Akademinis personalas – tai bazinė profesija, turinti valstybinį atsakingą uždavinį – padėti pagrindus kuriant ir formuojant būtinas valstybės ir privataus sektoriaus profesijas, pareigybes. Ar gali dabartinėje situacijoje aukštosios mokyklos atlikti valstybės iškeltus uždavinius?
Šio kreipimosi į LR vadovus paskata kyla: 1) iš teisių ir pareigų, kurias profesinėms Sąjungoms suteikia LR Konstitucija (50 str.); 2) iš supratimo, kad aukštojo mokslo krizės gilėjimas, savalaikių ir išmintingų sprendimų atidėliojimas užkerta galimybes Lietuvai būti modernia ir sėkminga valstybe; 3) iš supratimo, kad valstybė, turėdama išmintingus ir atsakingus vadovus, sukaupusi politinę valią ir išteklius, tikrai gali įveikti minėto sektoriaus krizę ar bent jau sušvelninti jos pasekmes.
1. Kodėl Lietuvoje kilo sisteminė aukštojo mokslo krizė?
Aukštojo mokslo krizę iššaukė itin nepalankių aplinkybių, susiklosčiusių pastaraisiais dešimtmečiais, sutapimas: 1) demografinių išteklių nykimas; 2) dešimtmečiais netvarkomas deformuotas aukštųjų mokyklų tinklas; 3) neatsakinga akademinio ir politinio elito elgsena; 4) klaidingas aukštojo mokslo valdymo ir finansavimo modelis, paremtas 2009 priimtu antikonstituciniu Mokslo ir studijų įstatymu.
Griūvant SSRS, šalyje veikė 14 universitetinio tipo valstybinių aukštųjų mokyklų. Normaliose Europos valstybėse nusistovėjo praktika, jog 1 mln. gyventojų vidutiniškai tenka 4-4,5 aukštosios mokyklos. Jau anuomet aukštųjų mokyklų skaičius Lietuvoje rizikingai balansavo ties sveiko proto riba. Dar 1992-1998 m. centrinė valdžia privalėjo optimizuoti ir modernizuoti bent jau valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą.
Per 25 m. Lietuva neteko bemaž ketvirtadalio gyventojų ir ši tendencija buvo valdžiai žinoma. Lietuvoje pavyko centralizuotai inicijuoti bendrojo lavinimo ir profesinių mokyklų tinklo pertvarką, pasitikti ją racionaliais sisteminiais veiksmais. Deja, demografinės katastrofos akivaizdoje aukštojo mokslo tinklas Lietuvoje kelis dešimtmečius buvo iracionaliai ir neatsakingai plečiamas. Šiandien turime 46 (!) aukštąsias mokyklas, kurių didžioji dalis valstybinės. Nei viena aukštoji mokykla – valstybinė ar privati – nebuvo įsteigta be centrinės valdžios palaiminimo. Šitokio beviltiškai deformuoto aukštųjų mokyklų tinklo iš principo yra neįmanoma tinkamai finansuoti. Niekada nebus įmanoma.
Išpūstas, valstybės poreikių ir ekonominių galimybių neatitinkantis aukštųjų mokyklų tinklas pats savaime yra didžiulė klaida ir nelaimė, be to jis buvo (ir tebėra) ydingai valdomas. Neoliberalistinis, rinkos fundamentalizmu paremtas valstybinio (!) aukštojo mokslo finansavimas buvo klaidingai ir beviltiškai nukopijuotas nuo pasiturinčių Vakarų valstybių. Kai kurios iš jų dėl savo kolonijinės praeities ir šiandien visai natūraliai tebeturi tarpžemynines, milijardines (potencialių klientų prasme) švietimo ir aukštojo mokslo rinkas. Finansavimas pagal studento krepšelį visiškai netinka demografiškai nykstančio mažo europinio krašto valstybinėms aukštosioms mokykloms finansuoti.
Kreipiantis grupei parlamentarų 2011 m. gruodžio mėn 20 d. Konstitucinis teismas nustatė, kad 36 nuostatos dabar galiojančio Mokslo ir studijų įstatyme kertasi su LR Konstitucija. Konstitucinis teismas nurodė, kad pasiūliusieji tokias nuostatas turi atsakyti.
