Oro erdvės stebėjimo ir saugumo ypatumai

Teisiniai nacionalinio saugumo pagrindai

1996 metų gruodžio 19 dienos Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme parašyta: „Pirmaeilis valstybės uždavinys – užtikrinti patikimą valstybės sausumos sienos su Baltarusija ir Rusijos Federacijos Karaliaučiaus (Kaliningrado) srities teritorija bei valstybės sienos jūroje, Kuršių mariose ir pasienio vidaus vandenyse kontrolę, taip pat Lietuvos oro erdvės kontrolę.“ Beveik dvidešimt metų praėjo nuo tos iškilmingos akimirkos, daug vandens Nemunu į jūras, į marias nutekėjo, o raidėmis primargintas popierius kaip buvo, taip ir liko popieriumi…

Realybė

Skambios deklaracijos prasilenkia su realybe: 2015 metų gegužės 16 dieną atsivėrė įsisenėjęs pūlinys, kurio nesugebėjo išgydyti nei komsorgas, nei partorgas ir net trys diplomuoti daktarai… Nublanko ne tik pamiršta 2003 metų kovo 29 dienos Tado Valkausko „kelionė” iš Prienų į Baltarusijos pelkes ar 2005 m. rugsėjo 15 dieną Šakių rajone su visu Trojanovu nukritusio naikintuvo „Su 27“ istorija. Nublanko net 2014 metų kovo 8 dieną „Malaysia Airines“ lėktuvo, skridusio reisu MH 370, mistinis dingimas bei 2014 metų liepos 17 dieną virš Ukrainos numušto „Malaysia Airines“ lėktuvo, skridusio reisu MH 17, tragedija.

Viskas prasidėjo nuo politinės audros, kurią sukėlė Iš Švedijos į Lietuvą skridęs ir dingęs senutis lėktuvas „An-2“. Po tarybinės aviacijos veterano „An-2“ dingimo Seimo liberalų ir konservatorių frakcijos aktyvistai net interpeliaciją krašto apsaugos ministrui Juozui Olekui inicijavo…

Visiškai nesvarbu, ar ministras J. Olekas nutraukė savo pikniką Marijampolėje, ar nenutraukė, užmezgė ryšį su šoko ištiktais lakūnų artimaisiais, ar neužmezgė. Ne tiek svarbu ir tai, ar KOP vadas J. Marcinkus Rusijos generolui Vladimirui Sviridovui perdavė informaciją apie nukritusio naikintuvo „Su 27” tyrimą, ar neperdavė. Nesvarbu ir tai, ką po pliušinių meškiukų desanto Minske Lietuvos adresu pasakė Baltarusijos prezidentas. Svarbu tai, kad Lietuvos oro erdvė kaip buvo, taip ir liko nekontroliuojama…

Lietuva 2004 metais už 25 mln. eurų įsigijo tris trimačius mobiliuosius radarus „TRML-3D” (Telefunken Radar Mobil Luftraumüberwachung), kuriuos pagamino kompanija „EADS” (European Aeronautic Defence and Space Co). Kompanijos atstovas Werner’is Müller’is labai gyrė gaminį. Teigė, kad naujieji radarai padės užkirsti kelią atvejams, kai Lietuvos oro erdvę nedideliame aukštyje pažeidžia svetimų šalių lėktuvai.

Beje, ponas Werner’is Müller’is nė vienu žodžiu neužsiminė, kad Vokietijos kariuomenėje šie radarai nenaudojami. Vokiečiai, kaip suomiai, estai, slovėnai ir prancūzai, naudoja kompanijos „Thales Raytheon Systems” trimačius radarus „Ground Master 400“. Jų veikimo spindulys – nuo 5 iki 390 km, o taikinio aptikimo aukštis – 30 km. Nepaisant to, buvo nuspręsta radarus „TRML 3D” integruoti į Lietuvos oro erdvės stebėjimo sistemą.

Tada pasirodė aibė trūkumų. Visų pirma, jie dažnai gesdavo. Radarų duomenų perdavimas nebuvo suderintas su Lietuvoje naudojama sistema, todėl oro erdvės jie praktiškai „nematė“.

