Kas kalaviją pakelia, tas nuo kalavijo ir žūsta. Naujasis testamentas
Mūsų kartai pasisekė. Pirmą kartą žmonijos istorijoje. Manoma, kad priešistoriniais laikais, kai dar nebuvo išrastas raštas, arba rašto paminklų išliko nedaug, arba jie dar neiššifruoti, gyvavo ilga taiki epocha Europoje. Sunkoka tuo patikėti, nes karai vykdavo maždaug kas dvidešimt metų pastoviai. Bet, kaip ten bebūtų, nuo pat antrojo pasaulinio karo pabaigos nebuvo didelio karinio konflikto tarp pačių didžiausių valstybių. Mažesnių konfliktų (Korėjos karas, Vietnamo karas, Afganistano pasipriešinimo karas ir daugelis kitų ) buvo ir kai kurie jų buvo labai žiaurūs, Afrikoje ir kitur net būta tikro genocido atvejų. Vis tik didelio, pasaulinio karo nebuvo… Ir tai – mūsų kartos laimė, kuri truko daugiau kaip septyniasdešimt metų.
Nejaugi išsipildė A.Hitlerio pranašystė, kai jis su apgailestavimu rašė, kad ateityje karų nebebus, nes ginklai taps per daug baisūs (net hitlerininkai bijojo panaudoti cheminį ginklą)?
Apie tai svajojo ir daugelis mokslininkų bei išradėjų, kurių atradimų pagrindu buvo sukurti šiuolaikiniai masinio naikinimo ginklai.
Plačiai rašoma, kad trečiasis pasaulinis karas jau seniai vyksta. Bet tai – metafora. Iš tikrųjų, didžiosios (ir ne tik) galybės visą laiką kovojo ir kovoja dėl žaliavų šaltinių, rinkų, įtakos, kai kuriais atvejais – net teritorijų, slaptųjų tarnybų, propagandos, ekonominiais, diplomatiniais ir kitokiais metodais, bet tai nėra tikras, „karštas“ karas. Be abejo, taip yra ne tik todėl, kad ginklai tapo per daug baisūs. Karai ir revoliucijos bei perversmai vyksta tada, kai žmonės labai tiki, arba nebetiki, bet ieško naujų vertybių… Nejaugi įsigali humanistinės vertybės?
Anaiptol. Pokariniais metais pasaulyje įsigalėjo dvi naujos ideologijos – komunistinis materializmas ir stambiojo kapitalo idėjinis tarnas – nežabotas liberalizmas (libertarizmas, neoliberalizmas, neokonservatizmas), kurių esmė – ideologijų, etikos ar net teisės normų primato, tai yra dvasinių vertybių primato, kuris tūkstančius metų iki tol galiojo, atsisakymas ir naujo primato – PRAGMATIZMO, praktinių, merkantilinių interesų iškėlimas aukščiau visko. Žmonės atsisakė Mozės, Kristaus ir kitų pranašų perspėjimų, kad nereikia tarnauti pinigui, materijai, kad reikia tarnauti Dievui, tiesai ir t.t., ir Ir ėmė skelbti naują šūkį – ČIA IR DABAR reikia gyventi, savo naudai, savo malonumui, savo realiai žemiškai egzistencijai ir fiziniams, biologiniams bei materialiniams poreikiams pa(si)tenkinti.
Sakysite, idėjų atsisakymas irgi idėja, „praktinė“ idėja. Kuri irgi skatina karus? Juk plėšikavimas ir išnaudojimas – nenauja idėja…
Kas sukeldavo karus?
Paprasti žmonės niekada nenorėdavo karų, norėjo gyventi taikiai ir draugiškai. Karus sukeldavo tie, kurie, turėdami valdžią ir turtus, norėdavo neribotai išplėsti savo valdžią, net sukurti imperijas ir susigrobti dar daugiau valdžios ir turtų, bet tai anksčiau, religijų ar revoliucinių ideologijų gimimo ar įsivyravimo laikais, būdavo tik priemonė, ne savitikslis. Todėl ankstesni, religiniai, ideologiniai karai buvo ypač žiaurūs ir fanatiški. Juk buvo žudomi idėjiniai priešai ar net gyvuliams prilyginamos „netikėlių“ būtybės.
