Mieli Lietuvos žmonės, Seimo nariai,
šiandien, žvelgdami į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio, matome neabejotinai gerą vaizdą. Tai – visos šalies darbščių ir sąžiningų žmonių nuopelnas. Ačiū jiems už tai.
Be išlygų tarnauti Lietuvos Respublikai pasirengusi pirmoji savanorių šauktinių karta tapo iškalbinga pasitikėjimo savo Valstybe išraiška.
Patvirtinimu, kad Lietuvoje yra žmonių, pasirengusių apginti savo žemę ir šalies pasiekimus. Toliau kantriai grįsti mūsų Laisvės kelią, kad ir kas nutiktų.
Žingsnis po žingsnio, pasitikėdami vieni kitais ir tikėdami savo šalies ateitimi, mes jau įveikėme labai sudėtingas – valstybės stabilizavimo, saugumo, energetinės nepriklausomybės ir finansinės atsakomybės atkarpas.
Pagal ekonominės laisvės indeksą Lietuva yra pakilusi į 13-tą vietą tarp 180 pasaulio valstybių.
Įgijome milžinišką potencialą augti ir atėjome prie ekonomiškai stiprių ir stabilių valstybių klubo – Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) –slenksčio. Energetinė nepriklausomybė jau pradeda atsispindėti mažėjančiose elektros ir dujų kainose.
Žengiame į geresnio gyvenimo lūkesčių laikotarpį. Atrodytų, jis kaip niekada palankus Lietuvai.
Tačiau žmonės visai teisėtai politikų klausia, kodėl ekonominio augimo rezultatų nesimato jų gyvenimuose.
Ir ne tik jie. Pastarųjų metų Lietuvos pažangą ribota vadina ir Europos Komisija.
Valstybė praranda strateginę kryptį – daugelyje sričių trypčiojame vietoje ir skęstame vienadienėje rutinoje.
Ateities Lietuvai, strateginiams sprendimams ar išbaigtoms struktūrinėms reformoms skiriama vis mažiau laiko ir energijos.
Mūsų nepaleidžia nomenklatūrinių priklausomybių liūnas. O besimurkdant korupcininėje klampynėje prarandamas gebėjimas mąstyti ir veikti valstybiškai.
Ekonominio stabilumo tarpsnis, palankus žingsniui į kokybiškai naują valstybės raidos etapą, gali būti prarastas, jeigu laiku nepamatysime nerimą keliančių ženklų.
Todėl kviečiu į atvirą diskusiją apie valstybės valdymo kokybę ir tolesnį valstybės kelią.
Kad žinotume, kur einame ir su kuo Lietuvai pakeliui.
Gerbiamieji,
šiandien per didelė prabanga ramiai stebėti, kaip lėtėja šalies vystymosi pagreitis.
Strateginiai apsisprendimai gyvybiškai svarbūs valstybės sėkmei. Tačiau kol kas įvaldytas tik darbo grupių kūrimo menas – kelios dešimtys jų vis dar ieško įvairių sprendimų.
Keturiolika ministerijų turi 347 pavaldžias institucijas, tačiau Seimo Audito komitetui pateiktos ataskaitos byloja, kad vien pernai ekspertams ir galimybių studijoms išleista 11 milijonų eurų. Vyriausybės kanceliarija išlaidas ekspertams padidino 35 kartus.
Deja, net ir po tokių stulbinančių investicijų turime pripažinti strateginį neįgalumą. Turime sugrįžti prie seniai Europos Komisijos ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos išrašytų ir kasmet kartojamų receptų:
– skurdo ir socialinės atskirties mažinimo, nes pajamų nelygybė didžiausia Europos Sąjungoje;
– pensijų sistemos pertvarkos, nes pusė pensininkų verčiasi mažiau nei iš 200 eurų per mėnesį;
– demografinių problemų;
– efektyvesnio mokesčių surinkimo;
– lankstesnių darbo santykių;
– inovacijų plėtros;
– darbo rinkos poreikius atitinkančios mokymo kokybės;
– sveikatos sektoriaus optimizavimo.
Dėl mūsų žmonių socialinio saugumo pavojaus varpais vis garsiau skambina ne tik tarptautiniai ekspertai, bet ir nevyriausybinės organizacijos.
Tarsi gyventume karo zonoje. Savo pačių namuose prievartaujami, luošinami, žudomi vaikai, kas trečia moteris patiria smurtą.
Vienas kito žeminimas prasideda nuo mažens – mokyklose patyčias kenčia kas trečias mokinys.
