Yra toks senas ir ganėtinai ciniškas anekdotas: jūroje skęsta keleivinis laivas ir žmonės šaukiasi Dievo pagalbos, pažada daugiau niekada nenusidėti, prašo atleisti jų kaltes ir jų pasigailėti. Į tai Viešpats atsako, kad jam reikėjo daug laiko ir daug triūso, kol jisai surinko juo visus į vieną būrį šitame skęstančiame laive, todėl…
Taigi, aš ir galvoju, kad kažkas turėjo įdėti daug darbo ir kantrybės, kad dabar visame pasaulyje aptariami taip vadinami „Panamos dokumentai“ iššauktų reikiamą reakciją. Aišku, kad jie nukreipti į eilinio planetos gyventojo sąmonę, kuriam vien mintis apie kažkieno turimą milijoną, o juo labiau milijardą, sukelia ypač neigiamą vertinimą. Šitai, matyt, yra pagrindinis tikslas.
Bet iki šiol globalia visuomeninės santvarkos sistema virtęs kapitalizmas, kuris pats tuos ofšorus sukūrė, nebuvo, manau, kad ir nėra linkęs, viešinti turtingų ir galingų asmenų finansinius užkulisius. Paprastai tai laikoma „privačiu reikalu“, į kurį negalima ir neturėtų būti kiekvieno landžiojama, todėl taip vadinami „Panamos dokumentai“ – sensacinga išimtis.
O jei tai – išimtis, ir dar tokio masto, vadinasi, ji galimai turi kur kas gilesnę užduotį, nei platus visuomenės pasipiktinimas? Gal tai – tik pirmoji kregždė?
Aš, kaip jau žinote, nesu iš tų, kurie negalvodami tiki kiekviena sisteminės žiniasklaidos informacija, todėl mane dažnai įvardija kaip konspirologą ar kažkokių sąmokslo teorijų skelbėją. Deja, nesu nei vienu, nei kitu. Neturiu jokių angažuočių ir niekas man nemoka už mano rašinius, todėl esu laisvas savo požiūriuose, o skaitantis juos pats nusprendžia – priimti mano nuomonę ar ją atmesti.
Ofšorai – tai visiškai teisėtai veikiantys finansiniai „užutekiai“. Absoliuti dauguma jų – taip vadinamam „Vakarų pasaulyje“. O ir tie, kurie veikia kitose regionuose, – prižiūrimi to paties vakarietiško kapitalo. Jie įteisinti šalių, kuriuose jie bazuojasi, valdančiųjų priimtais įstatymais.
Jei atidžiai pažvelgsite ir panagrinėsite, tai net tos mažos, bet save reklamuojančios kaip negirdėto ir neregėto ekonominio gerbūvio valstybės, tokios kaip Liuksemburgas, Monakas, Lichtenšteinas, Malta, Kipras, Andora, iš tikrųjų tėra dideli finansiniai ofšorai. Prie šių beveik galima pridėti ir Šveicariją. O kur dar D.Britanijai ar JAV priklausančios Virdžinijos, Bahamų, Seišelų, Kaimanų, Mergelių, Meno salos ar Delevaras pačiose JAV? Tai – tikrai ne visas ofšorų sąrašas.
Ir šių „finansinių užutekių“ sąskaitose – ne milijardai, o trilijonai. Pagal skirtingą informaciją, nuo 7 iki 21 trilijonų, nors kai kas sako, kad jų ten visi 56.
Panama – tik vienas globalaus finansinio aštuonkojo „poilsio kampelis“. 11 milijonų dokumentų iš, kaip vaizdžiai išsireiškiama Vakarų spaudoje, „vienos labiausiai įslaptintų ir apsaugotų kompanijų – juridinės firmos Mossack Fonsera“.
Iš visų apie tą skandalingą istoriją rašančių, atskiras pavardes linksniuojančių, tik keletas yra tikrai nuoširdžiai nustebę. Ir ne paskelbtais duomenimis, bet pačiu įvykiu. Tikrai, sunku patikėti, kad tokia „labiausiai įslaptinta“ kompanija pražiopsojo visų jos dokumentų nukopijavimą ir perdavimą. Pagaliau tas, kuris tai padarė, turėjo mažų mažiausiai prieigą prie visos, absoliučiai visos slaptos informacijos ir puikų supratimą, ko ši informacija verta. O tokių žmonių ratas – tikrai nedidelis.
