Pirmasis vietinių rinkimų turas Prancūzijoje baigėsi užtikrinta Marine Le Pen vadovaujamo „Nacionalinio Fronto“ pergale. Atrodytų, kuo mums tai gali būti svarbu? Juolab, kad ir Lietuvos stambioji komercinė žiniasklaida neskyrė jokio dėmesio šiam įvykiui.
O kaipgi tu gali jį pastebėti, o tuo labiau akcentuoti į jį skaitytojų ar žiūrovų dėmesį, kuomet šis „Nacionalinio Fronto“ rezultatas iš esmės kertasi su viešoje erdvėje vos ne privalomu teigiamu Europos Sąjungos vertinimu. Maža to, anokia paslaptis – bet kas, prisimenantis, kad vis dar egzistuoja joje nacionalinės valstybės, kurios pirmiausiai turėtu atstovauti savo piliečiams, rizikuoja tučtuojau likti už „didžiosios“ informacinės erdvės ribų.
Tačiau nepaisant nieko trečdalis prancūzų balsavo visiškai „netinkamai“, jei aišku, tinkamumą vertinsime iš Briuselio „varpinės“.
Tai už ką, o tiksliau prieš ką balsavo rinkėjai Prancūzijoje praėjusį sekmadienį?
„Nacionalinio fronto“ užtikrinta pergalė pirmame vietinių rinkimų ture aiškiai parodo- prancūzams netinka dabartinė ES su jos primetamu prievartiniu multikultūriškumu, vadinamąja „tolerancija” (čia, jei kas nežinote, tokia būsena, kuomet pagarbos nelieka ir tenka nepatogumus kentėti kartais net ir dantis sukandus) ir garsiai deklaruojamu siekiu tapti vieninga federacija.
Prancūzai ir vėl nori būti pirmiausia prancūzais, būti savo šalies šeimininkais, o ne įnamiais, kurių gyvenimą reguliuoja iš svetimo „centro”. Ir nenori jie būti atpirkimo ožiais, kuriems tenka ne tik kantriai kentėti žlungančio „tautų lipdymo” eksperimento pasekmes, tačiau ir prievolė visa tai apmokėti.
Le Pen pagavo būtent šias nuotaikas, kurios brendo senai, tačiau joms atsiskleisti reikėjo kibirkšties. Šiąja kibirkštimi tapo teroro išpuoliai Paryžiuje. Po jų tiesiog tapo neįmanoma nepastebėti, kad šiandienos migranto portretas visai kitas nei prieš 2-3 dešimtmečius. Tai jau ne nuolankus baikštus svetimšalis, besiimantis bet kokio darbo, tai – atėjūnas, nuoširdžiai tikintis, kad jam turi būti suteiktas ne tik maistas ir pastogė, tačiau ir visos socialinės garantijos ir „riebi“ pašalpa.
Bet ne vien migracijos klausimas verčia vis daugiau europiečių atsigręžti į savas valstybes. Tai, ką matome nūdienų Europoje, galima pavadinti pagiriomis. Vakarų europiečiaims tenka prievolė mokėti svetimas skolas, rytų europiečiai taip ir nepamatė žadėto staigaus šuolio, kuris leistų pavyti ES senbuvius, na, ir visi bendrai jau supranta, kad nepaisant visų pastangų sąjunga vis tiek lieka kur kas galingesnės JAV šešėlyje, ką puikiai parodė nevykę geopolitiniai traukuliai Libijoje. Beje, drįstu priminti, kad būtent šioji nevykusi karinė avantiūra, kurioje būtent ES grojo pirmu smuiku, ir atvėrė masinės migracijos vartus.
Atrodytų, Briuseliui buvo pats laikas jau suprasti, kad federacijos lipdymo forsavimas be realaus piliečių gyvenimo gerinimo baigsis liūdnai. Tačiau, kaip matome, viskas vyksta priešingai. Prisidengiant solidarumu, o tiksliau – ganėtinai savotišku jo supratimu, ES valstybių piliečiai verčiami imtis vis naujų įsipareigojimų (už skolas, už migrantus). O kad niekas pernelyg neprieštarautų, ir toliau drastiškai mažinamos nacionalinių vyriausybių galios.
Nesunku suprasti, kad anti-federalistinių jėgų ES tik daugės, jos stiprės ir tik laiko klausimas, kada susiformuos kritinė masė, galinti pakeisti ES iš esmės, o gal ir sugriauti šią sąjungą. Ir čia jau mums laikas pagalvoti, ar mes ir toliau norime būti „euro-entuziastų“ avangarde, ar vis tik jau laikas rimtai pradėti galvoti, o ką darytume, jei sąjunga vis tik reformuosis arba net sunyks?