Dėl pajamų skirtumų ir abejingumo didėja socialinė atskirtis. Brangiais labdaros miltais jos neužpudruosi.
Priklausomybių liūne grimzta jau 56 tūkst. žmonių, alkoholizmas tampa daugelio socialinių problemų rykšte. Alkoholio kontrolės įstatymas per 4 metus bandytas taisyti jau 103 kartus. Šiuo metu Seime eilės laukia dešimtys su tuo susijusių pataisų.
Nesulaukę veiksmingų sprendimų, įstatymų pakeitimus jau siūlo patys žmonės.
Pilietinės iniciatyvos verčia nedelsti ir reaguoti.
Dėl socialinio saugumo būtinas sutarimas kaip dėl šalies gynybos.
Reikia tokio pat aiškaus veiksmų plano, tinkamų priemonių, profesionalaus koordinavimo ir kontrolės.
Todėl, gindamiesi nuo pragaištingų rizikų, susitelkėme nacionaliniam žygiui „Už saugią Lietuvą“. Per kelis mėnesius prisijungė beveik pusantro šimto iniciatyvų, kurios skatina žmogiškumą, padeda įveikti priklausomybes, apsiginti nuo smurto, įsivaikinti ar globoti, parodo kitokį gyvenimą, įkvepia asmeniniu pavyzdžiu.
Kad mūsų vaikai augtų laimingi, kad apsaugotume Lietuvos žmones, būtina bendram reikalui išjudinti ministerijų pajėgas, savivaldybes, bendruomenes, verslą, meną ir kultūrą.
Nebijokime būti socialiai jautrūs. Tiesiog jautrūs.
Mano kvietimą – „Lietuva be globos namų“ jau išgirdo daugybė žmonių. Paskatinus ir paspartinus vaikų globą ir įvaikinimą, per porą metų globos namus paliko pusė tūkstančio vaikų. Tačiau dar daugiau nei 3000 laukia savo šeimų.
Nuo kitų metų mažyliai iki trejų metukų jau nebepateks į valdiškas įstaigas – prireikus jais rūpinsis profesionalūs laikinieji globėjai.
Bet nesustokime pusiaukelėje. Ir nesabotuokime priimtų sprendimų.
Kaip kad nutiko su šios Vyriausybės žadėtais konsolidacijos planais.
Verslą kontroliuojančių institucijų mažinimo planui Ūkio ministerija išleido beveik 30 tūkst. eurų, 11 darbo grupių pagal jį rengė teisės aktus.
Grandiozinės pertvarkos finalas – visiškas fiasko.
Optimizavimo planų įgyvendinimas aplenkė ir šalies gydymo įstaigas. Vis dar išlaikome 94 ligonines, nors trečdalis jų nuostolingos, ir turime 38 proc. daugiau lovų nei ES vidurkis, nors trečdalis jų rajonuose – tuščios.
Lietuvoje ligų prevencijai skiriama 2 kartus mažiau lėšų nei Europos Sąjungos vidurkis.
Taip pat Seime stringa dar pernai rugsėjį mano pasiūlyti gydymo įstaigų vertinimo kriterijai ir priemonės eilėms pas gydytojus sutrumpinti.
Permainų baimė ir priimtų sprendimų atidėliojimas pasmerkia sveikatos apsaugos sistemą paralyžiui.
Neveiklumo rezultatas toks: mūsų žmonių sveikatos rodikliai – vieni blogiausių Europos Sąjungoje.
Principingo požiūrio stinga ir dėl aukštųjų mokyklų konsolidavimo.
Nors abiturientų sumažėjo trečdaliu, Lietuva vis dar leidžia sau prabangą turėti 45 aukštąsias mokyklas ir 1800 studijų programų, kai Europos Sąjungos vidurkis – 5 universitetai milijonui gyventojų.
Rizikuojame tapti neraštinga valstybe su aukštuoju išsilavinimu.
Nesame prastesni už kitas šalis, jau pertvarkiusias švietimo sistemą pagal tarptautinius standartus ir šalies poreikius.
Tačiau daugybės metų, Konstitucinio Teismo išaiškinimų ir mano veto prireikė vien gerai besimokančio studento sąvokai apibrėžti.
Laiko prarasta daug ir dabar su dviguba jėga ateinančiai Vyriausybei reikės daryti tai, ką seniai galėjome pasiekti nuosekliu darbu.
