Mano a.a.mamytė sakydavo: „Neduok, Dieve, nuo mėšlo vežimo nusiritusiam, sąžinę bei supratimą praradusiam ponu patapti – ir taip lietuvis lietuviui gyvam pagatavas paskutinį kailį nulupti.“ Teisi ji buvo. Ak, kaip teisi.
Prieš mane ant stalo – šūsnis prirašytų popierių. Rašo Augustinas Gudmonas, nemažą metų naštą ant savo pečių susikrovęs žmogus. Dar pusmetis ir aštuntos dešimties jubiliejus pasibels į duris. Nors širdis vis dažniau ima reikšti savo pretenzijas, skauda kelius, bet vis dar išrodo drūtas, kaip tas tikras lietuviškas ąžuolas, nuspalvintas žiemos šerkšnu. Rašo į miesto savivaldybę, į seniūniją, bando savo matymą paaiškinti UAB „Jurita“ administratoriui… Kreipiasi, prašo pagalbos, pagaliau, reikalauja…
Istorija – iki skausmo paprasta
Istorija – iki skausmo paprasta ir daugiabučių gyventojams banali kaip ir jų kasdienybė: „Š.m. gegužės pradžioje mūsų namo, esančio Taikos gatvė Nr. 85, Vilniuje, administratoriaus Alberto Januškevičiaus nurodymu pakabinamas skelbimas, kad keis mūsų laiptinėje langus. Ten įrašyta bendra 6218,47 eurų kaina ir net nurodyta UAB, kuri atliks šiuos darbus…“
Augustinas – žemaitis, o žemaičiai prieš apsispręsdami linkę patys „pačiupinėti“ visą reikalo esmę. Be to, jis gyvenimo kelyje ne vieną pastatą Vilniuje pats savo rankomis statė. Prabudo, matyt, jame tas gero statybininko kruopštumas viską dar kartą apžiūrėti ir dar kartą patikrinti.
Pasidomėjo vienoje, pasiklausinėjo kitoje tokius darbus atliekančioje įmonėje (UAB „Namo akys“, „Aulaukis“…), kol aptiko tą, kuri tokius darbus pasisiūlė atlikti už beveik 2000 pigesnę kainą ir taip pat kokybiškai, ir su 7 metų garantija.
Suprantama, Gudmonui, kaip lietuviško ūkininko sūnui, matyt, jau „kraujyje įsigėręs būtinumas taupyti“, be to, jo paties ir žmonos gaunamos pensijos, nors atidirbta beveik penkiasdešimt metų, verčia labai atidžiai skaičiuoti išlaidas. Pagaliau, logiškai mąstant, visi kaimynai neturėtų būti prieš tokį požiūrį, o namo administratorius – ne savininkas, jis tik prižiūrėtojas, siūlytojas ir savininkų sprendimų vykdytojas. Būtent už tai jam mokama. Teisingai? Ne, neteisingai…
„Ne tavo reikalas“
Mes nesivelsime į visų Lietuvos įstatymų vingrybes šiuo klausimu. Kaip žinia, dažnai įstatymai taip surašomi, kad paprastam žmogui jį perskaičius ne tik, kad nieko nepaaiškėja, bet jis priverstas suabejoti ir tuo, ką aplink save realiai mato. Gal todėl mūsų šalyje taip sparčiai veisiasi įvairiausias juridines paslaugas teikiančios įstaigos ir įstaigėlės, gausėja advokatų kontorų? Pabandykime į visa tai pažvelgti pačiomis Augustino akimis nuo pat pradžių pradžios…
Taigi, gegužę laiptinėje atsiranda skelbimas, kad numatoma keisti langus ir prašoma savininkų pritarimo.
Atvirai sakant, tai – ne pats geriausias informacinis būdas. Paprastai geras akis turintys jaunesni dažniausiai skuba, o labiau pagyvenusiems jau reikalingi „okulioriai“, kuriuos ne kiekvienas su savimi tampo, eidamas išnešti šiukšlių ar bėgdamas duonos į artimiausią parduotuvę, todėl visumoje tas kabantis raštas lieka nepastebėtas arba neperskaitytas.
