Gruodžio 4 dieną Italijoje turi įvykti referendumas dėl Konstitucinės reformos. Trumpai tariant, Italijos Premjeras pasiūlė sumažinti Senato galias ir dalį jų perduoti regionams. Aišku, tai italų vidinis reikalas, nors po tokios reformos, jei ji bus įvykdyta, padidės regionų įtaka ir tai neabejotinai atsilieps Italijos išoriniame bendradarbiavime.
Keista ne tai, kad italams siūloma savotiška centrinio valdymo decentralizacija – Šiaurė ir Pietūs visada mėgo vieni prieš kitus paburnoti, bet keistai atrodo JAV pasiuntinio Italijoje elgesys šiuo klausimu.
Kalbėdamas Romoje paties organizuotame seminare, jis viešai pareiškė, kad jei italai balsuos prieš, tai jie padarys netinkamą žingsnį. Toliau dar gražiau: „Neteisingo sprendimo atveju transnacionalinės amerikiečių kompanijos, kurios atidžiai seka įvykius ir laukia rezultatų, peržiūrės investicinę politiką apribojimų linkme“.
Į tokį akiplėšiškumą – akivaizdų JAV kišimąsi į Italijos vidinius reikalus, sureagavo aukščiausias šios šalies politikų ešelonas, viešai sukritikavęs svarbiausią Amerikos diplomatą Italijoje.
Jei politikai vis vien stengėsi švelninti toną, tai esantys opozicijoje negailėjo ir įvairesnių išsireiškimų. Tiesmukiškiausiai atrėžė partijos „Šiaurės lyga“ lyderis M. Salvini:
„Ponas JAV pasiuntiny, užsiimkite savo reikalais ir nesikiškite, kaip dažnai būdavo praeity, į italų vidaus reikalus. Tikiuosi,kad lapkrityje rinkimus laimės Trampas, kuris jau viešai pažadėjo, kad jam labiau rūpi savų namų problemos. Jei referendume „už“ ruošiasi balsuoti masonai, bankininkai ir kitokio plauko pasaulio galingieji, tai tik dar kartą įrodo, kad būtina balsuoti „prieš“, tai yra už tikrąją laisvę ir italų gerovę…“
Ką gi, JAV kišimasis į kitų valstybių reikalus, nesvarbu kokių paskatų vedamas, jau – įprastas dalykas, todėl nereiktų tuo stebėtis ir nevertėtų į tai kreipti dėmesį. Tačiau mane sudomino ne pats pasiuntinio elgesys, bet jo pasakytas tekstas, kurį dar kartą pakartosiu: „…transnacionalinės amerikiečių kompanijos, kurios atidžiai seka įvykius ir laukia rezultatų, peržiūrės investicinę politiką…“
Suprantate skirtumą? Ne JAV administracija ar …, bet transnacionalinės kompanijos. Tai eilinį kartą patvirtina, kad pati JAV administracija – tik transnacionalinių kompanijų samdyta klerkų grupė, kuri vykdo pastarųjų nurodymus.
Manau, kad Italijos valdžios kritiką sukėlė ne paties pasiuntinio elgesys, bet jo atvirai įvardinti pagrindiniai globalios politikos programuotojai ir projektuotojai.
Tikriausiai sutiksite, kad visa tai jiems patiems puikiai žinoma ir jie patys tame reikale dalyvauja, turiu omenyje aukščiausią italų valdininkijos sluoksnį ir ne vien šios valstybės, bet viešai kalbėti apie tai „išvystytos demokratijos laikais“ nėra būtina. Tai – žalinga bendram reikalui. Tai, ką žino ir kaip veikia „išrinktieji“, neturi būti suprantama eiliniams.
Jei taip, tada tas pasiuntinys – visiškas nesusipratėlis arba pasipūtėlis, o gal… tai gerai apmąstytas veikimas? Jei taip, tuomet išgirtojoje „demokratijos citadelėje“ jau kvepia anarchija? Nes, jei pasiuntinys viešai pliurpia tai, ko nereikia, o jo darbdaviai į tai nekreipia dėmesio, kitaip viso to nepavadinsi. Pagaliau, ar tai tikrai yra naujiena?
