Su skaudžia replika po 25 Lietuvos Nepriklausomybės metų nuskambėjo iš aukšto rango JAV NATO karininko vizito Vilniuje metu pareikštas nusistebėjimas: „Tai kur jūsų kariuomenės, kas jus gins?“
Iš tiesų labai keistai nuskambėjo ši replika šį pavasarį, atrodo, žinant, kad valstybė neegzistuoja be saugios krašto gynybos ( ne tik atrankiniu būdu save parodant kitų karinių struktūrų sudėtyje, bet visą dėmesį pirmiausia skiriant savo krašto piliečių saugumui).
Tai, manau, atsitiko, kai JAV Prezidentas Vilniuje pasakė, kad „Jūsų priešas bus ir mūsų priešu“. Tikėdamiesi ir aprimę, kad mus apgins NATO. Bet, kol bus perdislokuota sąjungininkų kariuomenė, kurį laiką mes turėsime patys užtikrinti gynybą!
Kodėl taip įvyko po 25 Lietuvos nepriklausomybės metų? Krašto apsaugos sistema kūrėsi ir keitėsi neatsižvelgiant į kariškių vertinimus, kokia turi būti Lietuvos kariuomenė, bet pagal politikų sprendimus, vis primenant pinigų trūkumą, kuris, manau, nebuvo ir nėra pagrindinis kriterijus ginant Tėvynę, ką įrodėme Sausio 13 -ąją mes visi, gynėjai, ir pasiryžę ginti iki pergalės, neturėdami nė vieno tanko, ir ką įrodė visam pasauliui Lietuvos partizaninis karas, ir kad vienas lauke karys, jei jis – karys gali būti tuo tikru kariu, kai istorija mus paliko vienui vienus su priešu. Tai buvo kario dvasia, meilė Tėvynei.
Atgavus nepriklausomybę ir dalyvaujant jaunuolių atrankos tarnyboje į Krašto apsaugą, savanorių netrūko. Tad su pirmaisiais savanoriais kartu žengė ir karį drąsinanti kapelionų tarnyba, kad Lietuvos kariuomenėje nebus taip , kaip kad sovietinėje kariuomenėje tarnavo jūsų tėvai ir kur kariuomenės „dvasia“ buvo „politrukas“ ( politiniam auklėjimui skirtas karininkas ). Šaltose nuo blokados patalpose salėse glaudėsi jaunuoliai nebėgdami iš kariuomenės, bet ją stiprindami raminant atsisveikinančius tėvus ir tėvams klausiant kapeliono: „ar tikrai neskriausite mūsų vaikelių?“ Moralinis ir dvasinis kapeliono patvirtinimas buvo tas, kad Lietuvos kariuomenėje neturės būti tokie karininkai ar tarnautojai, kuriems karys būtų skaičius , vienetas, bet pilnavertis garbingos tarnybos karys su tokia užduotimi Lietuvai , kaip ir generolas, – saugoti, ginti Tėvynę.
Kur dvasinės kovos, stiprybės aruodai? Gaunant vis daugiau saviraiškos ir laisvės ir pilnai nesukūrus šauktinių kariuomenės, kariuomenė pateko į atrankos projektus, greito įsijungimo į tarptautinių misijų batalionus.
Užsienio šalių vadai ir ilgą patirtį turintys kapelionai, lankydami savo karius, o jų sudėtyje esančius ir mūsų karius, tarptautinėse konferencijose išsakydavo pastabas ir trūkumus mūsų kapelionams.
Viena pastaba tuomet sutapo su JAV NATO karininko Vilniuje šį pavasarį išsakyta straipsnio pradžioje paminėta nuostaba, jog „pirmiausia reikia sukurti savo kariuomenę užtikrinančią Krašto apsaugą, o po to vykite į tarptautines misijas“.
Nemalonu tai minėti po 25 Nepriklausomybės metų, kai matai, kad Lietuvos kariuomenėje pamirštamos dvasinės, moralinės kario tradicijos tarnauti kariuomenėje. Kai Rytų kaimyno politiniai strategai planuoja, skaičiuoja Pabaltijo valstybių okupaciją, neišvengiant ir Lenkijos. Teorinės pratybos tam vykdomos institutuose su tiksliais paskaičiavimais.Kai sužlugdytą Lietuvos konstitucinę pareigą – tarnauti kariuomenėje – politikai pavertė žeminančia lengvatų kariui ar jo šeimai vilione, turi būti atgaivinta rezervo paskirtis ir budrumas.
Šiandieną matome Lietuvos kariuomenės tankus, šarvuočius, įvairių tarnybų tarnautojus, JAV karinius sandėlius.
Kaip tik lapkričio mėnesį, kada minima Lietuvos kariuomenės diena, visą lapkričio mėnesį Lietuvoje vyksta penkios karinės pratybos. Šiose pratybose dalyvaus apie 2800 karių ir civilių iš 11 šalių.
Esant dabartiniai geopolitinei situacijai, karo atveju gintis pirmiausia reikės patiems, su tuo, ką turime, ką esame išmokę ir kaip gebame kolektyvinėje gynyboje pratybų metu, kol atvyks sąjungininkai. Karinė technika – sudėtinga ir jos įvaldymui reikia žinių, ir toms žinioms įgyti – valios, treniruočių.
