Dar 2006 metais tuometinė JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais, paaštrėjus Libano ir Izraelio santykiams, atvykus į pastarąją valstybę vizito vaizdingai pareiškė: „Tai, ką mes šiandien stebime, iš esmės yra pirminiai naujų Artimųjų Rytų gimdymo sąrėmiai. Kaip mes besielgtumėm, mes privalome atsakingai žvelgti į tai, kad dirbame naujiems A.Rytams“.
Tuo pat metu, pagal iki šiol sklandančius buvusių šio regiono politikų prisiminimus, nužudytasis Libijos vadovas Kadafis siaurame rate pasakė Asadui: „Dabar jie ateis mūsų“. Bašaras Asadas, pagal pasakotojus, iš to tik pasijuokė.
Tiesa tai ar išgalvoti dalykai – sunku pasakyti, tačiau, jei tokie žodžiai buvo ištarti, tai jie, žiūrint per dabartinio laiko prizmę, – neabejotinai pranašiški.
Ką paskelbė Londono žiniasklaida?
„CŽV bandymai vykdyti vadinamosios „nuosaikiosios“opozicijos kovotojų paruošimą taipogi patyrė nesėkmę. Šitam projektui apmokymo stovykla buvo įsteigta Jordanijoje ir kontroliuojama vienos iš siriečių gentinių grupuočių. Egzistuoja įtarimas, kad kai kurie šios stovyklos nariai iš tikrųjų buvo siriečių armijos kovotojai, tik be uniformų.
Panašūs atvejai buvo ir anksčiau, ypač karo Irake metu, kai šimtai šiitų sukilėlių ateidavo į amerikiečių įrengtą treniruočių stovyklą dėl naujų uniformų, ginklų ir praleisdavo ten keletą savaičių, o po to dingdavo dykumoje.
Atskiros paruošiamosios programos, sukurtos Pentagone ir įgyvendinamos Turkijoje, taipogi ypatingais pasisekimais nepasižymėjo. Rugsėjo mėnesį Pentagonas prisipažino, kad tik keturi iš penkių „naujokų“ vis dar tebekovoja prieš Islamo valstybę. Prabėgus tik keletui dienų, 70 buvusių samdinių perėjo į an Nusros pusę vos spėję pasiekti Sirijos sieną.
2014 metų pradžioje, nusivylęs progreso stoka, CŽV direktorius J.Brenonas pakvietė į Vašingtoną amerikiečių žvalgybinių padalinių ir A.Rytų arabų – sunitų žvalgybinių institucijų vadovus slaptam susitikimui. Tikslas – įtikinti S.Arabiją nutraukti ekstremistinių kovotojų palaikymą Sirijoje.
„Sauditai mums pasakė, kad jie maloniai pasiklausys, – pažymėjo anksčiau minėtasis Komiteto patarėjas, – ir po to visi susirinko Vašingtone. Brenonas jiems išdėstė, kad dabar jie privalo sąveikauti su vadinamaisiais „nuosaikiais“. Mintis buvo tokia: jei visi regione nustos palaikę an Nusrą ir Islamo valstybę, tai pastarosios ims stokoti šaudmenų ir ginklų, o „nuosaikieji“ atvirkščiai – sustiprės“.
Šį CŽV direktoriaus prašymą – reikalavimą sauditai tiesiog ignoravo. „Grįžę namo, padidino paramą ekstremistams ir tuo pačiu paprašė mūsų išplėsti techninę paramą jiems. Ir mes pasakėme „okei“. Pasekmės – tokios, kad galų gale mes sustiprinome radikalų palaikymą“.
Vienok, tuo sauditų sukeltos problemos nepasibaigė. Amerikiečių žvalgyba sukaupė daug pirminių duomenų ir agentūrinių pranešimų, kurie liudija, kad Erdogano vyriausybė jau daugelį metų remia an Nusarą, o dabar dar ir Islamo valstybę.