B. Obama – valdovas ar tik „vėliava“?
Aš jau ne kartą savo rašiniuose abejojau, ar JAV Prezidentas Barakas Obama tikrai valdo, ar jis dabar – jau tik gerokai išblukusi šios šalies „vėliava“. Jei taip, tada kas tie tikrieji valdytojai ir ko jie siekia?
Ne taip seniai ABC.es paskelbtame rašinyje kalbama apie B.Obamos vadovavimo klaidas, kurios leido sugrįžti Rusijai į vedančiųjų vaidmenų pasaulyje aktorių gretas. Autorių nuomone, tos klaidos tai: „Vašingtono neveiklumas Sirijoje ir Ukrainoje, atvirumo politika Irano ir Kubos atžvilgiu, už visa tai JAV negavo ir negauna nieko mainais.“
Paskutiniais metais visa vadinamoji „nepriklausoma“ sisteminė žiniasklaida bando mums įteigti, kad būtent savo kadencijas bebaigiančio JAV Prezidento požiūris, jo bukagalviškas užsispyrimas, nesupratimas ir negebėjimas sudarė tokias sąlygas, kai globalioje erdvėje imama vis labiau abejoti Amerikos galybe ir išskirtinumu.
Ar tikrai yra taip? Pagaliau, ar kada nors žmonijos istorijoje buvo tokia galia, kuri viena galėtų primesti valią visam likusiam pasauliui? Svajotojų buvo, bandymų buvo, bet rezultatas… Todėl gal visas tas vienintelės supervalstybės ir išskirtinumo įvaizdis, kurį ir sukūrė ta pati sisteminė žiniasklaida, tebuvo ir tebėra eilinė istorijoje iliuzija, kuri nieko bendro neturi su realiomis egzistuojančiomis aplinkybėmis? Gal 2007 metais Miuncheno saugumo konferencijoje pasakytoje Rusijos Prezidento V.Putino kalboje, kurią sisteminė žiniasklaida nedelsiant užsipuolė, buvo kažkas tokio, ką ir šiandien vengiama pripažinti tiesa?
„Kas tai yra vadinamasis vienpoliarinis pasaulis? Nors ir kaip negražintum šį terminą, praktikoje tai reiškia viena: vienas valdžios, jėgos ir sprendimų priėmimo centras. Tai vieno šeimininko, vieno suvereno pasaulis.
Toks pasaulis galutiniame rezultate neišvengiamai tampa pavojingas ne tik tiems, kurie įspausti į tokius rėmus, bet ir pačiam suverenui, nes griauna jį iš vidaus. Tai nieko bendro neturi su demokratija.
Manau, kad šiuolaikiniame pasaulyje, būtent šiuolaikiniame, vieno centro modelis nepriimtinas ir net neįmanomas. Ne vien todėl, kad vienvaldžiam lyderiavimui dabarties pasaulyje nepakaks nei karinių – politinių, nei ekonominių resursų. Daug svarbiau, kad toks modelis bus neveiklus, nes jame nėra ir negali būti šiuolaikinei žmonijos civilizacijai vieningų moralinių vertybių bazės.“
Jei šiuo atveju V. Putinas yra teisus, tai į JAV Prezidento kėdę 2008 metais pasodinto B.Obamos užduotis buvo visai kitokia, kurią netiesiogiai patvirtina pačioje jo prezidentavimo pradžioje įteikta Nobelio Taikos premija. Kaip avansas, kaip užduotis, kuri jam paskirta ir su kuria, reikia tai pripažinti, jis pakankamai neblogai iki šiol susidorojo, nepaisant visų „didelių amerikiečių“ riksmų ir viešai reiškiamų nepasitenkinimų. Pabandykime į jo tarnystę pažvelgti kitaip ir pradėkime nuo ankstesnių įvykių, kuriems dirigavo jo pirmtakas…
„Jei nepakanka galios įsilaužti per duris, lįsk per kaminą“
Pamenate, kai amerikiečių ir jų „sąjungininkų“ pasiruošimas įsiveržti į Iraką ėjo prie pabaigos ir jau praktiškai niekas neabejojo, kad jis įvyks, per televizijas buvo demonstruotas rusų politiko V. Žirinovskio interviu, duotas grįžtant iš vizito Irake, kuriame jis pakankamai aiškiai grasino Valstijoms didele nesėkme ir didelėmis netektimis? Manau, kad absoliuti dauguma tai jau primiršome, bet toks interviu buvo. Tai pravartu prisiminti, nes tuomet šio politiko pasisakymas jau vien dėl jo specifinės minčių dėstymo manieros daugumai atrodė „kvailo pasipūtėliškumo“ viršūnė. Pagaliau, ar kas tais metais po Jugoslavijos įvykių, invazijos Afganistane, galėjo suabejoti JAV karine galia? Niekas. Todėl „užsimaukšlinęs juokdario kepurę“ perspėjimais svaidėsi būtent V. Žirinovskis, o ne kas nors kitas. Tai tik paskatino amerikiečius ir jų sąjungininkus veikti ir mažai kas suprato, kad šio interviu tikslas toks ir buvo.