Anuomet daug interesų grupių, įtakingų opozicijos politikų šaukte šaukė: nerenkite, netvirtinkite žalingo antikonstitucinio įstatymo (buvo pateikta 1010 pasiūlymų). Deja, naudojant neteisėtą įstatymo prievartą, buvo pakeistas valstybinių aukštųjų statusas, ženkliai apribota jų autonomija, įdiegtas ydingas finansavimo pagal studento krepšelį modelis. Sukoncentruota, tegul ir pažeidžiant Konstituciją, valdžia, deja, nebuvo panaudota, kad deformuotas aukštųjų tinklas valingais ir greitais sprendimais būtų sutvarkytas „iš viršaus“.
Dalis interesų grupių, politinių veikėjų ir aukštų valdininkų, griovusių šalies konstitucinę santvarką aukštojo mokslo sektoriuje, paniekinusių demokratinės teisėkūros principus, šiandien toliau viešojoje politikoje labai aktyvūs, toliau stumia klaidingus ir kenkėjiškus projektus. Nėra viešos atgailos, klaidų pripažinimo, nėra keliamas nors simbolinės atsakomybės klausimas(atsistatydinimo), nors sąmoningas valstybės konstitucinės santvarkos griovimas yra sunkus kriminalinis nusikaltimas.
Kelis dešimtmečius renkami politikai nepanoro imtis keblaus ir skausmingo klausimo – aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos. Autonomijos konceptas buvo klaidingai traktuojamas. Autonomija nėra savitikslis dalykas, ji būtina jau veikiančiai akademiniai bendruomenei, kad pastaroji galėtų laisvai be suvaržymų atlikti savo kilnią misiją. Principiniu klausimu dėl konkrečių aukštųjų mokyklų egzistencijos privalo spręsti steigėjas – LR Seimas ir/arba LR Vyriausybė, atsižvelgdami į visuomenės poreikius ir fiskalines galimybes.
Lietuvos mokslo taryba (LMT) ir Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) pagal tradiciją ir įstatymą yra autoritetingos institucijos, kurios komunikuoja su valdžia ir teikia pasiūlymus dėl mokslo ir studijų politikos mūsų valstybėje.
Per kelis dešimtmečius jos taip ir neatliko savo funkcijos – nepasiūlė, neįtikino centrinės valdžios pradėti aukštųjų tinklo optimizavimą visos šalies mastu. Tose institucijoje per 20 metų taip ir neatsirado J. Basanavičiaus ar P. ir J. Vileišių lygio inteligentų. Minėtų institucijų veikėjai ir lyderiai tiesiog funkcionavo nuo kadencijos iki kadencijos, rūpinosi siauriais grupiniais interesais. Apie valstybę ir jos aukštąjį mokslą ten niekas negalvojo.
2. Kaip ir kuo pasireiškia krizė šalies aukštajame moksle?
Demografinė duobė, iki beprotybės išpūstas tinklas, taip pat neatribota Universitetų ir kolegijų misija bei neoliberalistiniais paklydimais grįstas finansavimas krepšeliu suformavo itin pavojingą sprogstamąjį mišinį, kuris mūsų aukštąjį mokslą netrukus visiškai pribaigs. Norėdamos tokiomis sąlygomis išlikti, šalies aukštosios mokyklos tiesiog neriasi iš kailio ir sparčiais žingsniais eina į pražūtį.
Tarpusavyje derinami bent keli labai ydingi gelbėjimosi būdai:
1. Studijuoti, ypač už savo lėšas, priimamas bet kas, negi ir tie, kurie mokytis aukštojoje nepajėgūs iš principo.
2. Siekiant neprarasti lėšų ir galvų, vengiama šalinti net ir kraštutinai nepažangius, visai nemokintinus studentus.
3. Primityvaus marketingo sumetimais nuolat steigiama begalė keisčiausių specialybių įmantriais pavadinimais. Pačios aukštosios mokyklos savo noru, natūraliai niekada nebūtų nusiritę iki apgailėtinos prekybos diplomais. Mūsų aukštąjį mokslą išprievartavo akivaizdžiai ydingas valdymo ir finansavimo modelis.
