Artėja naujos rinkiminės kampanijos laikotarpis. Ir, kaip jau tapo įprasta rinkimų laikotarpiu, bus labai daug įvairios informacijos apie kandidatus, politines partijas, valdžioje esančius ir buvusius įtakingus ir nelabai žmones. Taip pat bus įvairios informacijos, kurios pobūdis ir rūšys stebins net patyrusius elektorato atstovus.
Tačiau „skaniausia“ ir „pipiriausia“, deginanti ne tik geltonosios žiniasklaidos skaitytojų protus, informacija paprastai išplaukia iš labiausiai informacijos saugumu besirūpinančių institucijų. Kaip tai dažniausiai būna, ji, t.y. institucija, informaciją „paleidžia“ į laisvą plaukiojimą, o paskui, naudodama visą įmanomą teisėsaugos institucijų galią, didvyriškai ieško informacijos skleidėjų.
Tačiau Lietuvos informacijos vartojimo istorija parodo, kad dažniausiai pirmas teisėsaugos smūgis atitenka žiniasklaidai. Teisėsaugos institucijų logika yra paprasta – pradėti reikia nuo „galo“, t.y. nuo tų, kurie išplatino informaciją ir buvo tokie nesusipratėliai, kad neatsiklausę slaptos informacijos rengėjo ar turėtojo išdrįso visuomenei paskleisti gyvybiškai reikšmingą ir strategiškai svarbią žiną. Pradėti nuo „priekio“ negalima, kadangi turėsi tirti save, t.y. savo arba galingojo anonimo veiksmus. O tai jau būtų pasikėsinimas į didžiojo inkvizitoriaus suverenitetą (kadangi baudžiamasis procesas Lietuvoje tebėra inkvizicinis, o ne rungtinis).
Ulbinaitės pamoka
Ulbinaitės istorija parodė, kad iškilus informacijos sklaidos konfliktui, dažniausiai neadekvačiai elgiasi statutiniai pareigūnai ir prokurorai. Jų veiksmus anksčiau ar vėliau kritiškai įvertina teismai.
Tenka pripažinti, kad šiandien statutinių pareigūnų nekvalifikuoti veiksmai arba nesugebėjimas kritiškai vertinti ikiteisminio tyrimo vadovo – prokuroro arba STT (ar policijos komisariato) vadovo nurodymus, kompensuojame Baudžiamojo proceso kodekso ir Viešojo informavimo įstatymo „tobulinimu“.
Čia galime akcentuoti itin paplitusią klaidingą nuomonę, jog, kaip ir anais laikais, už viską buvo atsakingas pionierius, taip dabar – už visas ikiteisminio tyrimo spragas atsakingas policininkas ar STT pareigūnas.
Lietuvos Konstitucija ir Baudžiamojo proceso kodeksas nustato vienintelį ikiteisminio tyrimo vadovą ir organizatorių – prokurorą. Todėl nereikia policininko kaltinti už tai, kad apkandžiojo žiniasklaida, o kaltinti reikia prokurorą, kuris neuždėjo policininkui ar STT agentui procesinio antsnukio.
Tad klausimas žiniasklaidos atstovams – ar jūs pasiruošę teisėsaugos institucijų vizitui?
Taip pat klausimas teisėsaugos atstovams – ar jūs pasiruošę vizitui pas žiniasklaidininkus?
Suprantu, kad žiniasklaidos atstovai visada pasirengę netikėtiems vizitams, ypač kai supranta ar nujaučia, kad jie yra išnaudojami ir jais bandoma manipuliuoti. Taip pat suprantu, kad teisėsaugos pareigūnai, kaip statutinių organizacijų atstovai, neturi jokio pasirinkimo elgtis kitaip nei nustatyta įstatymuose, tvarkose ar prokuroro ir kartais virš jų galvų stovinčių galingųjų anonimų nurodymuose.
Kai kur svarbiau yra suprasti, kokiomis taisyklėmis vadovaujantis turi veikti teisėsauga ir žiniasklaida ir kaip tarpusavyje jie turėtų spręsti informacijos sklaidos konfliktines situacijas.