Beveik nesutikdami pasipriešinimo amerikiečiai „kaip per sviestą peiliu“ perrėžė vieną galingiausių A.Rytų valstybių, užėmė ir leido apiplėšti Bagdadą, po kelių savaičių pagavo Huseiną, o dar prabėgus kuriam laikui pačių irakiečių rankomis, leidę viešai surengti taip vadinamo teismo procesą, jį pakorė ir… realiai ilgam įklimpo.
Nugalėti – ne taip sunku, bet priversti musulmoną gyventi pagal „universalias taisykles“ – nepaprastai brangiai kainuojanti utopija. 1,7 trilijono dolerių ir daugiau nei 5000 žuvusių „demokratijos nešėjų“, net „civilizuotai“ nusavinus Irako naftos versloves ar afganistaniečius vėl privertus auginti ir tiekti narkotines medžiagas, nepadengia realių kaštų. Tuo labiau, kad iš šių invazijų naudą gavo ir tebegauna transnacionalinės kompanijos, o išlaidas dengia valstybė – visi joje gyvenantys mokesčių mokėtojai, net paprasčiausias, vos galą su galu suduriantis vakarietiškas vargeta.
Taigi, tiesioginės invazijos aiškiai pademonstravo, kad realiai valstybei nepakanka resursų, nors, pagal aritmetinius paskaičiavimus, atrodo, turėtų užtekti su kaupu. Bėda tai, kad vadinamieji vakariečiai per tuos „šaltojo karo“ dešimtmečius, kaip nebūtų keista, gerokai išlepo ir muštis už „demokratines vertybes“ bei liberalią ekonomiką neturi jokio noro. Ypač, jei jų pačių lovoms ir televizoriams niekas negrasina. Daugumai jų visiškai neįdomu, iš kur ir kaip tas išskirtinė gerovė atsiranda, jie nori gyventi. Gyventi gerai ir patogiai.
Valdantysis valstybės politinis elitas, atvirkščiai, tapo dalinai pačių lengvabūdiškai sukurtos sistemos įkaitais, kai vadinamųjų Vakarų piliečių pragyvenimo lygmuo priklauso nuo transnacionalinių korporacijų „sveikatos“. Būtent jos šiandien, savo rankose turėdamos absoliučią daugumą gamybos priemonių bei finansinį kapitalą, iš tikrųjų yra šalies šeimininkės, kuria darbo vietas ir tuo pačiu išlaiko šiokį tokį valstybės stabilumą. Joms, kaip ir kiekvienam „gyvam“ organizmui, būtina „kasdienė duona“ – kitų kraštų, kuriuose galima išgauti viršpelnį, nusavinimas. Jei to nevyksta, sistema ima graužti save iš vidaus. Sistema ima irti. Irdama ji grasina sugriauti namus, kuriuos pati savo apsaugai sukūrė… Pačiai sistemai gal tai nėra mirties ar gyvybės klausimas. Istorijos vingiuose ji ne kartą demonstravo gebėjimą transformuotis, keisti savo pavidalą ir pasistatyti naują buveinę kitoje Žemės dalyje, bet šiandieninės priebėgos valdančiajai politinei kastai toks sprendimas reiškia jos galą.
