Mokesčių mokėtojų lėšomis išlaikomos jėgos struktūros, kurios atsakingos už rimtį ir saugumą valstybėje, nespėja, tuo apnuogindamos savo neveiksnumą, paskui sparčias radikalų transformacijas, migrantų srautais išlaikomas šešėlines struktūras, grubius sienos bei tarptautinės teisės pažeidimus. Pastarieji įvykiai Prancūzijoje parodė, kad ne viskas taip gražu, kaip ilgus metus teigė savi, europiniai ir užjūrio „princai“, kuriuos reikėtų vadinti paprastu ir suprantamu visiems vardu – švonderiai. Mūsų ateitis, jei iš esmės nekeisime savo vykdomos socialinės – ekonominės politikos, – į „sunaikintas“ teroristų gretas ateis nauji, gerai paruošti Abdelhamidai Abaaoudai. Su tuo nesiskaityti negalime.
Pastarųjų įvykių fono visumoje, menant Baltijos kelio viltis, galima drąsiai teigti: Lietuva eilinį kartą parsidavė, ja spekuliuojama, iš jos gėdingai tyčiojamasi viešoje erdvėje, pompastiškai spaudžiant ranką. Be abejonės, Lietuva yra tik mažas sraigtelis didžiųjų valstybių didžiojo pokerio žaidimo užstalėje, postkomunistinės sistemos valdininkų netoliaregiškoje politinėje – ekonominėje – demografinėje perspektyvoje.
Atsivertus kitų metų šalies biudžeto ekonominių perspektyvų šalies ūkio raidos prognozes, negalima neįžvelgti, kad atsiradus viename ar kitame Europos Sąjungos regione nenumatytiems kataklizmams geopolitinėje – ekonominėje situacijoje, o neatmestina galima galimybė ir mūsų geografinė platuma, kils ekonominė krizė, dėl kurios bankrutuos įmonės, išaugs nedarbas ir sumažės atlyginimai. Analitikų manymu, Pabaltijys jau išsėmė spartaus ekonomikos augimo galimybes: didinti atlyginimus pigių paskolų sąskaita taip didinant augantį vartojimą. Bet kokie destabilizuojantys ekonomikos svyravimai šalyse visada susiduriama su darbo vietų praradimais, kas priverčia pereiti prie menkiau apmokamų darbų.
Tuo tarpu didėjančios kainos veda prie skurdo. Jei nėra darbo, nėra kaip grąžinti kreditų. Ar tokių požymių nepastebima mūsų rinkoje? Net paprastas vartotojiškas kreditas gali sužlugdyti žmogų neapdairioje ir nepasvertoje ekonominėje politikos visumoje, ką šiandien vykdo Lietuvos nomenklatūrinė postkomunistinė valdininkija, tokiais veiksmais gimdydama mūsų šalies gyventojų emigraciją, kuriant pridėtinę vertę kitose šalyse ir atitinkamai sprendžiant tos šalies demografines problemas.
Mažų mažiausiai keista, jei nenusikalstama, valstybės valdymo strategija, prisidengiant suvokimu, kad „labai naudinga išvykti pasižmonėti“.
Rusijos pozicija, sprendžiant Artimųjų Rytų geopolitinius klausimus, yra suprantama, juolab Sirijoje yra pakankamas kontingentas karinių pajėgų ir galimybė, dirbtinai kaitinant įvykių seką, jas didinti, o jų panaudojimas gali sukelti regiono karinį agresyvumą. Kita vertus, nepamirštos Rusijos manipuliacijos terorizmu, siekiant savo geopolitinių užmačių.
Rusijos veiksmai Sirijoje, Čečėnijoje ar Ukrainoje taip pat neleidžia manyti, kad jos ir Vakarų valstybių požiūris į terorizmą gali kaip tai suvienyti į bendrą antiteroristinę koaliciją, ką parodė ir pastarieji įvykiai, deklaruojant Minsko susitarimų būtinumą, bent laikinai užšaldant lokalius karinius konfliktus aneksuotose gretutinėse teritorijose.
