Rinkimų kampanijai įsibėgėjant kova su alkoholiu tapo „einama“ tema, o savo nuomonę apie tai, akivaizdu, Lietuvoje turi visi. Savo sekmadieniniame komentare aktualias ir tikrai mitams imlias alkoholio kontrolės vietas palietė apžvalgininkas R. Valatka. Vis dėlto daugeliu atvejų sunku sutikti su Valatkos išsakyta nuomone, o Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tyrimo rezultatai tiesiog klaidingai interpretuojami.
Skaitant Valatkos komentarą, nejučia prisiminiau daugiau nei prieš metus vykusią tarptautinę konferenciją Rygoje, kuri kaip tik buvo orientuota į trijų Baltijos šalių alkoholio kontrolės palyginimą bei vyko mokslinių tyrimų duomenų aptarimas iliustruojantis situaciją Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Pagrindinis įspūdis, kurį atsimenu iki šiol, tai, kad buvo tikrai nemalonu, kai PSO atstovai ir kiti mokslininkai Lietuvą rodė kaip blogąjį pavyzdį, šalį, nesugebančią spręsti problemų, kai moksle yra seniai žinoma, ką reikia daryti, tik kažkodėl sunkiai sekasi tas priemones įgyvendinti.
Todėl keistai atrodo ir R. Valatkos teiginiai, kad patys neigiamai apie tai kalbėdami varome sau nevisavertiškumo kompleksą.
Mokslininkai kalba, kaip mato problemas, o problemos tikrai gilesnės nei vien aukštas alkoholio suvartojimo lygis. Ką daryti? Siekti, kad Lietuvoje ir užsienyje atliekami tyrimai ir statistika būtų „pataisyti“ taip, kad nekiltų nepatogių jausmų, ar gal geriau priimti realų efektą galinčias duoti alkoholio kontrolės priemones ir jų neatšaukinėti dar nespėjus įsigalioti?
Sunku užsienio kolegoms paaiškinti ir patiems mokslininkams suprasti, kaip taip Lietuvoje yra, kai tikrai reikalingi ir gerą ilgalaikį efektą galintys duoti sprendimai priimami su ilgu „pereinamuoju laikotarpiu“, o terminui priartėjus žūtbūt siekiama juos atšaukti. Visiškas alkoholio reklamos draudimas 2011 m. pabaigoje buvo atšauktas likus kelioms dienoms iki jo įsigaliojimo, o su degalinėmis 2015 m. pabaigoje vos pavyko išvengti to paties (įvykių chronologija čia).
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, esame tarp daugiausiai geriančių šalių ir čia R. Valatka Lietuvą lygina su Latvija ir Estija teigdamas, kad ir ten yra daug geriančių, gal net daugiau nei Lietuvoje ir todėl Lietuva neturėtų būti laikoma prasigėrusia.
PSO skaičiavimais, Lietuva yra 3-ioje vietoje (15,4 litro tenkančių 15 metų ir vyresniems gyventojams), Latvija – 14-oje (12,3 litro), Estija – 30-oje (10,3 litro). Oficialiai neapskaitomas vartojimas Baltijos šalyse nėra aukštas. PSO skaičiuoja, kad Lietuvoje neapskaitomas vartojimas sudaro apie 16 proc., todėl didžiausia problema yra itin aukštas legalaus vartojimo lygis.
Estai papildomai iš bendro suvartojimo šalyje atima turistų išgeriamą alkoholį (pvz., 2010 m. buvo minusuoti 3 litrai), o pastaraisiais mėnesiais tą patį pasigavo tiek mūsų įvairaus verslo atstovai, tiek apžvalgininkai, reikalaudami Lietuvos statistikos „pataisymo“ atsižvelgiant į turistų išgeriamą alkoholį Lietuvoje.
Pasirodo, tą jau padarė Lietuvos statistikos departamentas paskaičiavęs, kad į Lietuva atvažiuojantys turistai išgeria 0,107 litro alkoholio tenkančio vienam Lietuvos gyventojui, kuris turi būti atimamas iš bendro suvartojimo.
Tuo tarpu lietuviai turistai, išvažiavę į užsienį, išgeria 0,144 litro tenkančio vienam gyventojui (pvz., Turkija su planu „viskas įskaičiuota“), kurie tokiu atveju turėtų būti pridedami prie bendro lietuvių alkoholio suvartojimo.
Bendras efektas, kad įskaičiavus turistų efektą Lietuvoje vartojimas padidėtų 0,037 litro per capita, t.y. atsižvelgiant į šalies gyventojų ir turistų proporciją, tai neturėtų beveik jokios įtakos kai vertinamas alkoholio suvartojimas visos šalies lygiu.
Pagal PSO nustatytas rekomendacijas, turistų suvartojamas alkoholis išskaičiuojamas iš bendro vartojimo, kai metinis turistų skaičius yra artimas šalies gyventojų skaičiui. Tą iš 53 šalių tenka daryti 10, tarp kurių patenka Estija (beje iš tiesų nurašyti turistams jai tenka daugiausiai – 3 litrus, bet ne 7 paminėtus R. Valatkos), bet Lietuva į tokių šalių grupę nepatenka, matyt, todėl ir anksčiau nebuvo turistų suvartojimo perskaičiavimų praktikos.