Prie viso to reiktų pridėti, kad dalis globalaus kapitalo savininkų jau seniai nejaučia jokių sentimentų vienai ar kitai teritorijai. Jie – klajokliai. Jiems gerai ten, kur ramiai ir saugiai gali planuoti, veikti ir išsaugoti savo turtą. O kita pusė mato save tik ten, kur ji gimė ir įgavo galią. Būtent tie vidiniai skirtumai tokiuose istorijos posūkiuose sukelia tarp jų milžinišką trintį ir verčia pastaruosius visais būdais ieškoti naujų priemonių irimo procesui stabilizuoti.
„Kai tavo namams reikia rimto remonto, o tau stinga resursų, ir tavo nuomininkai žvalgosi į kaimynus, telieka padegti kaimynų statomą naują būstą arba aplink jį sukurti nesaugumo juostą, kitaip pačiam teks eiti šunis lodant.
Tačiau ir „kaimynas“ – „ne iš kelmo spirtas“: kol įprastu primityviu taranu, garsiai šūkaliodamas ir mosuodamas vėzdu, stengiasi paimti vieną ar kitą netoli jo pūpsančią tvirtovę, jis sugebėjo pakilti iš migio, gerokai sutvirtinti savo prieigas. Dabar tik kvailys gali mušti galva sieną, nebijodamas pats save nugalabinti. Protingas keičia taktiką ir atsisako tiesioginio susidūrimo. Ima veikti pagal principą: „jei nepakanka galios įsilaužti per duris, lįsk per kaminą.“
Tokią vaizdžią citatą radau viename iš vokiškųjų portalų. Mano galva, ji labiausiai atitinka apibūdinti tą laikotarpį ir 2008 JAV politinius to meto pokyčius. Vietiniam amerikiečių kapitalui, kuris ir šiandien tebemano turintis tiek galios, kad nebaudžiamai gali primesti savo valią bet kam ir bet kuriame pasaulio kampelyje, Dž. Bušo jaunesniojo priemonės buvo priimtinos, nes skatino karinio – pramoninio komplekso apsukas ir iš to gaunamą naudą, tuo pačiu didino statistinį BVP ir užtikrino tolimesnį „didžiausios ekonominės ir karinės galios“ įvaizdį.
Kodėl išsiskyrė Obamos ir Klinton keliai?
Būtina prisiminti, kaip sunkiai B. Obamai pavyko pasiekti Demokratų partijos nominaciją būti kandidatu į Prezidentus. Kova tarp jo ir Hilary Klinton vyko beveik iki pat paskutinio akimirksnio. Tai reiškia, kad tarp stambaus kapitalo, kuris maitina ir prižiūri abi amerikiečių politines jėgas, nebuvo sutarimo, kokią tolimesnę taktiką globalioje erdvėje pasirinkti.
Tiek respublikonų MaKKeinas, tiek demokratų Klinton atstovavo griežtos taktikos globalioje erdvėje šalininkus, o Barakas Obama siūlė veikti kitaip. Nė viena pusė neturėjo jėgų laimėti, todėl buvo rastas kompromisas: Prezidentu bus Barakas Obama, o užsienio departamentą valdys Hilary Klinton.
Visiems buvo aišku, kad toks jėgų išdėstymas stabilumo neatneš, todėl kiekviena pusė tikėjosi „prisijaukinti“ vieną ar kitą. Nepavyko. Barakas Obama, nepaisant pastovaus politinio puolimo, liko „kvailai užsispyręs“ ir ištikimas savo pažadams – vengti tiesioginės konfrontacijos, išoriškai siekti susitarimo ir veikti iš vidaus. Kitų valstybių piliečių rankomis skaldyti, trupinti jų pačių namus, sukelti nesibaigiantį chaosą ir taip užtikrinti amerikietiškųjų transatlantinių kompanijų ekspansiją.
Šiandien dar sunku pasakyti, ar pats Obama nusprendė, ar Klinton iniciatyva 2011 metais prasidėjo „arabų pavasariai“. Gal būtent dėl to nuo antros kadencijos Obamos ir Klinton keliai išsiskyrė? Kaip ten bebūtų, bet tokiu pasirinkimu pavyko sunaikinti arba susilpninti Libiją, Egiptą, Siriją, o veiksmais Ukrainoje iš naujo paversti Rusiją „blogio ašimi“, taip „išpurenant dirvą“ galimam milžiniškam susidūrimui, kuris vienu ypu išspręstų globalias žmonių augančios populiacijos problemas, pakeistų išlikusią socialinę sanklodą ir pradėtų naują civilizacinio progreso šuolį.