Rusijos elgsena Lietuvos ir Pabaltijo valstybių atžvilgiu muitų embargo šviesoje, kuri sutelpa į daugiaplanės logikos rėmus, ne visada, o tiksliau beveik niekada nepasiekia sėkmės geopolitinių interesų taške, nors atskiruose pranešimuose pasigirsta viešųjų ryšių ditarambiški pasisakymai apie tų veiksmų apokalipsinius mažos šalies pasiektus rezultatus.
Žvelgiant į ekonominį – politinį balansą, kyla klausimas, kas yra Lietuva? Valstybė, esanti defolto būsenoje, sugebanti nepriklausomybės laikotarpyje teikti ir išgyventi tik deficitinio biudžeto sąskaita bei ES finansinių injekcijų dėka, turinti tradicinį proamerikietišką vadovavimo vektorių. Kraštutiniai antirusiški politiniai pasisakymai tarptautinėje arenoje, prisimenant palaikymą ir važinėjimus į Gruziją ar Ukrainą, Baltarusijos opozicijos išdavystę, užmerkiant akis dėl Kaliningrado pozicijos, kaip laisvos ekonominės zonos išsaugojimo, pastovių pagrįstų ir nepagrįstų pretenzijų Rusijai teikimą Europos struktūrose, blokuojant tarptautinius projektus, kuriuose dalyvauja rusiškas kapitalas, supriešino geros kaimynystės pasitikėjimą, bet nesuteikė jokių galimybių pasiekti sėkmės geopolitinėje ekonominėje erdvėje.
Žvelgiant ekonominiu aspektu, Lietuvai liko tik menkos įplaukos, praradus artimąsias rinkas, pasistačius nuostolingą dujų terminalą, siekiant įvesti papildomus mokesčius, taip bandant subalansuoti šalies biudžeto deficitą, užmirštant, kad Lietuva istorijos tėkmėje visada buvo ir liks „mainoma“ buferine korta.
Rusija, turėdama didžiulius gamtinius išteklius, kurių dėka išgyvena Europos Sąjungos ekonomika, gindama savo interesus bei besivystančią gamybinę pramoninę bazę, į kurią vakarietiško kapitalo įmonės investuoja šalies biudžeto dydžio investicines lėšas, nepataikaudama nykštukinei valstybei, uždaro likusius galimus pajamų šaltinius net ES rinkose. Kam nuo to blogiau? Lietuvai? Ekonominis smūgis tenka Vakarų antirusiškų Pabaltijo režimų rėmėjams. Kuo didesnius nuostolius Lietuva patiria dėl ekonominio embargo, tuo didesnes injekcijas turės suteikti Lietuvos ekonomikai, kurių ir taip nemažai yra pasiimta pasirašius stojimo į Europos Sąjungą sutartį. Papildomos injekcijos politiniam – ekonominiam išgyvenimui? Kokiomis sąlygomis? Kada ir kaip bus grąžinamos? Leisti savo biudžeto, tai yra mūsų visų mokesčių mokėtojų lėšas, be reikiamo rezultato? Kaip paaiškinti protingėjančiam rinkėjui, kuris balansuoja ant skurdo ribos?
Rusijos veiksmai ir paskutiniai pasisakymai dėl dalyvavimo antiteroristinėje koalicijoje Lietuvos atžvilgiu – tai palinkėjimas Europos ir Amerikos finansinėms struktūroms, kurios labiausiai bijo pripažinti Pabaltijo griūties faktą, jos pasekmes, kurios žlugimas atneštų Europos Sąjungai Graikijos, Ispanijos ar Portugalijos krizės pasekmes. Tai smūgis eurui dolerio sąskaita, smūgis švedų, danų, austrų bankams, kurie stipriai įklimpę Pabaltijyje su paskolų portfeliais.
Rusijos veiksmai geopolitinėje erdvėje – kvietimas pakaltinamai Europos elito daliai nesileisti vedamiems už euroatlantinės politikos pavadėlio, kuri atvedė Europą į dabartinę būseną, ir sutikti, ar bent pradėti diskusijas su teisėtais Rusijos interesais visoje Eurazijos erdvėje, o tai reiškia ir Europos sąjungos politinėje – ekonominėje erdvėje.
Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as po susitikimo su JAV prezidentu Baracku Obama vyko į Maskvą susitikti su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Tame susitikime išryškinti esminiai nesutarimai, ir tai – svarus ir paskutinis pozicinis žingsnis, sprendžiant Eurazijos klausimus, tiesiogiai palietęs atskirus Europos Sąjungos tarptautinius susitarimus mainais į bendrąją priešteroristinę koaliciją siekiant „Islamo valstybės“ likvidavimo su Asadu ar be jo. Turkijoje vykusiame aukščiausio lygio G20 pasitarime taryba leido „imtis visų būtinų priemonių“ kovoje su „Islamo valstybės“ džihadistais, tuo pastatydama vakarų ir rytų politinius santykius į grėsmingą padėtį.
Senosios Europos Sąjungos šalys, išplėtusios sąjungos žemėlapį, neįvertinusios intensyviai, geometrine progresija didėjančių išlaidų būtinumo Pabaltijui, Vengrijai, Bulgarijai, Rumunijai ir kitoms naujosioms sąjungos narėms, kurios šiame etape yra bevertės ir betikslės siekiant stabilizuoti sugriautą pramonę ir žemės ūkį, turi didžiulę problemą.
Kiek ES finansinės struktūros beskirtų paramos finansavimo lėšų, jos sėkmingai „pravalgomos“ ir prašoma keleriopai daugiau. Kiek ES gali mesti milijardų eurų postkomunistinės sugriautos ekonomikos atstatymui, kai korupcija yra pasiekusi tokias aukštumas? Beje, visi jie, kažkodėl, kvepia dažais. Senoji ES turi ir savo spręstinus klausimus – Anglija beveik defolte, Ispanija kabo kaip pakaruoklis, o dar Prancūzijos problemos. Todėl tiek ES, tiek JAV elitas su mielu noru šiandien atiduotų Rusijai Ukrainą, Gruziją, Pabaltijį, kad grįžtų į seną geopolitinę padėtį, panašią, kuri egzistavo TSRS laikotarpiu, nes tempti Rytų Europą viena ES jau nebeturi galimybių.
Rusija susitarė su Vakarais dėl Ukrainos. Susitarė paslapčia, gali būti, per Kremliaus lyderių ir pagrindinių Europos valstybių vadovų susitikimą su Baracku Obama – nes atviros informacijos apie tai nebuvo. Apie ką būtent buvo kalbama ir susitarta – galime tik spėlioti, bet manytina, kad Maskvai niekas netrukdys „mušti per skruostus“ dabartinę Ukrainos valdžią.
Taip, Vakarai vis dar turi kažkokių tikslų Ukrainoje – nors juos jau pakoregavo dabartinė krizė ir pakankamai griežta Rusijos pozicija. Taip, Vakarai vis dar suinteresuoti, kad Ukraina netaptų „Maskvos tėvonija“- todėl nepageidauja greito Rusijos sustiprėjimo. Neatmetama galimybė, kad susitarimo tarp Maskvos, Prancūzijos, Vašingtono ir Berlyno rezultatu tapo sprendimas Ukrainą paversti neutralia, nekeliančia problemų šalimi.
Baltijos kelias grįžo ten, kur prasidėjo – esame vėl išmainyti, atlikus gerai suplanuotą funkciją Rusijos imperijos žinion. Mums leis save vadinti nepriklausomais, demokratiškais ir laisvais. Mums leis organizuoti konferencijas mūsų saugumo klausimais ir net, galbūt, priims sprendimus, kaip mus gins nuo priešų, versdami už tai susimokėti kainą, kuri vadinama bendra aljanso gynybine doktrina, leis tai daryti ir kalbėti, nes tai iš esmės nieko nekeičia, nes šalia esantys tokie miestai, kaip Varšuva (1.730 mln. gyventojų), Minskas (1.893 mln. gyventojų), yra žymiai didesni nei mūsų nykštukinė išsivaikščiojanti valstybė.
Skaudu, bet geriau tai suprasti anksčiau, nei kaip stručiui paslėpus galvą smėlyje nieko nematyti.
Rimas Špėlis