Sakysite, rūpestis savo namo, savo laiptinės reikalais – būtinas kiekvieno gyventojo reikalas? Taip, tai taip, bet, mano manymu, administruojanti firma nė kiek nenubiednėtų, jei apie finansinius reikalus asmeniškai raštu informuotų kiekvieno buto savininką. Juk mokestinius reikalavimus ji nekabina skalbimo lentoje, o siunčia kiekvienam į jo butą. Negi pridėti prie to apklausos anketą – milžiniškos išlaidos?
Pagaliau yra dar paprastesnis būdas – sukviesti gyventojus į susirinkimą ir ten nuspręsti: taip ar ne. Kaip teigia Augustinas savo pareiškimuose, tokio susirinkimo nebuvo.
Kai apsiklausinėjus tapo aišku, kad darbus galima atlikti ir už menkesnę kainą, ponas Gudmonas nupėdino pas administratorių. Šis jam ilgai dėstė savo argumentus, kol pagaliau netekęs kantrybės rėžė: „Ne tavo ir žmonių reikalas.“
Va, tai tau „boba, ir devintinės“. Mokėti reikės Augustinui, o spręsti kaip ir už kokią kainą – ne jo ir žmonių reikalas?
Sutikite, keistas požiūris to, kuris minta iš administruojamų pastatų tikrųjų savininkų kišenės. Bent jau taip įstatymai sako. O gal tikrasis savininkas ne jie, o ….? Tiek to, eikime toliau.
Ar čia – tik paprastas bukagalviškumas, ar… ?
Taip grubiai atsakyti didžiulį gyvenimo kelią praėjusiam užsispyrusiam žemaičiui, kurio giminėje ne vienas pokaryje paguldė galvas kovose dėl savo krašto, kuriam, kaip jis pats sako, tik dvylikos sulaukusiam, stribas „gerai, kad žvairas ir raišas pasitaikė“, į sėdynės minkštimą įsegė kulką, bet pavyti ir pagauti negebėjo, tai tas pats, kaip dar labiau paskatinti veikti.
O juk tereikėjo atidžiai išklausyti ir suprasti esmę: jis neprieštarauja administratoriaus pastangoms pakeisti langus, jis tik siūlo pasirinkti įmonę, kuri darbus už mažesnę kainą atliks.
Neturi jis iš ko mokėti tuos papildomus administratoriaus paskaičiuotus dvidešimt su viršum eurų per mėnesį. Neturi. Abu su žmona, tą pusmetį atsisakę „šlapios dešros“ ar vienintelį katiną palikę misti avižinėmis kruopomis, galėtų šiaip taip išspausti pusę numatomos sumos, bet visos neišeina. Neišeina ir gana.
Jei ponas Albertas būtų nors kiek protingesnis, tai galėjo pasiūlyti būtiną sumą išdėlioti didesniame laike, sakysim, metams, o ne pusmečiui. Pagaliau, kam taip užsispyrusiai siūlyti būtent numatytą įmonę, o ne pigesnę?
Ar čia – tik paprastas bukagalviškumas, o gal kur kas gilesni su būsimais darbų vykdytojais susitarimai?
Jau tas mūsų senjorų naivumas…
Gavęs tokį atsakymą, senolis gegužės 27 d. keliauja pas Justiniškių seniūną. Įteikia surašytą pareiškimą, bet labai greitai gauna tiesmukišką atsakymą, jog seniūnija „beteisė“ kaip nors paveikti UAB „Juritos“ administratorių.
Jei jau arčiausiai esanti institucija beteisė, belieka grįžti atgalios. Dabar jau ne žodžiais, o raštu kreipiasi į administratorių.
Šis, kaip reikalauja įstatymas, beveik mėnesį svarsto, ką atsakyti, ir tik tada teikiasi tai padaryti, o birželio pradžioje jau siunčia mokestinę sąskaitą už gegužę su įskaičiuotu mokesčiu už būsimą langų keitimą.