Nebent šią operaciją įvykdė nežinomas hakeris? Abejotina. Kodėl? Todėl, kad ši aprėpia didelį kiekį žinomų ir garsių pasaulio žmonių, kurie ne tik valdo milžiniškus pinigus, bet taipogi per juos įgauna didelę globalią įtaką, todėl sustabdyti šį nutekėjimą neturėjo būti ypatingai sunku. Todėl ganėtinai įtikinama atrodo atskirų žiniasklaidos grandų mintis, kad visa šita operacija turi daug stipresnį ir galingesnį „stogą“.
Ką gi, eikim toliau. Tvirtinama, kad pirmas šią „bombą“ gavo „Suddeutsche Zeitung“ laikraštis Vokietijoje. Kodėl būtent jis? Kuo jis labiau už kitus išsiskiriantis?Pagaliau, jis, gavęs šią medžiagą, pasielgia absoliučiai kaip ne biznio pasaulyje egzistuojanti firma, kuriame konkurencija – varomoji jėga. Jis pasidalina ja su (ICIJ)tarptautinių žurnalistų – tyrėjų konsorciumu. Būtent ši organizacija, pasitelkusi brolius žurnalistus net iš 78 pasaulio šalių, imasi skrupulingo nagrinėjimo.
Deja, aš žinau tą žmonių kastą, todėl labai sunkiai galiu patikėti, kad jie, gavę tokią dovaną, galėtų ilgiau kaip dvi paras pabūti užsičiaupę.
O kas ta ICIJ? Ką ji veikia ir koks jos tikslas? Neabejoju, kad dauguma mūsų apie ją net negirdėjo. Jei tikėti Vakarų žiniasklaida, tai šis konsorciumas gimė 1997 metais. Jo „tėvai“ – kita visuomeninė organizacija kiek keistokai išvertus skambančiu pavadinimu „Visuomenės sąžinės centras“ bei Markarturų, Fordo, Cernagio, Soroso fondai. O šie – tampriai surišti su JAV Valstybės departamentu, iš kurio gauna nemenką paramą.
Paprastai ši tarptautinė žurnalistų organizacija tyrimo objektą pasirenka pati arba gauna apmokamą užsakymą. Sakysim, išsiaiškinti atskirose valstybėse kokios nors galimos kontrabandos kelius ir panašiai. Pastarąjį tyrimo užsakymą dėl minėto ofšoro jai neva pateikė (BBG)- kažkokia „Informacinės sklaidos klausimų taryba“, kurioje ne paskutiniu smuiku groja dar ne taip seniai Valstybės departamente Kerry pavaldiniu dirbęs Ričardas Lobo.
Pasirodo, kad jis ne tik pas Kerry plušo, bet iki tol užėmė pakankami aukštas pareigas įvairiose JAV viešosios informacijos struktūrose, į kurias jį nukreipdavo pats Prezidentas. Dar daugiau, BBG taryboje galima rasti ir paties valstybės sekretoriaus Kerry pavardę.
„Į BBG vadovybės sudėtį įeina ir pats Valstijų sekretorius ponas Kerry“, – skelbia gerai susipažinę su šia struktūra šaltiniai.
„Tarptautinis žurnalistų koncernas daugiausia finansuojamas dviejų garsių fondų – Markarturų ir Soroso. Būtent per šiuos fondus Valstybės departamento skiriamos paramos šiai organizacijai finansinė dalis patenka BBG“ , – antrina jam kitas.
Taigi, tokios tokelės. Ar tai tik išsigalvojimas, ar tikrai būtent taip yra, mums, eiliniams, – sunku pasakyti, bet aš nė kiek neabejoju, kad beveik visos garsios „nepriklausomos“ visuomeninės organizacijos bei didžioji dalis garsios ir nuolat politikų reklamuojamos „nepriklausomos“ žiniasklaidos turi savo šeimininkus. O jei yra šeimininkai, turi būti ir jų tiesioginis ar netiesioginis valdymas.
Jei minėtų dokumentų tyrime galima atsekti valstybinės struktūros šešėlį, vadinasi, jis mažų mažiausiai – suinteresuotas. Jei jis netiesiogiai teikia vieną ar kitą užsakymą, vadinasi,- čia jau politika.