„Su saudais mes galime susitarti, – pasakė jau minėtas patarėjas, – mes galime išspręsti klausimus su „Broliais musulmonais“. Mes galime pasakyti, kad jėgų balansas A.Rytuose paremtas Izraelio ir likusių šio regiono valstybių galimybe sunaikinti vienas kitą ir būtent tai stabdo didelės apimties konfliktą. Tačiau Turkija pajėgi šį balansą suardyti. Apie tai, deja, svajoja Erdoganas. Taip, mes jiems pasakėme: mes norime, kad jis sustabdytų džichadistų srautus, atvykstančius į Turkiją. Vienok, jis turi labai ambicingus planus – Osmanų imperijos atstatymą ir jis nesupranta, kiek jų realizacija gali būti „sėkminga“.
Po TSRS subyrėjimo viena iš Amerikos politikos konstantų – tiesioginiai kontaktai su rusų kariuomene. Po 1991 metų JAV išleido milijardus dolerių, kad padėtų Rusijai atsikratyti didelės dalies savo branduolinės ginkluotės komplektų. Tame tarpe buvo įvykdyta slapta bendra operacija išgabenant ginklų uraną iš vienos nesaugiausių saugyklų Kazachstane. Bendras ginkluotės medžiagų monitoringas tęsėsi beveik 20 metų. Kai JAV vykdė karinę operaciją Afganistane, Rusija amerikiečių transporto lėktuvams ir tankeriams leido skristi per jų oro erdvę. Taipogi leido ginkluotės, šaudmenų, maisto, vandens transportavimą per savo teritoriją kitokiais būdais. Rusijos kariškiai teikė informaciją apie galimas bin Ladeno dislokacijos vietas, padėjo susitarti su Kirgizija dėl laikinos karinės bazės įsteigimo šios teritorijoje. Komitetas pastoviai palaiko ryšį su savo kolegomis iš Rusijos visą karo Sirijoje laikotarpį ir tokie kontaktai siekia aukščiausią lygmenį.
Rugpjūtį, likus keletui savaičių iki savo atsistatydinimo iš Komiteto pirmininko posto, Dempsis atvyko atsisveikinimo vizito į Airijos gynybos pajėgų vadavietę Dubline ir ten pasakė, kad užimdamas šias pareigas jis laikė būtinumu palaikyti artimus kontaktus su rusų generalinio štabo viršininku – generolu Valeriju Gerasimovu: „Iš tikrųjų aš jam pačioje pradžioje palinkėjau, kad mes pabaigtume savo karjeras ne taip, kaip jas pradėjome“.
Vienas jų pačioje savo karinės profesijos kelio pradžioje buvo tanko vadas Vakarų Vokietijoje, kitas – Rytų.
„Kai imame kalbėti apie Islamo valstybę, tai Rusija ir JAV viena kitai gali daug ką pasiūlyti. Daugelis islamistų lyderių, o taip pat eilinių kovotojų daugiau kaip dešimt metų kariavo prieš Rusiją dviejuose Čečėnijos karuose ir V.Putino vyriausybė deda didžiules pastangas kovoje prieš šį islamišką terorizmą. Rusijai žinomi Islamo valstybės lyderiai ir rusai labai gerai informuoti apie jų operatyvinius veiksmus. Jie disponuoja plačia žvalgybine informacija, kuria jie gali pasidalinti. Jiems aš pasakiau, kad mes mainais galime jiems pasiūlyti puikius instruktorius, turinčius ilgametę patirtį ruošiant užsienio kovotojus. Tokios patirties rusai neturi“.
Buvęs Baltųjų Rūmų patarėjas Rusijos klausimais man pasakojo, kad po 2011 metų rugsėjo 11-osios V.Putinas savo pokalbyje su JAV Prezidentu pasakė: „Pas mus tokie pat košmarai. Skiriasi tik vietos“. Jis turėjo mintyje bandymus sukurti Čečėnijos Halifatą ir mūsiškes problemas su Al Kaida. Dabar, po lėktuvo virš Sinajaus pusiasalio katastrofos, kruvinų išpuolių Paryžiuje ir kitose vietose, sunku nesutikti, kad ir pas mus – vieni ir tie patys košmarai, tik skirtingose vietose.