Ak, jau tas mūsų senjorų naivumas! Dauguma jų vis dar tiki, kad teisybę galima surasti, tereikia į šį reikalą aukštesnes institucijas ar kokį politikų būrį pajungti. Jei jau seniūnija tapo neįgalia, vadinasi, reikia tiesiai į savivaldybę kreiptis.
Kaip sumąstė Augustinas, taip ir padarė: ne tik pats ten nukėblino, bet dar ir raštą nunešė. Ir ne tik į savivaldybę, bet dar Viešųjų pirkimų tarnybai viską raštu išdėstė. Kaip ir priklauso, gavo iš visur atsakymus. Juos verta pacituoti:
„Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – Tarnyba) gavo Augustino Gudmono 2016 liepos 8 d. raštu pateiktą informaciją dėl galimų pažeidimų, UAB „Jurita“ vykdant daugiabučio namo, esančio adresu Taikos 85, Vilnius, laiptinės langų keitimo darbų konkursą (toliau – Konkursas).
Tarnyba – institucija, įgyvendinanti viešųjų pirkimų politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – Įstatymo). Atsižvelgiant į tai, kad Konkursas nėra vykdomas vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, Konkurso atitikties teisės aktams vertinimas nėra Tarnybos kompetencijos ribose sprendžiamas klausimas.
Direktorė Diana Vilytė“.
Ar iš to formalaus atsakymo jūs ką nors supratote, išskyrus tai, kad, pagal parašymo stilių, ši organizacija prisistato kaip labai svarbi ir galinga, bet UAB „Jurita“ konkursą vykdė (jei vykdė ) nesivadovaudama Įstatymo nuostatomis, todėl jis negali būti šios tarnybos vertinamas? Vadinasi, pirkimo konkursas tokiai sumai (daugiau kaip 6000 eurų) visai nereikalingas (?) arba galimas pagal kažkokius kitus įstatymus (?), kurie nepatenka į šios galingos organizacijos akiratį?
Kažkokia abra – kadabra. Žodžiu, eik, tu,… šieno pjauti su savo smulkia problema.
Vilniaus savivaldybė – irgi neįgali
Panašus atsakymas buvo ir iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto ūkio ir transporto departamento būsto administravimo skyriaus, kurį savo parašu patvirtino šio skyriaus vedėja St.Kvederienė.
Keliuose puslapiuose smulkiai išdėstęs gautame pareiškime atrastas paties pareiškėjo klaidas, minėto skyriaus darbuotojas (nors parašą dėjo vedėja, bet ji tikrai pati jo neruošė), informuoja pareiškėją: „Savivaldybės administracija nėra oficialiai įgaliota aiškinti įstatymų, Lietuvos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nuostatų, todėl raštu pateikti Savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento Būsto administravimo skyriaus specialistų paaiškinimai negali būti laikomi oficialiu teisės aktų išaiškinimu, bet tik Skyriaus specialistų nuomone apie šiame rašte minimų teisės aktų taikymą Departamento kompetencijos ribose….“
Va taip: savivaldybės specialistai gali surašyti ką nori ir tai – tik jų manymas, todėl nebūtina vykdyti. Toliau – dar gražiau:
„Paaiškiname Pareiškėjui, kad UAB „Jurita“ yra privati įmonė, už jos veiklą atsako įmonės vadovas. Tokių įmonių audito Savivaldybė neatlieka. Kilus ginčams dėl namo langų darbų kiekių, kainos, mokesčių už darbus paskirstymo, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą, nes pagal Lietuvos R civilinio kodekso 1.138 straipsnį daugiabučių namų butų ir kitų savininkų civilines teises gina teismas.“
Vadinasi, be teismo net namo savininkai nebegali susišnekėti su nusamdytu administratoriumi?
O juk šiandien dauguma supranta, kad teisminis kelias – tai tas pats, kaip bekojui apeiti Kalvarijų stacijas. Kainuos brangiai, bet nauda – abejotina.
