Nuo neatmenamų laikų žemė buvo, yra ir bus maitintoja, ir guodėja, ir ta vieta, kur dažnai kiekvienas sugrįžtame vedami ilgesio, prisiminimų ar ieškodami ramybės, bet dar labiau tą žemę gerbia ir žino žmogus, kuris ją dirba ir visais laikais švelniai vadina – motulės vardu. Čia nuo neatmenamų laikų, kai tik prasidėjo žemdirbystė, užauginamas mūsų sočiam stalui grūdas ir mėsa.
Sugalvojome įvairių strategijų, apibrėžimų, dokumentų, demonstruodami rūpestingumą šiai žemei, jos galimybių išsaugojimu ir sotesniu mūsų stalu. Toje pačioje žemės ūkio strategijoje bei kitose dokumentuose sakoma, kad smulki ir įvairi žemėnauda, ekstensyvus ir ekologiškas ūkininkavimas yra palanki viešųjų naudingų žemių ūkio vystymo galimybė, sudarant sąlygas gaminti produkciją, kad ji tiesiogiai pasiektų vartotojo stalą. Šias strategines veiklos sferas užtikrina mūsų smulkaus ir vidutinio ūkių ūkininkai.
Moderni žemės ūkio produktų gamyba, perdirbimas ir prekyba, tausojanti aplinką šakų visuma, turinti išplėtotą infrastruktūrą, modernias technologijas bei kvalifikuotus darbuotojus ir gebanti prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios verslo aplinkos, siekiant pateikti į rinkas konkurencingus, geros kokybės produktus bei paslaugas, deklaruojama kaimo ir žemės ūkio programoje.
Kaip sekasi tai įgyvendinti? Šių metų spalio mėnesio 14 d. Lietuvos Respublikos Seime Kaimo reikalų komitetas (KRK) organizavo „Smulkių ūkių perspektyvos Lietuvoje“ konferenciją, kur buvo pristatyti tyrimo rezultatai apie smulkių ūkininkų vystymo tendencijas ir galimas kryptis.
Ar turi ateitį Lietuvos smulkusis ūkis?
„Ar turi ateitį Lietuvos smulkusis ūkis?“ – su tokiu retoriniu klausimus pradėjo konferenciją Lietuvos Respublikos seimo (LRS) Kaimo reikalų komiteto (KRK) pirmininkas Saulius Bucevičius.
Atliktas tyrimas, kurį pristatė Seimo Kaimo reikalų komiteto ES patarėja Gabija Jurgelytė, vienareikšmiškai neatsakė: matomas nežymus ūkių stambėjimas.
Tyrimo metu daugelis rajonų specialistų patvirtino, kad paramos išmokų schema yra reikalinga, užtikrinanti finansinį paskirstymą, kuris padeda išlaikyti kaimo gyvybingumą, kompensuojant produkcijos pardavimo kainų, palyginus su stambiaisiais ūkininkais, prarastų pajamų skirtumą.
Žemės ūkio politinė situacija šiuo metu nėra gera, tenka pakankamai intensyviai ieškoti galimų sprendimų, juo labiau, kad tarp smulkiųjų ūkininkų dėl skirtingų interesų nėra bendro sutarimo.
Tai patvirtina ir diskusijos metu teikti atskirų socialinių partnerių klausimai. Viena vertus, užduoti klausimai nebuvo strategiškai aktualūs, kita vertus, juos buvo galima spręsti kitoje erdvėje ir kitomis priemonėmis.
Analizuojant tyrimo medžiagą ir įvertinus Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos duomenis, nustatyta, kad efektyviau būtų pirmųjų hektarų išmokas perkelti į Kaimo plėtros programos priemones, skirtas smulkiesiems ūkininkams, bet kyla klausimų dėl tokios paramos efektyvumo – pirmiausiai nurodomos konsultantų ir įmonių paslaugų kainų brangumas ir paramos taisyklių sudėtingumas bei jų dažnas kaitaliojimas.
Nemaža dalis rajonų skyrių specialistų pritaria tokiems sprendimams ir galimybe mažiesiems ūkiams pasinaudoti investicine parama, tampant konkurencigesniems žemės ūkio produkcijos gamyboje.