Vienu galima beveik neabejoti, Barakas Obama pasistengs išlikti ištikimu savo pažadui ir vertu taikos premijos, nepradėdamas karinės eskalacijos, nors visi paskutiniai įvykiai globalioje erdvėje rodo, kad jis ir jo šalininkai beveik nebevaldo situacijos.
Tačiau JAV Prezidento postas tuo ir geras, kad be jo parašo ar pritarimo kol kas neįmanoma sukelti visuotinės mėsmalės, todėl galime viltis, kad bent jau iki 2017 sausio 20-osios skirtumo tarp visuotinio karo ir sąlyginos taikos brūkšnys nors ir plonės, bet galimai nenutrūks. O toliau viskas priklausys nuo to, kuris iš kandidatų, o tai reiškia, kuri iš globalaus kapitalo grupuočių, laimės, nes, matyt, kapitalo klanams susitarti iki šiol nepavyksta.
„Trečiasis pasaulinis karas bus…“
Pavasario pabaigoje, o gal pačioje vasaros pradžioje, akis užkliuvo už senojo Rotšildo paatviravimų vienam iš žiniasklaidos grandų. Tebuvo tik keletas sakinių apie tai, kad dabartinė globali finansinė sistema imasi „eksperimento su žmonėmis, pradinę kreditavimo palūkanų normą prilygindama nuliui, o paskutiniu laikotarpiu net proteguodama neigiamas palūkanas. Pirmiausia debeto.“
Nors ir atkreipiau dėmesį, bet, prisipažinsiu, didelio susidomėjimo tai nesukėlė. Na, bamba seniokas, kažkuo nepatenkintas ir tiek. Tačiau visai neseniai akiratin pateko kitas pasisakymas. S.Rokfeleris taipogi tarė keletą viešų sakinių:
„Dabarties Rusija visiškai nepanaši į TSRS. TSRS susidėjo iš respublikų, kurias buvo galima pastūmėti atsiskirti paaiškinus, kad skyrium gyventi geriau. Kas iš tikrųjų ir įvyko. Tačiau būkime objektyvūs: absoliuti dauguma šių buvusių respublikų gyventojų geriau gyventi nepradėjo, todėl, aš manau, kad separatistinės nuotaikos Rusijoje pasmerktos žlugti. Reikia su rusais tartis arba bus karas. Manau, kad susitarti nepavyks…
Šiandienos situacija man primena XX amžiaus pradžią prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Mes matome dvi galingas sąjungas (JAV – ES ir Rusija, Kinija, Iranas), kurios stengiasi dominuoti ir nenori viena kitai nusileisti. Niekada istorijoje tokie atvejai nesibaigdavo taika. Aš esu įsitikinęs: Trečiasis pasaulinis karas bus…“
Daugelis, mininčių šias pavardes, nedviprasmiškai teigia, kad tai – vienos turtingiausių pasaulio šeimų, nuo kurių elgesio priklauso šimtų milijonų likimai. Ir tai ne šiaip tarpusavyje konkuruojančio globalaus kapitalo dvejetas, tai – tik „aisbergo viršūnė“, už kurios slepiasi kiti vieno ar kito klano žmonės. Jie gali būti galingesni už pačius Rotšildus ar Rokfelerius.
Tai, atrodo, yra tiesa. Todėl trijų mėnesių laike viešumoje pasirodę vieno ir kito pasisakymai nėra tik tuščias žodžių žaismas ar plykstelėjęs noras pasipuikuoti viešumoje.
Kaip žinia, kapitalas didelio triukšmo nemėgsta, o didelis, labai didelis kapitalas linkęs išlikti už paprastai akiai neįžvelgiamo horizonto ribų. Jei jam tarnaujantys žmonės mato būtinumą kažką pasakyti viešumoje, tai realiai nieko gero nežada.
Kuo galimai nepatenkinti „rotšildai“ ir ko reikalauja „rokfeleriai“? Kur tas galimas nesutarimų kamuolys? O gal nepatenkintųjų daugiau? Apie tai kitoje dalyje.
