Lijana Kairienė
Astridos Lindgren sukurtą heroję Pepę Ilgakojinę žino visi. Ji – buvusio jūrų siaubūno dukra, nenuorama, fantazuotoja, taisyklių laužytoja, gyvena viena ir daro tai, kas jai šauna į galvą. Realiame gyvenime ši mergaitė būtų vertinama kaip vaikas iš asocialios šeimos, turintis elgesio ir emocijų sutrikimą, kuris pasireiškia dėmesio sutrikimais, hiperkinezėmis, perdėtu impulsyvumu, lėta veiklos sparta, hiperaktyvumu, veiklos planavimo ir reguliavimo sutrikimais, taip pat asocialiu elgesiu (vagiliavimu, bėgimu iš mokyklos ir namų, padegimu, svetimo turto naikinimu, žiauriu elgesiu su gyvūnais, ginklo naudojimu), ginčijimusi, taisyklių ir suaugusiųjų reikalavimų neigimu ir įvairiomis fobijomis.
Lietuvoje Pepei būtų pritaikytos Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo numatytos priemonės ir greičiausiai jai būtų skirta iki 16 metų gyventi ir mokytis vaikų socializacijos centre (anksčiau tokie centrai vadinosi nepilnamečių kolonijomis – vaikų kalėjimais). Ten Pepė iš savo „draugių“ sužinotų ir išmoktų to, apie ką jos vaikiška galvelė nė nebūtų pagalvojusi bent iki pilnametystės (cigaretės, alkoholis, narkotikai, savęs žalojimas, patyčios ir silpnesnių, lytinis gyvenimas, venerinės ligos ir t.t.).
Laimei, Pepė Ilgakojinė yra tik knygos personažas ir jai negresia jokios sankcijos.
O ar realus žmogus – daugkartinis olimpinis plaukimo čempionas ir pasaulio rekordininkas Michael’as Phelps’as – galėtų pasiekti tokių aukštumų, jeigu būtų gimęs ir gyvenęs Lietuvoje?
Nuo septynerių metų jis mokėsi specialioje korekcinėje mokykloje ypatingiems vaikams, kadangi jam buvo diagnozuotas dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromas bei lengva autizmo foma. Vieną kartą jis pabėgo iš namų ir buvo rastas kitoje valstijoje – vaikas paprasčiausiai pamiršo, kur jis gyvena. Phelps’o mama, mokyklos direktorė, jau tuo metu išsituokusi ir viena auginusi dvi dukras ir sūnų, suprato, kad sūnui būtina apriboti erdvę ir leisti išlieti savo energiją, atidavė Michael’ą į plaukimo klubą, kur treniravosi ir abi vyresniosios dukros ir kur berniukui reikėjo įveikti didžiausią savo fobiją – vandens baimę. Būsimasis plaukimo čempionas paniškai bijojo panardinti savo veidą į vandenį, todėl pirmiausiai jis pradėjo mokytis plaukti nugara. Būdamas 15 metų Michael’as metė mokyklą, o jau 16 tapo pasaulio rekordininku. Phelps’as ne vieną kartą buvo sulaikytas vairuojantis neblaivus. Už tai jam buvo skirtas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo, jis privalomai turėjo iššklausyti paskaitų ciklą ir atidirbti viešuosius savanorystės darbus. Už marichuanos rūkymą 2009 metais JAV plaukimo federacija buvo jį diskvalifikavusi 3 mėnesiams.
