Pasakose kartais pasitaiko situacija, kai pasakos herojus atsiduria kryžkelėje ir jam reikia pasirinkti kelią, kuriuo reikės eiti. Nuo herojaus pasirinkimo priklausys jo likimas: vienas kelias gali nuvesti į laimę, sėkmę, o kitas – į pražūtį.
Realiame gyvenime žmogui taip pat nuolat tenka rinktis savo kelią. Kelią pasirenka ne tik žmonės, bet ir valstybės.
Didelį rezonansą visuomenėje sukėlė R. Vanagaitės knyga apie Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje vykusį žydų genocidą. Kodėl lietuvius kai kas vadina žydšaudžiais? Kodėl Lietuvoje buvo sunaikintas toks didelis procentas žydų? Kas kaltas dėl tų masinių žydų žudynių – lietuviai ar vokiečiai? Į šiuos klausimus atsakymų bandoma ieškoti visus pastaruosius 26 nepriklausomybės metus, nes kaltinimai lietuviams prasidėjo vos tik Lietuva atgavo nepriklausomybę 1990 metais.
Žydai, neturėdami savo valstybės, buvo išsibarstę po įvairias šalis. Daugelyje tų šalių jie nebuvo mėgiami, jų teisės buvo varžomos, pavyzdžiui, jiems buvo draudžiama verstis žemės ūkiu. Žydai buvo diskriminuojami, kentėdavo nuo prieš juos vykdomų pogromų. Žydai daugiausia vertėsi prekyba, amatais, o taip pat lupikavimu – skolinimu už procentus.
Lietuvoje žydai nebuvo persekiojami dėl savo tautybės, nepatyrė tokių represijų, neapykantos kaip kitose šalyse, todėl smetoninėje Lietuvoje jie sudarė nemažą gyventojų dalį. Tad kodėl žydai prasidėjus Antrajam pasauliniam karui buvo taip masiškai naikinami, kodėl tolerantiškieji lietuviai staiga ėmė nekęsti žydų?
Manau, kad šiuo atveju didelę įtaką padarė 1940-1941 metų įvykiai Lietuvoje, kai Lietuvą okupavusi Sovietų Sąjunga vykdė represijas prieš Lietuvos gyventojus, trėmė juos į Sibirą. Todėl daugelis Lietuvos žmonių karo laukė kaip išsigelbėjimo.
Lietuvą okupavo, nuskriaudė Sovietų Sąjunga, kurioje valdžia priklausė komunistams. O komunistai žmonių sąmonėje visų pirma buvo tapatinami su žydais.
Dalis tiesos tame yra. Po 1917 metų Spalio socialistinės revoliucijos Sovietų Sąjungos viršūnėje absoliuti dauguma buvo žydų tautybės asmenys. Būtent jie nustatė Sovietų Sąjungos politines gaires. Tiesa, pats aukščiausias Sovietų Sąjungos vadovas buvo gruzinas.
Paradoksas yra tas, kad nuo Sovietų Sąjungos vadovų veiksmų labiausiai nukentėjo rusai, nors būtent rusai dabar kaltinami tais nusikaltimais, kuriuos Sovietų Sąjunga padarė kitoms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai.
Jeigu pavartytume „Lietuviškąją tarybinę enciklopediją“, tai, suradę kokią nors žydišką pavardę, dažniausiai galėsime perskaityti, kad tai buvęs aktyvus revoliucinio judėjimo dalyvis smetoninėje Lietuvoje.
Taigi, Antrojo karo išvakarėse žmonių tarpe buvo susiformavusi nuomonė, kad dėl Lietuvos nelaimių kalti yra komunistai, o komunistai yra tapatinami su žydais.
Kodėl „žydšaudžių“ vardas ne ideologams, bet vykdytojams?
Beje, tokio mąstymo recidyvų pasitaiko ir šiais laikais, tiesa, komunistų jau taip glaudžiai nesiejant su žydais, nes šiuo metu žydų Lietuvoje beveik neliko. Liko tik „komunistai“, kurie vis dar kaltinami dėl to, kad per pastaruosius 26 Lietuvos nepriklausomybės metus Lietuvos vadovams nieko gero nepavyko pasiekti.
Kadaise, prieš dvi dešimtis metų, vienas Sąjūdžio veikėjas yra pasakęs, kad Lietuvoje būtų tvarka, jeigu būtų iššaudyta 200 tūkstančių komunistų.
Jeigu šiais laikais komunistus buvo tik grasinama šaudyti, tai 1941 metais šis grasinimas buvo realiai įgyvendintas. Žydų genocido ideologai buvo vokiečiai. Tad kodėl žydšaudžių vardas teko lietuviams?
Manau, kad tokį požiūrį lėmė didelis lietuvių aktyvumas prasidėjus karui. Matyt, buvo tikimasi, kad galima pasinaudoti esama padėtimi ir panašiai, kaip ir 1918 metais, vėl atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Deja, nebuvo įvertinta tai, kad politinė situacija buvo visai kitokia negu 1918 metais.