O JAV valstybės departamentas – ne kokia tai antraeilė ar antrarūšė valstybės institucija, tai – Amerikos, ir drąsiai galima sakyti, kad viso taip vadinamo „Vakarų pasaulio“ užsienio politikos strateguotojas ir įgyvendintojas. Šios institucijos vadovas – valstybės sekretorius – viena įtakingiausių, jei ne pati įtakingiausia figūrų JAV administracijoje. Vadinasi, mes susidūrėme su rimto geopolitinio tikslo siekiančiu veiksmu. Ir koks gi jis galėtų būti?
Žiniasklaida, taipogi ir mūsiškė, tuoj sureagavo ir pabandė pagrindiniu taikiniu paskelbti, kaip dabar jau įprasta, Rusiją ir tiesiogiai jos Prezidentą Putiną. Nemanau, kad JAV užsienio politiką strateguoja menkai savo darbą teišmanantys specialistai. Jei taip, tada jie puikiai turi suprasti, kad Putinas – buvęs KGB žvalgybos pulkininkas ir labai gerai gaudosi kas ir kaip. Garantuoju, kad tikrai nesurasime jo pavardės net visus ofšorus perleidę per pačius smulkiausius sietus.
Taip, dėmesiui nukreipti nuo tikrųjų siekių, įmesti dar vieną nepasitikėjimo valdžia akmenuką į Rusijos piliečių užantį ir ne tik į Rusijos – paralelė užduotis, bet ne pagrindinis tikslas. Bandant atsakyti į šį klausimą, būtina prisiminti, kas jau nukentėjo nuo šios išpūstos informacinės provokacijos.
Pirmiausia spyrį patyrė nedidelės, bet mums gerai žinomos Islandijos Premjeras. Ten tuoj buvo organizuota beveik dvidešimties tūkstančių piliečių protesto akcija ir šis priverstas pasitraukti iš užimamų pareigų, nors, kartoju, jokio neteisėto tarptautinio veiksmo jis nepadarė. Islandija – mažytė valstybėlė, kuri lyg ir negalėtų kelti nerimo tokiam visagaliam monstrui kaip JAV. Tačiau kartais ir mažas akmenukas gali vežimą apversti. Tik ne Islandija. O jeigu…? Pradėkime kiek iš toliau.
Dauguma besidominčių žino, kad komercinis bankas sukuria pinigus, kaip dabar madinga sakyti, „iš oro“. Paprasčiausiai tariant, aš įnešu į komercinio banko sąskaitą savo uždirbtų 100 eurų ir bankas, pagal priimtas ir pripažintas taisykles, įgauna teisę suteikti naują kreditą prašančiam net iki 1000 eurų. Tai yra dešimt kartų didesnę sumą.
Tie naujai sukurti kreditiniai pinigai bus padėti į naujai atidarytą prašančio kredito sąskaitą, taip vėl sudarydami sąlygas kurti naujus kreditus. Realiai atsiranda neribotos kreditavimo galimybės, nors tokių naujoje depozitinėje sąskaitoje atsiradusių pinigų, išskyrus numatytą tikslą, niekur kitur nepanaudosi. Tik pervedus juos pagal paskirtį, jie virsta „tikrais“.
Tai bankininkystėje vadinama daliniu rezervavimu, o šio dydį kiekvienam komerciniam bankui nustato „reguliuotojas – kontrolierius“, mūsų atveju – Lietuvos bankas.
Būtent toks būdas, kuris paskutiniame šimtmetyje virto įprasta praktika, ir įgavo iki tol negirdėtą plėtrą. Visą bankininkystės istorijos laiką šitai kelia ginčus ir diskusijas tarp ekonomistų, politikų ir pačių bankininkų.
1936 metais grupė to meto pasaulyje žinomų ekonomistų, vadovaujamų Irvingo Fišerio, pateikė viešam svarstymui dokumentą, kuris šiandien vadinamas „Čikagos planu“ ir kuriame įvardijo priežastis iki šiol didžiausia laikomos ekonominės krizės, istorijoje žinomos kaip „Didžioji depresija“(1929 – 1932). Pirmuoju punktu ten pažymėta to „dalinio rezervavimo“ problema.
Nemaža pasaulio ekonomistų šiandienos 2007 – 2009 metų įsiliepsnojusią finansinę – ekonominę krizę, pagal jos apimtis ir pasekmes prilygina minėtai, todėl vėl naujai prisimintas „Čikagos planas“ . 2012 metais du TVF ekonomistai pasiūlė sugrįžti prie jo svarstymo.