Gal pragmatizmo įsivyravimo laikais toks masinis žudymas tapo nebepriimtinas, nes kam žudyti būsimus vergus, juos juk galima naudingai panaudoti, išnaudoti?
Sunku kalbėti apie humanizmą kare. Naujaisiais laikais, anot F.Engelso, dešimties centų moneta tapo brangesnė už visas tikėjimo tiesas, ir viskas, tiek humanizmas, tiek gėris, tiek baisiausias teroras ir genocidas tapo „apskaičiuoti“. Bet kare apskaičiavimai dažnai nepasiteisina, nes jis visada savo prigimtimi iracionalus.
Pirmojo pasaulinio karo metais, kai galutinai žlugo Europos civilizacija, buvo išnaikinta gal ne mažiau žmonių, negu išnaikino čingizchanai ir tamerlanai. Tai sukėlė baisų keršto ir atpildo valdančiosioms klasėms troškimą. Pralaimėjusi vokiečių tauta degė irgi neapykanta „priešams“. Todėl ir tapo populiariais nyčių, rozenbergų, hitlerių kliedesiai apie „arijus“ –pranašesnius už kitus „antžmogius“ ir rases, todėl ir įvyko komunistinė Rusijos revoliucija, kuri, kaip reakciją, paskatino fašizmą.
Tačiau, nebetikint dievais ir pomirtiniu gyvenimu, kaip besukelti karus, juk kare žūstama? Kaip motyvuoti karius, kurie, kovodami su išrinktosios tautos ar „hegemoniškumo“ siekiančios klasės priešais, turi žūti? Tiek Nyčės, tiek Markso teorijos, kad žmonės linkę pasiaukoti už „kovos draugus“, ar tėra tik istorijos sraigteliai, paaukojami ant klasės interesų aukuro, nepasiteisino. Gal todėl pragmatiški Vakarai iki šiol ir neįsivėlė į masinį karą, juk savo tikslų galima siekti ir kitokiomis priemonėmis, pavyzdžiui, pinigais, reklama, etc.
O jei ir kariaujama, tai šiais pragmatiškais laikais, naudojant ir senus ideologinius, patriotinius, nacionalistinius ar socialistinius lozungus, vis tik lemia jau ne visuotinė prievolė, ne savanoriai, bet kareivių samda, dezertyrus gaudančios užtvaros ir grynas individualizmas, savotiška socialinė tikimybių bei žaidimų teorija.
„O gal man pasiseks, gal aš nežūsiu ir išlošiu garbę, pinigus ir parsiduodančių moterų?“ – mąsto šiuolaikinis karys.
Tokie motyvai silpni, tad karas neatsitiktinai tampa technologija, kai nebenorima kovoti turint „artimą kontaktą“, kai kovojama iš tolo valdomais automatais ar robotais…
Dėl ko kyla karai?
Ne tik dėl idėjinių priežasčių kyla karai. Visada didelę reikšmę turėjo demografija ir riboti resursai. Ypač dabar, kai per pokario metus gyventojų pasaulyje pagausėjo kelis kartus, kai pagausėjo valstybių ir sugriuvo senosios imperijos (anglų, rusų, prancūzų), iki tol valdžiusios pasaulį, kai iškilo arba kyla naujos galybės (Amerika, atsigavusios Japonija ir Kinija, Iranas), kai arabai ėmė svajoti apie savo pasaulinės imperijos (Kalifato) atkūrimą, karas, deja, vėl tapo visai realus. Tad dažnai pagalvoju (tą posakį labai mėgsta rusai) : kad tik nebūtų karo.
Požymių, kaip kad prieš rimtą ligą, yra daug. Etniniai valymai, genocidas, ekonominės ir finansinės krizės ir stagnacija, propagandos atsigavimas ir antikultūros siautėjimas, visokiausi doroviniai pakrikimai, gamtos ir mažų tautų naikinimas ir tirpdymas ir senų bei naujų imperijų kūrimo svaigulys, apimantis valdančiuosius. Ir ypač naujas posūkis ginklų srityje.