Kai kuriose srityse laikas nebelaukia. Pernai Kompiuterinių incidentų tyrimo padalinys užfiksavo 41 tūkstantį kibernetinių incidentų. Tačiau iki šiol neturime nei kritinės infrastruktūros sąrašo, nei jos gynybos planų. Kai kurios valstybinės institucijos vis dar naudoja nesaugią programinę įrangą. nenoriu net sakyti, kad anos sistemos įrangą. Sunkiai juda ir kibernetiniam šalies saugumui ypač svarbi Informacinių išteklių ir pajėgų konsolidacija.
Laikmetis daugelyje sričių reikalauja nestandartinių ir skubių sprendimų.
Pasaulis ir Lietuva įžengė į naują ekonomikos vystymosi etapą, kuriame mūsų gyvenimus keičia aukštosios technologijos.
Davosas kalba apie ketvirtąją pramoninę revoliuciją. Kitų šalių Vyriausybės jau dabar galvoja, kaip perorientuoti darbuotojus, nes technologijų pažanga pasaulyje verčia atsisakyti 5 milijonų tradicinių darbo vietų.
Lietuva per 12 narystės Europos Sąjungoje metų inovacijų švieslentėje pasistūmėjo vos per vieną vietą. Į mokslinius tyrimus investuojame tik 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).
Nors mūsų specialistų pasiekimai leistų Lietuvą matyti kaip inovacijų šalį. Savo išradimais pretenduojame į Nobelio premiją, atkreipiame NASA dėmesį, pradėjome stojimo procedūrą į vieną pažangiausių pasaulyje Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizaciją (CERN).
Pavieniais atvejais mūsų mokslininkai ir verslininkai rodo kryptį pasauliui, tačiau kryptingos valstybės politikos inovacijų srityje trūksta.
Apie tai mums nuolat primena Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, nes inovacijų šiandien reikia sveikatos, žemės ūkio, transporto, energetikos, švietimo ir kitose srityse.
Kasmet sulaukiame pastabų ir dėl neefektyvaus valstybinių įmonių valdymo.
9 mlrd. eurų vertės turto ir 40 tūkst. darbuotojų indėlis į šalies ekonomiką siekia vos 3 proc. bendrojo vidaus produkto.
Ypač valstybinių įmonių kapitalo grąža smuko miškininkystės ir transporto sektoriuose.
42 nepajudinamos urėdijos veikia chaotiškai ir neefektyviai.
Pertvarkų vengimas ir negebėjimas susikalbėti su Europos Komisija, valstybe valstybėje virtusiuose „Lietuvos geležinkeliuose“, mums visiems gali atsieiti ne tik milijonines baudas, bet ir pašlijusią šalies reputaciją.
Tarptautinę gėdą jau kainavusi „Lietuvos jūrų laivininkystės“ bankroto pamoka įpareigoja turėti aiškius valstybinių įmonių veiklos kriterijus ir tikslus.
39 valstybinės įmonės į biudžetą nesumoka nė euro dividendų.
Prisidengiant valstybei svarbaus ekonominio projekto statusu siekiama tik privilegijų ir lengvatų.Šių įmonių lėšomis perkama žiniasklaida, jos tampa ilgamete užuovėja partiniams bedarbiams, žmonoms ir uošviams.
Gerbiamieji,
nei Briuselis, nei strateginiai partneriai nėra mums skolingi ar atsakingi už mūsų valstybės valdymo kokybę ir administracinius gebėjimus.
Raštingų ir šalies interesus atitinkančių sprendimų pirmiausia turime reikalauti iš savo politikų.
Esame labiausiai proeuropietiški, tačiau europietiškumą suprantame vis dar tik kaip finansinę naudą, o ne kaip vertybes ir atsakomybę. Ir Europos bėdų dar nepriimame kaip savo.
Populistų balsai, skatinantys nusivylimo euroatlantine integracija nuotaikas, vis pasigirstančios abejonės dėl bendros Europos ateities, raginimai draugauti su agresoriumi pavojingi nė kiek ne mažiau, nei nedraugiškos šalies naikintuvai virš mūsų galvų.
Dabar kaip niekada svarbu išlaikyti įsitvirtinimo Europos Sąjungoje ir NATO kryptį. To tikiuosi iš būsimos Vyriausybės. Kad neskaldyti savo pastangų tarp Rytų ir Vakarų.
Ieškodami geriausių sprendimų žmonių saugumui, užsitikrinome Europos Sąjungos ir tarptautinės bendruomenės pasitikėjimą ir paramą energetikos, finansų ir gynybos srityse.