Nuožmi konkurencinė kova dėl krepšelių ir dėl išlikimo užkirto galimybę akademinėms bendruomenėms kelti problemas viešumon ir laisvai diskutuoti. Savo krizę ir nuopuolį aukštosios mokyklos, jų padaliniai desperatiškai bando pridengti įnirtingomis viešųjų ryšių akcijomis, skambiais pažadais, vilionėmis, savigyra.
Viešoje erdvėje aukštosios mokyklos raginamos, netgi isteriškai užkeikiamos pasiekimais lygiuotis į geriausius užsienio universitetus. Deja, nekalbama apie tai, kad mūsų akademinio darbuotojo atlyginimas nuo jo kolegos Vakaruose savo dydžiu skiriasi 5 ar net 7 kartus, žiūrint su kuria šalimi lyginama.
Paskaičiavus pagal skelbtus duomenis ir įvertinus pareigybių svorinius koeficientus, 2014 m. vidutinis akademinių darbuotojų atlyginimas bruto tik 619 Eur. Palyginę statistikos departamento duomenis, matome, kad šalies vidutinis darbo užmokestis 734 Eur, o kai kurių ministerijų spaudoje skelbti duomenys tiesiog įspūdingi (vidutiniai atlyginimai nuo 1300 iki 1800 Eur. ). Tai kuo lygiuosimės į ES šalių universitetus – atlyginimais ar tik pasiekimais?
Tikrosios aukštojo mokslo nuopuolio priežastys neatpažintos. Interesų grupės, politinės jėgos ir personos, inicijavusios ir vykdę žalingas, antikonstitucines reformas, neįvardintos.
Beviltiškumo jausmą sukelia tai, jog dabartinėje mūsų valstybės politinėje darbotvarkėje kokie nors principiniai aukštojo mokslo krizės užkardymo klausimai nėra keliami. Tai – neatidėliotina tinklo pertvarka, universitetų ir kolegijų misijos atribojimas, autonomijos sugrąžinimas, finansavimo krepšelių atšaukimas ir tinkamo finansavimo modelio radimas. Daromi, imituojami tik daliniai sprendimai, beviltiškai bandoma kovoti su akivaizdžiai išlindusiomis klaidingų reformų pasekmėmis, tačiau visai nenusitaikoma į priežastis.
Ruošiamasi truputį papudruoti akivaizdžiai antikonstitucinį, klaidingomis prielaidomis grįstą mokslo ir studijų įstatymą. Žadama mažumėlę sugriežtinti stojimo sąlygas, įvesti aukštųjų mokyklų sutartis su valstybe. Dar žadama kažkada, tik po 3-4 metų (!) mechaniškai sujunginėti universitetus, tačiau didelių pinigų šitam neaiškiam, kulisiniam, viešai neišdiskutuotam projektui prašoma jau šiandien.
Auštoji mokykla – intelektuali ir kūrybinė organizacija, veikianti didžiulio neapibrėžtumo ir globalios konkurencijos sąlygomis, šiandien Lietuvoje yra valdoma pagal primityvų autoritarinį teiloristinį modelį, kuris buvo sukurtas valdyti bent du dešimtmečius nekintančią konvejerinę gamybos liniją…
Dalis universitetų ir kolegijų tarybų šiandien veikia neteisėtai, dalis rektorių buvo išrinkta neskaidriai. Jei dėl to būtų dažniau ir atkakliau bylinėtasi, tai bemaž kas trečioje šalies aukštojoje šiandien būtų valdymo paralyžius ir įnirtingos teisinės batalijos.
Kol nebuvo panaikinta autonomija, akademinės bendruomenės gebėdavo visus valdymo organus išsirinkti skaidriai. Dabar gi juodųjų ir pilkųjų technologijų, kurias savo kovose kartais taiko verslas ir politikai, užkratas yra ciniškai perneštas į universiteto kultūrą, į akademines aplinkas, kurios iki šiol buvo gana sterilios.