Po Pirmojo pasaulinio karo tiek Rusija, tiek ir Vokietija buvo išsekintos to karo. Be to, jos sprendė sudėtingas savo šalių vidines problemas. Lietuva joms mažai rūpėjo. Visai kitaip buvo 1941 metais. Vokietija, jausdama savo galią, praktiškai nekliudomai žygiavo per Europą pavergdama daug didesnes valstybes negu Lietuva, todėl tikėtis, kad ji leis Lietuvai būti nepriklausomai, buvo naivu.
Lietuvos Seimas atgaline data norėjo įteisinti nuostatą, kad 1941 metais Lietuva buvo atkūrusi savo valstybę. Tačiau jeigu tai būtų padaryta, tai tektų pripažinti ir tai, kad lietuviai, bet ne vokiečiai, ir inicijavo žydų žudynes. Juk jeigu tada egzistavo nepriklausoma valstybė ir joje buvo žudomi žydai, tai ji ir turi būti atsakinga už tai, kas tuo metu vyko toje „nepriklausomoje“ valstybėje.
Kas ir kada davė įsakymą?
Istorikai ginčijasi apie tai, kada prieš žydus buvo pradėtos represijos, kada jie buvo atskirti nuo kitų gyventojų, tokiu būdu paruošiant juos sunaikinimui. Ar tai buvo padaryta vokiečiams jau atėjus, ar dar prieš vokiečių atėjimą? Kas tam davė įsakymą – ar vokiečiai, ar atsikūrusios „nepriklausomos“ Lietuvos centrinė vadovybė, ar tai darė vietiniai gyventojai, spontaniškai keršydami „komunistams“ už neseniai lietuviams padarytas skriaudas, trėmimus į Sibirą?
Akivaizdu, kad viskas vyko labai greitai, pačiomis pirmomis karo dienomis. Tokiu atveju kyla įtarimas, kad susidorojant su komunistais (žydais) didelė kaltė tenka ir lietuviams. Pirmosiomis karo dienomis buvo sušaudyti ne tik žydai, bet ir žymūs lietuvių tautybės asmenys – skulptorius Vincas Grybas ir poetas Vytautas Montvila. Mat jie buvo kairiųjų pažiūrų, pasižymėjo tuo, kad dalyvavo revoliuciniame judėjime.
Žinoma, okupavę Lietuvą, vokiečiai būtų organizavę žydų žudynes, nes tokia buvo jų ideologija. Tikriausiai jie būtų sukūrę ir kokią nors marionetinę Lietuvos vyriausybę. Tačiau lietuviai padarė klaidą, kad jie patys šiuose procesuose rodė iniciatyvą. Galima suprasti jų norą kuo greičiau atkeršyti savo tikriems ar tariamiems skriaudėjams ir atkurti Lietuvos valstybę. Deja, nei vieno, nei kito tikslo jiems nepavyko pasiekti, pavyko tik išsipurvinti, suteršti savo vardą.
Kad buvo galima elgtis ir kitaip, rodo tas faktas, jog hitlerininkams nepavyko iš lietuvių suorganizuoti karinių dalinių, kurie kovotų hitlerininkų pusėje Rytų fronte. P. Plechavičiaus vietinė rinktinė išsibėgiojo.
Lietuviai būtų daug daugiau laimėję, jeigu jie, prasidėjus karui, nebūtų organizavę nei sukilimo, nei baltaraiščių.
O juk buvo galima pasakyti: „Gyvenkite, kaip išmanote…“
Nors A. Smetona smerkiamas dėl to, jog jis pabėgo iš Lietuvos, manau, kad jis pasielgė teisingai – kam aukoti savo gyvybę, jeigu nieko pakeisti jis negalėjo. Teisingai A. Smetona pasielgė ir 1939 metais, kai, Vokietija užpuolus Lenkiją, jis neskubėjo atsiimti Vilniaus. Jeigu jis tai būtų padaręs, tai būtų tapęs A. Hitlerio sąjungininku ir tokiu atveju būtų buvus tikimybė, kad po karo Vilnius būtų atitekęs Lenkijai. Vilnių Lietuvai grąžino Sovietų Sąjunga, kuri garantavo Vilniaus priklausymą Lietuvai ir Vilniaus nepriklausomybę nuo Lenkijos.
Lietuviai padarė klaidą, kad, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, pasitraukę į miškus, tęsė partizaninį karą. Deja, tas karas nedavė jokios naudos, buvo tik prarasta keliasdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų, o kaimo žmonės keletą metų buvo priversti gyventi nuolatinėje baimėje bijodami, kad su jais susidoros arba vieni, arba kiti.
Dėl keliasdešimt tūkstančių lietuvių žūties pokario laikotarpiu reikėtų kaltinti ir Vakarus, kurie kurstė lietuvius priešintis žadėdami, kad tuoj tuoj jie ateis į pagalbą ir išvaduos Lietuvą iš rusų priespaudos. Partizaninio judėjimo dalyviai buvo ruošiami Vakaruose karo stovyklose ir siunčiami į pražūtį Lietuvoje. O juk Vakarų valstybės galėjo aiškiai pasakyti – karas baigėsi, gyvenkite, kaip išmanote, ir nieko iš mūsų nesitikėkite.
