Vakarai, nežiūrint kokios valstybės vadovas ar iškilesnė politinė asmenybė bekalbėtų, neigia, kad tarp jų ir Rusijos prasidėjo naujas „šaltojo karo“ etapas. Ar tai tiesa?
Tais pirmojo dešimtmečiais kova vyko visuose galimuose frontuose, nepaisant jokių taisyklių ar moralės, bet vis vien ieškant nors kažkokio realaus viešo pasiteisinimo. Pavyzdžiui, 1980 metais Vakarai boikotavo Maskvos olimpiadą dėl TSRS invazijos į Afganistaną.
Tada tai atrodė logiška, nors anksčiau niekas niekada nekėlė tokio klausimo, kai amerikiečiai, sakysim, įsiveržė į Vietnamą. Iki to laiko sportui buvo stengiamasi pritaikyti viršpolitinį statusą – senųjų olimpiadų nuostatą. Nuo minėtos datos viskas pasikeitė.
„1980 metais Vakarai atsisakė dalyvauti Maskvos olimpiadoje. Tuometinė TSRS po ketverių metų nevyko į JAV Los Anželo olimpiadą, o pas save organizavo didžiules sportines varžybas „Draugystė – 84“.
Deja, bet istorija turi savybę kartotis, tik dažniausiai farso pavidale. Taip, mano galva, dabar vyksta ir su tuo „dopingo“ skandalu. Negi blaivaus proto žmogus gali patikėti, kad Rusijos FSB nebeturi ką veikti, tik kontroliuoti sportininkų šlapimą ar maišyti dopinginius kokteilius prieš išleidžiant juos į varžybas? O gal net pats Putinas tai savo rankomis darė? Na, jei ne pats plakė mišinius, tai bent jau įsakė?
Mūsuose, ir ne tik mūsuose, – daug tokių, kurie tuo tiki. Kam Vakarams to reikia, kam reikia visų tų keistų ir primityvių propagandinių triukų, jei mes nesame naujo „šaltojo karo“ kelyje?
„Šaltojo karo metais olimpiniai medaliai tapo aršios konkurencinės kovos tarp kapitalizmo ir komunizmo ideologijų dalimi. Ideologinis aspektas išnyko, bet įtampa sugrįžo.“(New York Times)
Jei gerai pasidomėsite minėtu laikotarpiu, tai pastebėsite vieną keistą sutapimą: tada TSRS dar nebuvo „paliegusi“, vos dvėsuojanti supervalstybė. Atvirkščiai, Vakarai, kuriems aštuntas dešimtmetis buvo ypač sunkus, tikrumoje (po dolerio devalvacijos, aukso standarto atsisakymo bei keturgubai pakeltų energetinių resursų kainų) jautėsi ekonomiškai kur kas prasčiau. Tas 1973 – 1979 metų laikas dabar laikomas TSRS „aukso amžiumi“, nors kai kas bando įrodyti jau tada egzistavus taip vadinamą „stagnaciją“. Galima ta laiką taip vadinti, bet tik politine, o ne ekonomine prasme, nors po to jis neišvengiamai persimetė ir į kitas sritis. Todėl to meto Vakarų politinis demaršas Maskvos atžvilgiu nebuvo vien tik pasipiktinimas dėl Afganistano, taip vadinami Vakarai ne kartą istorijoje patys nešė kalaviją į šį kraštą, tai greičiau buvo propagandinė priedanga, bet, palyginus su dabartiniais kaltinimais, pakankamai solidi priedanga.
Prabėgo keli dešimtmečiai, ekonominė – finansinė situacija Vakaruose, deja, vėl kelia milžiniškas problemas, kurios tiesiogiai įtakoja visą globalią erdvę. Jos jau neįmanoma išspręsti įprastomis manipuliavimo išduodamų kreditinių procentų priemonėmis. Viskas daug sudėtingiau ir daug painiau. Ne vienas garsus pasaulio ekonomistas seniai pranašauja, jog tęsiant pradėtąjį globalizmo žygį, jis virs katastrofa.
