Minint Tarptautinę muziejų dieną Ignalinos rajono Adomo Hrebnickio muziejuje Rojaus kaime surengta popietė „Muziejai ir kultūriniai kraštovaizdžiai“. Muziejaus vadovė Renata Veličkienė visus susirinkusius kvietė pasivaikščioti, grožėtis žydinčiu sodu, pasakojo apie atliktus jo tvarkymo darbus, skaitė eiles. Buvo pradėta nauja tradicija – kiekvieną pavasarį prie muziejaus pasodinti po obelaitę.
XIX a. pabaigoje tuo metu žymiausias Lietuvos pomologas, Peterburgo miškų instituto profesorius A. Hrebnickis savo soduose buvo surinkęs gausią vaismedžių kolekciją – 1197 obelų, kriaušių, slyvų ir vyšnių veisles. Vertingiausia iki šiol žinoma – Beržininkų ananasas – paplito ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje. Profesoriaus palikimas apie 500 mokslinių straipsnių, labai vertingi jo selekcijos darbai, augalų žydėjimo tyrimai. Dabar sodas Rojuje užima beveik 4 ha. Jame išsaugotos pagrindinės senosios obelų veislės: ananasas, beržininkų dryžuotasis, pepino ir kt. Per žiemą gražiai sutvarkytas sodas vėl džiugina seniai matytu gausiu žydėjimu, todėl ir derliaus tikimasi gausaus.
„Man Muziejų diena – tai tarsi Velykos. Myliu šį darbą ir visada džiaugiuosi priimdama svečius Rojuje. Svajoju, kad pas mus žydintys sodai viliotų žmones taip, kaip vilioja sakuros…“,- sakė visus pasveikinusi R. Veličkienė. Už palaikymą ir pagalbą tvarkant apleistą Rojaus sodą ji dėkojo savo vyrui Gintautui, seniūnui Vytautui Kazėnui, žemės ūkio bendrovės vadovui Petrui Tajauskui ir iš Vilniaus atskubėjusiam svečiui Vytautui Adomaičiui. Būtent jo iniciatyva ir buvo pradėti darbai. Lietuviško sidro gamybos įmonei vadovaujantis Vytautas į Rojų atklydo ieškodamas retos obuolių veislės – Jono pepino. Rojuje ją, žinoma, surado, tačiau pamatęs seniai netvarkytą sodą, panoro padėti. Pagalbon pasikvietęs du draugus tikrai nemažai nuveikė.
Kaip sakė Gintautas Velička, jis buvo taip nustebintas, kad ryžosi darbus tęsti. Entuziazmas neišblėso ir pasitelkus seniūnijoje viešuosius darbus atliekančius žmones kiekviena sodo obelis buvo apgenėta, išpjauti numirę ir persenę medžiai, sutvarkyta dirva. Galima tik prisiminti lietuvių liaudies patarlę: „Akys baisininkės, rankos darbininkės.“ Iš pradžių atrodė, kad keli žmonės čia nieko negalės nuveikti, nebent visa armija, tačiau po truputį sodas keitėsi ir viltis vis stiprėjo. „Dabar turėsim gražų kampelį, kurį galės apžiūrėti muziejaus lankytojai. Šis sodas taip gražiai dar niekad nežydėjo, atrodo, kad obelys taip atsidėkoja“,- kalbėjo Renata Veličkienė. Prie pagrindinio muziejaus namo ji pakvietė pasodinti obelaitę, kuri ves rojaus obuoliukus. Šis darbas patikėtas renginyje dalyvavusiam rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui Donatui Mačiui, kuris pirmą kartą lankėsi Rojuje. Vėliau prie pasodintos obelaitės visi nusifotografavo ir nuėjo apžiūrėti žydinčio sodo.
Gera buvo matyti taip šventiškai žydintį sodą, vaikščioti muziejaus takeliais, stabtelėti po senųjų, dar Hrebnickio sodintų, didingų ąžuolų laja. Po tokio malonaus pabuvimo gamtoje visi puikiai nusiteikę susirinko į prieš dvejus metus restauruotą pirmąjį profesoriaus namelį-klėtelę, kurioje toks neapsakomas jaukumas ir puiki aura. Joks renginys Rojuje neapsieina be muzikos. Šįkart specialią romantiškų dainų programą parengė Agnė Umbrasienė ir Dangutė Urbonienė, o joms pritarė Dūkšto seniūnas Vytautas Kazėnas. Viena daina buvo ypatinga – kūrybingos moterys surado daug metų A.Hrebnickio sode dirbusio Antano Ryliškio eilėraštį ir sukūrė melodiją: „Sužydės sidabriniais žiedais/ šaknimis įsikibus į molį,/ suskambės negirdėtais vardais/ obelis pasodinta senolių“. Tą popietę visi buvo kviečiami dalintis įspūdžiais, vaišintis arbata ir būti tiesiog gerais bičiuliais.
Adomo Hrebnickio muziejus atidarytas 1961 metais. Tuomet atidengtas ir skulptoriaus Leono Žuklio paminklas žymiam pomologui. Muziejaus lankytojai dabar gali apžiūrėti klėtelę – pagrindinį profesoriaus namelį, taip pat pagrindinį namą, kuriame saugomi A.Hrebnickio veikalai ir rankraščiai, namų apyvokos ir asmeniniai daiktai, nuotraukos, dokumentai, vaisių ir uogų muliažai, vitražai, dukters Marijos tapyti paveikslai.
Lina Kovalevskienė