Tačiau B.Obamos vyriausybė ir toliau smerkia Rusiją dėl Asado palaikymo. Vienok Sirijoje kalbama ne apie mus,o pie tai, kad Asadas nepraloštų. Realiai V.Putinas stengiasi, kad chaosas nepersimestų į Jordaniją ir Libaną, kaip tai atsitiko su Iraku. Jis – prieš, kad Sirija atsidurtų islamistų rankose.
Kontrproduktyviu žingsniu iš B.Obamos pusės, kuris labai pakenkė mūsų pastangoms stabdyti karo veiksmus, buvo žodžiai: „Asadas turi pasitraukti ir tai – pradinė derybų sąlyga“.
Daugelis buvusių ir esamų Komiteto narių sutinka, kad viena iš priežasčių, paskatinusių V.Putiną imtis karinių veiksmų Sirijoje, – užtikrinti, jog Asadas išvengtų Kadafio likimo.
Neplačiuose sluoksniuose žinoma, jog V.Putinas tris kartus peržiūrėjo Kadafio nužudymo filmuotą medžiagą Tą filmuotos medžiagos dalį, kuri nebuvo viešinama ir kurioje užfiksuota, kaip Kadafiui į išeinamą žarną įkišamas durtuvas.
Komiteto patarėjas sakė: „V.Putinas apkaltino save dėl to, kas įvyko su Kadafiu, nes jis galėjo ir privalėjo užimti tvirtą poziciją JTO užkulisiuose. V.Putino nuomone, be Rusijos įsikišimo, Bašaro lauktų toks pat likimas, jie jį suluošintų ir paverstų invalidu, o rusų sąjungininkai Sirijoje būtų sunaikinti. „Daugiau jokių išdavysčių“, – pasakė jis savo komandai“.
Lapkričio 22 dieną B. Obama pareiškė, kad pagrindinis rusų tikslas – „nuosaikioji“ opozicija. Ir nuo tos savo pozicijos, kartu su dalimi žiniasklaidos, jis nesitraukia.
Rusai tvirtina, kad jie smogia kruvinus smūgius visoms sukilėlių grupuotėms, kurios grasina Sirijos stabilumui. Taipogi ir Islamo valstybei. Kremliaus patarėjas A.Rytų klausimais paaiškino, kad pirmame etape oro smūgių tikslas – karinės oro pajėgų bazės Latakijoje saugumas. Pagal jį, strateginis tikslas – laisvas nuo džichadistų koridorius iš Damasko į Latakiją, o taip pat karinė bazė Tartuse. Po to oro smūgiai bus nukreipti į Islamo valstybės teritoriją.
Šis Kremliaus patarėjas, kaip ir Jungtinis Komitetas bei gynybos žvalgybos valdyba, nepripažįsta „nuosaikiųjų“ B.Obamos palaikomų formuočių ir laiko jas ekstremistinėmis, kovojančiomis kartu su an Nusra ir Islamo valstybe, kad išgyventų.
2014 metų pabaigoje Jurgenas Todenhoferis – vokiečių žurnalistas, kuriam buvo leista dešimt dienų išbūti Islamo valstybės kontroliuojamoje teritorijoje Irake ir Sirijoje, kanalui CNN pasakė, kad „Islamo valstybės vadovybė juokiasi iš Sirijos laisvos armijos sakydama, jog jei jie gauna naują gerą ginkluotę, skuba parduoti mums. Jie sako: „Geriausi prekeiviai ginklais – žmonės iš laisvosios siriečių armijos“. Jie jų nevertina rimtai. Rimtai jie vertina Asadą, rimtai jie vertina krintančias bombas, bet jie nieko nebijo ir Sirijos laisva armija nevaidina jokio vaidmens“.
Kaip formuojama viešoji nuomonė
Rusijos kosminių oro pajėgų veiksmai Sirijoje tapo priežastimi ištisos serijos antirusiškų rašinių, pasirodžiusių JAV leidiniuose. „New York Times“ spalio 25 dieną, remdamasis jam vienam žinomais šaltiniais B.Obamos administracijoje, paskelbė, kad rusų povandeniniai laivai „agresyviai veikia“ labai arti jūrinių kabelių, kurie yra pagrindas globalaus interneto, nors vėliau, kaip rašoma tame pačiame straipsnyje, paaiškėja, jog „kol kas nėra duomenų apie kokias nors pastangas pakenkti minėtai ryšio sistemai“.