Nors tikslių skaičiavimų dėl emigrantų išsivežamo alkoholio nėra, bet ir čia galima būtų rasti argumentų, kad tai neturėtų turėti itin reikšmingos įtakos oficialiai apskaičiuojamam aukštam alkoholio suvartojimo lygiui. Tarkime, emigrantai, sugrįžę į Lietuvą, įsigyja alkoholio Lietuvoje, kurį išveža į Vakarų šalis, bet taip pat lietuviai mėgsta apsipirkti Lenkijoje, todėl čia gali gautis labai panašus efektas kaip ir su turistais. Iš kur atsiranda ir kokiais skaičiavimais paremti du litrai anot apžvalgininko išvežami į Skandinaviją, matyt, lieka tiesiog nuomone.
R. Valatkos paminėtame Lietuvos sveikatos mokslų universiteto vykdomame Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrime iš tiesų yra gaunami žemesni alkoholio vartojimo dažniai, jei bandytume išskaičiuoti bendrą per capita vartojimą, tačiau čia jau prasideda alkoholio vartojimo tyrimų specifika, todėl ieškoti sensacijų ir čia neišeina.
Tradiciškai apklausomis nustatomos alkoholio vartojimo tendencijos, atskirais klausimais nustatomas abstinentų dažnis, bet bendram alkoholio suvartojimui vertinti tokie tyrimai netinka, nes dažnai žmonėms tiesiog sunku prisiminti kiek išgeria, kartais žmonės pamažina savo nurodomą išgeriamą kiekį. Taip pat daug geriantys ir problemų turintys alkoholio vartotojai dažnai iš viso atsisako dalyvauti tokiuose tyrimuose.
Nustatyta, kad reprezentatyvios gyventojų apklausos gali atspindėti iki 40 proc. bendro alkoholio suvartojimo tenkančio vienam šalies gyventojui (šis rodiklis priklauso ir nuo konkrečios šalies bei papildomų statistinių metodų kartais taikomų patikslinti statistiką). Vis dėlto tai nemažina tokių apklausų reikšmės, nes jų mokslinis tikslas kitas.
Taip pat apklausomis paremti tyrimai gali būti skirtingi. LSMU tyrime kalbama apie 1600 respondentų imtį. Kitose šalyse atliekami brangūs namų ūkių tyrimai, kuriose imtis gali siekti keliasdešimt tūkstančių respondentų. 2014 m. Statistikos departamentas Lietuvoje taip pat atliko Lietuvos gyventojų sveikatos statistinį tyrimą, kuriame apklausti 5205 šalies gyventojai.
Žvelgiant į Lietuvos alkoholio vartojimo tendencijas ir alkoholio sukeliamą žalą galima išskirti 2007, 2008 ir 2009 metus, kuomet per kelis metus įsigaliojo visas paketas efektyvių alkoholio kontrolės priemonių (ženklus kainos didinimas, alkoholio reklamos draudimas dienos metu, prekybos laiko ribojimai, neblaivių vairuotojų kontrolės priemonės ir t.t.), kurios davė teigiamą efektą. Vėliau buvo apskaičiuota, kad jei 2007 m. iš viso dėl alkoholio mirė daugiau nei 4600 žmonių, tai 2008 m. – 4200, o 2011 m. – 3200. Pateikti absoliučius skaičius nėra moksliškai tikslu, tačiau leidžia susidaryti mirčių apimčių skirtumus. Standartizuoti rodikliai išskaičiuojantys metinius gyventojų skaičiaus kitimą (ir emigraciją) šiuos skirtumus šiek tiek sumažina, bet esmės nepakeičia – mokslu pagrįsta alkoholio kontrolės politika gali duoti gerų rezultatų.
Nepaisant bendrų tendencijų pagerėjimo minėtu laikotarpiu, alkoholio sukeliama žala Lietuvoje išlieka labai didelė ir čia ne vien alkoholio vartojimo rodikliai tą rodo, todėl būtina nesimėtyti ir sistemingai tęsti mokslu pagrįstų alkoholio kontrolės priemonių diegimą, kas ir yra siūloma R. Valatkos taip nemėgstamų „blaivybininkų“.
Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį ir į komentarą, kurį parašė Seimo narys Mindaugas Bastys. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į socialdemokratų pasiekimus alkoholio kontrolėje bei išreiškiamas palaikymas kompleksinių alkoholio kontrolės priemonių diegimui. Dėmesys alkoholio kontrolei visuomet yra sveikintinas, tačiau siūlyčiau atkreipti dėmesį ne į kalbas, o į realius politikų darbus. Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija vykdo Seimo narių balsavimų tabako ir alkoholio kontrolės klausimais stebėseną ir iš to skaičiuoja Seimo narių bei frakcijų reitingą alkoholio ir tabako kontrolėje parodančius politikų realų darbą balsuojant Seime, kad tabako ir alkoholio vartojimas šalyje mažėtų. Paprastai kalbant, Seimo nariams rašomi pažymiai.
Remiantis Seimo narių balsavimų statistika šioje kadencijoje neišeina išskirti atskirų partijų, kurios savo balsavimu nuosekliai remtų alkoholio vartojimo ir žalos mažinimą. Daugelyje partijų yra politikų remiančių alkoholio kontrolės politikos plėtojimą, bet nemažai yra ir šia sritimi nesidominčių ar žiūrinčių priešingai. Darbo partijos, Socialdemokratų, Mišrios seimo narių grupės ir Liberalų sąjūdžio frakcijos yra įvertintos neigiamais pažymiais, o Liberalų frakcijoje nei vienas individualus frakcijos narys net negauna teigiamo pažymio.
Dr. Mindaugas Štelemėkas
Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos valdybos narys
