Andrius Kubilius
Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
Praėjusi savaitė įeis į Lietuvos istoriją – paskelbti liudininkų parodymai atskleidė, ką per 17 metų pavyko Lietuvoje sukurti. Šalia kitų svarbių ir neabejotinai naudingų Lietuvai dalykų – pavyko sukurti ir korumpuotų įtakų bei neskaidrių įtakų sistemą, kurią toliau ir vadinsiu žodžiu “sistema”, nes žodis “valstybininkai” tam visai netinka.
"Sistema" yra itin gaji ir gyvybinga, turinti daug gynybinių pajėgumų, naudojanti pačias įvairiausias taktikas – nuo viešo šantažo ir neslepiamo keršto iki paprasčiausio vilkinimo, tikintis, kad laikas viską užmaršins.
Praėjusią savaitę nuo atskleistų liudijimų buvo ginamasi, kaip visada, trafaretiškai – nekalbėti apie esmę, kalbėti apie šalutinius reikalus kaip apie pagrindinius, kad tik nereikėtų diskutuoti apie pagrindinius dalykus. Tokią reakciją buvo galima iš anksto prognozuoti ir prognozės visiškai išsipildė – žinomi asmenys ir žinoma žiniasklaida bandė pagrindinį dėmesį skirti ne tam, ką atskleidė stenogramos, bet tam, ar jos buvo paviešintos teisėtai, ne tam, kaip atrodo mūsų valstybės valdžia, kurią aktyviai formuoja “Dujotekana”, bet tam, kaip atrodo Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto, atlikusio tyrimą, valdžia. Ir tolesnius sistemos veiksmus yra nesunku prognozuoti. Bandymas išvengti atsakymų į klausimus, taip pat ir tų, į kuriuos privalo atsakyti valstybės vadovai, nereiškia, kad tie klausimai bus užmiršti. Atvirkščiai, kuo ilgiau bus elgiamasi ciniškai, vaizduojant, kad nieko neįvyko, kuo ilgiau bus vilkinama, tuo aštriau tie klausimai bus užduodami, tikintis aiškių atsakymų iš vis aukštesnes pareigas užimančių valstybės vadovų.
O klausimai yra labai aiškūs:
1.Liudijime Seimo komitetui teigiama, kad, atėjus lemiamam “Mažeikių naftos” akcijų pardavimo laikui, R.Stonys per tarpininką premjerui A.Brazauskui pareiškė, kad jis turėtų paskambinti Kazachstano prezidentui N.Nazarbajevui ir pasakytų, kad įmonė bus parduota kazachams. Tai būtų savotiška garantija. Jei “Mažeikių naftą" būtų įsigijusi “Kazmunaigaz”, buvo numatyta įsteigti įmonę tarpininkę, kuri panašiai kaip “Dujotekana” milijonus būtų skirsčiusi tiems, kam reikia. Jei A.Brazauskas nesutiktų paskambinti, tai, “mes čia pasidėliojome, ir mes jį nuimsime ir pakeisime”. Kaip žinoma, A.Brazauskas, nors ir stengėsi, bet nesugebėjo realizuoti “kazachų atvesdinimo” plano ir buvo nuimtas.
2. Liudijime taip pat tvirtinama, kad “Dujotekanos” grupuotė dalyvavo naujos koalicijos kūrime ir dalyvavo parenkant ministrą pirmininką, ministrus, viceministrus, pvz., ūkio viceministrą Vytautą Naudužą, kuris turėjo tapti grupuotei priimtinas kandidatas į “Mažeikių naftos” valdybos pirmininko pareigas.
Kita vertus, liudijime teigiama, kad “Dujotekana” įkurta su Rusijos specialiųjų tarnybų žinia bei paties prezidento V.Putino sutikimu, kad per ją “Rusijos institucijos” galėtų siekti savo interesų Lietuvoje įgyvendinimo. “Dujotekanai” A.Brazausko ir “Gazpromo” rūpesčiu buvo sukurtos ypač palankios sąlygos pasirašant “Lietuvos dujų” akcijų paketo pardavimo “Gazpromui” sutartį. VSD pareigūnai aktyviai dalyvauja, gindami “Dujotekanos” interesus “Kauno energijoje”.
Jeigu šie liudijimai atspindi tikrovę, tai reikštų, kad Lietuvos vyriausybės yra sudaromos ir nugriaunamos pagal “Rusijos institucijų” užmačias ir sumanymus, padedant atsakingiems Lietuvos valdininkams ir VSD. Kitais žodžiais tariant, teigiama, kad svarbios valstybės institucijos per “Dujotekaną” bei VSD yra užvaldytos kitos valstybės specialiųjų tarnybų, o svarbiausi šalies politikos reikalai sprendžiami Kremliaus kabinetuose. Tokios prielaidos turi būti kuo skubiausiai ištirtos, nes tai jau net nebe grėsmė nacionaliniam saugumui, tai nacionalinio saugumo pažeidimai, keliantys grėsmę valstybės nepriklausomybei bei demokratijai. Tenka tik stebėtis, kad iki šiol nebuvo sušaukta Valstybės gynybos taryba, kuri kartu su Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komitetu apsvarstytų susidariusią padėtį.