Tokiais laikais, siekiant išvengti nereikalingo domėjimosi tikrosiomis bėdomis bei paslėpti realius kaltininkus, vėl atsiranda būtinumas sukurti galingas nukreipiamąsias programas. Geriausiai geopolitikoje.
Taigi, pereitame šimtmetyje tam puikiai tarnavo ideologiniai skirtumai. Įgyvendinamas „šaltojo karo“ scenarijus varė siaubą eiliniams planetos gyventojams ir vertė juos būti paklusniais, o po jo vėliava teisėti išrodė visi priešininkų veiksmai, nes ir viena, ir kita pusė skelbė esančios taikos nešėjos.
Šiandien, kai tie ideologiniai skirtumai išnyko, juos pakeitė „kilnūs siekiai“ – demokratiją ir žmogaus teises įtvirtinti visame pasaulyje, todėl visi tie, kurie prieštarauja įgyvendinamam globalizmo projektui arba jį mato kitaip, virsta „diktatoriais“, „tironais“.
Man atrodo, kad čia ypač tiktų vieno garsaus ekonomisto dar 2009 metais išsakyta nuomonė, nors citatą iš jo knygos aš visai neseniai panaudojau kitame rašinyje:
„Visos investicinės galimybės į dabartyje veikiančios globalios ekonomikos sritis – išnaudotos. Ką darys atvira globali ekonomika tokioje padėtyje? Simuliuos diktatūras ir uždarus protektoriatus, kad juo užkariauti iš naujo. Deja, tai ilgainiui nieko neduos. Atvirkščiai, juo toliau, tuo labiau didės įtampa. Dar daugiau, lėtėjant globalios ekonomikos augimui, neišvengiamai kris ir dolerio eksportas, o tai sukels neigiamas pasekmes JAV mokumo balanse ir vers jas imtis labai nepopuliarių priemonių – vartojimo mažinimo. Tai labai greitai virs vidine socialine įtampa ir ne tik pačiose Valstijose.“
Rusija vienintelė gali Vakarams realiai pasipriešinti karine prasme. Tuo labiau, kai, nepaisant visų paskutinių dešimtmečių įvykių, jai pavyko išsaugoti dalį civilizacinės savigarbos. Jos elitas neprieštarauja globalizmui, nes supranta, kad evoliuciniam vyksmui nepasipriešinsi, jis užsispyrusiai reikalauja teisės lygiaverčiai dalyvauti kuriant ateities pasaulio konstrukciją ir kai ką joje pakeisti. Tokiu savo nenuolaidumu jis virto puikiu priešininku. Tačiau, kadangi Rusijai didele dalimi pavyko atstatyti savo karinę jėgą, tiesioginio susidūrimo bando išvengti abi pusės, nors viena jų nepailstamai skelbia apie augančią kitos grėsmę ir šioje pozicijoje yra daugiau linkusi į riziką. Tai šachmatuose vadintina patine situacija.
Dabar mes dažnai girdime apie kažkokį Rusijos vykdomą hibridinį karą su Vakarais. Deja, kaip terorizmo sąvoka didžia dalimi pakeitė anksčiau naudotą „partizaninio karo“ sąvoką, taip „hibridinis karas“ – naujas „šaltojo karo“ įvardinys, todėl nereiktų turėti iliuzijų, kad tai – kažkas kita.
Liūdna, bet ne rusai jį pradėjo. Rusai, Prezidento asmenyje 2007 metų spalyje Miuncheno konferencijos saugumo klausimais metu, viešai drįso nusakyti savo požiūrį ir pasisiūlė tapti partneriais. Už tai jie nedelsiant gavo „Rusijos stabdymo doktriną“, kuri pasinaudojant išprovokuotu 2008 metų taip vadinamu Gruzijos – Rusijos karinių konfliktu, tapo privaloma visiems Vakarams. Rusija „mestą pirštinę pakėlė“.
