Sportas — vis didesnį susidomėjimą kelianti sritis — tampa vis svarbesniu socialiniu ir ekonominiu reiškiniu. Europos Komisija imasi vis aktyvesnių veiksmų dėl sporto padėties sustiprinimo Europoje. Kas daroma Lietuvoje, kad būtų sustiprintas sporto prestižas? Kas gi atsitiko su valstybine sporto institucija dabar? Koks jos likimas? Kodėl delsiama priimti sprendimus dėl jos statuso? Tokius ir panašius klausimus iš sporto visuomenės nebe pirmą kartą girdi Seimo Darbo partijos frakcijos narys, Jaunimo ir sporto reikalų komisijos narys Vydas Gedvilas.
Anot Seimo nario, jam dar neteko matyti, kad Vyriausybė taip blaškytųsi priimdama sprendimus dėl Sporto departamento vietos valstybės valdymo sistemoje. V. Gedvilas spėja, kad toks pasimetimas ir blaškymasis yra dėl to, kad kai kurie valdininkai sportą suvokia kaip sritį, neturinčią ypatingos reikšmės valstybei, o valdantiesiems sportas primena tik pasivažinėjimą dviračiu ar grybavimo varžybas.
„Tokios dviprasmiškos ir sudėtingos situacijos sporte dar nuo Nepriklausomybės pirmųjų metų nėra buvę. Vien per šiuos metus Vyriausybė Sporto departamento statusą keitė bent kelis kartus — iš įstaigos prie Vyriausybės į įstaigą prie Vidaus reikalų ministerijos ir vėl atgal — prie Vyriausybės. Vis mažino valstybės biudžeto skiriamas sportui lėšas. Taupant ir reformuojant Departamentas neteko 15 pareigybių. Negana to, Vyriausybė dar bandė Departamento administracinę struktūrą pertvarkyti taip, kad joje beveik neliktų tikrų sporto specialistų, gebančių spręsti šiuolaikinio sporto problemas“, — teigia V. Gedvilas.
Vadovaujant naujajam sporto strategui Klemensui Rimšeliui gimė naujas dokumentas dėl Nacionalinės kūno kultūros ir sporto tarybos. Šiai tarybai rengiamasi perduoti Departamentui priskirtą sporto politikos formavimo ir įgyvendinimo funkciją bei suteikti galimybę koordinuoti sporto sistemos subjektų veiklą sporto srityje. Čia užsimota jau nejuokais. Kitaip tariant visuomeninei tarybai suteikiamos tokios funkcijos, kurias paprastai vykdo tik Seimui atskaitingos institucijos, padedančios formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką išskirtinėse nacionalinės svarbos srityse. „Labai abejoju, ar tokia taryba, sudaryta iš įvairių ministerijų ir sporto organizacijų atstovų sugebės vykdyti tokias funkcijas ir, svarbiausia, atsakyti už priimtus sprendimus. Neišvengiamai kyla klausimas: kam reikalingas Sporto departamentas, jei iš jo atimamos strateginės reikšmės funkcijos“, — sako V. Gedvilas.
„Ar menkinant valstybės sporto institucijos statusą, mažinant finansavimą sportui, „apkarpant“ pareigybes, neviešinant priimamų svarbių sportui sprendimų, nediskutuojant su sporto visuomene nebus sugriauti beveik aštuonis dešimtmečius kurti valstybinio sporto pamatai? Kad tai neįvyktų, raginu visus sportą mylinčius žmones, sportininkus, sporto specialistus nedelsiant susiburti ir pareikšti savo nuomonę. Įsiklausymas į siūlymus ar diskusijos su savivaldybių sporto padalinių ar nevyriausybinių sporto organizacijų atstovais praverstų naujajam Departamento vadovui priimti taip reikalingus ir teisingus sportui sprendimus“, — sako V. Gedvilas.
Anot V. Gedvilo reiktų rimtai apsvarstyti Sporto ministerijos įkūrimo galimybes — kuri užtikrintų sporto plėtros koordinavimą šalyje, visų valdymo sričių tarpinstitucinį bendradarbiavimą ir daug sėkmingiau ir efektyviau, negu dabar, įgyvendintų tarpinstitucines programas. „Sporto ministerijos įsteigimas išspręstų ir kitas iki šiol sporto sritį kankinusias problemas — tokias kaip deramą atstovavimą dėl sporto klausimų Europos Sąjungos Švietimo, jaunimo, kultūros ir sporto taryboje“, — teigia V. Gedvilas.