Norisi karo vadų paklausti: o kur dislokuoti Lietuvos kariuomenės dvasinės kovos stiprybės sandėliai? Koks pačių vadų pavyzdys kariui? Kai Prancūzijos šventovėje Lurde mūsų kariai pamatė dulkėtus, karine lauko uniforma, nepraustais veidais , tiesiog iš mūšio lauko atvykusius kroatų generolus, suklupusius šventovėje maldai, manęs Lietuvos kariai paklausė: „ką jie čia daro?“ Aš atsakiau: „Pabūkite čia, šitoje vietoje, ilgiau, bet nebėkite prie suvenyrų ar alaus, ir paklauskite jų pačių“.
Aš manau, kad jie susikalbėjo ir suprato, kas yra krikščioniškos vertybės praktikuojančiam generolui ar kariui, išreiškiant padėką: dėkojo Dievui, kad liko gyvi ir jų, grįžtančių , sulauks šeimos laisvoje Tėvynėje.
Bažnyčios nelabai lankomos kariškių… Kukli Vilniaus Šv.Ignoto kariuomenės bažnyčia nelabai lankoma kariškių. Kodėl? Kauno Įgulos specialiai kariuomenei skirta bažnyčia jau ilgas laikas kaip nemato sekmadieniais kelių šimtų karių ir karininkų, negroja karinis orkestras, Laisvės alėja nebėga vaikai kartu su žygiuojančiais kariais. Dingo paprotys atgaivinti karinius šventinius paradus kariuomenės ar valstybinių švenčių metu miestuose, rajonų miestuose, kaip kad buvo padaryta prieš keletą metų Kaune, Prienuose, vadovaujant kariuomenės vadui dabartiniam generolui S. Madalovui, įsijungiant rajono karinėms organizacijoms, savanoriams, Šaulių sąjungai.
Žiniasklaida rašė apie Kauno Įgulos kariuomenės bažnyčios finansinius projektus su Kauno Laisvės alėjos rekonstrukcija… Norisi paklausti projektų autorių: nuo kurio amžiaus finansiniai projektai stiprino Bažnyčios dvasią? Prie batalionų esančios koplyčios pavadintos supaprastintais gerumo namais. Jose nedalyvaudami sekmadieniais kariai nepatiria kapeliono ne tik perteikiamo Viešpaties palaiminimo, bet kariai neišgirsta ir dvasią stiprinančio Dievo žodžio, priderinto prie kilnios kario savaitės tarnybos.
Pakilti iš klaidų – dieviška. Blėstant dvasiniam paveldui, likus tik oficialiam valstybiniam šventiniam akcentui ir atminčiai nuotrauka su vieno ar kito aukšto dvasininko atvaizdu, tad ir kario dvasinio išgyvenimo priesaika tarnauti Tėvynei tampa abejotina ir paverčiama tik kolektyviniu pasižadėjimu. Tuo labiau nesuprantama, kaip toje vadinamoje priesaikoje – chore ( kiekvienas karys neskaito asmeniškai priesaikos, nebučiuoja vėliavos, greta nestovi priesaikos metu dvasios vadovas – kapelionas ) dalyvauja netradicinių religijų kariai, kuriems religija neleidžia dalyvauti priesaikoje.
Šiandieną kalbame apie svetimų valstybių ir skirtingų religijų emigrantų pripažinimą Lietuvos piliečiais. Tai rašau prisiminus tarnybos atvejus. Tokia kolektyvinė priesaika neįpareigoja kariui prisiimti atsakomybės, kad jis tikrai prisiekė. Kartais vadai priesaikos dieną, pataikaudami skubantiems garbingiems Valstybės asmenims, kaip svečiams, priesaiką nuvertina ir padaro priesaikos šventę svečiams, o ne šventą priesaiką kariui, tėvams, draugams.
Man labai nemalonu rašyti, matant tokias iškreiptas formas, bet klysti – žmogiška, o pakilti iš klaidų – dieviška.
Pasaulio kapelionai palaiko ryšius vieni su kitais. Vieni grįžta laimingi namo iš karo frontų, kiti laimina karius, išvykstančius ginti tėvynės.
Šiandieną kariaujančių šalių dvasiniai vadovai prašo kuo greičiau nutraukti karus, nevilioti jų jaunimo kaip emigrantų. Reikia, kad jie ne bėgtų iš Tėvynės o gintų Tėvynę, nes kitatikiai pakeis visos valstybės religinį ir politinį gyvenimą.
Jungtinių tautų konferencijoje dėl emigrantų krizės Europoje buvo išsakyti žodžiai, kreipiantis į musulmonų dvasininkus, galinčius paveikti po religijos priedanga terorizmą, smurtą vykdančius asmenis, kurie neturi atviro kovos fronto. Jų tikslas – nepaklusti valstybių vadovams, savo žiauriu teroru įbauginti piliečius prekybos centruose, lėktuvuose, žmonių susibūrimo vietose.
Karys tampa agresyvus, jei jis žeminamas, nevertinamas. Jis visą parą gyvena įtemptose sąlygose, tad prie jo dažnai turi pasilenkti kapelionas, kaip dvasininkas, o ne tik kaip uniformuotas aukšto rango kariškis.
***
Noriu matyti tokią Lietuvos kariuomenę, kaip istorija liudija, kada iš mūšio lauko bėgo ispanų, vokiečių , švedų, rusų kariai, bet niekada nebuvo pastebėta, kad iš mūšio lauko būtų bėgęs lietuvis karys.
Drąsiai stovėkite, Lietuvos kariai, bet kokiame šių dienų mūšyje pirmiausia už mūsų Tėvynę.
LR Kariuomenės vyr. kapelionas maj. A. Bulotas
