G.Kirkilo Vyriausybės politika, išvertus į lietuvių kalbą
Giedrė GORIENĖ
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išslaptinti VSD pareigūnų liudijimai komitetui parodė, kad Lietuvos dalyvavimas tarptautinėse misijose Afganistane, Irake ir Balkanuose, Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus lakstymai į Ukrainą ir Lenkiją, įgyvendinant JAV geopolitinius interesus, bei aktyvus Lietuvos spec.tarnybų ir politikų dalyvavimas Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos nuvertime – tai tik priedanga, norint pridengti Rusijos spec.tarnybų viešpatavimą Lietuvoje.
Kitaip sakant, “vardan šventos ramybės” esame NATO ir padedame Amerikai užkariauti Irako naftos pramonę bei perimti heroino gamyklas Afganistane į JAV rankas, o pas save namuose, Lietuvoje, tarnaujame Rusijai ir baigiame įgyvendinti planą “Chutarnaja Litva”.
Praktiškai padaryta viskas, kad lietuvis nesididžiuotų gimęs lietuviu, negerbtų Lietuvos ir spruktų iš jos kuo toliau, kaip kad žiurkės sprunka iš skęstančio laivo – nes dabar juk ne tie laikai – ne Stalino laikmetis, todėl norint išnaikinti tautos protus, nereikia jų išvežti į Sibirą – protingi patys išvažiavo ir išvažiuoja iš Lietuvos. Taigi tautos genocidas dar kartą įgyvendintas, tik šį kartą – mūsų, nepriklausomos Lietuvos valdžios, rankomis.
Taigi tuo metu, kai socialdemokrato Gedimino Kirkilo Vyriausybė siunčia vieną po kitos Lietuvos karių grupes į heroino tėvynę – Afganistaną, o Lietuva, užuot rūpinusis savais vaikais, savo šeimomis ir saviškių kultūriniu ugdymu, Afganistane kiša mūsų biudžeto pinigus į Goro provincijos atstatymą, premjeras Gediminas Kirkilas Lietuvos Seime kaunasi dėl su Rusijos spec.tarnybomis siejamos “Dujotekanos” pelno – neduok, Dieve, jis bus sumažintas.
Dar daugiau – tuo metu, kai socialdemokratų krašto apsaugos ministras Juozas Olekas siunčia naują karių grupę į Afganistaną (taip tarsi užmigdydamas mūsų NATO partnerių budrumą), socialdemokratas Ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas į patarėjus pasiima Albiną Janušką – tą, kuris, pasak Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išslaptintų stenogramų, telefonu giriasi “Dujotekanos” prezidentui Rimantui Stoniui, kad jis jau turi medžiagą, kurią surinko Valstybės saugumo departamentas, apie pagrindinį R.Stonio konkurentą Viktorą Uspaskichą, ir “kad reikia susitikti”, ir kuris organizuoja saugumo paramą R.Stoniui kovoje dėl įtakos Kauno termofikacinėje elektrinėje. Taigi į savo pagrindinius patarėjus premjeras priima žmogų, kuris, kaip susidaro įspūdis perskaičius Seime išslaptintą medžiagą, jei ir yra Lietuvos pilietis, tai dirba tikrai ne Lietuvai, bet greičiau jos didžiajai kaimynei ir tos didžiosios kaimynės globojamai kompanijai.
O tuo metu, kai amerikiečiai susižavėję stebi, kaip Afganistane esantys Lietuvos kariai rengia šventę tenykščiams našlaičiams, G.Kirkilo socialdemokratai su Artūro Paulausko socialliberalais net atsiraitoję rankoves kaunasi dėl “dujotekanininkų” statytinio Arvydo Pociaus išsaugojimo VSD vadovo poste. Nes – byla dėl “Dujotekanos”, kaip Rusijos spec.tarnybų priedanginės firmos, kuri šiuo metu yra A.Pociaus seife, pasikeitus VSD vadovams gali atsidurti teisme. O tai – tarptautinis skandalas, Rusijos spec.tarnybų veiklos modelio bei jų įtakos agentų Lietuvoje atskleidimas. Rusiškai kalbant, “pravalas”, arba priedanginės imperijos, stropiai kurtos dešimt metų, sugriuvimas.
Tokį modelį – viena demonstruoti, o kita daryti – vykdė visi iki šiol valdžioje buvę aukšti valstybės vadovai. Štai, pvz., Naujosios sąjungos pirmininkas Artūras Paulauskas, į politiką ėjęs kaip NATO priešininkas, patekęs į valdžią iš karto pakeitė dūdelę ir, tapęs Seimo pirmininku, tapo vienu iš aktyviausių Lietuvos integracijos į NATO rėmėjų. Atvirai demonstruodamas savo “valstybingumą” ir “paramą Lietuvos eurointegraciniams siekiams”, jis, tapęs laikinuoju Prezidentu, net gavo JAV prezidento Dž.Bušo padėkos laišką. Tuo tarpu visas tas spektaklis pridengė kitokią realybę: Seimo Ekonomikos komiteto pirmininku tapo pagal Naujosios sąjungos sąrašą į Seimą patekęs tuometinis vienas iš stambiausių NS rėmėjų – dabar Maskvoje besislapstantis V.Uspaskichas, o Seime buvo prastumtas įstatymas, per 10 metų atimsiantis iš Lietuvos biudžeto 700 mln. litų mokesčių ir tokia suma papildysiantis dviejų “Minijos naftos” savininkų (Rimanto Stonio ir Tomo Haseltono) iš naftos verslo gaunamas pajamas. Rimantas Stonys – tai ir “Dujotekanos” prezidentas, kurio ateities planuose – ir dar vienos įmonės, analogiškos “Dujotekanai”, įsteigimas prie “Mažeikių naftos”, kas, Seime liudijusių saugumiečių nuomone, sukeltų grėsmę mūsų nacionaliniam saugumui.