NATO sąjungininkai mus išgirdo Velse, Berlyne ir Vašingtone, tikime, supras ir Varšuvoje. Aljanso vadavietė Vilniuje, Vokietijos indėlis formuojant priešakinį batalioną Lietuvoje, rotuojamos JAV pajėgos – tai papildomos garantijos mūsų visų saugumui.
Buvome energetine sala, tačiau jungtimis su Lenkija ir Švedija nutiesėme tiltus į kontinentinę Europą. Randame palaikymą Europos Sąjungoje dėl „NordStream 2“, dėl sankcijų Rusijai, dėl Astravo atominės elektrinės.
Susiduriant su naujais saugumo iššūkiais, tęsiantis agresijai Sirijoje ir Ukrainoje neužtenka tik prisijungti prie pagalbos ar taikos misijų. Būtina gebėti nacionalinius sprendimus adaptuoti prie kasdien besikeičiančios situacijos ir matyti grėsmes toliau nei iš savo varpinės.
Turime būti tikri, kad krizės atveju valstybė bus pasirengusi žaibiškai reaguoti ir užtikrinti žmonių saugumą.
Tačiau net ir po kruvinų įvykių Paryžiuje ir Briuselyje terorizmo prevencijos priemones matome tik ateities planuose – įstrigęs Krizių valdymo įstatymas, tyla dėl Krizių valdymo centro.
Šaliai nedelsiant būtina ir toliaregiška migracijos politika, atliepianti ne tik pasaulinės krizės ypatumus, bet ir trūkumus darbo rinkoje. Kelrodžio reikia ir mūsų žmonėms, ieškantiems kelio namo.
Užsienio reikalų ministerijos apklausa parodė, kad 40 proc. svetur gyvenančių lietuvių domisi grįžimo į Tėvynę galimybe.
Vasaromis į Lietuvą sugrįžta progresyvus idėjų generavimo frontas, savaip dalyvaujantis valstybės gyvenime. Geriausiuose pasaulio universitetuose ir įmonėse žinių ir patirčių įgijęs pasaulio lietuvių jaunimas siūlo iniciatyvas Lietuvos ateičiai. Siekime, kad jie tai galėtų ir įgyvendinti.
Nebijokime atsiverti bet jau Jiems.
Mielieji,
Tik reikalaudami skaidrumo ir profesionalumo, kantriai eidami apsivalymo keliu, užtikrinsime, kad valstybės valdymas būtų patikimose rankose.
Kai politinės sistemos neslėgs įtarimų kupra, kai partijos atsinaujins ne tik blizgiais vardais ir veidais, pagerės visų žmonių gyvenimo kokybė.
Išsikuopti visas kertes užtrunka, tačiau tai – neišvengiama būtinybė. Į dienos šviesą teisėsaugos traukiami nešvarūs pinigai ir sandėriai – sukrėtimas, bet tai nuoseklaus valymosi nuo korupcijos ir oligarchinės savivalės dalis.
Atrodė, kad išsisukinėjimo nuo atsakomybės simboliu virtusi „juodosios buhalterijos“ byla taps nauju atskaitos tašku, kuriant skaidresnę politinę sistemą, suprantamu ženklu visoms politinėms jėgoms, kad neskaidri veikla mūsų šalyje nebus toleruojama.
Kad su apvaginėjančiais savo valstybę Lietuvai – nepakeliui.
Tačiau nostalgija senai partijų finansavimo tvarkai, mėginimai iš Baudžiamojo kodekso išbraukti nuostatą„prekyba poveikiu“ rodo, kaip politinė sistema įžūliai įsikibusi senų įpročių. Kaip matome, teisėsauga su šitais „prekeiviais“ turi daug darbo, ypač dabar.
Imunitetas tampa figos lapeliu neskaidrumui ir korupcijai pridengti. Aukščiausiu lygiu skambančios interpretacijos dėl parlamentarų teisinės neliečiamybės dar labiau kompromitruoja politinę sistemą.
Kartelę mėginama nuleisti taip žemai, kaip dar nėra buvę. Todėl neišvengiamai turi atsirasti naujos kokybės politika, kurioje niekam nėra imuniteto nuo korupcijos.
Vaduodamiesi iš „vijūnėlės dvaro“ ir „dramblio pirkimo“, švogerių ir žentų tradicijų, kur savi-saviems interesas yra aukščiau už valstybinį; kur nomenklatūrinė privilegija yra priedas prie posto, o ne korupcijos apraiška; kur dalyti „zadanijas“ telefonu galima net teisėjams ar redaktoriams, kur prekyba poveikiu – kasdienybė, darome teisingą, sveiką ir lemtingą posūkį.