Tiesos vardan, reikia pasakyti, kad vien tik tokiais paaiškinimais minėto skyriaus specialistai rašto neužbaigia, bet vis dėlto drįsta nurodyti ir administratoriui:
„1. Organizuoti Namo butų savininkų pakartotinį balsavimą…………
2. Patikslinti Namo objektų aprašą, 2015 veiklos ataskaitą, 2016 ūkinį planą……
3. Parengti ilgalaikį planą…….
4. Užtikrinti……
5.Apie įpareigojimų vykdymą pranešti…….“
Visų tekstų, mano nuomone, nebūtina išrašyti, nes jie nieko iš esmės nekeičia, tik „nubaudžia“ administratorių papildomų popierių surašymu ir imituoja skyriaus specialistų svarbą. Ir ne visai suprantama, kaip galima patikslinti jau praėjusių 2015 metų veiklos ataskaitą? Ji jau pateikta, tai ją būtina dar kartą pateikti ar pataisyti pagal… ?
Raštiško susirašinėjimo žaidynės tęsiasi
Jau sakiau, kad Gudmonas – užsispyręs žemaitis ir taip lengvai pasiduoti neketina, todėl dar kartą išdėsto visas savo bėdas ir dabar jau 2016 metų rugpjūčio 30 dieną gauna paties departamenot direktoriaus V.Paužos pasirašytą atsakymą.
Negali būti abejonių, kad didesnio viršininko atsakymas – kur kas išsamesnis ir daugiau aiškesnis. Tuo labiau, jog ir ponas Albertas per tą nuo pirmo iki antro gautų raštų laikotarpį buvo priverstas padirbėti, kas pažymima ir antrame atsakyme:
„Pareiškėją informuojame, kad Departamento Būsto administravimo skyrius jau nagrinėjo pareiškėjo 2016-05-27 ir 2016-06-23 d. prašymus, susijusius su Namo Administratoriaus atrinkta bendrove langų laiptinėse keitimo darbams atrinkti, dėl per didelės darbų kainos ir 2016-07-05 raštu atsakė Pareiškėjui ir teikė įpareigojimus Administratoriui dėl nustatytų trūkumų pašalinimo, nustatydamas terminą iki 2016-07-25 d.
Skyrius pateikė informaciją ir dokumentus, susijusius su įpareigojimais, kurie buvo įvykdyti. (Ir 2015 metų ataskaita patikslinta? Kaip įdomu! – Aut.) Pažymėtina,kad vienas iš Skyriaus įpareigojimų Administratoriui buvo organizuoti kartotinį Namo patalpų savininkų balsavimą raštu dėl laiptinės langų keitimo, balsavimo rezultatus vertinant pagal laiptines.
Pažymime, kad pagal Administratoriaus Skyriui pateiktus Namo savininkų balsavimo raštu protokolus (2016-07-25 Nr.4 ir Nr.5) tik Namo I-os laiptinės (1 – 36 butai) patalpų savininkai priėmė sprendimą dėl langų laiptinės patalpų keitimo, dėl pritarimo Administracijos rangovui UAB „Besta“- oficialus UAB „Megrame“ atstovas ir dėl lėšų šiems darbams atlikti po 0,35 Eur/kv.m per mėnesį kaupimo. Antros laiptinės patalpų savininkai dėl laiptinės langų keitimo darbų sprendimo nepriėmė…“
Gražiausia, I- osios laiptinės savininkai, ten gyvena ir A.Gudmonas,– absoliutūs nesusipratėliai ir savo kaimyno siūlymo atsisakyti mokėti brangiau neparėmė, o sekančios laiptinės gyventojus jo siūlymas privertė susimąstyti? Taip reikia suprasti? Ir čia nieko keisto?