Nors gamintojo puslapyje teigiama, kad radaro „TRML 3D” maksimalus siekis – 200 km, kad jis gali matyti žemai skraidančius objektus bei yra atsparus nepalankioms oro sąlygoms, eksploatacijos metu paaiškėjo, kad išgirtojo radaro siekis yra apie 150 km. Be to, „TRML-3D” labai priklausomas nuo oro sąlygų: jeigu krinta gausus sniegas ar lietus, jis geba fiksuoti taikinius vos 70 kilometrų atstumu.

Pasak užsienio informacijos šaltinių, Lietuvai 2007 metais buvo siūloma įsigyti „Lockheed Martin” koncerno tolimojo siekio (iki 470 km) radarus FPS-117. JAV specialistai teigia, kad ši technika gali patikimai uždengti Lietuvos oro erdvę. Kiek toli pažengė derybos šiuo klausimu, jei tokios iš viso buvo, Lietuvoje niekas informacijos neskleidžia. Vienaip ar kitaip, naujieji radarai turėtų atitikti nacionalinius ir tarptautinius reikalavimus bei pakeisti iki šiol naudojamus techniškai pasenusius, 1971–1983 m. dar TSRS pagamintus radarus: P-18 „Terek“, (pagal NATO klasifikaciją „SPOON REST D“) bei P-37 (pagal NATO klasifikaciją „BAR LOCK B“).

Oficialūs šaltiniai teigia, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos radiotechniniai postai nuo 2004 metų balandžio 7 d. yra suvienyti į regioninį oro erdvės kontrolės centrą BALTNET, integruotą į vieningą NATO priešlėktuvinės gynybos sistemą NATINADS. Tačiau vos po metų, 2005 metų rugsėjo 15 dieną, kai nuo lėktuvų grupės, skridusios virš Baltijos jūros, atsiskyrė naikintuvas Su-27 P (borto Nr-12), pilotuojamas majoro V. Trojanovo, ši NATO sistema nesuveikė. Naikintuvas radarų ekranuose tai atsirasdavo, tai dingdavo. Galimas dalykas, kad taip buvo dėl to, kad Rusijos lėktuvas darė staigius manevrus, t.y. keitė skrydžio aukštį bei kryptį? Šiaip ar taip, paaiškėjo, kad ši sistema niekam tikusi.

Beje, šlovingoji NATO oro policijos misija, kurią 2005 06 30-2005 10 01 atliko Vokietija, taip pat nesiėmė JOKIŲ veiksmų, kai buvo pažeista NATO narės oro erdvė… Rusijos karinių oro pajėgų vadas Vladimiras Michailovas pagrįstai tyčiojosi tiek iš šios NATO vykdomos misijos ir Luftwaffe’s pilotų, tiek iš Lietuvos priešlėktuvinės gynybos: „Mes neplanavome tikrinti NATO turimų priešlėktuvinės gynybos pajėgumų ir galimybių, bet paaiškėjo, jog jos niekam tikusios. Ten budėjo išgirtieji vokiečių pilotai. Gal jie alų gėrė ar ką kita veikė? Viena aišku, pavojus paskelbtas jau po to, kai nukrito Su-27“.

Padėtis Latvijoje ir Estijoje

Šių metų gegužės 15 dieną Latvijos Gynybos ministerijos spaudos tarnyba pranešė, jog Latvijos Respublika įsigijo ir Ventspilyje sumontavo dar vieną šiuolaikinį tolimojo nuotolio trimatį (atstumas, azimutas, aukštis) radiolokatorių „AN/TPS-77“, pakeitusį pasenusį tarybinį radarą. Maksimalus naujo radaro veikimo nuotolis – 450 km. Iš Ventspilio jis „mato“ Kalmarą, Stokholmą, Taliną, Helsinkį, Pskovą, Daugpilį, Visaginą, Vilnių, Alytų, Marijampolę ir visą, į Rusijos sudėtį įeinančią bei gausiai militarizuotą šiaurinę Rytų Prūsijos dalį. Tokie patys radarai veikia Lielvardėje ir Rezeknėje jau nuo 2004 metų.

Beje, šio tipo radarai sėkmingai veikia JAV, Kanadoje, D. Britanijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje, Brazilijoje bei kitose pasaulio šalyse.

Pagal 2009 metų liepos 3 d. pasirašyto kontrakto sąlygas su firma „Thales Raytheon Systems”, Estijoje yra dislokuotos dvi radiolokacinės stotys „Ground Master 400”. Pirmoji – 2013 metais kovo 26 d. buvo įrengta Muhu saloje. Antroji – to paties tipo radiolokacinė stotis įrengta prie Otepės miesto šalies pietryčiuose, maždaug 50 km. nuo Rusijos sienos.