Dar anksčiau tas pats leidinys įvardijo rusų veiksmus Sirijoje „kažkuria prasme grįžimu prie ambicingos tarybinės praeities“, tačiau nė vienoje publikacijoje net neužsimenama, jog rusai į Siriją atėjo Asado vyriausybės kvietimu. Kaip neužsimenama ir apie amerikiečių oro antskrydžius Sirijoje, neturint šios šalies vadovybės pritarimo.
Tuo pat metu minėtame leidinyje pasirodo 2012 – 2014 metais buvusio JAV pasiuntinio Maskvoje komentaras, kuriame šis pabrėžia, jog rusų oro smūgiai nukreipti „prieš ką tik norite, tik ne prieš Islamo valstybę“.
Antirusiškų rašinių nesumažėjo ir po rusų orlaivio žūties virš Sinajaus pusiasalio, už ką atsakomybę prisiėmė Islamo valstybė.
Mažai kam B.Obamos administracijoje ir informacinėje erdvėje kilo klausimas, kodėl Islamo valstybė pasirinko taikiniu rusų orlaivį, jei jie bombarduoja tik „nuosaikiuosius“?
Ekonominės sankcijos prieš Rusiją vis dar tebetaikomos ir to priežastis, daugelio amerikiečių nuomone, V.Putino kariniai nusikaltimai Ukrainoje. Be to, išlieka ir JAV finansų ministerijos taikomos sankcijos Sirijai, o taipogi prieš amerikiečius, kurie drįsta šioje šalyje užsiimti bizniu.
Lapkričio pabaigoje minėtas leidinys paskelbė rašinį apie šias sankcijas, kuriame vėl panaudotas senas ir niekuo nepagrįstas tvirtinimas, kad finansų ministerija tokiais veiksmais „pabrėžia žinomą argumentą Asado atžvilgiu ir stengiasi priversti rusus atsisakyti palaikyti Asadą, nežiūrint į tai, kad jis kariauja su ekstremistais“.
Keturi pagrindiniai B. Obamos politikos prieš Siriją elementai išlieka nepakitę: reikalavimas, kad Assadas pasitrauktų; negali būti jokios koalicijos prieš Islamo valstybę kartu su Rusija; Turkija – ištikima sąjungininkė kovoje su terorizmu; egzistuoja „nuosaikiosios“ jėgos, kurias JAV privalo remti.
Nepakeitė šio požiūrio ir teroristinis aktas Paryžiuje, kuris pareikalavo 130 žmonių gyvybių, nors daugumas Europos lyderių pasisako už glaudesnį bendradarbiavimą su Rusija kovoje prieš šį užkratą.
„Jeigu Asadas pralaimės“
Asadas, aišku, nesutinka su tokiu požiūriu, kad keletas lyderių sprendžia jo likimą. Imad Mustafa, kuris šiandien yra Sirijos pasiuntiniu Kinijoje, anksčiau dirbo Damasko universiteto fakulteto dekanu, vėliau ištisus septynerius metus buvo šios šalies pasiuntiniu JAV, įvardijamas kaip artimas Asado pagalbininkas, tokį pastarojo požiūrį aiškina taip: „Asadui dabar pasitraukti iš valdžios – tolygu kapituliuoti prieš „ginkluotas teroristines grupuotes“. Nepasibaigus karo veiksmams sutikti su Vakarų siūlomu politiniu sprendimu sukurti nacionalinės vienybės vyriausybę, kurioje ministrai jaustųsi esantys įsipareigoję toms užsienio jėgoms, kurios juos pastatė ir bet kada galėtų naujam Prezidentui priminti jo pirmtako likimą, vadinasi, anksčiau ar vėliau sunaikinti valstybę. Asadas yra valdžioje piliečių valia ir jis negali pasitraukti vien todėl, kad to reikalauja istoriniai Sirijos priešai“.