Atsirado labai tikslūs ginklai (jų galią parodė Įlankos karas), viltis, kad galima nužudyti priešą tikslia „chirurgine, lazerine“ operacija. Sukurtas idealus, pragmatinis ginklas –neutroninė bomba, žudanti tik žmones, o paliekanti turtus. Ypač daug vilčių dedama į priešraketinį ir į naujus priešlėktuvinius ginklus. Juk kas šioje srityje pralenks kitus, manoma, galės įveikti priešininko gyvybinius centrus tam dar nesuvokus, kas vyksta.
Dar grasina vieni kitiems masiniu sunaikinimu, o svajoja būtent apie tokį karą, kuris neva bus humaniškas, daug nenukentės nei savi, nei net priešų gyventojai. Jei bus karas, masinis antrojo pasaulinio karo genocidas nepasikartos?
Musulmonai išgalvojo patį tobuliausią ir humaniškiausią ginklą – didelį gyventojų prieaugį ir masinę migraciją, tuo keliu, atrodo, nori sekti ir Kinija (kalbama, kad joje žadama atsisakyti gimimų ribojimo). Tai ypač efektyvus ginklas prieš Vakarus ir Rusiją, kurių gyventojų prieaugis artimas nuliui. Taigi, „hibridinis“ karas turi daug maskuočių.
Rusijos ir Vakarų didelis karinis konfliktas būtų ypač palankus Pietums ir Rytams ir tikra katastrofa visai Europos civilizacijai, jei jos dar liko.
Ankstesni pasauliniai karai įvyko dėl Artimųjų Rytų. Rašoma, kad net Stalinas siūlė A.Hitleriui sąjungą, jei jis atiduos Rusijai Sąsiaurius. Panašiai vyksta ir dabar. Nafta, strateginė padėtis senoms ir naujoms imperijoms Turkiją, Arabų kraštus, Iraną, Pakistaną daro labai svarbiais regionais. Rusija ten koncentruoja moderniausią ginkluotę, Amerika siunta dėl to. Koks konfliktas dėl to kyla ar kils – pasaulinis ar regioninis?
ES – jokios rimtos karinės jėgos
Kvaili mes, europiečiai. Neturime jokios rimtos karinės jėgos. ES – darinys, stovintis ant galvos, siekiama idiotiškų tikslų, masiškai įsileidžiami migrantai, kurie iš vidaus susilpnins Europą ir gal net sukels grėsmę Europos tautų tapatybei. Kas to siekia, kas tą daro? Globalinis Kapitalas, Amerika, Vokietija? O gal naujos jėgos – arabai, kinai? Juk ten irgi ne kvailiai gyvena, tai senos civilizacijos, jau tobulai įvaldžiusios internetą.
O Europa galėtų būti būtent ta jėga, kuri neleistų susipjauti Vakarams ir Rusijai. Europos požiūriu, Rusija yra labai svarbi geopolitiškai. Juk ji atitveria mus nuo Azijos ir net iš dalies Pietų. Jei Europa būtų stipri kariškai, ji galėtų lengvai įsigalėti ir Šiaurės Afrikoje ir ten įkurti kitą, panašų į Rusiją barjerą prieš Pietus. Kalbu ne vien apie ginklus, bet apie vienybę, organizaciją, kitas operacijas, ideologinį pagrindimą, ginant Mažą Europą, mažus žmones, mažas tautas ir naikinamą gamtą (gamtos naikinimas irgi didelė nuodėmė) nuo pražūties, kurią rengia didžiosios kapitalo ir imperinės pasaulinės galybės.
Bet nėra Europoje nei rimtų partijų, nei rimtų lyderių, nei gilių ideologijų. Ji plaukia pasroviui, o jei ir atsigauna „nacionalizmas“, tai labai jau primityvus, kuris mažoms tautoms ir eiliniams žmonėms irgi nieko gero nežada.
Didžiausias kenkimas yra – užimti vietą ir nieko nedaryti. Atrodo, tuo ir užsiima tiek mūsų valdžia, tiek visos Europos valdžia. Tad nėra jokio rimto barjero prieš karą. Ir tai labai pavojinga, nes Rusijos revanšistinės ir Amerikos globalistinės jėgos rimtai ruošiasi perkąsti vieni kitiems gerkles ir taip pražudyti mus visus.
Kažin ar pavyks jiems naujas, neskausmingas, pergalingas blickrygas…
Jonas Siaurukas