Nesiveliant į ilgus šios srities specialistų argumentus, būtina tik pasakyti pačią esmę: jie siūlo, kaip ir anie, atstatyti 100 procentinio rezervavimo reikalavimą bankams, nes tai, jų manymu, leistų atgaivinti realią valstybių ekonomiką.
Kaip ir prieš aštuonis dešimtmečius, taip ir 2012 metais į tai niekas nekreipė ypatingo dėmesio, tačiau pereitais metais vis labiau ėmė ryškėti galima antra minėtos krizės banga, todėl vis garsiau imta apie tai vėl kalbėti.
2015 metų kovą, pagal Islandijos Premjero prašymą, vietinis ekonomistas, berods, F. Sigurjonsson, parengė išsamų tyrimo dokumentą „Pinigų reforma: labiau perspektyvi pinigų sistema Islandijai“. Kas joje rašoma ir kokie duomenys pateikiami – viešai nežinoma, bet atskiri politologai, ekonomistai paskutiniu metu ėmė kalbėti, jog atsirado požymių, kad Islandijoje ruošiama pinigų reforma, kuri visiškai panaikins bankų „dalinio rezervavimo“ teises arba rezervavimo kartelę pakels iki 50 ar net daugiau procentų. Ir kas iš to?
Tikrai, absoliučiai daugumai planetos gyventojų tai atrodo nereikšminga, tačiau, kaip jau sakiau, „dalinis rezervavimas“, o kai kuriose pasaulio valstybės jau ir visiškai atsisakyta tokio reikalavimo, tikrumoje – dabartinės globalios finansinės sistemos ir Vakarų dominavimo pamatinis ir svarbiausias akmuo. Aišku, tokios valstybės kaip Islandija poveikis būtų menkas, bet kas gali garantuoti, kad jos pavyzdžiu nepaseks kitos? Visai neseniai susikūrė referendumo šiuo klausimu reikalaujanti grupė Šveicarijoje ir net surinko reikiamą parašų kiekį. O Šveicarija – ne Islandija. Taip, kad iniciatyvus ir į „šventą reikalą“ besikėsinantis Premjeras, kuriam galimai terūpėjo savos valstybės, ypač skaudžiai nukentėjusios nuo paskutinės krizės, reikalai, realiai patapo grėsme.
Kitas žinomas asmuo, kuris priverstas viešai aiškintis – D.Britanijos Premjeras. Ne, šis bent jau nėra panašios informacijos, lyg ir nesikėsina į visų „švenčiausią“ globalią finansinę sistemą, bet rengia savo šalyje referendumą išlikimo ES klausimu. Ar tai – tik šantažas Briuseliui, ar rimtas nusiteikimas – sunku pasakyti, bet dauguma specialistų tvirtina, jog rezultatai – nenuspėjami. Prieštaraujančių ir pasisakančių už išlikimą procentas kol kas apylygis, todėl viskas spręsis balsavimo dieną. Tuo labiau, kad nemenka dalis Anglijoje žinomų politikų atvirai ir visa jėga agituoja už pasitraukimą. O pats Premjeras, kuris dar prieš kurį laiką taip grasinamai karksėjo Briuselyje, dabar jau suokia kitokią giesmę, skelbdamas, kad Londonui pavyko išsikovoti išskirtines sąlygas ES, o tai yra visos šitos priešpriešos esmė.
Taip, nors pateikti pavyzdžiai tikrai yra labai svarbūs, bet šių dienų realijose yra daug paprastesnių priemonių panaikinti nepageidaujamas grėsmes. Negi dėl to reikia judinti, purtyti dešimtmečiais ir net šimtmečiais formuotą tvarką? Juk išviešinta informacija – smūgis pačiai šimtmečiais ir ypač paskutiniais dešimtmečiais formuotai globaliai tvarkai, kurios pagrindinis instrumentas – globali finansinė priklausomybė. Ne, turi būti kažkas daugiau.
Beje, šaltiniai skelbia, kad ir mūsų šalies 33 kompanijos, keletas asmenų vienaip ar kitaip surišti su šiuo skandalu, o 23 net turintys kažkokių akcijų. Sakau, gal todėl Seime ir mūsų žiniasklaidoje staigiai atsirado kažkokie pasakojimai apie išsilaipinusius rusus Juodkrantėje?
Apie visa tai – kitą kartą.
