„Prieš vykstant į konferenciją aš susitikau su Prezidentu V.Putinu. Mes aptarėme jo kalbą čia, Miunchene, 2007 metais. Tada jis sakė, kad ideologiniai stereotipai, dvigubi standartai tarptautiniuose reikaluose nepadės sumažinti įtampos, o tik ją padidins. Jis buvo teisus. Pasaulio bendrijai lieka vis mažiau galimybių priimti svarbius ir būtinus sprendimus.“
„Rusijos sulaikymo doktrina pavojinga ir neišsprendžia šiandienos realių problemų. Dauguma tų iššūkių atsirado ne dabar ir juos sugalvojo tikrai ne Rusija. Bet per visą tą laikotarpį mes taip ir neišmokome į juos teisingai reaguoti ar juos prognozuoti, todėl ir toliau švaistome resursus kovai su pasekmėmis, nepasiekdami ir neprisikasdami iki pirminių priežasčių. Arba nukreipiame visą energiją ne prieš tikrąjį blogį, o kaimynų sulaikymui. Tik ką čia apie tai buvo kalbėta. Ar taip kalbėsime ir po dešimties ar dvidešimties metų? Žinote, pasaulinio halifato akivaizdoje diskutuoti apie tai jau bus nebeverta. Jei mes nenormalizuosime situacijos Sirijoje ir kituose karštuose taškuose, terorizmas virs nauja karo rūšimi. Tai – ne šiaip sau karo rūšis, o iš esmės naujas būdas spręsti tarpnacionalinius ir tarpkonfesinius konfliktus kvazivalstybiniu valdymu.
Deja, politinė NATO linija išlieka nedraugiška ir uždara Rusijos atžvilgiu. Beveik kasdien mus skelbia baisiausia grėsme visam NATO ar atskirai Europai, Amerikai ar kitai kokiai valstybei. Kuriami gąsdinantys filmai, kaip Rusija pradeda branduolinį karą. Aš kartais galvoju: mes gyvename 2016 ar vis dar 1962 metais?
Apgailestaudamas turiu konstatuoti, kad šiandienis paveikslas daug rimtesnis, nei mėgstame sakyti. Po 2007 metų įvykiai vystėsi kur kas dramatiškiau. Didelės vieningos Europos kaip tada nebuvo, taip jos ir nėra. Mūsų ekonomikos, visos ekonomikos auga labai silpnai. Paaštrėjo konfliktai A.Rytuose ir Š.Afrikoje, prasidėjo migracijos kolapsas. ES ir Rusijos santykiai – pakrikę. Ukrainoje – pilietinis karas. Tai – kelias į niekur“.(Rusijos Federacijos Premjeras D.Medvedevas).
„Su Patriarchu Kirilu mes kalbėjom kaip broliai. Mes aptarėme problemas, kurios kelia susirūpinimą mums abiems. Mes, du Vyskupai, kalbėjomės apie savų bažnyčių reikalus, vėliau apie dabarties pasaulį, apie karus, kurie šiandien grasina virsti ne tik fragmentiniais, bet apimti viską ir visur.“ (Popiežius Pranciškus po istorinio susitikimo su Maskvos ir visos Rusijos pravoslavų Patriarchu Kirilu).
Vienos didelės šalies politikas ir du krikščionybės – vienos didžiausių pasaulio religijų, tik skirtingų konfesijų, lyderiai, po beveik tūkstančio metų pirmą kartą susėdę už bendro stalo, kalba apie tą patį. Nesvarbu, kad kiek kitokiais žodžiais, bet vis vien apie tą patį.
Kaip nebūtų keista, bet tie, kurių pasisakymų citatas pateiksiu toliau, taipogi kalba lyg ir apie tai. Tik ar tikrai apie tai?
„Nėra nieko svarbiau už saugumą. Nekenčiu idėjos komentuoti D.Medvedevo kalbą. Mes turime labai didelių iššūkių šiomis dienomis. Koks didžiausias?