Ūkininkų tarpe – tikras ažiotažas
„Išmokos už pirmuosius 30 hektarų sukėlė tikrą ažiotažą tarp žemės ūkio dirbančiųjų ir ne tik. Pasigirdo įvairių nuomonių: stambieji ūkininkai teigė, kad išmokos per didelės, smulkieji – kad per mažos. Tam, kad lėšos pirmiausia nueitų kryptingai, tikslingai ir greitai, reikia surasti optimalų balansą. Tai diktuoja verslumo aplinka. Net 88 procentus žemės ūkyje sudaro smulkieji ir vidutiniai ūkininkai. Šių ūkininkų lūkesčių ignoravimas būtų didelė žala, nes tai mūsų žemės ūkio ekonominė varomoji jėga. Neužmirškime, kad tokie ūkiai sprendžia ir taip svarbius kaimo socialinius klausimus“, – sakė S.Bucevičius.
„Šiandien Lietuvoje ūkiai, užsiimantys žemės ūkiu, yra smulkūs ir vidutinio dydžio, sudaro virš 80 procentų, likusieji – stambių žemių ūkiai ir bendrovės. Pagrindinė šio verslo išvestinė – kad šis ūkininkas niekur negali dėtis, jis yra toje vietoje, jį pririša žemė ir su tuo susiję darbai. Problema, kurios niekaip negalime išspręsti, kad jis negali pasinaudoti kaimo plėtros programos antruoju ramsčiu, modernizuojant savo ūkį, vien tik todėl, kad negalime padidinti intensyvumo galimybės nuo 50 procentų, kaip visame pasaulyje, iki 70 procentų. Būtų didesnis intensyvumas, atsirastų bankų suinteresuotumas, ūkininkas galėtų vystyti savo gamybinę žemės ūkio bazę. Dabar jam trūksta apyvartinių lėšų, atsiranda ekonominis badas“, – teigė Jonas Talmontas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Paskutiniu metu ūkių iki 30 hektarų sudaro beveik 90 procentų (sumažėjusių ūkių iki 5 hektarų). Vidutinio dydžio ūkis Lietuvoje, statistikos duomenimis, yra 16 hektarų, tačiau valdoma žemė nesudaro 30 procentų.
Išeitis yra – reikia socialinių partnerių sprendimo
„Dėl pirmųjų hektarų rėmimo – jei nenorime mokėti už 30 hektarų, remkime norinčius ekonomiškai augti, per KPP duokime pinigus. Galime bet kada iš I ramsčio nors dalį pinigų perkelti į II ramsčio KPP, tereikia vieningo socialinių partnerių sprendimo“, – sakė žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.
Ir tai neliko konferencijos dalyvių nepastebėta. Pertraukos metu buvo girdimos diskusijos, kaip tai padaryti ir kokios bus to pasekmės.
Neliko neaptartos problemos, susijusios su smulkiųjų ir vidutinių ūkininkų gebėjimais realizuoti pagamintą žaliavinę produkciją, perdirbti ir pateikti vartotojui.
2015 metų laikotarpiui buvo deklaruota beveik 21 milijonas hektarų žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotų bei pateikta 136 tūkstančiai paraiškų išmokoms gauti, iš jų 88 procentai – ūkininkų, kurie valdo iki 30 hektarų žemės plotų. Kiekvienas pagamina žaliavinę produkciją ir retas ūkininkas tiekia baigtinę gamybos produkciją vartotojui.
Gerai ir sąžiningai veikiančių kooperatyvų – ant vienos rankos pirštų
„Kooperacija, kokia funkcionuoja pasaulyje ir Europoje, Lietuvoje visokeriopai bus remiama ir skatinama, padedama jos vystymuisi. Tenka apgailestauti, kad gerai ir sąžiningai veikiančių kooperatyvų galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų“, – neslėpdamas nepasitenkinimo sakė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas S. Bucevičius.
„Nežiūrint į tai, geriausiais pavyzdžiais turime įrodyti bei remti ūkio kooperatyvų veiklą, kad būtų sukurta tinkama kooperacijos vystymui bazė. Butaforinė kooperacija turi išnykti kaip faktas, o naujame ruošiamame Kooperacijos įstatyme pabandysime sudėti visus reikiamus saugiklius, kad iš rinkos būtų išeliminuota iškreipta kooperacija, o skiriamos finansinės lėšos kooperacijos vystymui būtų tinkamai panaudojamos“, – teigė Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas.