Gyvenimas parodė, kad universitetų ir kolegijų tarybos yra fiktyvus valdymo organas, jo nariai svarbiais klausimais neretai balsuoja iš aerouosto SMS žinutėmis, neįsigilinę tvirtina viską, ką pakiša administracija. Tarybos – gėdingas figos lapelis, kuris pridengia autoritarinę akademijos vienvaldystę. Universitetai ir kolegijos yra patapę vieno asmens vidinės kultūros (arba jos deficito) įkaitais. Ko pavaldiniai gali tikėtis iš rektoriaus, kuris drįsta viešo renginio metu rėkti ant LR Vyriausybės narės – ministrės ir moters, kuris viešuose renginiuose nuolat taškosi įžeidinėjimais.
Universitetuose išplito favoritizmas, daromos keistos paspartintos karjeros, paremtos asmeniniais ryšiais ir partinėmis simpatijomis. Vienašališkai įvedamos kardinalios, tačiau įstatymu nenumatytos, neteisėtos pareigybės, formuojami neteisėti, bet įtakingi valdymo organai. Administracinis biurokratinis personalas kai kuriuose universitetuose pavojingai nusvėrė mokslinį ir kūrybinį personalą.
Biurokratinis personalas, ypač jo elitas, yra apdalinamas atlyginimais, kurių dydis žemina mokslininko ir pedagogo misiją. Jei kas nors išdrįsta viešai priekaištauti, jam ciniškai atsakoma: „tokia yra didelių organizacijų vadybininkų darbo užmokesčio rinka…“.
Studijų programų uždarymo akivaizdoje akademiniuose padaliniuose įsivyrauja įtampa, ateities baimė, nesveika konkurencija, pasireiškia organizacinės kultūros degradacija ir netgi mobingas. Kai kur netgi laipsniuoti mokslininkai kviečiami „ant kilimėlio“, raginami išeiti „savo noru“, daromos užuominos, jog rasis studentų, kurie labai nepalankiai atsilieps anoniminėse apklausose.
Niekingą atlyginimą gaunantys mokslininkai yra administracijos verčiami „pasiaukoti“ dėl padalinio, pasirašyti naujas darbo sutartis, kuriose etato dalis mažinama iki 0,75 ar 0,5 ir pan. Daugybei jaunų ir talentingų mokslininkų sutriko natūrali karjeros raida. Programų uždarymo sąlygomis jiems be šansų tapti docentais ir profesoriais. Nebeskelbiami konkursai, nutraukiamos darbo sutartys, prisidengus studijų ir praktikos ryšiais, dėstytojais laikinai įdarbinami žmonės iš šalies, kuriems nėra jokių įsipareigojimų, nereikia didelių atostoginių bei išeitinių.
Pinigai ateina paskui vakarykštį abiturientą, kuriam gali dėstyti ir nelaipsniuoti dėstytojai. Dirbtinai kurstoma nesveika tarpgeneracinė įtampa. Mokslui, tyrimams skiriamos konkursinės lėšos nėra nei pakankamos, nei reguliarios.
Akademinė pareigybė dabartinėje Lietuvoje nebetenkina kokybiškos darbo vietos požymių, akademinė karjera Lietuvos jaunimui nebėra patraukli. Jaunų mokslininkų tarpe net 63 procentai pareiškė norą pasitraukti iš mokslo ir pereiti dirbti į kitą sritį dėl mažo darbo užmokesčio.
Aukštosiose mokyklose yra pasibaigę kolektyvinių sutarčių galiojimo terminai. Rektoriai dabar laukia naujojo darbo kodekso, kuris nežinia kada įsigalios, tikisi dar daugiau galių, todėl piktybiškai vengia kolektyvines sutartis pratęsti. Profsąjungų misija, beje, įtvirtinta šalies Konstitucijoje, ginti darbuotojų teises, yra paminta, eilinį kartą sutrypta ir pati Konstitucija.
3. Kas gresia Lietuvos aukštajam mokslui ateityje?
Atsisakius skubiai inicijuoti centralizuotą tinklo pertvarką ir keisti finansavimo modelį, aukštųjų mokyklų agonija bei marginalizacija tęsis ir gilės. Gerokai suvargę išsikapanos tik pavienės aukštosios mokyklos. Tos įstaigos, kurios išliks, ypač didieji universitetai susirankios vertingesnes staiga subyrėjusios sistemos nuolaužas. Dalis aukštųjų mokyklų, jų padalinių neišvengiamai bankrutuos. Ypač nukentės regioninės aukštojo mokslo įstaigos ir socialiniai bei humanitariniai mokslai. Prasidės masiniai atleidimai ir masinis žmonių, turinčių mokslo laipsnius, nedarbas. Valstybei neįsikišus, ne visi jie ras kokybišką užimtumą. Prasidės masinis bylinėjimasis, gilės socialinė įtampa, peticijos, piketai, streikai.