Logiškai mąstant, kodėl šioje situacijos reikia kažkokio raštiško susirašinėjimo žaidynių, gal geriau organizuoti vieša susirinkimą ir visiems, žiūrint vienas kitam į akis, priimti sprendimą? Nekiltų jokių nesusipratimų. Dabar vargiai beieškantis, jo manymu, geresnio sprendimo, gali patikėti, kad kaimynai neturi kur pinigų dėti.
Velnias slypi detalėse
Ir čia raštą beskaitančiam Augustinui akys užkliūva už paskutinių eilučių, kurios leidžia kiek atsikvėpti:
„Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 42 punktu, įpareigojame Administratorių:
„1.Organizuoti Namo susirinkimą, kuriame aptarti laiptinės langų keitimo darbus…“.
Pagaliau, pagaliau išgirdo! Pagaliau visi kartu išspręsime šį klausimą… Taip jau būna, kad žmogus, aptikęs jam būtinus žodžius, dažniausiai praleidžia tolimesnes smulkmenas, o juose paprastai velnias ir slypi. O mes paskaitykime visą punktą:
„1.Organizuoti Namo susirinkimą, kuriame aptarti laiptinės langų keitimo darbus, butų ir kitų patalpų savininkų įgalioto atstovo išrinkimą/perrinkimą, jeigu raštu kreipsis ne mažiau kaip 1/4 patalpų savininkų…“
Štai taip. Ne mažiau 1/4 patalpų savininkų.
Laukė Augustas to susirinkimo, nes savivaldybė įpareigojo Administratorių, ir sulaukė: pakvietė jį vieną pas poną Albertą, pasityčiojo, pasijuokė ir … nespėjus jam sugalvoti, kur dar kreiptis, pradėjo langų keitimo darbus.
Bandė „šerkšnu apipiltas lietuviškas ąžuolas“ dar sustabdyti, paaiškinti, bet sulaukė tik policijos apsilankymo.
Didžiausias pavojus – kasdienybėje
Mielas skaitytojau, juk tai – banali mūsų krašto eilinė istorija, kuri kitaip ir negalėjo baigtis.
O gal galėjo? Juk tereikėjo tik tiek nedaug – paprasto žmoniškumo ir nuoširdumo iš p. Alberto pusės. Paprasčiausio kaimynų tarpusavio susiėjimo, pasikalbėjimo,susitarimo.
Dabar mūsuose įprasta taukšti apie pavojus iš Rytų, apie kažkokius mistinius „žalius žmogeliukus“, apie politikų rietenas dėl milžiniškos, tautos istorijoje neregėtos, emigracijos. Visus tuos pavojus galima atremti, išspręsti, bet, mano nuomone, didžiausias pavojus slypi ne nuolat aptarinėjamuose tauškaluose, o kasdienybėje. Kai bukagalviškai ambicingi privatūs visokio plauko veikėjai manosi turintys teisę ir galintys nebaudžiamai savo tautiečiams „gyviems paskutinį kailį lupti.“
Todėl, manau, verta prisidėti prie Augustino Gudmono ir tą temą, nepaisant, kad mano įprastuose rašiniuose gvildenamos kur kas platesnės problemos ,pratęsti. Tam reikia kur kas daugiau ir kur kas išsamesnės informacijos, rimtų teisininkų, o ne formalių savivaldybės „specialistų“ išaiškinimų.
Būtina pasidomėti, kaip ta UAB „Jurita“ apskritai vykdo savo įsipareigojimus ir ar tik minėtas p. Albertas, švelniai tariant, toks „išskirtinis“, o gal nesiskaitymas su eiliniu gyventoju patapo visų šalyje veikiančių administravimo įmonių vadovų įpročiu?
Kreipiuosi ir į tave, mielas skaitytojau: jei buvai patekęs į panašias aplinkybes, jei susidūrei su panašiomis problemomis, duok žinią. Nepatingėk, aprašyk. Pažadu, kad šis rašinys turės ne vieną tęsinį, kitaip po kokių dvidešimties metų istorikai vėl negalės sutarti, kodėl niekas nesipriešino, kaip 1940 metais, iškilus pavojui iš išorės.