Be šių dviejų radiolokatorių Estijos oro erdvės stebėjimo tarnyba turi dar vieną trimatį JAV gamybos radarą Lockheed Martin AN/FPS-117, 2003 metais dislokuotą Kalaverėje ir keletą dvikoordinačių radarų ASR8 bei Saab Girafe-AMB, dislokuotų bazėse Emari ir Tapa.

Lietuvos priešlėktuvinės gynybos vizija

Apibendrinant Lietuvos priešlėktuvinės gynybos būklę ir patikimumą, tenka konstatuoti, kad pirmaeilis uždavinys yra įsigyti patikimų oro erdvės stebėjimo priemonių suderinamų su zenitinėmis raketomis bei artilerija. Priešlėktuvinės gynybos sistema turi tapti prioritetine Krašto apsaugos plėtros sritimi, kadangi ji yra vienintelė, skirta visų Valstybės užnugario, administracinių, civilinių, pramonės, karinių objektų apsaugai nuo potencialaus priešininko oro antpuolių.

Priešlėktuvinės gynybos daliniai turi sugebėti atremti visų rūšių oro atakas mažame ir vidutiniame aukštyje (nuo 30 m iki 14-18 km), bet kokiomis meteorologinėmis sąlygomis, dienos, nakties metu bei priešininkui taikant intensyvius elektroninius trikdžius. Pagal savo taktines technines savybes šios pajėgos turi būti pakankamai manevringos ir gebėti operatyviai aptikti bei sunaikinti visus oro taikinius, esančius maksimaliai dideliu atstumu nuo saugomų objektų.

Savo užduotis priešlėktuvinės gynybos sistema turi vykdyti drauge su oro erdvės stebėjimo tarnyba, karo aviacija bei pagalbiniais daliniais.

Priešlėktuvinės gynybos pajėgos turi būti apginkluotos įvairios paskirties zenitinėmis raketomis bei zenitine artilerija.

Šalies oro erdvę turi patikimai saugoti NATO viršgarsiniai naikintuvai, gebantys aptikti ir sunaikinti agresorių, kol jis nespėjo į numatytus taikinius paleisti „oras – žemė“ klasės raketų.

Pagrindinis radiotechninių tarnybų ginklas – patikimai dirbančios radiolokacinės stotys. Ši tarnyba privalo nuolat stebėti Lietuvos oro erdvę, aptikti ir atpažinti civilinius orlaivius, o duomenis apie nustatytas karinių taikinių koordinates laiku ir tiksliai perduoti priešlėktuvinės gynybos daliniams. Be to, apie galimą oro antpuolį nedelsiant informuoti civilinės saugos tarnybas.

Zenitiniai kompleksai

Šiuolaikinio karo taktika grindžiama klasikiniais žaibiško karo principais. Išnaudojant pranašumą ore, galingais aviacijos bei operatyvinių taktinių raketų smūgiais sunaikinamos vadavietės, ryšių, tiekimo ir transporto mazgai, sandėliai bei aerodromai. Taip pasiekiamas pagrindinis tikslas: sukaustomi besiginančios kariuomenės sausumos dalinių veiksmai ir iki minimumo sumažinami puolančių pajėgų nuostoliai. Kad šalis nepatirtų visiško kolapso, būtina įsigyti patikimai veikiančių mobilių vidutinio nuotolio (iki 100 km), artimo nuotolio (30 – 40 km), priešlėktuvinių raketinių bei įvairių kalibrų artilerijos kompleksų tinkančių Lietuvos gamtinėms sąlygoms bei tenkinančių gynybinius poreikius.

Štai keletas svarstytinų variantų.

Zenitinis raketų kompleksas „SAMP-T”

Kompleksas „SAMP-T” (EUROSAM Land system) skirtas tiek kolonoje judančių mechanizuotų dalinių, tiek svarbių stacionarių objektų apsaugai nuo didelio intensyvumo ir antpuolių, pradedant taktinėmis raketomis, įvairių tipų lėktuvų, sraigtasparnių bei bepiločių skraidančių aparatų. Sistema patikimai veikia atšiauriomis sąlygomis, taip pat turi patikimą apsaugą nuo didelio intensyvumo radioelektroninių trikdžių.