Kas valdo pinigus, tam tarnauja ir politikai. Todėl, akivaizdu, Artūro Paulausko ar Gedimino Kirkilo “vakarietiškumas” – tik kaukė, nes buvę LKP CK veikėjai kaip dirbo Maskvai sovietmečiu, taip ir tebedirba – jau vien ką reiškia KGB archyvų Lietuvoje įslaptinimas 70 metų. Arba su Rusijos spec.tarnybomis siejamos “Dujotekanos” protegavimas.
Ir Kazimira Prunskienė Lietuvos Prezidente 2004 metais netapo vien todėl, kad nors ir būdama labai gerai diplomatė, ji nesuprato Artūro Paulausko, Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo žaidžiamo žaidimo svarbos: tarnauk Maskvai, bet lankstykis Vašingtonui. “Lietuvos užsienio politikos prioritetai turi būti peržiūrėti, Lietuvos kariai iš Irako turi būti išvesti”, – tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų pareiškė kandidatė į prezidentus Kazimira Prunskienė tuometiniam JAV ambasadoriui Lietuvoje K.Mullui, ir Vyriausiosios rinkimų komisijos kompiuteriai Prezidento rinkimų naktį netikėtai ėmė ir “užlūžo”. O po kelių valandų “atsigavus” kompiuterinei VRK sistemai, kandidatų rinkimų rezultatai jau buvo pasikeitę vietomis – vietoj pirmaujančios Kazimiros Prunskienės pirmaujančiu tapo Valdas Adamkus. Jei K.Prunskienė per savo rinkiminę kampaniją būtų labiau pasismailinusi liežuvį ir prižadėjusi JAV ambasadoriui Lietuvoje į Iraką pasiųsti kelis kart daugiau Lietuvos karių, nei ten jų yra dabar, tai net neabejojama – šiandien ji, o ne Valdas Adamkus būtų Lietuvos Prezidentu. O pažadėti – tai juk nebūtinai ištesėti: karius į Iraką ar Afganistaną Lietuvoje siunčia ne Prezidentas, o Seimas. O jis gali ir nesutikti su Prezidento siūlymu didinti karių skaičių Irake…
Taigi situacija, kurioje atsidūrė Lietuva po 17 nepriklausomybės metų, paradoksali: kaip “rusai” čia buvo, taip ir liko – niekur jie iš tos Lietuvos neišėjo. Nors dėl Lietuvos įstojimo į NATO ar Europos Sąjungą gali atrodyti ir atvirkščiai. Ir kaip dirbo Lietuvos saugumas “rusams”, taip ir tebedirba – nors norėdamas Vašingtonui pademonstruoti, kad taip nėra, mūsiškis saugumas ir bandė iš “Karšto komentaro” “padaryti” “Rusijos spec.tarnybų laikraštį” ( kad turėtų bent vieną “rusą” Lietuvoje, turėtų prieš ką naudoti savo “sunkiąją artileriją” ir turėtų apie ką Vašingtonui savo raportuose rašyti).
Šiurpu? Deja, tokia mūsų gyvenimo realybė. Ir taip bus tol, kol baimė valdys mus, kol kardinolas Audrys Juozas Bačkis, užuot nuolankiai bėgęs spausti rankos per šv.Mišias mūsų iškiliems politikams, iš sakyklos vieną kartą griežtu tonu nepasakys: “Brangieji, liaukitės!”, kol žiniasklaida parsidavinės, o politikai keliaklupsčiaus materijai. Kol į valdžią neateis ne verslo banginių statytinių, o idealistų karta, galvojanti apie tai, kad ne tik jie, bet ir jų vaikai gyvens Lietuvoje. Nes pagal tai, kokią politiką vykdo socialdemokratas Gediminas Kirkilas ir jo Ko, akivaizdu, kad nei jie, nei jų vaikai savo ateities nesieja su Lietuva.
Galiausiai, taip tęsis turbūt iki tol, kol jie visi nesusirgs vėžiu ar kitokia mirtina liga. “Nes tik tuomet, kai susiduri akis į akį su mirtimi, perkainoji visas vertybes; tik susirgęs supranti, kad nei žemių, nei namų, nei viešbučių, nei sąskaitų užsienio bankuose su savimi į kapą nenusineši – tau reikės vieno kostiumo, vienų baltinių, vienų kojinių ir vienos batų poros”, – apie vertybių pasikeitimo skalę “Karštam komentarui” sakė neseniai apie savo mirtiną ligą sužinojęs vienas garsus žmogus.
Be jokios abejonės, mes mirties niekam nelinkime. Tačiau, kaip sakė rašytojas Vytautas Petkevičius, reikia gilaus sukrėtimo, kad ši patinė situacija, kokioje dabar yra Lietuva su savo politinėmis partijomis, iš esmės pasikeistų.