Alternatyvi Europa su alternatyviomis vertybėmis. Kodėl tai svarbu man, Ukrainos Prezidentui. Lygiai prieš dvejus metus šimtai ukrainiečių atidavė savo gyvybes už svajonę gyventi Europoje. Jie kovėsi tik dėl to, nes Europa jiems siejasi su svarbiausiomis vertybėmis.
Tačiau šiandien Europa pavojuje. Netolerancija, žmogaus teisių negerbimas, religinis fanatizmas, homofobija. Ši alternatyvi Europa turi savo vadą. Jo vardas ponas Putinas.“ (P.Porošenko,Ukrainos Prezidentas).
„Mūsų saugumas, ypač karinis, dabar yra svarbiausias, kai matome padėtį, pavyzdžiui, Ukrainoje ir girdime tokias rusų politikų kalbas kaip šiandien.“(A.Duda, Lenkijos Prezidentas).
„Mes jau matome, kaip Rusija demonstruoja atvirą karinę agresiją Ukrainoje ir Sirijoje. Čia nėra nieko šalto, tai jau karšta.
Atrodo, kad mes esame dvi skirtingos civilizacijos, negebančios viena kitos suprasti. Šiandien yra aišku, ką reikia daryti. ES ir NATO turi būti ryžtingesnės, sprendimus priimti daug greičiau ir prisiimti atsakomybę.
Istorija mus išmokė niekada nenuolaidžiauti agresoriui, nepasiduoti kariniam spaudimui ir terorizmui. Privalome vieningai reaguoti į tarptautinės teisės pažeidimus, kuriuos vykdo nuolatinė JT ST narė. Užmerkdami akis prieš Rusijos elgesį Ukrainoje ir Sirijoje, rizikuojame Europos saugumu ir jos ateitimi.“ (D.Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė).
Taigi, penki žmonės ir penki požiūriai. Pabandykime plačiau pažvelgti į visa tai. Be neapykantos kuriam nors vienam, be išankstinio nusistatymo.
Tačiau kur rasti kriterijus, kurie leistų bent jau pritarti ar nepritarti, diskutuoti ir sukeltų mažiausią pasipriešinimą mūsų galvose?
Nežinau, tiks visiems tai ar netiks, bet remsiuosi Popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos bei visos Rusijos Patriarcho Kirilo istorinio susitikimo bendrąja deklaracija, kuri mūsuose beveik neaptarinėjama. Dėl trijų priežasčių: pirma, šie asmenys – skirtingi ir, jei taip galima pasakyti, mūsų mąstymu atstovaujantys lyg ir skirtingas stovyklas. Antra, jie neabejotinai kur kas daugiau informuoti nei tokių šalių kaip Lenkija,Lietuva ar Ukraina Prezidentai,todėl jų vieši pareiškimai yra daug vertingesni. Trečia,juos sunkiausia įtarti savanaudiškumu,net jei kalba apie savų bažnyčių interesus.