Bazinis „SAMP-T“ komplektas susideda iš daugiafunkcinio radaro „Thompson-CSF ARABEL“, ugnies valdymo kabinos FCU (Fire Control Unit), savaeigio vertikalaus starto įrenginio, su konteineriuose esančiomis aštuoniomis parengtomis raketomis „Aster-30“. Komplekso techniniai duomenys: maksimalus taikinio sunaikinimo aukštis: 25 km. Lėktuvo, sraigtasparnio sunaikinimo nuotolis nuo 3 iki 100 km. Balistinės raketos sunaikinimo nuotolis: nuo 3 iki 35 km.

Zenitinis raketų kompleksas „SLAMRAAM“

Ginkluotės specialistai visaip stengiasi mažinti priešlėktuvinės gynybos sistemų gamybos kaštus, nemažinant jų efektyvumo. Puikus to pavyzdys – mobilusis ZRK „SLAMRAAM“. Jame panaudota „oras-oras“ klasės raketa „AIM—120 C5“. Mobilusis kompleksas skirtas karinių bei civilinių objektų saugumo užtikrinimui nuo priešiškos valstybės aviacijos ar žema trajektorija skrendančių sparnuotųjų raketų atakų. Šūvio nuotolis iki 25 km. Patogus tuo, kad gali būti montuojamas ant ganėtinai mažos keliamosios galios automobilių ar šarvuočių.

Tuo pačiu principu ir su panašiais taktiniais techniniais duomenimis Europos firma „MBDA S.A.S.“ sukonstravo ZRK „VL MICA” (Vertical Launch MICA).

Zenitinis raketų kompleksas „NASAMS” (Norwegian Advanced Surface-to-Air Missile System)

Vidutinio nuotolio mobilusis ZRK „NASAMS”, kurį sukonstravo norvegų firma „Norwegian Kongsberg companies“ drauge su „Raytheon Company System“ puikiai atitiktų tiek Lietuvos gynybinius poreikius poreikius, tiek finansines galimybes.

Standartinė ZRK „NASAMS” baterija susideda iš 12 automobilių su startiniais įrenginiais (6 raketos), aštuoni automobiliai su radarais, ugnies valdymo centras bei taktinio valdymocentras. Raketos šūvio nuotolis nuo 2,5 iki 40 km, aukščio lubos – 16 km. Kompleksą „NASAMS-2” šiuo metu naudoja Norvegijos, Ispanijos, Olandijos ir Čilės priešlėktuvininkai, o Suomija, Švedija, Graikija ir Lenkija yra numačiusi juo pakeisti turimus pasenusius kompleksus.

Zenitinės artilerijos sistema „GEPARD“. Sena, bet labai patikima vokiška savaeigė zenitinė artilerijos sistema, skirta sausumos dalinių apsaugai nuo visų tipų orlaivių, skrendančių 0,1 – 4 km aukštyje 120 – 1440 km/h greičiu. Esant reikalui sistema gali būti naudojama šarvuotų antžeminių bei antvandeninių taikinių naikinimui. Sistema ginkluota dviem 35 mm patrankomis „Oerlikon KAD“ po 320 šovinių ir 7,62 mm kulkosvaidžiu „MG-3“. Įgula – 3 žmonės.

„LeFlaSys / ASRAD“ (Leichte Flugabwehr System) vokiškas savaeigis zenitinis raketinis kompleksas, skirtas vadaviečių, ryšio punktų, aerodromų, taip pat mūšio lauke esančių sausumos padalinių apsaugai nuo lėktuvų, bepiločių skraidymo aparatų bei sraigtasparnių, skrendančių mažame ir labai mažame aukštyje.

„LeFlaSys” gali šaudyti įvairiomis raketomis: tiek prancūziškomis „MISTRAL”, tiek amerikietiškomis „STINGER”, tiek rusiškomis „IGLA” ir „IGLA-1”.

Zenitinis raketinis kompleksas yra modulinės konstrukcijos, todėl jį galima sumontuoti ant įvairių šarvuočių ar padidinto pravažumo automobilių. Komplekso komandiniame punkte įrengtas trimatis radaras „HARD“, galintis vienu metu sekti 20 taikinių.