Štai toks yra didysis plaukikas, 39 kartus gerinęs pasaulio rekordus ir iškovojęs 23 olimpinius medalius, Michael’as Phelps’as, Jungtinių Amerikos Valstijų pilietis. O jeigu jo šeimai būtų buvę lemta gyventi Lietuvoje? Neabejotinai Mykolas baseiną būtų matęs tik per televizorių. Vieniša trijų vaikų mama su mokytojos atlyginimu nebūtų galėjusi leisti juos visus į kokį nors būrelį, jau nekalbant apie plaukimą, kuris daugeliui yra prieinamas tik vasaros metu. Ir ne dėl to, kad yra brangu, o todėl, kad tiesiog nėra baseinų. Mergaitės tikriausiai baigtų kokią nors kolegiją ir dirbtų kasininkėmis dideliame prekybos centre, o štai Mykolas turėtų visus šansus tapti „asocialiu elementu“. Ir visai ne todėl, kad Lietuva – „tokia“ šalis. Mūsų mąstymas ir kompleksinis požiūris į hiperaktyvius, autistiškus ir šiaip maištaujančius paauglius ir vaikus – ne „toks“. Mūsų kultūra – visiems, sportas – visiems, išsilavinimas – visiems, sveikatos apsauga – visiems… O turėtų būti – kiekvienam. Turime vertinti vienas kitą, matyti, jausti ir suprasti bei gerbti.
Vykdome įvairiausias reformas, rauname viską iš pašaknų: „ta“ sistema buvo bloga, o „šitą“ darome bet kaip – svarbu varnelę prie veiksmų plano brūkštelėti. Net nespėjame pagalvoti, kad už visų veiksmų planų – žmonės, mūsų valstybės piliečiai, su savo poreikiais, gebėjimais ir teisėtais lūkesčiais oriai gyventi (ne prabangiai, būtent – oriai).
Ar mūsų pensininkų šeima, įsivaikinusi savo nuo narkotinės priklausomybės kenčiančių vaikų dukrą, išgalėtų ją leisti į gimnastikos mokyklą, pirkti jai ne tik treniruotėms skirtą aprangą, bet ir puošnius varžybinius triko? Tai būtų įmanoma, jei seneliai būtų ne eiliniai pesnininkai, o kokie nors nepriklausomybės pradžioje pralobę verslininkai, senatvėje gyvenantys iš dividendų. Bet kiek tokių Lietuvoje yra? Ir kiek iš jų turi narkomanų vaikų, kuriems apribotos tėvystės teisės?
Ir vėl ta Amerika! 19-metė gimnastė Simone Biles iš šių olimpinių žaidynių savo įtėviams atveš 5 aukso medalius, o jos vaikystė istorija tikrai nežadėjo jai nei sėkmės, nei gerovės. Kai narkomanams tėvams buvo apribotos tėvystės teisės, dar ilgą laiką ji kartu su savo seserimi buvo blaškoma tarp vaikų namų ir įvairių globėjų. Ir tik tuomet, kai mergaites įsivaikino jų seneliai ir pradėjo rūpintis jų ugdymu ir auklėjimu, Simone pradėjo lankyti vietinį gimnastikos klubą jau būdama 7 metų amžiaus.
Dvi amerikietiškos sėkmės istorijos nieko nei patvirtina, nei paneigia. Tiesiog žmonių likimai priklauso ne tik nuo jų konkrečiai, bet ir didžia dalimi nuo aplinkinių – giminaičių, mokytojų, vaikų teisių gynėjų ir šiaip neabejingų žmonių. Žinoma, didelis vaidmuo tenka vidinei jėgai, kuri priverčia gležną želmenį prasikalti per asfaltą. Ta vidinė jėga nežino nei politinių santvarkų, nei geografinės padėties, nei ekonominių sąlygų. Ji yra duota Dievo ir užgimsta bet kuriame pasaulio kampelyje, neišskiriant ir Lietuvos.
Tarp tokių šviesuolių, mačiusių ir šilto, ir šalto vaikų globos namuose, dabar nešančių gėrį ne tik greta esantiems, bet ir kitiems savo likimo broliams bei sesėms – menininkai broliai dvyniai Algirdas ir Remigijus Gataveckai, režisierius Robertas Šarknickas. Tikriausiai jų yra ir daugiau, tačiau žmonių požiūris į vaikų globos namų auklėtinius yra nenormalus, dėl to niekas nenori „išsiviešinti“. Politikai ir valdininkai juos vadina „stigmatizuotais“, t. y. pažymėtais valdiškų namų antspaudu ir ta proga iš ES lėšų vykdo globos institucijų naikinimą, nė cento neskirdami požiūrio į vaikų namų gyventojus koregavimui. Juk visos stigmos yra mūsų galvose.