Pagal kokias taisykles žaisime
Seimas 2014 metais priėmė kelių Baudžiamojo proceso kodekso straipsnių ir Viešojo informavimo įstatymo 8 straipsnio pakeitimus, kuriais sureguliavo, kaip turi elgtis tyrėjai ir žiniasklaidos atstovai, kai dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų būtina atskleisti informacijos šaltinį.
Baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad:
asmuo, kurį siekiama įpareigoti atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, turi teisę turėti įgaliotąjį atstovą (advokatą ar teisininką);
viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų patalpose ir transporto priemonėse kratos ir poėmio metu visais atvejais būtinas žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkimo įgalioto atstovo arba šių patalpų, transporto priemonės savininko ar naudotojo pasiūlyto kviestinio dalyvavimas;
kai nėra kviestinių, dalyvaujančių asmenų prašymu daromas garso ir vaizdo įrašas;
viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, jų dalyviai, žurnalistai gali būti apklausti liudytojais dėl informacijos, sudarančios šaltinio paslaptį, jeigu jie sutinka duoti parodymus arba kai yra priimtas teismo sprendimas, kad būtina atskleisti informacijos šaltinį;
prokuroras, manydamas, kad būtina atskleisti informacijos šaltinio paslaptį, kreipiasi su pareiškimu į ikiteisminio tyrimo teisėją, o jis priima motyvuotą nutartį.
Tačiau šioje tvarkoje reikšminiai žodžiai yra „kai kitomis priemonėmis atskleisti informacijos šaltinį nėra galimybės arba jos jau yra išnaudotos“. Būtent jie nusako, kokioje beviltiškoje situacijoje yra teisėsauga, „bandanti apgauti“ žiniasklaidą ir LR Konstituciją.
Reikalas tas, kad, pagal nustatytos tvarkos logiką, dešimt valstybės institucijų, turinčių kriminalinės žvalgybos įgaliojimus, ir aštuonios ikiteisminio tyrimo įstaigos visomis įmanomomis baudžiamojo proceso ir kriminalinės žvalgybos priemonėmis ir veiksmais stengsis nustatyti viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų informacijos šaltinio paslaptį. Tačiau kai valstybei su savo galybe nepavyks nustatyti žurnalisto informacijos šaltinio, prokuroras kreipsis į teismą prašydamas įpareigoti žiniasklaidininką atskleisti šaltinį.
Tokia situacija panaši į atvejį, kai belaisvis kankinamas, mušamas, šantažuojamas, o kai išgauti informacijos nepavyksta, budelis su ašaromis akyse maldauja atskleisti paslaptį.
Ir kodėl žurnalistas turi dabar vykdyti teismo nutartį, t.y. po to, kai butas ir darbo vieta išrausti, visos ryšio priemonės perklausytos po kelis kartus, pašto korespondencija periliustruota, o iš nugaros tebejaučiamas sekimo žvilgsnis? Tikriausiai dėl baudos už teismo sprendimo nevykdymą. Bet kita vertus, jeigu lenkai dėl gatvių pavadinimų sugebėjo surinkti 40 tūkst. Lt teismo sprendimo „nevykdymui“, tai žiniasklaidos magnatams tai neturėtų sudaryti problemų.
Bet liūdina tai, kad valstybėje iš vienos pusės nustatoma veidmainiška žiniasklaidos laisvės užtikrinimo tvarka, o iš kitos – sudaromos sąlygos teisminės valdžios galios niekinimui (apie teismų reputaciją tikriausiai verta patylėti – nes ji kiekvienais metais kyla) bei Konstitucijos apgaulei.
Apgaulė Konstitucijos vardu
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis nustato, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama, o valstybė, politinės partijos, politinės ir visuomeninės organizacijos, kitos institucijos ar asmenys negali monopolizuoti masinės informacijos priemonių.