Taigi, P.Porošenko skelbia, kad „šimtai ukrainiečių atidavė savo gyvybes už svajonę gyventi Europoje. Jie kovėsi tik dėl to, nes Europa jiems siejasi su svarbiausiomis vertybėmis. Tačiau šiandien Europa pavojuje. Netolerancija, žmogaus teisių negerbimas, religinis fanatizmas, homofobija. Ši alternatyvi Europa turi savo vadą. Jo vardas ponas Putinas.“
O kokį atsaką rasime minėtoje deklaracijoje? Štai, jos 16 punktas: „Europos integracijos procesas, prasidėjęs po šimtmečių kruvinų konfliktų, daugumos buvo priimtas su viltimi, kaip taikos ir saugumo užstatas.Tuo pačiu metu mes perspėjome dėl tokios integracijos pasekmių, jei negerbs savo religinio identiteto. Būdami atviri kitų religijų indeliui į mūsų civilizaciją, manome, kad Europai svarbu išlikti ištikimai savo krikščioniškoms šaknims. Kviečiame visus Vakarų ir Rytų krikščionis vienytis bendram Kristaus ir Evangelijos liudijimui, kad Europa susigrąžintų savo sielą, suformuotą dviejų tūkstančių metų krikščioniškomis tradicijomis.“
O štai ištrauka iš 17 punkto: „Auganti nelygybė žemiškų turtų paskirstyme augina brukamos tarptautinių santykių sistemos neteisingumo jausmą.“
Toliau: „Šeima – natūrali tąsa žmogaus ir visuomenės gyvenimo. Mes nerimaujame dėl šeimos krizės daugelyje šalių.“
„Šeima yra paremta santuoka tarp vyro ir moters – laisvos meilės ir ištikimybės aktu.“
28 punktas: „Šiuolaikiniame pasaulyje – įvairialypiame, bet tuo pačiu apjungtame bendro likimo – katalikai ir pravoslavai pašaukti broliškai skelbti Evangeliją. Šis pasaulis, kuriame sparčiai naikinama dvasinė žmonių gyvenimo būsena, laukia iš mūsų galingo krikščioniško liudijimo visose asmeninio ir visuomeninio gyvenimo srityse. Nuo to, ar mes pajėgsime šioje lūžių epochoje kartu nešti dvasinį tiesos liudijimą, daugumoje priklauso ir visos žmonijos likimas.“
Nekomentuosiu, manau, kad kiekvienas skaitantis pats puikiai supranta, ką tuo norima pasakyti.
O ar P.Porošenko apskritai supranta, kur ir kokios tos tikrosios Europos vertybės? Ar vis mes, tos tariamos „naujosios Europos, naujų vertybių“ skelbėjai, tikrai esame įsitikinę, kad jos egzistuoja? Ar tikrai taip vadinama priverstinė tolerancija seksualinėms mažumoms yra ta vertybė, dėl kurios „beveik prieš du metus žuvo šimtai ukrainiečių“?
Tolimesnė ištrauka skirta jau pačiai Ukrainai, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai įvertinta situacija šioje šalyje. 26 punktas: „Mes liūdime dėl priešpriešos Ukrainoje, nusinešusios daugelio gyvybes, sukėlusios neišmatuojamas kančias taikiems gyventojams ir visuomenę įstūmusios į gilią ekonominę ir humanitarinę krizę.
Kviečiame savas bažnyčias Ukrainoje dirbti visuomenės sutarimo labui, susilaikyti nuo dalyvavimo priešpriešoje ir nepalaikyti tolimesnio konflikto vystimosi“.
Taip, galima deklaraciją priimti kaip neginčijamą didžiosios pasaulio religijos, turinčios tūkstantmetę patirtį, dviejų lyderių požiūrį į šiandieną arba tai atmesti kaip nereikšmingą ir absoliučiai nesvarbų „dviejų seniokų pilstymą iš tuščio į kiaurą.“ Tik ar tikrai tai – „pilstymas“, o jei jie – teisūs?
„Mes jau matome, kaip Rusija demonstruoja atvirą karinę agresiją Ukrainoje ir Sirijoje. Čia nėra nieko šalto,tai jau karšta.“(D.Grybauskaitė)
Dėl Ukrainos – atskira kalba ir apie tai aš jau ne kartą rašiau, todėl nesikartosius. O dėl Sirijos, tai rusai šioje valstybėje atsirado legitimios valdžios pagalbos prašymu. Vadinti tai agresija Sirijos valstybės atžvilgiu nėra jokio pagrindo. Įvardinti tai agresija kažkokios ginkluotos, taip vadinamos opozicijos atžvilgiu, mažų mažiausiai,- nesupratimas. Pirma, ginkluota opozicija – tai maištas prieš teisėtą valdžią, prieš daugumą ir kiekvienas rimtas, tvirtas valstybės vadovas imsis visų priemonių šitai nuslopinti. Taip elgsis visos save įvardijančios demokratijomis. Taip elgtųsi ir D.Grybauskaitė. Antra, net vakariečių diplomatams šiandien nepaprastai sunku įvardinti, kur ta opozicija, o kur – radikaliojo islamo veikiančios grupuotės.