Mustafa palietė ir Kinijos požiūrį į šį konfliktą. Jo žodžiais tariant, „Kinija pažadėjo pokariniam Sirijos atstatymui skirti 30 milijardų dolerių. Kinija į šį konfliktą žvelgia iš trijų pusių: jai svarbi tarptautinė teisė ir legitimumas, globali strateginė pozicija bei džichadistų veikla Cindzian provincijoje. Ši provincija ribojasi su aštuoniomis užsienio valstybėmis. Kinijos požiūriu ši provincija vis labiau virsta kanalu terorizmo sklaidai. Daugelis joje gyvenančių ugurų kovotojų, šiuo metu esančių Sirijoje, yra Turkestano islamiškojo judėjimo, kuris svajoja apie atskirą islamišką ugurų valstybę, nariai. Tas faktas, kad Turkijos žvalgyba padeda jiems patekti į Siriją, sukelia milžinišką įtampą tarp abiejų šalių žvalgybų institucijų“.
Ugurų, kurių kovotojai per Turkiją patenka į Siriją, šios provincijos ryšiai su A.Rytais domina ne vieną specialistą už Kinijos ribų. Viena tokių – Christina Lin. Ji – mokslininkė, bet dar prieš dešimt metų dirbo Pentagone ir tiesiogiai Kinijos sektoriuje: „Aš išaugau Taivanyje ir atėjau į Pentagoną kaip šios šalies kritikė. Aš užsiiminėjau kiniečių demonizavimu ir pristatydavau juos kaip ideologizuotus, tolimus nuo tiesos supratimo žmones. Bėgant metams aš stebėjau, kaip jie pradėjo atsiverti ir vystytis, tada ir mano požiūris keitėsi.
Aš priimu Kiniją kaip potencialų JAV partnerį globalių iššūkių klausimuose. Ypač A.Rytų problemose. Sirija – viena iš tokių problemų, kurios sprendime galimas JAV ir Kinijos bendradarbiavimas.
Prieš keletą savaičių Kinija ir Indija, „šaltojo karo“ laikais buvusios priešės, nekenčiančios viena kitos daugiau nei JAV, pravedė ištisą seriją bendrų kontrteroristinių pratybų. Šiandien Kinija ir Rusija nori bendradarbiauti su JAV šiais klausimais.
Kinijos nuomone, ugurai, pasiekę Siriją, vadovaujant Islamo valstybei, apmokomi „išgyvenimo meno“, kad slapta sugrįžę atgal imtųsi teroro aktų. Jei Asadas pralaimės, tai džichadistai iš Rusijos Čečėnijos, Kinijos ugurų gyvenamos provincijos, Indijos Kašmyro, tęsdami džichadą imsis „naminių frontų“, o pagalba jiems bus teikiama iš gerai aprūpintų stovyklų Sirijoje, pačiame A.Rytų centre“.
Ką pasakė generolas Dempsis?
Generolas Dempsis ir jo kolegos neafišavo savo priešiškumo vedamai politikai ir todėl išlaikė savo tarnybines kėdes, tik generolui Flinui nepasisekė. „Generolas Flinas reikalavo visada sakyti tiesą, todėl užsitraukė Baltųjų Rūmų rūstybę“, – pabrėžė atsargos pulkininkas, dešimt metų tarnavęs gynybos žvalgybos valdyboje, Patrikas Long. – „Jis manė, kad tiesos sakymas – būtinybė. Jis reikalavo sakyti tiesą apie Siriją, todėl ir užsitraukė Baltųjų Rūmų rūstybę. Jį išvijo, nes jis nenorėjo tylėti“.
Pats Flinas į tai atsakė, kad jo problemos – už Sirijos ribų: „Aš žvalgybos valdyboje daug ką perkračiau ir užsiėmiau rimtais dalykais, o ne tuščiažodžiavimu. Tai buvo radikali reforma. Aš supratau, kad civilinė valdžia nenori žinoti tiesos. Už tai aš nukentėjau, bet dėl to viskas tvarkoje“.