Pasuktume dar greičiau: jeigu už korupcinius nusikaltimus būtų taikomos atgrasančios ir žalą atperkančios baudos, o ne vidutiniškai 8 proc. nuo maksimalios. Jeigu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) taptų politinės sistemos moralės sergėtoja, o ne susitepusių balintoja. Jeigu būtų depolitizuota Vyriausioji rinkimų komisija.
Nes dabar pagal valdančiųjų supratimą politikams yra likusi tik teisinė atsakomybė.
Įstatymo viršenybė ir jokių interesų nesaistomas teisingumas – piliečių ir valstybės tarpusavio pasitikėjimo pagrindas.
Užuot jį stiprinusios, partijos, patekusios į teisėsaugos akiratį, inicijuoja teismų sprendimų peržiūrą Seimo pseudokomisijose.
O Parlamentinė teisėsaugos institucijų kontrolė apsiriboja tik kasmetiniais pasiūlymais keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką.
Su Kontitucija ir elementaria teisine logika prasilenkiančias iniciatyvas galiausiai stabdo Konstitucinis Teismas.
Situaciją iš esmės gali pakeisti aktyvūs ir sąžiningi rinkėjai.
Negali būti jokios išlygos eiti ar neiti balsuoti.
Neleiskime pirktais balsais išsigimti politinei sistemai.
Iš anksto reikalaukime tiesių atsakymų ir pasirengimo kokybiškai valdyti valstybę.
Tie, kas veržiasi į rinkimus, privalo turėti tam reikalingų žinių ir aiškų atsakomybės supratimą, kad vėliau, skiriant į pareigas, nereikėtų rinktis iš 3 mažiausiai blogų.
Kad iš anksto žinotume, kam patikime valstybę.
Ne veltui Pasaulinė žiniasklaidos laisvės diena šiemet buvo skirta būtent teisei gauti informaciją.
Tačiau Lietuvoje matėme mėginimus atriboti visuomenę nuo informacijos iš uždarų teismo posėdžių, o skiriant į atsakingas pareigas neleisti remtis kriminalinės žvalgybos duomenimis.
Paprasčiau tariant, apie tuos, kas nori valdyti valstybę, – jokios neigiamos žinios!
Tai – noras valdyti bet kokia kaina ir tiesus kelias į valstybės valdymo kriminalizavimą.
Prieš bandymus užčiaupti žiniasklaidą solidariai sukilusi ketvirtoji valdžia apgynė žodžio laisvę Tačiau žiniasklaidos laisvės tyrime Lietuva vis dėlto smuktelėjo per 4 vietas dėl pernelyg didelio suartėjimo su politikais ir verslu.
Užkirtus kelią partijoms tiesiogiai turėti ir valdyti žiniasklaidos priemones, randama aplinkinių kelių manipuliuoti informacija.
Tačiau žmonės nori žinoti tiesą.
Visuomenės kritinį mąstymą ir informacinį raštingumą ugdo pilietiškoji „feisbuko“ karta.
Jeigu į vieno žmogaus kvietimą nebijoti atsiliepia dešimttūkstantinė minia Laisvės piknike, kokiu galingu balsu taptume tiesiog nebijodami kalbėti.
Mielieji,
sutvirtinimo šiandien reikia ne tik slenkančiam Gedimino kalnui, bet ir valstybės pamatams ir žmonių pasitikėjimui Lietuva.
Prarasti tikėjimą – reikštų išsižadėti, atsiriboti ir palikti savo šalį likimo valiai.
Valstybės architektus ir vedlius išsirenkame patys.
Laisvės kelias įpareigoja susitelkti ir nepatikėti jo tiesti bet kam. Jis ves mus gerovės link, jeigu tiesime jį apgalvotai.
Tikiu, kad solidų savo atkurtos Valstybės gimtadienį – pasididžiavimo Lietuva 100-mečio sukaktį pasitiksime ne tik ginčais dėl vietos tautos patriarcho paminklui, bet ir išsipildžiusiais lūkesčiais.
Įsitvirtindami kaip skaidri, europietiška, ekonomiškai stipri, saugi ir kiekvienam savo žmogui teisinga valstybė, tapsime sėkmės Lietuva.
Kurioje niekada nepritrūks dorų, drąsių žmonių ir darbščių rankų Laisvės keliui tiesti.
Tokia Lietuva aš tikiu.
Ačiū visiems, kurie be jokių išlygų tikite savo Tėvyne.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė
