotojų neatleidžia tik todėl, kad reikia mokėti dideles išeitines pašalpas. Tikėsimės, kad verslininkams padės naujasis A.Butkevičiaus buldozeriu Seime prastumtas Darbo kodeksas. Pasinaudoję juo, verslininkai galės labai greitai atleisti visus savo darbuotojus ir patys vieni ramiai kurti bendrąjį vidaus produktą, pridėtinę vertę.
Besimokantis jaunimas, kultūros įstaigos nepriklausomos Lietuvos valdžiai visada buvo tik valstybės biudžetui nuostolius nešantis balastas. Todėl pasikeisdami valdydami Lietuvą konservatoriai ir socialdemokratai lenktyniavo, kas daugiau uždarys mokyklų ir kultūros įstaigų. Kol kas nepavyko įveikti tik universitetų. Tačiau politikai jau planuoja universitetų naikinimo vėjų – norima palikti tik tris universitetus.
Tačiau kuo gi reikėtų pakeisti „sovietinius balvonus“? Štai menininkai pasiūlė ant Žaliojo tilto pastatyti naminių gyvulių skulptūras. Manau, kad tai iš tikrųjų puiki idėja. Ožys, asilas, avinas ir kiaulė idealiai atitiktų šiuolaikinės dvidešimt pirmojo amžiaus Lietuvos visuomenės struktūrą.
Atgal į XIX amžių
Žiniasklaidą, radijo ir televizijos eterį yra užliejusi primityvi propaganda, akivaizdus melas. Netikri pranašai, vadinamieji ekspertai nuo ryto iki vakaro aiškina, kad juoda yra balta. Naivios liaudies masės visu tuo melu tiki ir į valdžią vėl eilinį kartą renka melagius ir demagogus.
Vienas iš socialdemokratų lyderių G.Kirkilas kaip aidas pakartoja verslo ryklių nuolat sakomą frazę. Kalbėdamas apie Darbo kodeksą, jis sako: „Visi pripažįsta, kad čia reikia reformų“. O pats vyriausias socialdemokratų vadas A.Butkevičius taip pat aidu pakartoja verslo lobistų frazę, kad Darbo kodeksą reikia keisti todėl, kad jis neva – jau atgyvenęs, sovietinis ir netinka šiems laikams, dvidešimt pirmąjam amžiui.
Iš tikrųjų, galima sutikti, kad Darbo kodeksą buvo galima pakoreguoti, pritaikant prie šiandieninių, dvidešimt pirmojo amžiaus, realijų. Mat per pastaruosius keliasdešimt metų darbo našumas dėl mokslinės, technologinės pažangos daugelyje sričių išaugo šimtus ar net tūkstančius kartų. Todėl per tą patį laiką dirbantieji pagamina daug daugiau bendrojo vidaus produkto, sukuria pridėtinės vertės negu anksčiau. Dėl to atsirado galimybių didinti atlyginimus, trumpinti darbo dienos ir darbo savaitės laiką, ilginti atostogas, trumpinti pensinį amžių, suteikti dirbantiesiems daugiau įvairių socialinių garantijų.
Tačiau socialdemokratai su jų vadu A.Butkevičiumi priešakyje priėmė tokį Darbo kodeksą, kuris dirbančiuosius iš dvidešimt pirmojo amžiaus nubloškė net į devynioliktą amžių, kai dirbantieji neturėjo jokių teisių ir dirbdavo po 12 valandų per dieną, arba tiek, kiek pareikalaudavo darbdavys. Darbo dienos laikas buvo prailgintas, atostogų laikas sutrumpintas, pensinis amžius prailgintas, socialinės garantijos sumažintos. Naujojo darbo kodekso rengėjai ėmė pavyzdį ne iš pažangiausių valstybių, tokių kaip Švedija, kuri mažina darbo dienos laiką, bet iš labiausiai atsilikusių trečiojo pasaulio šalių, kurios dar gyvena devyniolikto amžiaus ar dar ankstesnių laikų sąlygomis, laikydamos dirbančiuosius tik pigia darbo jėga. A.Butkevičius pasaulinėje rinkoje nori konkuruoti pigia darbo jėga su tomis labiausiai atsilikusiomis šalimis.
Žmones laiko besmegeniais?
Socialdemokratai tikėjosi, kad naujojo Darbo kodekso priėmimas jiems nesutrukdys laimėti Seimo rinkimus. Mat jie tikėjosi, kad žmonės, rinkėjai nesupras to kodekso esmės, patikės tomis nesąmonėmis, kurias kalba socialdemokratai, aiškindami apie tariamą Darbo kodekso naudą. Pavyzdžiui, darbo grupės, kuri kūrė Darbo kodeksą, vadovas Tomas Davulis sakė, kad „mes galvojame, kad geriausia socialinė apsauga yra darbo vietos, ir tuo remdamiesi kūrėme Darbo kodeksą“. Atseit, jeigu žmogus neturės jokių socialinių garantijų, jokių teisių, tai darbdavys jį samdys ir žmogus turės darbo, o jeigu jis turės teises ir garantijas, tai niekas jo nesamdys ir jis neturės darbo. Kitaip sakant, socialinės garantijos – tai jokių garantijų nebuvimas.
Manau, kad tokia logika gali vadovautis tik nevispročiai. Liūdna, kad tokia bepročių logika vadovaujasi Lietuvos politinis elitas.
Nejaugi darbo vietos – tik privačiame sektoriuje?
Naujų darbo vietų kūrimas – tai tas „arkliukas“, kurį apsižergusios visos partijos norėjo laimėti rinkimus į Seimą. Deja, visų partijų receptas, kaip kurti tas darbo vietas, buvo vienodas. Visi, net ir socialdemokratai, sakė, kad darbo vietas kuria tik privatus verslas.
Tačiau juk valstybės sektoriuje dirba apie keturi šimtai tūkstančių žmonių. Tad nejaugi mokytojai, gydytojai, policininkai, valstybės tarnautojai ir kiti biudžetininkai nedirba? Nejaugi jie neturi darbo vietų? Visos partijos sako, kad jos naujas darbo vietas kurs mažindamos mokesčius. Tai dar viena nesąmonė.
Be abejonės, sakyti, kad sumažins mokesčius, yra labai populiaru. Mokesčių mažinimui pritaria tikriausiai visi – net ir biudžetininkai, o taip pat ir pensininkai.
Man labai keista, kad ta visuomenės dalis, kuri turėtų būti labiausiai išsilavinusi – mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, nesupranta, kad jie atlyginimus gauna iš valstybės biudžeto, kuris yra surenkamas iš mokesčių. Kad biudžetininkai nesupranta, koks yra jų pajamų šaltinis, sprendžiu iš to, kad jie, dalyvaudami rinkiminėje kampanijoje, kurdami partijų programas, niekada neprieštarauja, ka būtų mažinamos pajamos to šaltinio, iš kurio jiems mokami atlyginimai. Kitaip sakant – neprieštarauja mokesčių mažinimui, o dažnai net ir patys juos ragina mažinti ir nesiūlo mokesčių didinti.
Kodėl biudžetininkai negina savo interesų, skirtingai negu verslininkai, kurie visada, tikėdamiesi gauti didesnius pelnus biudžetininkų ir pensininkų sąskaita, reikalauja mokesčius mažinti?
Paklausus pensininkų, ar reikia mažinti mokesčius, absoliuti jų dauguma, manau, pasakytų, kad reikia, nes jie, ypač žiemos mėnesiais, atseit didelę savo pensijos dalį sumoka mokesčiams. Tačiau šiuo atveju situacija yra tokia, kad vieni kalba apie ratus, o kiti – apie batus. Pensininkai galvoja, kad politikai sumažins jiems tuos mokesčius, kuriuos jie moka už šildymą ir kitus komunalinius patarnavimus, o politikai mažina tuos mokesčius, kuriuos verslininkai moka valstybei. O pensininkai jokių verslo mokesčių nemoka, jeigu jie patys nėra verslininkai. Priešingai, pensininkų pajamos yra iš tų mokesčių, kuriuos moka verslininkai. Todėl mažinant šiuos mokesčius (ką ir daro A.Butkevičiaus vyriausybė) teks arba mažinti pensijas, arba mažinti pajamas kokiems nors dirbantiesiems, kurie finansuojami iš valstybės biudžeto.
Rinkimai – nesąmonių kalbėjimo metas
Seimo rinkimai yra nesąmonių kalbėjimo, melagysčių metas. Pavyzdžiui, naujasis Tvarkos ir teisingumo partijos lyderis R.Žemaitaitis sako: „Mažinsime mokesčius, kad didėtų pensijos ir atlyginimai“.
Šį melą galima vadinti tradiciniu, jį kartoja praktiškai visos partijos prieš kiekvienus rinkimus. Į vieną krūvą sudedami du vienas kitam prieštaraujantys teiginiai ir tikimasi su jų pagalba laimėti rinkimus.