Nuo to meto hibridinis arba naujas „šaltasis karas“, o jo pirmines apraiškas galima užtikti jau antroje Rusijos Prezidento Jelcino kadencijoje, ėmė sparčiai plėstis, virsdamas „spalvotomis revoliucijomis“ už taip vadinamą „demokratiją“ (Gruzija, Ukraina, Kirkizija) palei pačių rusų valstybines sienas, vėliau persikeldamas į tolimesnes teritorijas (Tunisas, Libija, Egiptas, Sirija…),kurios, kad ir teoriškai, bet geopolitinei įtampai augant, galėjo sukelti nereikalingų problemų. Ir ne tik… Kai kurie sumanytojai nuoširdžiai tikėjo, kad ir Rusija, pasiskelbusi TSRS teisių perėmėja, o ypač jos naujasis elitas, „tebeserga“ taip vadinamo „didžiavalstybiškumo“ liga, todėl neišsilaikys tik stebėtojos vaidmenyje, bet jie pasirodė esantys daug labiau pragmatiškesni, todėl imtasi naujų įvykių Ukrainoje…
Kai vis vien nepavyko iššaukti tiesioginės Rusijos invazijos į Ukrainą, o finansinės – ekonominės sankcijos, bandymai politiškai izoliuoti ir kitos hibridinio karo priemonės didžia dalimi neturėjo lemiamo efekto, reikia ieškoti kitų sprendimo būdų arba nusileisti. Paieškos reikalauja laiko, o hibridinio – „šaltojo karo“ smagratis sukasi visu pajėgumu, todėl neišvengiamai šio vėžio metastazės apima vis didesnę erdvę, įtraukdamos į save kultūrinio ir sportinio bendravimo sritis.
„Kai į priešpriešą įjungiamas kultūra, sportas, tai rodo tik viena, kad tokius veiksmus inicijuojanti grupė tikrumoje demonstruoja savo silpnumą. Aš visada buvau įsitikinęs, kad Vakarai yra daug stipresni, bet sekdamas dopingo skandalo plėtrą, supratau, kad jie panikoje.“
„Visa tai – absurdiška. Rusofobinė kampanija, kuri šiandien nepaprastai išplito Vakaruose, turi savo tikslą. Net „šaltojo karo“ metais, net Karibų krizės laiku nebuvo tokios isterijos. Dalinai tai galima surasti XIX amžiuje apie 1850 metus, kai Vakarai, pirmiausiai britai, ruošėsi Krymo karui. Tai, kaip dabar Vakarai elgiasi su Rusijos sportininkais ar sirgaliais – totalinis propagandinis puolimas, kurio tikslas – parodyti europiečiams rusus su riebiu minuso ženklu, todėl jie yra verti karinės jėgos smūgio. Ir jis bus, jei Rusija pasiduos emocijoms ar nusileis. Kad propagandinė mašina ruošia mus karštam konfliktui su Rusija – akivaizdu.“
Galima sutikti su cituotų pasisakymų autoriais, galima nesutikti, bet paneigti to, kad Vakarų ir Rusijos santykiai realiai sugrįžo į „šaltojo karo“ (hibridinio karo) laikus,- neįmanoma. Jei taip, tai ir šis dopingo skandalas – „šaltojo karo“ dalis. Suprantu, kad kai kam sunku tuo patikėti.
Ne, aš nesakau, kad visa tai neturi jokio realaus pamato. Tiesa yra ta, kad sportininkų žmogiškosios galimybės jau seniai pasiekė ribas ir kiekvienoje sportinėje bendrijoje visada buvo ieškoma būdų kaip kuo greičiau atstatyti išeikvotas kūno ir psichologines galias. Geros, sočios, subalansuotos mitybos, komfortinio poilsio, natūralių procedūrų, didžiulių atlygių – seniai nepakanka. Naudojami įvairiausi papildiniai,tame tarpe ir medicininiai. Dalis jų gali turėti ir neabejotinai turi neigiamą poveikį tolimesnei organizmo veiklai. Tam ir atsirado draudžiamų preparatų sąrašas, sukurtos institucijos, kurios kontroliuoja sportininkų elgesį.