Mokslininkai yra kūrybinės inteligentijos dalis. Tai – žmonės ambicingi, užgaulūs, pasižymintis paaštrintu socialinio teisingumo pojūčiu, mokantys veikti viešoje erdvėje, turintys tarptautinius akademinius ryšius. Nevilties, karjeros griūties ir nepelnyto pažeminimo akivaizdoje bent dalis tokių žmonių neišvengiamai pasirinks, desperatiškas ir netgi destruktyvias socialinio protesto formas: individualias ir grupines bado akcijas, (pvz., su palapinėmis prie valdžios pastatų), tarptautinėje erdvėje paviešins Lietuvos valdžios nesugebėjimą per kelis dešimtmečius bent kiek padoriau sutvarkyti aukštojo mokslo tinklą ir jo finansavimą.
Aukštasis mokslas yra išskirtinai svarbi modernios europinės valstybės posistemė. Jei šis sektorius toliau degraduos, tas pats laukia ir visos valstybės.Visos gražios ir ambicingos mūsų valstybės ateities vizijos, išguldytos Nacionalinėje Pažangos Programoje, Valstybės Pažangos Strategijoje „Lietuva 2030“, taip ir liks tuščiais propagandiniais paistalais, eilinį kartą apvylusiais visuomenę.
Lietuvos aukštojo mokslo ir švietimo istorija labai dramatiška. Kada tik prie valdžios vairo stodavo patriotiška, lietuviška valdžia, mūsų mokslas, švietimas ir kultūra skleidėsi. Kai tik stodavo svetima valdžia, mokslas buvo varžomas ir naikinamas.
Toliau demonstruodama neveiklumą ir politinę negalę, atidėliodama tinklo pertvarką, mūsų šalies centrinė valdžia tiesiog pasmerkia aukštąjį mokslą. Mūsų valdžia paradoksaliai rizikuoja istorijoje atsistoti vienoje gretoje su svetimomis administracijomis, kurios dusino mūsų mokslą, švietimą ir kultūrą.
4. Ką privalome daryti, ką reikia keisti?
Iš visų priežasčių, sukėlusių aukštojo mokslo krizę, tik demografinių išteklių nykimas yra objektyvios kilmės ir veikia kaip force majeure. Visos kitos priežastys – deformuotas tinklas, ydingas valdymo ir finansavimo modelis, neatsakinga akademinio ir politinio elito elgsena yra subjektyvios kilmės. Šios priežastys gali būti proto ir valios dėka valdomos, viskas gali būti pakeista. Tereikia pripažinti ankstesnes klaidas, atsiriboti nuo susikompromitavusių interesų grupių, bei personų ir, pasitelkus sveikas pilietines, akademines bei ekspertines pajėgas, pradėti ryžtingai veikti.
Centrinė šalies valdžia privalo nedelsiant inicijuoti aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos gaires, numatant lanksčias sistemos korektūras, neprarandant geriausių mokslininkų, specialistų. Iš centro negalima numatyti visų tinklo optimizavimo aplinkybių ir niuansų, todėl privalu sugrąžinti aukštosioms mokykloms tikrą autonomiją ir savivaldą. Demokratiškai besitvarkančios akademinės bendruomenės tikrai sugebės tinklo pertvarkos planus įgyvendinti atsakingai ir lanksčiai, atliepiant vietos aplinkybes bei teisėtus interesus. Juk būtent šitaip šalyje daugiau ar mažiau sėkmingai buvo vykdoma bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarka. Centrinė valdžia parengė pertvarkos gaires, o regionuose viską įgyvendino ir sutvarkė autonomiją turinčios vietos savivaldybės.
Sutvarkytas aukštųjų mokyklų tinklas turi atitikti europines normas, šalies ūkio, socialinius ir kultūrinius poreikius bei viešųjų finansų galimybes. Aukštosios mokyklos turi būti finansuojamos taip, kad galėtų atlikti savo reikšmingą misiją visuomenei ir valstybei.