Konstitucijos nuostatos apgaulė yra ta, kad šiuolaikiniame pasaulyje nereikia cenzūruoti žinios arba monopolizuoti žiniasklaidos priemonių – pakanka kontroliuoti informacijos šaltinius, duomenų bazes, registrus (net šunų registras gali daug ką pasakyti apie šuns šeimininką). Taigi, kontroliuodamas šaltinius, kontroliuoji žiniasklaidą.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. nustato, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Tačiau baudžiamajame procese sugalvota, kaip apeiti šią teisiniu požiūriu „prasčiokišką“ konstitucinę nuostatą. Mat 1992 metais niekas nemanė, jog nepriklausomai nuo nuosavybės formos, teisėsaugai visada rūpės išgauti informaciją iš piliečio ir nebūtinai sąžiningu būdu.
Nesąžiningumas slypi žodyje „versti“, t.y. Konstitucija draudžia prievarta išgauti parodymus, o apgaulės naudoti nedraudžia. Todėl proceso taikytojai sugalvojo, kad „asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio Kodekso 82 straipsnio 3 dalyje numatytus liudijimo ypatumus“.
Taigi žurnalistas pats gali panorėti viską papasakoti ir galiausiai pagal įstatymą pareikalauti tapti įtariamuoju.
Paaiškinsiu, kuo pasireiškia apgaulė:
pirma – prokuroras apsimeta, kad nesupranta, kas įvyko – nusikaltimas ar darbo drausmės pažeidimas, galimai nusikaltimas, galimai ir ne;
antra – prokuroras „įtikina“ žurnalistą tapti specialiuoju (ypatinguoju) liudytoju, todėl, kad galimai, jis, o gal kas kitas padarė tą nusikaltimą, o gal ir ne nusikaltimą.
trečia – specialiojo (ypatingo) liudytojo statusas yra pagrindinis pavojus žurnalistui, nes juo užmigdomas jo budrumas. Kaip? Labai paprastai. Žurnalistui pasakoma: „Tau nebus jokios baudžiamosios atsakomybės už tai, ką prišnekėsi. Tu esi liudytojas, kuris turi teisę meluoti.“.
Mes pripratome girdėti apie tai, kad įtariamasis turi teisę meluoti. Tačiau niekas negali parodyti Konstitucijos ar kurio nors kodekso vietos, kurioje įtvirtinta tokia teisė. Kaip galima pasitikėti teisingumu, kai net mokslo visuomenėje rimtai ir argumentuotai kalbama apie teisę meluoti. Tai tuomet turime pripažinti, kad teisingumas gali gimti iš melo ir apgaulės.
Taip 2002 metų baudžiamojo proceso kodekso nuostata: „Kaip liudytojas negali būti apklausiamas: 1) asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką“, o kartu ir Konstitucija buvo apaugintos apgaulėmis, kurios jau dabar pritaikytos liudytojui ir žurnalistui. Asmenų sąraše, kuriuos draudžiama apklausti, liko tik teisėjai, dvasininkai ir gynėjai. Tiesa, praėjusios kadencijos Seimas bandė uždėti advokatams antsnukį, tačiau jiems to įgyvendinti nepavyko. Tačiau kas gali paneigti, kad dėl „gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas“, nebus padarytas dar vienas „demokratiją plėtojantis bei saugantis“ žingsnis.
Baigdamas norėčiau pasiūlyti sąžiningesnį žiniasklaidos ir teisėsaugos santykių dėl informacijos šaltinio išslaptinimo modelį.
Pirmiausiai, prokuroras turėtų teisėjo padedamas kreiptis į žurnalistą atskleisti informacijos šaltinį. Po to, kai teismo prašymas yra nevykdomas, prokuroras gali imtis prievartos priemonių beieškant informacijos skleidėjo. Tokiu atveju visi kiti teismo kratų ir pasiklausymų sankcionavimai būtų logiški ir pagrįsti. Žurnalistas, būdamas laikomas įtariamuoju, esant pakankamiems įrodymams, įgytų konstitucinę teisę neliudyti prieš save ir gintis nuo kaltinimų visomis baudžiamajame procese numatytomis priemonėmis.
adv. dr. Ryšardas Burda