„Tai – ne kooperatyvai, o plėšikavimas“
Nesutikdamas su ministerijos pozicija, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmontas įvardino kooperatyvų veiklos trūkumus: „Kooperatyvų veikla ir jų sąlygos Lietuvoje yra iškreiptos. Kooperatyvas, kuris yra dirbantis ir turi ne vienų metų atskaitomybę bei teigiamą balansą – niekas nekreipia į tai dėmesio – nepapuola į tinkamų finansavimui įmonių sąrašą, o tai reiškia, kad nesudarome tinkamų sąlygų žemdirbystei vystyti. Čia veikia ne Europos sąlygos, veikia mūsų vietinių valdžios atstovų sukurtos taisyklės nacionaliniu lygiu. Kartu su grūdininkais ministerijai siūlėme keisti šias taisykles, bet į tai nebuvo atsižvelgta“.
Pateiktoje tyrimo medžiagoje gavus atsakymus iš daugiau kaip 50 savivaldybių į klausimą: „Ar ūkininkų kooperacija turi stiprėjimo tendencijų?“, nustatyta, kad esantys kooperatyvai yra žlugdomi, nustatant jiems žemesnes supirkimo kainas. Tokiu būdu ūkininkai yra linkę dirbti savarankiškai, trūksta pasitikėjimo vieni kitais.
Labiausiai vietose trūksta iniciatyvių žmonių, kurie imtųsi organizacinio darbo. Valstybinė politika kooperacijos klausimu iš esmės turėtų būti keičiama, sutvarkant įstatyminę bazę, gerinant mokesčių politiką bei informacijos sklaidą.
„Politikai turėtų matyti, kad čia yra per 130 tūkstančių rinkėjų, oficialiai deklaruojančių ir dirbančių žemę“, – patvirtino pranešėjos pateiktos medžiagos išvadas J. Talmontas, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas.
„Kodėl taip pasielgta su žemdirbiu, mums yra nesuprantama. Kooperatyvai yra per silpni ir juos reikia stambinti, neužmirštant, kad šalia turime fiktyvių kooperatyvų gausą. Tai – ne kooperatyvai, kurie pigiau nuperka, brangiau parduoda, o gale metų nesidalija su kooperatyvo nariais gautu pelnu. Tai galima vadinti plėšikavimu“, – įsitikinęs J.Talmontas.
„Kam tai naudinga? Kodėl tam neužkertamas kelias? Mano supratimu, Lietuvai pakaktų 1-2 šakinių kooperatyvų, kurie galėtų apsijungti su Pabaltijyje tokio pat profilio kooperatyvais, siekiant pagerinti derybines pozicijas, kainą ir spręsti gamybinius klausimus. Peršasi paprasta išvada – kad ministerija ir jos besikeičiantys vadovai nesusitvarko su savo darbu, buksuoja“, – tokią nuomonę išsakė Ūkininkų sąjungos pirmininkas.
Ką nustatė NMA?
Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) 2014 metais vykdė valdų skaidymo administracinę procedūros kontrolę ir nustatė, kad didesnis judėjimas vyksta valdose iki 60 ha. Netinkami išmokoms gauti yra virš 300 valdų savininkų. Išsiųstas 1091 pranešimas dėl padidėjusių valdos plotų, 756 pranešimai, kur nustatyta, kad valdos atitinka tiesioginių išmokų reikalavimus, ir 335 pranešimai, kur galima mokėti tik dalį tiesioginių išmokų.
Pirmųjų hektarų išmokos, kurias gauna „sofos“ ūkininkai, kaip nustatė tyrimas, sudaro labai nedidelę dalį – 1,54 procentų visų tiesioginių išmokų sumos.
Tiesioginės išmokos už pirmuosius 30 ha valdų plotus sudarė daugiau kaip 301 milijoną eurų, o „sofos“ valdų turėtojai gavo nepilnus 5 milijonus eurų.
Tiesa, reikia pastebėti, kad vadinamieji „sofos“ ūkininkai, laikydami žemę pūdyme, papuola ir į kitą kategoriją, kurią numato Europos Sąjungos direktyvos – padeda įgyvendinti žalinimo priemones: žemė turi pailsėti, atsigauti, kad galėtų mūsų stalui teikti skalsią duoną.
Rimas Špėlis