Aukštųjų mokyklų margilizacija ir degradacija, prekyba diplomais, mokslininkų bei darbuotojų skurdas, aukštojo mokslo devalvacija Lietuvoje privalo būti užkardyta ir niekada nebepasikartoti. Įgyvendinus binarinės aukšto mokslo sistemos tinklo pertvarką, turi būti aiškiai diferencijuota universitetų ir kolegijų misija, finansavimas ir imatrikuliacijos sąlygos. Taip pat turi būti aiškiai diferencijuota įvairaus tipo universitetų – klasikinių, specializuotų, regioninių – misija bei finansavimas.
Privalu panaikinti ar bent jau apriboti ydingą aukštųjų mokyklų finansavimo pagal studento krepšelį modelį. Finansavimas be kita ko turi remtis aiškiai suformuluotu valstybės užsakymu ir sutartimis su aukštosiomis mokyklomis. Finansavimas privalo būti diversifikuotas, kad aukštosios mokyklos galėtų ne tik organizuoti studijas, bet pilnavertiškai išpildyti ir kitus svarbius savo misijos dėmenis: atlikti mokslinius tyrimus, kaupti ekspertinę patirtį, skleisti žinias, aktyviai veikti medijose ir dalyvauti viešajame diskurse, konsultuoti verslą, valdžią ir NVO, kritikuoti visuomenę ir valdžią, atpažinti rizikas, prognozuoti ir perspėti.
LR Seimo komitetuose šiuo metu (2015 m. gruodį) svarstomas Mokslo ir studijų įstatymo pataisų projektas. Deja, tai tik papudruotas analogiško antikonstitucinio įstatymo (2009 m.) variantas. Jis nesprendžia esminių aukštojo mokslo problemų:
1) tinklo pertvarkos ir atleidžiamų mokslininkų kokybiško užimtumo;
2) autonomijos sugrąžinimo;
3) naujo finansavimo modelio įdiegimo.
Vadinasi, mūsų aukštasis mokslas agonizuos toliau. Antikonstitucinės santvarkos būvis aukštojo mokslo sektoriuje, tikėtina, bus permestas į trečią (!) parlamento kadenciją, o prie šio klausimo vėl ir vėl turės grįžti Konstitucinis teismas. Teisėkūra auštojo mokslo sektoriuje virto karikatūra ir valstybės griovimu. Kokia prasmė šiandien priiminėti neveiksnų ir niekinį įstatymą? Gilėjančiai aukštojo mokslo krizei, bankrotams ir masiniams mokslininkų atleidimams suvaldyti netrukus vis vien prireiks funkcionalaus įstatymų paketo.
Išsamesni argumentai apie aukštojo mokslo krizę ir jos įveiką pateikti prof. G. Merkio studijoje žr. www.lampss.lt
Aukštųjų mokyklų tinklo sėkminga (neimitacinė) pertvarka privalo būti paremta viešaisiais finansais, demokratine teisėkūra, įvairių interesų grupių konsolidacija ir politinės valios ištekliais. Aukštųjų mokyklų tinklo pertvarka lygiagrečiai privalo būti koordinuojama su mokslininkų, iškrintančių iš aukštojo mokslo sistemos, kokybiško užimtumo programomis.
Valstybės lygmeniu turi būti sukurti mechanizmai įgalinantys mokslo laipsnį turinčių kompetentingų specialistų sklandų perėjimą į valstybės tarnybą, kitus švietimo sektorius, NVO ir verslą. Lietuvoje yra apgailėtinai mažai tyrėjų, dirbančių už aukštojo mokslo sektoriaus ribų. Pagal šį rodiklį nuo ES vidurkio ir nuo pažangių šalių mes atsiliekame bemaž dvigubai. Masinis mokslininkų įsiliejimas į kitus užimtumo sektorius šią deformaciją išlygintų ir padėtų „Nacionalinės Pažangos Programos“ ir „Lietuva 2030“ ambicingus tikslus paversti realybe.
Pagarbiai,
Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) l. e. pirmininko pareigas prof. R. Žurauskienė
LAMPSS tarybai pritarus parengė prof. G. Merkys