3) Liudijime Seimo komitetui teigiama, kad R.Stonys ir jo grupuotė, siekdami jiems palankesnio Seimo komiteto VSD tyrimo nušvietimo žiniasklaidoje, mokėjo dideles sumas atskiroms žiniasklaidos priemonėms. Tokie korupciniai sandoriai kelia rimtą grėsmę demokratijos pagrindams ir taip pat turi būti ištirti. Turi būti ištirta visa korupcinių įtakų, formuojant visuomenės nuomonę, sistema ir tokia sistema turi būti demontuojama.
4) Liudijime Seimo komitetui teigiama, kad tie VSD pareigūnai, kurie bandė tirti “Dujotekanos” įtakas aukštiems valstybės pareigūnams, buvo persekiojami departamento vadovybės. Tai nėra vien tik paprastas vadovų bandymas susidoroti su nepaklusniais ar nepalankiai liudijančiais pavaldiniais. Jei tai pasitvirtintų, reikštų, kad ši valstybei ypač svarbi institucija buvo kitos šalies specialiųjų tarnybų arba savųjų interesų visiškai užvaldyta. Tai taip pat reikštų, kad šios institucijos vadovai sulaužė priesaiką tėvynei ir turi už tai atsakyti pagal atitinkamus Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Štai tokie ir panašūs klausimai kyla kiekvienam, kuris susipažino su stenogramomis. Į tokius klausimus atsakymus turi duoti šalies vadovai. Ir reikia ne pareiškimų ar susirūpinimų, o konkrečių veiksmų, kurie parodytų, kad vadovai mato problemas ir žino bei siekia jas spręsti. Sistema turi būti ardoma veiksmais. Jeigu tie, kurie privalo tai daryti, nedaro, tai reiškia tik tai, kad jie patys susitapatina su "sistema", kad jie tampa "sistemos" dalimi.
Kai kas sako, kad mes reiškiame socialdemokratams ultimatumus ar kad mes reikalaujame A. Pociaus galvos. Tokie teiginiai yra neteisingi. Mes norime sužinoti aiškų atsakymą į vieną klausimą – ar socialdemokratų lyderiai suvokia problemų mastą, ar turi noro ardyti "sistemos" tinklą, ar patys yra tos "sistemos" kūrėjai ir puoselėtojai. Arvydo Pociaus problema yra tik maža dalelė, bet tapusi aiškiausiu testu – atsakančiu į klausimą, kas yra kur – kas su "sistema", o kas bando ją išardyti. Iki šiol socialdemokratai elgėsi taip, lyg jie patys yra "sistemos" dalis. Šiandien planavome pokalbį, kuriame tikėjomės išgirsti ir aiškias socialdemokratų nuostatas. Nuo to priklausytų ir mūsų tolesni santykiai. Deja, iš rytinio pokalbio su Premjeru supratau, kad tokio pokalbio šiandien nebus, o ar bus vėliau – tuo nesu įsitikinęs. Tai irgi yra iškalbinga detalė, verta apmąstymo.
Šiandieninė situacija Lietuvoje tampa kažkuo panaši į sovietinio laikotarpio, ypač į jo pabaigos, – problemos aiškios, valdžios sprendimų nėra, todėl visuomenė vis labiau piktinasi, kad valdžia apsimeta kvailele ir nesuprantančia, ko ji nori. Visuomenė tokioje situacijoje tik radikalėja.
Valdžia turi valdyti, tai yra duoti aiškius atsakymus į aiškius klausimus. To nėra valstybės saugumo reikaluose. Kai valdžia nuo tokių klausimų kaip strutis slepia galvą smėlyje, kyla natūralus klausimas, kodėl ji taip elgiasi.
Kodėl, pavyzdžiui, premjeras taip tariamai ramiai į viską žiūri ir kodėl jam niekas neužkliūna – matyt, todėl, kad jis tikrai žino, jog "sistema" visa ir visada taip veikia. Pocius ir Januška tokiu atveju yra kalti tik tuo, kad jų veiksmai buvo paviešinti.
Žmogui, kuris nėra "sistemos" dalis, yra siaubinga tai matyti. Tuo tarpu tie, kurie yra "sistemos" dalis, nieko siaubinga nemato. Tiesiog normali kasdienybė – ir keista, kad kažkam jos vaizdas kelia siaubą. Ir ne mažiau siaubinga, kad valdžios lyderiai, kurie yra atsakingi už tai, kad atsiskleidus "sistemos" paveikslui į tai būtų nedelsiant ir griežtai reaguojama, į tai visai nereaguoja.
"Sistema" vis labiau veikia kaip “cosa nostra” – vieni kitus dengia. Ir tai tampa jos pagrindiniu rūpesčiu – kaip išgyventi. Kaip rodo kitų šalių patirtis, tokios "sistemos" save galų gale ir paskandina. Kartu su tais, kurie ją dengia. Neišoperuotas pūlinys neišvengiamai užkrečia visą kūną.
Jeigu valstybės vadovai nesiruošia operuoti vis labiau sergančio ligonio, akivaizdu, kad atsiras kitų būdų, kaip atlikti gydymo operacijas. Kuo ilgiau bus delsiama, tuo operacijos bus radikalesnės. Kuo labiau bus bėgama nuo garsiųjų pažymų, tuo daugiau tikimybės, kad jos vis tiek pasieks Seimą.
Pagal 2007-03-26 spaudos konferenciją