Naujausios zenitinės artilerijos sistemos

Zenitinės artilerijos sistemos (kompleksai) yra visuma funkciškai susietų pabūklų, kulkosvaidžių bei kitų techninių įrengimų, padedančių aptikti, atpažinti bei pasirinkti apšaudymui reikiamą taikinį.

Pastarųjų dvidešimties metų karinių konfliktų analizė rodo, kad oro erdvė užima labai svarbią vietą. Priemonės, skirtos oro antpuoliams, sparnuotosios raketos, raketos „oras -žemė“ bei bepiločiai orlaiviai, naudojamos itin plačiai, todėl kova su šiais taikiniais turi užimti ypatingą vietą.

Pasaulinė šios problemos sprendimo patirtis rodo, kad didžiausi sunkumai susiję su mažagabaričių skraidančių objektų aptikimu, sekimu ir sunaikinimu.

Lietuva nėra ekonomiškai stipri, kad galėtų įsigyti naujausias vokiečių gamybos zenitinės artilerijos sistemas „MANTIS“ (Modular, Automatic and Network capable Targeting and Interception System), šaudančias moderniais šaudmenimis „Ahead“ (komplekso kaina – 150 milijonų eurų).

Tačiau bent pasidomėti daugiafunkciniu artilerijos kompleksu „DRACO“, kurį sukūrė italų firmos „OTO MELARA“ konstruktoriai, tikrai vertėtų. Kompleksas skirtas kovai prieš oro, antžeminius bei antvandeninius taikinius. Komplekso pagrindą sudaro 76 mm zenitinis pabūklas, galintis iššauti 80 – 100 šūvių per minutę. Šūvio nuotolis į antžeminius taikinius sudaro iki 20 km. Pajėgus numušti taikinius skrendančius 9 km atstumu. Be pagrindinio pabūklo, kompleksas papildomai gali būti apginkluotas 7,62 mm arba 12,7 mm kulkosvaidžiu.

Kita analogiška zenitinės artilerijos sistema „RapidFire 40мм 6×6“, kurią gamina prancūzų kompanijos Thales ir Nexter. Sistema turi pagrindinį ginklą – 40 mm greitašaudę (200 šūvių per min.) zenitinę patranką, šaudančią AA-AB (Anti-Aerial Air Burst) modifikacijos šaudmenimis. Efektyvus patrankos šūvio nuotolis į oro taikinį – 4 km, į antžeminį taikinį – 2 km. Sistema papildomai gali būti ginkluota šešiomis priešlėktuvinėmis raketomis „Starstreak“ (šūvio nuotolis 0,3 – 6 km).

Vietoje pabaigos

Tarpukario Lietuvos ginkluotės specialistai puikiai suvokė priešlėktuvinės gynybos svarbą, todėl 1935 metais nusprendė suformuoti priešlėktuvinės gynybos dalinius. Šiuolaikiniai politikai bei kariniai specialistai nesupranta ir nesugeba blaiviai įvertinti dviejų akivaizdžių faktų.

Pirmasis: Lietuva yra NATO pafrontės valstybė, kuriai gali būti suduotas pirmas smūgis. Antrasis: NATO per visą savo gyvavimo istoriją nėra apgynusi nė vienos šalies. Deja, vietoje gynybinės ginkluotės, patikimai veikiančių radarų, priešlėktuvinės gynybos sistemų, Lietuvos kariuomenei perkami transporto lėktuvai, prieštvaniniai laivai ir kitokia technika.

Dabartiniai Lietuvos pinigų plovimo strategai planuoja nupirkti gerų taikinių potencialaus priešo aviacijai. Iš Vokietijos norima įsigyti 21 savaeigę haubicą „PzH 2000“, 26 šarvuotas vadovavimo mašinas „M577 V2“, šešis evakuacinius tankus „BPZ2“. Be to, planuojama nusipirkti apie 100 pėstininkų kovos mašinų „Boxer“ už 460 mln. eurų.

Beje, net ir šiuo atveju mūsų kaimynai estai su mokesčių mokėtojų pinigais pasielgė pragmatiškiau: 2014 m. gruodžio mėn. pasirašė sutartį su olandais 44 naudotų pėstininkų kovos mašinų „CV 9035NL” bei 6 techninės pagalbos tankų „Leopard“ pirkimui už 113 mln. eurų.

Vilius Markevičius