Seimo opozicijos lyderio Andriaus Kubiliaus kalba konferencijoje „Baltarusijos ir Rusijos statomos atominės elektrinės Astrave keliamos geopolitinės ir branduolinės saugos pasekmės Europai“
Pradėsiu nuo asmeninės patirties. Gyvenu Vilniuje, prie Kairėnų, ir kai dviračiu minu Lavoriškių link, mano skaičiavimai rodo, kad iki Astravo nuo mano namų yra tik šiek tiek daugiau nei 30 km, net ne 40, o juo labiau – ne 50 kilometrų, kaip sako ministerijų atstovai.
Į šią konferenciją susirinkome tokią simbolinę Baltijos Kelio dieną, rugpjūčio 23-ąją. Prisimename, ką tai reiškia mums, prisimename 1989 metų Baltijos kelią. Tam tikra prasme šiandien matome gana daug pasikartojimo. Mes esame vieningi dėl Baltarusijos atominės elektrinės (BAE) statybos – šio naujo iššūkio mūsų saugumui. Galime tikėtis mūsų kaimynų Baltijos šalių gana vieningo požiūrio, tačiau tuo pat metu, drįsčiau įvardinti, matome pradinį pragmatišką Vakarų abejingumą mūsų rūpesčiui.
Taigi galime pasakyti gana paprastai: mes nenorime naujo pakto: Europos geopolitinė draugystė su Lukašenka, o gal net ir su Putinu negali būti daroma mūsų energetinio ir egzistencinio saugumo sąskaita.
Drįstu kreiptis ir į Europos Komisijos atstovą, ir į kitų Europos valstybių vadovus: „Parodykite dar bent vieną Europos Sąjungos valstybę, kuri norėtų patikėti Lukašenkai ir „Rosatomui“ statyti atominę elektrinę 30 km nuo savo sostines atstumu? Gal Paryžius ar Briuselis nori? Jeigu sutiktų, aš bū
iau priverstas pripažinti klystąs ir pakeisčiau savo požiūrį į Astravo atominę elektrinę (AE).
Visiškai pritariu ankstesniems kalbėtojams, kokios yra šios problemos priežastys: kai mes nestatome savo, mūsų pasienyje stato Maskva. Stato, Lukašenkos žodžiais, tam, kad mums būtų blogiau, kad mes užspringtume ta „ašaka“.
Aiškiai turime suprasti, kad esminis Lukašenkos ir „Rosatomo“ (arba Kremliaus) veiklos principas – „įvykusio fakto“ taktika: pastačius elektrinę po to bus ieškoma ir rasta būdų, kaip ją įteisinti, nepaisant juridinių ar visų tatenų ar kitų misijų reikalavimų, gaunant pažymas, kad viskas yra saugu.
Turėčiau pažymėti, kad gana pavojingai nuskambėjo Užsienio reikalų ministerijos atstovės Gitanos Grigaitytės viena iš išvadų: jei bus vystomas Astravo AE projektas, jis turi atitikti visus tarptautinius standartus. Riziką mes visi suprantame: rusai vis tiek gaus visas reikiamas pažymas ir bus kaip su rusu olimpiniu dopingu, o mes vieni liksime su visa grėsme.
Pritariu Gediminui Kirkilui – reikia visų partijų sutarimo dėl labai aiškaus klausimo – Astravo AE, o ne dėl labai plačių temų.
Ką turime daryti. Pirma, kas priklauso nuo mūsų pačių ir ką turime nedvejodami ir nedelsdami padaryti.
1. Ekonominių ir techninių sąlygų Astravo AE veiklai nesudarymas mūsų teritorijoje: nepirksime ir neįleisime Astravo elektros.
2. Astravo AE Lietuvai yra ir bus nesaugi, nes statoma 30-40 km nuo sostinės Vilniaus. Tokios situacijos neištaisys jokios „Tatena“ misijos ar „stress“ testai.
Noriu priminti, kad surinkta daugiau nei 60 000 mūsų piliečių parašų pritariant įstatymui, kuris skelbia, kad Astravo AE yra nesaugi Lietuvai ir negali tapti saugesne dėl pasirinktos statybos aikštelės.
Todėl užsienio reikalų ministerijos formuluotę siūlau kardinaliai keisti ir konstatuoti: Astravo AE negali buti statoma, nes mums ji yra nesaugi. O tai reiškia, kad mes turime visą teisę uždrausti toje elektrinėje pagamintai elektrai patekti į Lietuvos rinką, nepaisant visų Pasaulio prakybos organizacijos taisyklių, ir negali būti suteikta teisė naudotis Lietuvos elektros infrastruktūra, kuri šiai rinkai yra būtina. Jei elektrinės veiklai nebus galima naudotis Lietuvos infrastruktūra ir pačiai Baltarusijai reikės daug investuoti į infrastruktūros sukūrimą, projektas Baltarusijai išvis ekonomiškai bus nenaudingas. Noriu priminti, kad Karaliau
iaus AE buvo sustabdyta, kai Kremliuje buvo suvokta, kad mes nepirksime ir neįsileisime ten pagamintos elektros.
Tai mūsų veiksmai, kuriuos mes patys, be jokių derinimų, galime padaryti.
Antras žingsnis, tai Baltijos šalių bendri veiksmai prieš Astravo AE, bendras planas pakankamai savai generacijai.
Kol mes neturime užtektinai savo generacijos, kol kai kurie rinkos ekspertai sako, kad Lietuvos energetikos strategija gali būt paremta didžiosios dalies elektros energijos importu, tol mes patys sukuriame prielaidas Maskvai ar Minskui statyti tokius monstrus mūsų pasienyje. Nekalbu apie kokį nors konkretų projektą, bet apie principines nuostatas.
Ir, žinoma, būtina sparti sinchronizacija su vakarais, kuri mums leistų turėti technines galimybes apriboti bet kokias galimybes nesaugios elektros patekimo į Lietuvos rinką.
Ir trečiasis žingsnis: ES ir tarptautines bendruomenes veiksmai – turime siekti aiškių ir racionalių tikslų: nustokime rūpintis vien tik Astravo AE technologiniu saugumu, rūpinkimės tarptautine nuostata, kad tokios elektrines negali buti statomos taip arti ES valstybių sostinių. Prašykime žymiai stipresnės ES paramos Baltijos šalių savos generacijos projektams ir sinchronizacijai.
Tai trys žingsniai, kuriuos turėtume nusistatyti veiksmų plane. Tam, kad šį planą įgyvendintume, reikia žymiai stipresnės politinės lyderystės, nes dabar iš Vyriausybės girdime daug alternatyvų, įvairių techninių detalių, bet negirdime aiškaus valdžios veiksmų plano.
Siūlau įsteigti partijų lyderių komitetą, koordinuojantį Lietuvos politinius ir esminius dalykinius veiksmus. Komitetui turėtu vadovauti Ministras Pirmininkas, galbūt tai galėtų būti padaryta jau po rinkimų.
Toks komitetas turėtų burti ir tarptautinius susirūpinusius partnerius ir turėtų aiškų veiksmų planą, kaip šią problemą mes galėtume įveikti.
Aš tikrai tikiu, kad galime ir privalome šį egzistencinį iššūkį įveikti.