Visiškai neseniai žurnalui „Der Spiegel“ jis atvirai išdėstė savo požiūrį į karą Sirijoje: „Mes turime konstruktyviai dirbti su Rusija. Patinka tai mums ar nepatinka, Rusija nusprendė šitoje kovoje dalyvauti ir imtis tiesioginių karinių veiksmų. Rusai – jau ten ir tai radikaliai keičia visą dinamiką. Todėl negalima sakyti, kad Rusija bloga ir rusai turi grįžti namo. To neįvyks. Būtina blaiviai žvelgti į aplinką“.
Mažai kas JAV Kongrese sutinka su tokia nuomone. Viena tokių išimčių – Tulsi Gabbard. Ji atstovauja demokratų partijai nuo Havajų valstijos ir dirba Kongreso Komitete, kuris tiesiogiai rūpinasi ginkluotosiomis pajėgomis. Praeityje ji buvo JAV sausumos kariuomenės Nacionalinės gvardijos majorė ir du kartus tarnavo A.Rytuose. Savo interviu CNN ji pasakė: „JAV ir CŽV privalo nutraukti neteisinį ir kontrproduktyvų karą Sirijoje, kuriuo siekiama nuversti Asadą. Vietoj to privalu sutelkti jėgas kovai su islamiškuoju ekstremizmu“.
„O jūsų nejaudina tai, kad Asado režimas yra žiaurus ir atsakingas už 200 tūkstančių, gal net 300 tūkstančių savo piliečių žūtį?“ – paklausė laidos vedantysis.
„Tie kaltinimai, kuriuos dabartyje priskiria Asadui, jau skambėjo ir Kadafiui, ir Saadamui. Jie vėl pilasi iš tų žmonių, kurie kartu su JAV siekė nuversti anuos režimus, lūpų. Jei tai pasikartos Sirijoje, tai mes pateksime į daug nemalonesnę situaciją – religinių mažumų persekiojimas ir pirmiausiai krikščionių Sirijoje bus daug žiauresnis, o mūsų priešai taps daug stipresni“, – atsakė Kongreso narė.
„Tai jūs manote, kad rusų pajėgos ore ir iraniečių – žemėje, visa tai iš tikrųjų naudinga mūsų šaliai?“ – vėl prakalbo vedantysis.
„Jų veiksmai nukreipti į tai, kad nugalėti mūsų visų bendrą priešą“, – atsakė Gabbard.
„Kiek vėliau, kai vėl įvyko mūsų susitikimas, ji pasakė, kad daugelis jos kolegų Kongrese, demokratų ir respublikonų, privačiai dėkojo jai už aną viešą pasisakymą. „Yra daug žmonių plačioje mūsų visuomenėje ir net Kongrese, kurie siekia suprantamo paaiškinimo visų tų mūsų veiksmų, vienok, tai labai sudėtinga padaryti, kai aplink tave vien melas. Tiesai neleidžiama iškilti į paviršių“, – pridūrė ji.
Politikoje mesti tiesioginį iššūkį partijos, kuriai tu priklausai, vedamai užsienio politikai, – neįprastas dalykas. Pašvęstiesiems, turintiems prieigas slaptoje informacijoje, tai gali lemti karjerą, tačiau kitaminčiai vis vien egzistuoja.
Pradžioje minėtas Jungtinio komiteto konsultantas, išgirdęs mano klausimą dėl skirtingų nuomonių, negalėjo nuslėpti savo susierzinimo JAV vykdomos politikos Sirijos atžvilgiu: „Sirijos problemos sprendimas – prieš pat mūsų nosis. Pagrindinė grėsmė – Islamo valstybė, ir mes visi – JAV, Rusija, Kinija privalome dirbti kartu. Bašaras liks savo poste, o po to, kai situacija stabilizuosis, šalyje bus surengti rinkimai. Kito kelio nėra“.
Netiesioginis ryšys su Asadu nutrūko, kai generolas Dempsis kartu su didžia dalimi savos komandos išėjo į atsargą rugsėjį. Dar liepą, jam tebevadovaujant Jungtiniam Komitetui, būsimasis jo įpėdinis, kalbėdamas JAV Senato ginkluotųjų pajėgų Komiteto nariams, pareiškė: „Jei norite kalbėti apie naciją, kuri gali kelti mirtiną grėsmė JAV, tai aš būsiu priverstas nurodyti Rusiją. Jei jūs pažiūrėsite į jos elgesį, tai jis negali nekelti baimės“.