Kas yra tie kaltininkai?
Galima suprasti tremtinius ir jų artimuosius, o taip pat ir žydus. Manau, kad bet koks normalus žmogus matydamas, jog jam artimi žmonės be jokios priežasties, be jokios jų kaltės tremiami iš šalies ar net žudomi, stengsis atkeršyti savo skriaudėjams, budeliams. Tačiau kas yra tie kaltininkai?
Pirmiausia žvilgsnis krypsta į tiesioginius vykdytojus – į tuos, kurie sudarinėjo tremiamųjų sąrašus, kurie vežė į Sibirą, kurie kankino, kurie žudė. Tačiau juk jeigu nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, jeigu Lietuvos nebūtų užėmęs pradžioje J. Stalinas, o po to A. Hitleris, tai nebūtų buvę nei trėmimų, nei žydų žudynių. J.Stalinas ir A.Hitleris, manau, buvo didžiausi dvidešimtojo amžiaus reformatoriais, kurie vykdė skausmingas ir nepopuliarias reformas ir būtent tų reformų pasekmė buvo visos tos prieš lietuvius ir žydus nukreiptos represijos.
Tad iš tikrųjų dėl visų tų nelaimių buvo kalti ne tiesioginiai vykdytojai, bet tie, kas inicijavo ir kūrė reformų strategijas.
Vykdytojai, kurie įgyvendino tas reformas, galėjo tik rinktis – ar būti aktyviems vykdytojams, ar pasyviems, nerodyti jokios savo iniciatyvos. Visai nevykdyti įsakymų, kuriuos gaudavo iš valdžios, eiliniai žmonės negalėjo. Jeigu buvo gaunami planai, kiek žmonių reikia išvežti į Sibirą, kažkas tuos planus turėjo įvykdyti.
Tie, kas viską uoliai vykdydavo, galėdavo tikėtis gauti kokių nors malonių iš valdžios, o kas, pavyzdžiui, atsisakydavo eiti į ataką, galėdavo gauti ir kulką į nugarą. Pasirinkimas nedidelis – eisi į priekį – tave nušaus priešas, bėgsi atgal – tave nušaus savas.
Aišku, buvo ir tokių žmonių, kurie nuoširdžiai tikėjo reformatorių kliedesiais, kad išvežus į Sibirą buržuazinius nacionalistus, arba išvalius Lietuvą nuo žydų, visų likusiųjų žmonių gyvenimas pagerės. Visur ir visada juk buvo kvailių, tikinčių nesąmonėmis.
„Nėra žmogaus – nėra problemos“
Bet juk ir šiais laikais yra panašiai galvojančių žmonių. Net ir dabartinėje valdžioje yra daugybė politikų ir ekonomistų, kurie galvoja, kad kuo daugiau Lietuvoje bus sunaikinta mokyklų, ligoninių, kultūros įstaigų, kuo daugiau mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų bus išvaryta iš darbo, tuo geriau gyvensime. Juk ir didysis reformatorius J. Stalinas sakydavo – nėra žmogaus, nėra problemos. Gerai nors tai, kad kol kas niekas Lietuvoje žmonėms galvų dar nepjausto (kai kuriose šalyse šiais laikais tai labai madinga). O kas nori, tai apsitarnauja patys – išgeria gerą dozę nusiraminimui (ačiū socialdemokratų partijai ir A. Butkevičiaus vyriausybei už pigų alkoholį, pigų alų) ir užsineria kilpą sau ant kaklo.
Vasario 22 dieną švietimo profsąjungos pradėjo streiką, nes nors A. Butkevičiaus vyriausybės kadencija jau artėja į pabaigą, tačiau nieko nebuvo padaryta tam, kad būtų pagerinta Lietuvos švietimo padėtis. Nors ekonomika auga, tačiau finansavimas švietimui skaičiuojant procentais nuo BVP mažinamas.
Matyt, nenorėdamas spręsti švietimo problemų arba nesugebėdamas to padaryti, A. Butkevičius pareiškė, kad profsąjungoms daro įtaką Rusija. Iš to galima padaryti išvadą, kad Lietuvos švietimo problemomis rūpinasi tik Rusija ir V. Putinas, o A. Butkevičius tos problemos visai nerūpi.
Peršasi tokia būsimų įvykių grandinė – bus uždarinėjamos dar likusios mokyklos (tai daryti pataria dauguma Lietuvos politikų ir ekonomistų), o už tokiu būdu sutaupytas lėšas bus perkami ginklai krašto apsaugai (būtent taip iki šiol buvo daroma). Kuo bus daugiau ginklų, tuo didesnė tikimybė bus nugalėti V. Putiną. O nugalėjus V. Putiną nebus kam rūpintis Lietuvos švietimu, ir problemų Lietuvos švietime nebeliks.