Per visą stebėjimo laikotarpį sportininkų skaičius, pripažintas ar įtartas naudojant uždraustus preparatus, – įspūdingas. Deja, bet pirmauja JAV – daugiau kaip 14 tūkstančių. Antroje vietoje D.Britanija ir tik trečioje TSRS – Rusija. Tačiau niekada tarptautinės sporto organizacijos nebandė uždrausti šių valstybių sportinėms delegacijoms dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tai – pirma.
Antra, dabartyje tiražuojami faktai apie Rusiją, kurie remiasi, nors ir ganėtinai informuoto vieno perbėgėlio „liudijimais“, geriausiu atveju gali tvirtinti, kad egzistuoja kažkokia pačių tikrintojų sukurta korupcinė schema, pagal kurią dalis sportininkų naudojo uždraustus preparatus, o tikrintojai už tam tikrą užmokestį tai nuslėpdavo. Tačiau didele dalimi būtent to „liudytojo“ valioje buvo galia užkirsti tam kelią, ko jis nepadarė. Keista…
Trečia, ta tema sukurtas ištisas filmų serialas ir tai kelia įtarimą, nes tokie filmai ir jų reklama kainuoja nemenkus pinigus. Kas juos davė?
Ketvirta, liudytojas atsiranda labai reikiamu laiku ir labai reikiamoje vietoje: artėjant olimpiadai ir būtent vienoje iš geopolitinės priešpriešos pusių.
Penkta, jei ir yra tiesos šituose liudijimuose (to aš neatmetu), tai šis slaptas ir, matyt, pelningas bizniukas kažkodėl pristatomas kaip ištisa valstybinė dopingo panaudojimo programa, kurioje būtinai dalyvauja Rusijos slaptųjų tarnybų agentai. Taip įtikimiau?
Šešta, kam šitai naudoti bandymui diskredituoti žiemos olimpines žaidynes Sočyje? Jei tikėti skelbiamais faktais apie „sunaikintus mėginius“, to realiai įrodyti neįmanoma, o liudytojas, kuris sakosi pats priverstinai dalyvavęs toje „valstybinėje programoje“, nėra ir negali būti patikimiausias argumentas….
Tokių klausimų galima iškelti daug daugiau, bet ar verta? Aš neabejoju, kad šis išpūstas skandalas – tik dalis tos priešpriešos. Kitaip pasakius, hibridinio karo propagandinė „bomba“, kuri turėtų sukelti Rusijos eilinių gyventojų nepasitenkinimą veikiančia valdžia ir dalinai įkalti dar viena vinį mažinant Putino reitingus. Reikia pasakyti atvirai, kad Vakarai šitame sportiniame kare tikrai bus laimėtojais. Atrodo, kad rusai pateko į rimtai paspęstas pinkles. Jei TOK priims sprendimą, draudžiantį Rusijos delegacijai dalyvauti olimpiadoje, tai parodys, kad Putinas nėra toks visagalis, kaip piešiamas. Jei jis imsis šalinti iš pareigų šios srities valdininkus, jis pripažins kaltinimus teisingais, o tai leis priešpriešinėms jėgoms toliau eskaluoti šią temą ir labai rimtai iškelti klausimą dėl pasaulio futbolo pirmenybių Rusijoje 2018 metais, kurioms, jei neįvyks rimtų geopolitinių pokyčių, nepaisant sankcijų bus pasiruošta labai atsakingai ir labai rimtai. Kitaip ir negali būti, nes 2018 – Prezidento rinkimų metai.
Kaip ten bebūtų, aš linkęs sutikti su aukščiau pateikta citata ir tokie primityvūs bei smulkmeniški veiksmai absoliučiai geopolitikai nepriskirtinoje srityje, tai – ne kovos už teisybę ar kažkokias vertybes rezultatas, tai aiškus priešininko stiprumo ir savo silpnumo pripažinimas. Liūdna, bet tai tiesa. Kai neberandi priemonių kaip įveikti kaimyną, tai pasitenkinimą suteikia ir galimybė pridergti po jo langu.