Spalį Diunford, tokia įpėdinio pavardė, pasmerkė rusų bombardavimus Sirijoje ir pareiškė, kad ši kovojanti ne prieš Islamo valstybę. Tame pačiame komitete jis pasakė: „Amerika privalo dirbti kartu su partneriais – turkais, kad apsaugotų šiaurines Sirijos sienas ir daryti viską, kas įmanoma, jog teisėta opozicija – „nuosaikieji“ gautų rimtą paramą kovai su terorizmu“.
Taip, šiuo metu B.Obama turi daug nuolaidesnį Pentagoną. Daugiau nebus šalutinių iššūkių iš jo vadovybės pusės. Jie palaikys smerktiną požiūrį į Asadą ir pritars bendradarbiavimui su Erdoganu, nors amerikiečių žvalgyba turi pakankamai duomenų prieš tokį politinį aklumą.
Buvusi Pentagono karinė vadovybė su nerimu stebi besitęsiančią viešą Erdogano gynybą. Juos stebina ir tai, kad B.Obama neviešai pripažįsta esantis ne visai teisus. „Mes žinome, ką jūs veikiate su radikalais“,- pasakė Prezidentas Erdogano žvalgybininkams po įtempto susitikimo Baltuosiuose Rūmuose. Taigi, žinoma, bet nekreipiama dėmesio. Ir ką tai turėtų reikšti?“ (Londonas, „Review of Books“, 2016 01 07).
H. Kisindžerio paatviravimai
Tai, ką dabar citatomis iš Vakarų leidinių išdėsčiau, patvirtina pirmoje ir antroje dalyje skelbtas nuostatas bei tik sustiprina įtarimą, jog visi šitie dalykai – ne iš piršto laužti prasimanymai, o daug gilesnes ir sudėtingesnes šaknis turintys kažkieno planuojami įvykiai.
Galima kikenti ir tokį požiūrį priskirti įvairiausio plauko konspiralogijoms ar „sąmokslo teorijoms“, bet vargiai ar kikenantys galėtų paaiškinti visų tų įvykių priežastis kitaip. Jie nesupranta, kad būtent toks jų požiūris ir yra vieša širma paslėpti tikrąsias priežastis.
Per paskutinius dešimtmečius kardinaliai pasikeitus globalios informacijos sklaidos galimybėms, realiai nebeįmanoma garantuoti visiško slaptumo. Anksčiau ar vėliau net patys slapčiausi dalykai prasiskverbia į viešumą, todėl privalu užsitikrinti, kad visa tai plačioje erdvėje būtų paversta mitais, kažkokiais išgalvojimais ar ne visiškai sveiko požiūrio į aplinką iliuzijomis – konspiralogija ar „sąmokslo teorijomis“.
Abejojantis skaitytojas vis vien iškels klausimą, o kam viso to reikia kažkokiems planuotojams? Aš nežinau, bet gal tai paaiškins garsaus politologo, savo profesijos meistro Henrio Kisindžerio paatviravimai 2012 metais sausio 16 dieną internete:
„JAV menkina Rusiją ir Kiniją. Paskutine vinimi į jų karstą bus Iranas, kuris, aišku, – pagrindinis Izraelio tikslas. Mes leidome Kinijai padidinti savo karinę galią, Rusijai suteikėme laiko, kad atsigautų po sovietizacijos. Mes įskiepijome joms melagingą persvaros jausmą, bet visa tai kartu jas atves į žūtį. Mums, kaip puikiems šauliams, nereikia pasirinkti ginklo, tegu tai daro naujokai. Ir kai jie pabandys, mes atliksime „pykšt – pykšt“.
Ateinantis karas bus toks rimtas, kad tik viena supervalstybė galės pasiekti pergalę ir tai būsime mes.
Todėl ES taip skubėjo ir skuba suformuoti savo supervalstybę. Jie žino, kas atslenka, ir, norėdama išgyventi, Europa privalo virsti vieninga valstybe. Ta skuba sako man, kad jie gerai supranta, ko iš mūsų reikia laukti.