O dabar jūsų dėmesiui 8 pasirašytos deklaracijos punktas: „Mūsų žvilgsnis nukreiptas visų pirma į tuos regionus, kur krikščionys patiria smurtą. Daugelyje A.Rytų ir Š.Afrikos valstybių mūsų broliai ir seserys Kristuje naikinami ištisomis šeimomis, kaimais ar net miestais. Jų maldos namai barbariškai griaunami ir apiplėšiami, šventovės – deginamos, paminklai – naikinami. Sirijoje, Irake ir kitose A.Rytų šalyse su skausmu stebime masinį krikščionių išvarymą iš tos žemės, kurioje prasidėjo mūsų tikėjimo sklaida ir kurioje jie gyveno nuo apaštalų laikų kartu su kitomis religinėmis bendrijomis.“
9 punktas: „Mes kviečiame tarptautinę bendriją neatidėliotinai imtis galimybių užkirsti kelią krikščionių persekiojimams A.Rytuose“.
11 punktas: „Mes kreipiamės į visas puses, kurios gali būti įtrauktos į konfliktą su nuoširdžiu kvietimu išreikšti gerą valią ir sėsti už derybų stalo.
Tuo pačiu būtina, kad pasaulio bendrija, bendrai koordinuodama savo veiksmus, panaudotų visas galimybes kovoje su terorizmu.
Kviečiame visas puses, dalyvaujančias kovoje su terorizmu, būti atsakingom ir veikti atsakingai.
Kviečiame visus krikščionis ir visus, tikinčius į Dievą, melsti Kūrėją ir Sumanytoją, kad jis išsaugotų savą kūriniją nuo sunaikinimo ir neleistų naujo pasaulinio karo. Kad pasaulis taptų stabilus ir patikimas, būtinos ypatingos pastangos, nukreiptos susigrąžinti bendras mus vienijančias vertybes, paremtas Viešpaties, mūsų Jėzaus Kristaus Evangelijos“.
Ką į tai atsako mūsų Ekscelencija? „Atrodo, kad mes esame dvi skirtingos civilizacijos, negebančios viena kitos suprasti. Šiandien yra aišku, ką reikia daryti. ES ir NATO turi būti ryžtingesnės, sprendimus priimti daug greičiau ir prisiimti atsakomybę.“
Apie kokius sprendimus, kuriuos privalėtų priimti ES ir NATO, ir kokią atsakomybę kalba D.Grybauskaitė?
„Istorija mus išmokė niekada nenuolaidžiauti agresoriui, nepasiduoti kariniam spaudimui ir terorizmui. Privalome vieningai reaguoti į tarptautinės teisės pažeidimus, kuriuos vykdo nuolatinė JT ST narė. Užmerkdami akis prieš Rusijos elgesį Ukrainoje ir Sirijoje, rizikuojame Europos saugumu ir jos ateitimi.“
Kas tai? Ar galėjo Rusija, sakysim, perimti Krymą savo jurisdikcijon, jei nebūtų 2014 metų vasario 22 perversmo Kijeve? Ne,negalėjo.
Kaip tuos kaimynus bevertintum, kaip jų nemėgtum, bet, jei esi teisingas, privalai pripažinti, kad ne rusai pirmieji ėmėsi veiksmų Ukrainoje, Sirijoje.
Dėl tarptautinės teisės pažeidimų – diskutuotinas dalykas, nes kiekviena pusė jas pristato savaip.
Tačiau paprastai mokslas, aiškindamas agresijos sąvoką ir jos priežastis, įdėmiai nagrinėja ir agresijos išprovokavimo galimybes. Tai pripažįstama kaip viena svarbiausių ir dažniausių tokio veiksmo kilmės sąlygų.