Dažnai tai padaryti ir pavyksta – kas nors iš tokių melagių rinkimus laimi, nes juos bet kokiu atveju kas nors ir turi laimėti. Deja, po rinkimų abiejų pažadų įvykdyti niekam nepavyksta, nes tai padaryti ir neįmanoma – reikia rinktis kurį nors vieną variantą: arba mažinti mokesčius, arba didinti socialines išmokas ir atlyginimus biudžetininkams ir pensijas pensininkams. Sumažinus mokesčius žmonių gerovės kėlimui lėšų nelieka.
Didintas ar padidintas?
Socialdemokratų vadas ministras pirmininkas A.Butkevičius gyrėsi: „Mes penkis kartus padidinome minimalų atlyginimą“. Tai taip pat yra melas. Jeigu minimalus atlyginimas būtų padidintas penkis kartus, jis šiuo metu turėtų būti 1230 eurų. Deja, šiuo metu minimalus atlyginimas yra tik 380 eurų. Jis per A.Butkevičiaus valdymo laikotarpį buvo padidintas nuo 850 litų iki 380 eurų. Tai reiškia, kad minimalus atlyginimas buvo padidintas ne 5, bet 1,5 karto.
Galima daryti išvadą, kad A.Butkevičius padarė kalbos klaidą – jis turėjo sakyti ne, kad „minimalus atlyginimas buvo padidintas penkis kartus“, bet kad „jis buvo didintas penkis kartus“. Didintas ar padidintas. Tarsi ir smulkmena, bet tos A.Butkevičiaus prie žodžio priklijuotas dar dvi raidės viską iš esmės keičia, socialdemokratų nuopelnus, keliant atlyginimus, padidina kelis kartus.
O gal būt A.Butkevičius, kaip ir kiti politikai, kalba bet ką ir bet kaip tikėdamasis, kad žmonės bet kokius jo pasakytus žodžius „suvirškins“, nekreipdami dėmesio į jų tikrą prasmę, arba nesuprasdami, ką jis sako.
Premjeras racionaliems pasiūlymams – kurčias ir aklas
Dar viena „smulkmena“ – švietimo ir mokslo ministrės A.Pitrėnienės rinkiminiame lankstinuke kadaise gražiausiu pripažintas lietuviškas žodis „ačiū“ buvo parašytas su klaida.
Tad jeigu tas žmogus, kuris rūpinasi visos Lietuvos švietimu, nemoka parašyti paties gražiausio lietuviškojo žodžio, tai ką kalbėti apie kitus – paprastus Lietuvos žmones?
Ministrė sako, kad ji to savo lankstinuko net nematė ir to žodžio su klaida nerašė. Gal būt. Tačiau lankstinuką kūrė ir su klaida parašė žodį „Ačiū“ kažkokia firma, žmonės, kurie, manau, yra mokyti jau ne sovietinėje, bet dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje.
Tie nemokantys rašyti žmonės yra jau nepriklausomoje Lietuvoje vykusių švietimo reformų aukos. Todėl už tas klaidas atsakingi politikai, kurie dirbo toje švietimo srityje – švietimo reformų iniciatoriai: buvę ministrai Darius Kuolys, Algirdas Monkevičius, Gintaras Steponavičius, o taip pat ir daugelis kitų žemiausio rango valdininkų, tų reformų vykdytojų.
Švietimo reformatoriai švietimo kokybę „gerino“ naikindami, draskydami mokyklas. O dabar politikai sugalvojo, kad Lietuvai mokytojų iš viso nereikia, todėl sako, kad reikia visai uždaryti ir Lietuvos edukologijos universitetą, kuris ruošia pedagogus. Motyvuodama tuo, kad į Edukologijos universitetą stoja ne patys geriausia mokiniai, todėl universitetas atseit paruošia blogus mokytojus.
Tačiau juk tokiu būdu bandoma kovoti su pasekmėmis, nematant ir nenorint matyti priežasčių. Į Edukologijos universitetą nesugebama pritraukti gerų studentų todėl, kad mokytojo specialybė nepatraukli dėl to, jog mokytojo darbas yra labai sunkus, o atlyginimas už šį sunkų darbą yra labai menkas.
Norint padėtį taisyti, reikia mažinti mokytojams tenkančius darbo krūvius, didinti atlyginimus ir socialines garantijas. Tam, kad tai būtų įmanoma įgyvendinti, būtina didinti švietimo finansavimą.
Visa tai bandė ministrui pirmininkui A.Butkevičiui pasakyti švietimo profsąjungos. Deja, A.Butkevičius kaip visada buvo aklas ir kurčias racionaliems pasiūlymams.