Jei jūs – eilinis žmogus, tai jūs galite pasiruošti karui, persikeldamas į užmiestį, bet turite kartu pasiimti ir ginklą, kadangi visur klaidžios alkanos ordos. Nors elitas turi savas slėptuves ir prieglaudas, joms reikalingus specialistus, jis vis vien privalės būti labai atsargus, nes jų prieglaudoms taip pat kils grėsmė.
Mes sakėme savo kariškiams, kad mums prireiks perimti septynias A.Rytų šalis. Perimti dėl resursų. Jie praktiškai užbaigė savo darbą.
Jūs žinote, kokios aš esu nuomonės apie mūsų kareiviją, bet turiu pasakyti, kad šį kartą savo pareigą atliko kruopščiai ir veržliai. Tai – tik paskutinis laiptelis, nes Iranas tikrai pažeidžia jėgų pusiausvyrą.
Kiek ilgai Kinija bei Rusija stovės ir žiūrės, kaip Amerika jas išstumia už geopolitinių ribų? Didingas rusų lokys ir kiniečių drakonas bus priversti pabusti iš miego, o tuo pačiu metu Izraelis turės įtempti visas jėgas, kad nužudytų kuo daugiau arabų. Tiek, kiek pajėgs. Tikiuosi, jei lydės sėkmė, pusė A.Rytų taps izraelietiškais.
Mūsų jaunimas per paskutinius dešimtmečius mokėsi iš kompiuterinių žaidimų. Ypač iš naujų „Call of Duty“ ir „Warfore 3“, kurie virtualioje aplinkoje atspindi tai, kas turėtų įvykti realybėje netrukus. Su šių intelektualių programų pagalba mūsų jaunimas pasiruošęs virsti gerais kariais, patrankų mėsa. Kai jam bus įsakyta išeiti į gatves ir kovoti su tais bepročiais rusais bei kiniečiais, jie paklus įsakymui, nes taip jis užprogramuotas.
Iš pelenų mes sukursime naują visuomenę, kurioje liks tik viena supervalstybė ir tai bus globali vyriausybė, kuri ir pasieks galutinę pergalę.
Neužmirškite, kad JAV turi geriausius ginklus, kurių neturi jokia kita tauta, ir mes pateiksime juos pasauliui, kai ateis laikas…“
Islamo valstybės gimimas – po al Bagdadi susitikimo su Makkeinu
Atvirai kalbant, aš nežinau, ar galima tikrai tikėti atviroje erdvėje pasirodžiusia šia medžiaga, tuo labiau tikėti ,kad ji priskirtina Kisindžeriui. Net jei tai būtų tiesa, ant šios asmenybės pečių – didelė ilgų metų krūva, kuri kartais, švelniai tariant, pakeičia žmogaus blaivų mąstymą. Tačiau, kad ir kaip į tai bežiūrėtum, kaip tokius žodžius bevertintum, nevertėtų užmiršti, kad šis žmogus ir šiandien priklauso patiems iškiliausiems ir ganėtinai slaptiems globalaus elito klubams, o jo vizitams atveriamos viso pasaulio galingųjų durys. Beje, kaip nekeista, bet Kremliuje jis apsilanko ne rečiau kaip kartą metuose ir keletą valandų tiesiogiai bendrauja su V.Putinu. Tai – faktas, kurio nepaneigsi.
Kaip neįmanoma paneigti ir to, jog dar vienas gausios metų krūvos prislėgtas garsusis JAV senatorius Makkeinas 2013 metų sausį vienoje iš Turkijos aviacijos bazių vadinamosios „Laisvos siriečių armijos“ vadovybės apsuptyje susitiko su pačiu tada dar neegzistuojančios Islamo valstybės dvasiniu vadovu al Bagdadi. Apie ką kalbėta, kas diskutuota – viešai nežinoma, bet būtent tai pačias metais „gimsta“ dabartyje plačiai išgarsėjusi savo nusikaltimais Islamo valstybė.
Aš tikiuosi, kad paskutinėje šio rašinio dalyje mes tiesiogiai sugrįšime prie šios darinio ir galutinai pabandysime sudėti taškus ant „i“.
